Įvadas
Vaikų poilsio stovyklos Lietuvoje turi gilias tradicijas, tačiau ne visos iš jų išliko iki šių dienų. Daugelis stovyklų, klestėjusių sovietmečiu, po nepriklausomybės atkūrimo buvo apleistos arba privatizuotos. Šiame straipsnyje apžvelgiamos apleistų vaikų stovyklų istorijos Lietuvoje, nagrinėjamos jų likimo priežastys, dabartinė situacija ir galimi ateities scenarijai.
Stovyklų skaičiaus mažėjimas
Dar 2008 metais „Laikas” rašė, kad per nepriklausomybės metus Lietuvoje iš 300 liko tik 38 stovyklos, o per nepriklausomybės metus nebuvo pastatyta nė vienos naujos vaikų poilsio stovyklos (2004 m. duomenys). Ši statistika rodo drastišką vaikų poilsio infrastruktūros mažėjimą Lietuvoje.
Apleistų stovyklų pavyzdžiai
Buvusi pionierių stovykla Kauno marių pakrantėje
Kauno marios - unikalus vandens telkinys, kurio pakrantėje yra ir apleista vieta, kur laikas tarsi sustojo. Čia sovietmečiu buvo įkurta Juliaus Janonio popieriaus fabriko pionierių stovykla. Jos pastatus yra įsigijęs kaunietis verslininkas Arvydas Čėsna, o žemę valdo Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT). Verslininkas planavo plėtoti su rekreacija susijusį verslą, bet to padaryti iki šiol nepavyksta, nes dėl stovyklavietės žemės sklypo ilgai truko teisminiai ginčai su valstybe.
Kauno marių pakrantės vešliai apaugusios miškais, tad įžiūrėti, kas ten įsikūrę, ne visada lengva. Nebuvo lengva surasti ir Kauno, Kaišiadorių rajonų vietinių įvardytą apleistą buvusią pionierių stovyklą. Praėję pro plyšį, esantį tvoroje prie vartų, atsiremiame į smarkiai apgriuvusį, sargo postui, atrodytų, skirtą pastatą, o dar toliau matome betoninį taką, vedantį gilyn į apleistą stovyklą. Einant taku, iš kairės pasitinka nameliai, kuriuose, panašu, anksčiau įsikurdavo stovyklautojai. Tiesa, šie pastatai yra smarkiai apgriuvę, ant stogų, pačių pastatų viduje auga krūmai ir net medžiai, viduje - šiukšlės, padangos, makulatūra, sulaužyti baldai, apipaišytos sienos. Toliau tyrinėjant teritoriją, miške išnyra dar daugiau pastatų - apleistų, įgriuvusiomis sienomis ir stogais.
Anot A. Čėsnos, buvusios pionierių stovyklos teritorijoje iš viso yra net 44 pastatai. Anot jo, šie jau buvo gerokai apgriuvę ir 2000 m. Tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad tai buvo pionierių stovykla su visa infrastruktūra, tai yra ne tik gyvenamosios paskirties nameliai, bet ir skalbykla, valgykla, kultūros centras, sporto aikštelės, sveikatos priežiūros paskirties pastatas, prieplauka ir kita. Anot jo, Kaišiadorių rajono savivaldybės sprendimu, 2004 m. Valstybė 2004 m. pabaigoje pardavė mums šį savivaldybės suformuotą sklypą už 90,2 tūkst. litų. Iki 2008 m. ši buvusios stovyklos teritorija turėjo aiškaus žemės sklypo statusą ir iki 2008 m. Tiesa, kaip teigė A. Čėsna, praėjus biurokratinius brūzgynus ir įsigijus buvusios stovyklos teritoriją, šiuo laimėjimu ilgai džiaugtis neteko, kadangi jau 2008 m. Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūra, pagal urėdijos informaciją, atliko patikrinimus ir nustatė, kad detaliojo plano sprendiniai, įsakymas parduoti valstybinę žemę prieštarauja įstatymams.
Taip pat skaitykite: Sanatorinės mokyklos likimas
Galiausiai bylinėjimasis baigėsi tik 2017 m. - sausį Kauno apygardos teismas dėl netinkamo valstybės institucijų veikimo žemės pardavimo sutartį pripažino niekine. Valstybei buvo grąžinta buvusios stovyklos žemė, dviem buvusiems jos savininkams priteista 150 tūkst. eurų kompensacija ir 26,1 tūkst. eurų sklypo pirkimo kainą. Kaip pasakojo A. Čėsna, deja, bet po užtrukusio bylinėjimosi grįžta prie situacijos, kuri buvo 2000 m.: verslininkams priklauso buvusioje stovykloje esantys pastatai, bet ne pati jos teritorija, ši priklauso valstybei.
