Psichiatrijos ligoninių ar vaikų sanatorijų istorija - tai ne tik medicinos, bet ir visuomenės istorija. Šios įstaigos, dažnai įkurtos atokiau nuo miesto centrų, atspindi to meto požiūrį į psichikos ligas, tuberkuliozę ir kitas ligas, taip pat socialinę atskirtį ir gydymo metodus. Šiame straipsnyje panagrinėsime apleistų vaikų sanatorijų istoriją Lietuvoje, pradedant nuo psichiatrijos kolonijų ištakų ir baigiant reabilitacijos centrų likimu.
Psichiatrijos kolonijos: atskirties taškai ir užmiršti pacientai
XX a. pradžioje psichiatrijos ligoninės Lietuvoje pradėjo kurtis miesto pakraščiuose ar už jo ribų. Viena tokių vietų buvo Kairėnų dvaras, kur 1934 m. lenkų valdžia įsteigė psichiatrijos koloniją. Ši kolonija, užėmusi 450 ha žemės, buvo skirta pacientams, kurie tuomet buvo laikomi nepagydomais. Tačiau realybė buvo kur kas niūresnė.
Kairėnų psichiatrijos kolonija tapo atskirties tašku, labiausiai apleista iš visų Vilniaus psichiatrijos institucijų. Nutolusi nuo Vilniaus centro apie 15 kilometrų, kolonija buvo sunkiai pasiekiama, ypač tarpukariu ir pokario metais, kai motorinių transporto priemonių buvo mažai. Pacientai į koloniją buvo gabenami arklių tempiamais vežimais, o pati kolonija buvo skurdi. 1950 m. dokumente aprašomos sąlygos kolonijoje: vietos neužtenka, nėra gydytojų ar seselių kabinetų, lovos sustatytos viena šalia kitos, praėjimo nėra.
Pacientų gyvenimo sąlygos buvo nepavydėtinos. Dažnai į Kairėnus siųsti pacientai neturėjo artimųjų, kurie jais pasirūpintų ir užtartų. Gydytojams pacientai mažai rūpėjo, o sanitarai dažnai elgdavosi žiauriai. 1953 m. dokumente rašoma, kad sanitarai nemoka psichologiškai prieiti prie ligonių, o vietoj to, kad išspręstų ginčą tarp ligonių, pasikviečia į pagalbą kitus ligonius ir pradeda erzinti.
Nemažą dalį Vilniaus psichiatrijos ligoninių pacientų sudarė ilgalaikiai gyventojai, kurie niekam nerūpėjo, buvo visų užmiršti ir apleisti. Toks gyvenimas galėjo tęstis 10, 15 ar 20 metų. Kiti ligoniai ir personalas tokius ligonius vadindavo „pastajankomis“, „kralikais“ ir panašiai. Kadangi tokie pacientai įprastai buvo laikomi nepagydomais ir medicinos požiūriu beviltiškais, gydyti jų beveik ir nesistengta. Gydytojai jais rūpinosi mažai. 1966 m. išleisto Antakalnyje, Vasaros gatvėje, veikusios ligoninės direktoriaus įsakyme rašoma apie ligonio mirtį, kuris buvo gydomas ligoninėje 24 metus.
Taip pat skaitykite: Sanatorinės mokyklos likimas
Menininkas Jonas Zarazza savo autobiografiniame kūrinyje „Kliedesys“, aprašydamas prisiminimus iš Naujosios Vilnios psichiatrinės ligoninės, pacientus aprašo kaip „kralikus“ be pižamų, tik su baltais apatiniais marškiniais ir kelnėm, kurių judesiai labai lėti dėl didelių vaistų dozių. Ligoninės valdžia tokius žmones laikė ne žmonėmis, kuriems reikia padėti, o problema. Paniekinamai į tokius pacientus žiūrėjo ir kiti ligoniai, kurie dažnai manė, kad jie „normalūs“, o štai „kralikai“ yra „nenormalūs“.
Nepaisant sudėtingų sąlygų, kai kurie psichiatrai stengėsi diegti humanišką požiūrį į pacientus. Pavyzdžiui, pirmasis Naujosios Vilnios ligoninės direktorius Nikolajus Krainskis, kartais vadinamas „Vilniaus Freudu“, ragino gerbti net sunkiausiai sergančio ligonio asmenybę. Tačiau jo pažangus požiūris ne visiems patiko, ir 1905 m. po gydytojų skundų jis buvo priverstas atsistatydinti.
Vasaros gatvės ligoninė: seniausia be pertraukos veikianti psichiatrijos įstaiga
Vasaros gatvėje esančiame pastate jau beveik šimtmetį - nuo 1927 m. - veikia seniausia Vilniuje be pertraukos psichiatrijos paslaugas teikianti įstaiga. Šios įstaigos pacientai ją dažnai pagal gatvę, kurioje įsikūrusi, vadino „vasarnamiu“. XX a. pradžioje, kai Antakalnis tapo Vilniaus miesto dalimi, teritorija priklausė marijaviečių vienuolynui. Po I pasaulinio karo dalyje teritorijos pastatų veikiausiai buvo glaudžiami karo pabėgėliai, o XX a. trečiajame dešimtmetyje čia įsteigta tuberkulioze sergančių vaikų ligoninė ir sanatorija, kuri veikė iki 1927 m.
Prie Antakalnio psichiatrinės ligoninės dar tarpukariu buvo prijungta Stepono Batoro universitetui (dabartiniam Vilniaus universitetui) priklausiusi psichiatrijos klinika. Ligoninės ir universiteto ryšys išliko ir sovietmečiu. Antakalnio ligoninė tapo intelektiniu psichiatrijos centru Lietuvoje, čia veikė Vilniaus universiteto žmonės, ateidavo naujausios psichiatrijos idėjos. Antakalnio ligoninė siauriau taikė šizofrenijos diagnozę, daugiau propagavo psichoterapiją, netgi grupinę psichoterapiją.
Savanoriškas patekimas į psichiatrijos ligoninę sovietmečiu
Dabar daugeliui sunku įsivaizduoti, kad žmogus į psichiatrinę ligoninę norėtų patekti savo noru. Bet sovietmečiu buvo būtent taip. Viena priežastis - noras pasislėpti nuo sovietinės valstybės. Ligoninės funkcionavo kaip vieta žmonėms pasislėpti, pavyzdžiui, jaunuoliams, kurie norėjo išvengti tarnybos sovietinėje armijoje.
Taip pat skaitykite: Praeitis, dabartis ir ateitis: apleistos vaikų stovyklos
Kita priežastis - abortai. Sovietmečiu moterims abortus buvo galima darytis iki 12-os nėštumo savaitės. Bet psichikos ligomis sergančioms pacientėms abortus buvo galima darytis ir vėliau. Taip pat į ligoninę savo noru kartais patekdavo homoseksualūs vyrai, nes pagal SSRS Baudžiamąjį kodeksą lytiniai santykiai tarp vyrų buvo nusikaltimas. Psichiatras Aleksandras Alekseičikas savo prisiminimuose užsiminė, kad tokiems vyrams buvo kartais skiriama diagnozė „įkyrių būklių neurozė“.
Visgi žinių apie šios grupės pacientus yra gana mažai - apie tai dažnai kalbama tik užuominomis. Taip pat dalis žmonių į psichiatrines ligonines patekdavo dėl politinių priežasčių, dėl kritikos sovietiniam režimui. Tiesa, kiek tokių atvejų buvo sovietinėje Lietuvoje, pasakyti sunku. Na, o sovietinėje Rusijoje buvo daug disidentų, kurie kritikavo sovietinę valdžią, bet nuversti jos nesiekė - norėjo ją reformuoti ir priversti laikytis savo pačios išleistų įstatymų. SSRS egzistavo kitose šalyse netaikyta diagnozė - vangios formos šizofrenija. Visgi dokumentai atskleidžia, kad bent atskirais atvejais politiniai motyvai buvo pasitelkiami ir uždarant į ligoninę pacientus Lietuvoje.
„Aušveita“: nuo vaikų vasaros stovyklos iki apleisto reabilitacijos centro
Kitas apleistos vaikų sanatorijos pavyzdys yra reabilitacijos centras „Aušveita“, įsikūręs Stirnių kaime, Trakų rajone. Šios vietos istorija prasidėjo nuo vaikų vasaros stovyklos „Lakštingala“, įrengtos apie 1990-uosius. Tačiau atkūrus Nepriklausomybę, stovykla susidūrė su finansiniais sunkumais.
1997 metais įsteigta gydykla „Aušveita“ dirbo nelabai sėkmingai ir per kelis metus prisidarė daug skolų. 2005 metais, įmonės skoloms jau peržengus 1 mln. litų, „Aušveitai“ buvo iškelta bankroto byla. Tada ją gelbėti ryžosi privatus verslas - „Elguva“, „Vilniaus vandens parkas“ ir šou agentūra „Promata“, 2006 metais išsipirkusios reabilitacijos kompleksą ir tapusios „Aušveitos“ dalininkėmis. Minėtos įmonės pilnai atsiskaitė su kreditoriais, taip nutraukdamos bankroto bylą ir ėmėsi ruošti rekonstrukcijos dokumentus, planuodami į reabilitacijos centrą investuoti daugiau nei 16 mln. litų.
Tačiau visus planus sužlugdė biurokratinė mašina. 2006 metų pabaigoje atlikta statinių ekspertizė atskleidė, kad pastatus būtina kapitaliai remontuoti. Tačiau kapitalinis remontas buvo neįmanomas pagal tuometinę bendradarbiavimo sutartį preliminariame investicijų projekte. „Aušveitos“ žemė priklausė valstybei, lengvatinėmis sąlygomis išnuomota 99 metams, pakeisti šią sutartį buvo galima tik suderinus žemės sklypo ribas su Vilniaus apskrities administracija, ko ji ne tik daryti neplanavo, bet ir stengėsi visaip kišti pagalius į ratus, dėl ko vėliau buvo kaltinama kyšininkavimu ir įgaliojimų viršinimu. Galiausiai, 2007-taisiais, ji iš viso, vienpusiškai nutraukė žemės nuomos sutartį. Nuo tų laikų „Aušveita“ stovi apleista. Iš pradžių ją dar saugojo sargas ir vietiniai gyventojai, tačiau, po poros metų pasitraukė ir jie.