A. Čėsna patikslino parduodantis ir gyvenamosios paskirties sklypą, įsiterpusį į buvusios stovyklos teritoriją, ir buvusios stovyklos teritorijoje esančius pastatus. Būsimasis savininkas turėtų imtis iniciatyvos naujai formuoti sklypą ar sklypus bei sukontroliuoti, kad teritorijos planavimo procedūrų metu būtų ištaisytos anksčiau padarytos klaidos ir žemės sklypas, kaip vientisa rekreacinė teritorija, būtų sėkmingai įveiklintas.
Kaip pasakojo A. Čėsna, buvusios pionierių stovyklos teritorijoje lankytis nedraudžiama, mat, kaip primena vyras, čia yra miškas, valstybinė žemė. Tiesa, jis perspėja, kad į apgriuvusius statinius eiti negalima be jo ar kitos bendrasavininkės leidimo. „Svarbu buvusios stovyklos teritorijos lankytojams įvertinti, kad į apleistus pastatus patekti ne tik negalima be savininkų sutikimo, bet ir tiesiog nesaugu. Šie statiniai yra labai prastos būklės, gali kelti pavojų užėjusių asmenų sveikatai ar net gyvybei“, - perspėjo A. Čėsna.
Pradėjus domėtis, kodėl gražioje vietoje ant Kauno marių kranto vis dar yra apleista valda, paaiškėjo gana sudėtinga buvusios stovyklavietės istorija. Jos pastatų savininkas - kaunietis verslininkas A.Čėsna, o žemė priklauso valstybei, kuria turi rūpintis NŽT. Stovyklavietė buvo įsteigta 1959 metais, kai Kaišiadorių rajono darbo žmonių deputatų taryba skyrė 8 ha valstybinės žemės J.Janonio popieriaus fabrikui. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę įmonė buvo pavadinta Kauno popieriaus fabriku, bet bankrutavo, kreditoriai jo turtą nusprendė parduoti. Stovyklą uždaryta 1999 metais.
A.Čėsna pasakojo, kad stovyklavietės turtą drauge su viena verslo partnere 2000 metais įsigijo jau iš privačių asmenų. Žemė tada taip pat priklausė valstybei, tik pastatai - privatiems asmenims. Verslininkas pasakojo, kad nusprendęs pirkti stovyklos statinius, planavo, jog po statiniais pavyks suformuoti žemės sklypą ir jį iš valstybės išsipirkti arba nuomotis. Teritorijoje kaunietis ketino įkurti su rekreacija susijusį verslą, galbūt rekreacinės paskirties gyvenamųjų namų kompleksą arba sanatoriją su Alzheimerio liga sergančių pacientų priežiūros centru. O gal vidaus vandenų transporto turizmo centrą su viešbučiu ar poilsinių vilų kompleksu.
Taip pat skaitykite: Sanatorijų raida Lietuvoje
2004 metais verslininkai kreipėsi į Kaišiadorių rajono savivaldybę prašydami suformuoti sklypą po visais stovyklos teritorijoje esančiais 40 statinių ir kitais stovyklos infrastruktūros objektais bei aplink juos. Kaišiadorių rajono savivaldybė prašymą tenkino, suformavo rekreacinės paskirties beveik 8,7 ha žemės sklypą, kuris atitiko buvusios stovyklos ribas. 2004 metais detalųjį sklypo planą tvirtino tuometis Kaišiadorių rajono administracijos direktorius, o Kauno apskrities viršininkas sudarė žemės pardavimo sutartį, pagal kurią sklypą pardavė kauniečiui ir jo verslo partnerei. Už žemę buvo sumokėta 26,1 tūkstančio eurų.
Tačiau 2008 metais prasidėjo neplanuoti įvykiai. A.Čėsna pasakojo, kad pagal Miškų urėdijos informaciją Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūra atliko patikrinimą ir nustatė, jog 2004 metų Kauno apskrities viršininko įsakymas parduoti valstybinę žemę prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymui. Bylinėjimaisi baigėsi 2017 metais, kai Kauno apygardos teismas žemės pardavimo sutartį pripažino niekine.
Valstybė atgavo stovyklavietės žemę, dviem jos buvusiems savininkams teismas iš valstybės priteisė 150 tūkst. eurų kompensaciją bei 26,1 tūkst. eurų sklypo pirkimo kainą. A.Čėsna įsitikinęs, kad pralaimėjo ir jis, ir valstybė, nes teritorija daug metų stovi nenaudojama.
Stovyklos teritorijoje yra ir du gyvenamieji namai, po kuriais ten gyvenantys žmonės jau seniai susiformavo žemės sklypą. Siekdami, kad visa stovyklavietė taptų vientisa valda, šį sklypą su statiniais įsigijo A.Čėsna ir jo verslo partnerė. Tačiau po teismo sprendimo jis liko valstybinėje teritorijoje.