Taip pat skaitykite: Vaikų poliklinikos likimas Antakalnyje
2008 m. buvo sustabdytas licencijos (leidimo) teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas galiojimas, o vėliau licencija galutinai panaikinta. Šiandien „Aušveita“ - tai apleistas kompleksas, kurį sudaro gyvenamieji korpusai, valgykla, administracinis pastatas ir kt. Pastatai be langų, su menkai beužsidarančiomis durimis, bėgančiais stogais, ne vieno viduje buvę gaisrų, apie tai byloja aprūkusios sienos. Administraciniame pastate viskas likę taip, lyg kažkas skubėjo kuo greičiau iš čia pasprukti: ant grindų mėtosi šūsnys dokumentų.
Kačerginės „Žibutė“: kova už vaikų reabilitacijos išsaugojimą
Pastaruoju metu nerimas kilo dėl Kačerginės „Žibutės“ sanatorijos, kuri specializuojasi vaikų reabilitacijoje. 2023 m. pasirodė pranešimų apie galimą skyriaus perkėlimą į miestą. Kauno ligoninės atstovai tikino, kad jokie sprendimai dar nepriimti, tačiau darbuotojai ir bendruomenė sunerimo dėl galimo sanatorijos uždarymo ir teritorijos panaudojimo nekilnojamojo turto projektams.
Kauno rajono savivaldybė išreiškė pasirengimą perimti Kačerginės „Žibutės“ sanatoriją ir pritaikyti ją visuomenės poreikiams, bendradarbiaujant su LSMU Kauno ligonine. Tačiau galutinis sprendimas dėl sanatorijos ateities dar nepriimtas.
„Palangos gintaras“: sėkmės istorija nuo apleistos vasarvietės iki didžiausios vaikų sanatorijos Lietuvoje
Yra ir sėkmingų pavyzdžių, kaip apleistos vietos gali būti prikeltos naujam gyvenimui. Vienas tokių pavyzdžių - „Palangos gintaras“, didžiausia vaikų sanatorija Lietuvoje. Kaip pasakoja 23 metus jai vadovavęs Zigmantas Paulauskas, sanatorija buvo įkurta buvusioje Brežnevo viloje, o vėliau išplėsta į apleistus poilsio namus.
Pradžia buvo labai sunki, buvo krizė. Buvo 1990-ieji, Lietuvos laisvės pati pradžia. Patalpos buvo labai apleistos. Kūrėmės sunkiai. Patys viską remontavome, patys tvarkėme. Dirbome visi kartu kaip šeima.
Per metus sanatorija sulaukia apie 5 tūkst. vaikų ir apie poros tūkstančių mamyčių, kurios lydi vaikus iki 8 metų. Čia gydomos plaučių, nervų ligos (cerebralinis paralyžius, turintieji fizinę negalę), reabilitacinį gydymą gauna ir judamojo aparato sutrikimų turintys vaikai (po traumų, avarijų), sergantys virškinamojo trakto ligomis, ausies, nosies, gerklės ligomis, turintys psichikos ir elgesio sutrikimų.
Girulių vaikų tuberkuliozinė sanatorija: tarp praeities ir dabarties
Giruliuose, netoli Klaipėdos, taip pat yra įdomių istorinių pėdsakų. Čia 1911 metais buvo pastatytas vaikų sanatorijos kompleksas, pavadintas Prūsijos karalienės vardu. Po Antrojo pasaulinio karo iki 2000-ųjų čia veikė tuberkulioze sergančių vaikų sanatorija.
Sovietmečiu sanatorijos veikla buvo griežtai kontroliuojama, o jos darbe pasitaikė įvairių pažeidimų. Tačiau nepaisant to, sanatorija teikė reabilitacijos paslaugas sergantiems vaikams. Šiandien buvusi sanatorija stovi apleista ir nenaudojama, tačiau jos istorija mena svarbų laikotarpį Lietuvos medicinoje ir socialinėje rūpyboje.
Apleistos vietos Lietuvoje: liūdnas kultūros paveldo likimas
Deja, Lietuvoje yra ir daugiau apleistų vietų, kurios kadaise buvo svarbios bendruomenėms. Tai Druskininkų sanatorija „Nemunas“, Nemenčinės respublikinė vaikų ligoninė, FC Vilniaus „Žalgiris” bazė, Vilniaus Jokūbo ligoninė, Beržėnų dvaras ir Naujosios Vilnios psichiatrinė ligoninė. Šie pastatai, palikti likimo valiai, nyksta ir tampa vandalų taikiniu.
Svarbu saugoti Lietuvos kultūros paveldą ir ieškoti būdų, kaip prikelti šias apleistas vietas naujam gyvenimui. Tai gali būti kultūros centrai, parodų salės, reabilitacijos įstaigos ar kitos visuomenei naudingos erdvės.
tags: #apleista #vaiku #sanatorija