A.Čėsna sakė, kad dabar padėtis tokia pat kaip 2003 metais - jam ir verslo partnerei nuosavybės teise priklauso tik stovyklos statiniai ir stovyklos infrastruktūra. Pasak jo, vėl reikėtų kreiptis į Kaišiadorių rajono savivaldybę ir aiškintis, ar yra galimybių pagal dabar galiojančius įstatymus suformuoti toje vietoje rekreacinės paskirties sklypą ir, pavykus tokį sklypą suformuoti, vėl prašyti valstybės tą sklypą ar jo dalį parduoti arba išnuomoti.
Taip pat skaitykite: Vaikų poliklinikos likimas Antakalnyje
Dabartinis Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktorius Mindaugas Nasevičius sakė, kad kadangi minimas žemės sklypas, o dabar teritorija, buvo miško teritorijoje, Miškų urėdija kreipėsi į teismą dėl Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 metų įsakymo „Dėl žemės sklypų detaliųjų planų patvirtinimo“ ir Kauno apskrities viršininko įsakymo „Dėl žemės sklypo pardavimo“ panaikinimo. Teismas panaikino šiuos teisės aktus. Šio teismo sprendimo verslininkai neskundė.
Kristina Žukovska Nacionalinės žemės tarnybos Viešųjų ryšių skyriaus vyresnioji specialistė: „Minimas žemės sklypas yra Kauno marių regioniniame parke. Todėl 2017 metų sausio 23 dienos Kauno apygardos teismo nutartimi Valstybinės žemės pirkimo ir pardavimo sutartis, 2004 metais sudaryta tarp Kauno apskrities viršininko ir dviejų bendraturčių pripažinta negaliojančia. Žemės sklypo bendraturčiai įpareigoti šį žemės sklypą grąžinti valstybei. Kadangi žemės sklypas yra Kauno marių regioniniame parke bei didžiąją žemės sklypo dalį užima miško žemės plotas, t.y. 5,4785 ha iš 8,6679 ha, jis negali būti parduodamas. Sklypas gali būti išnuomotas jame esančių statinių savininkams.
Stovyklavietės teritorijoje yra keli nuo seno suformuoti pagrindiniai takai. Abiejuose vieno keliuko pusėse tebestovi kažkada pastatyti 20 vienodų medinių namų. Jie - vieno aukšto su mansardomis, prie kiekvieno namo pristatyta po nedidelę verandą. Juose gyvendavo pionieriai. Stovyklavietė dar veikė ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, tad čia ilsėdavosi vaikai, kurie gyvendavo „Varpelio“, „Nenuoramų“ ir kitokiais vardais pakrikštytuose vienoduose vasarnamiuose. Pasukus kitu keliu matyti pastatai, kuriuose kažkada buvo valgykla, sportui ir koncertams skirta salė su lauko scena, prausyklos, tualetai, katilinė.
Kai kurių statinių langai išdaužyti, stogai įgriuvę, durys praviros. Juose beveik nėra daiktų, bet viename palikta brošiūrų, lietuviškai ir rusiškai pasakojančių apie Juliaus Janonio popieriaus fabriką. Ranka rašytuose dienoraščiuose galima perskaityti, koks kuklus buvo čia gyvenusių žmonių racionas, pavyzdžiui, per dieną poilsiautojai gaudavo pieniškos makaronų sriubos, kotletų su bulvėmis ir agurkais, manų košės su uogiene, duonos su dešra bei arbatos ir sausainių. Palikta ir stovyklautojų dailyraščiu popieriaus lapuose išraitytų šūkių. Vienas jų skelbia „Mažiau kalbų, daugiau darbų ir bus stovykloje smagu“. Šis šūkis skamba gana ironiškai, nes pastatus baigia sunaikinti gamta, prie to prisideda ir neprašyti svečiai, paliekantis tuščių butelių bei šiukšlių.
Tvarkingai ir keistai atrodo tik stovyklavietės teritorijoje esanti atskira tvora nuo jos aptverta sodyba, kurią akylai saugo didelis šuo. Vaikštant po apleistą teritoriją apima keistas jausmas, tarsi laikas sustojo keliems dešimtmečiams. Intriguoja paslaptis, kodėl senus namelius paliko vasarotojai ir kiti žmonės čia neįsikūrė?
Pionierių stovykla „Žuvėdra“
Klaipėdoje, Girulių miškuose, prieš 58 metus pradėta statyti vasaros pionierių stovykla „Žuvėdra“. Ją sudarė du vieno buto gyvenamieji namai, du sandėliai, garažas, skalbykla, administracinis pastatas, valgykla, dvidešimt keturi poilsio nameliai ir du antrojo pasaulinio karo metais statyti statiniai/įtvirtinimai. Teritorijoje buvo lauko tualetai, prausyklos, uždari dušai su šiltu vandeniu. 1984 metais čia veikė vietinės pramonės ir komunalinių įmonių susivienijimo profsąjungos pionierių stovykla. Po 14-os metų teritorijoje esantys statiniai Klaipėdos apskrities valdytojo įsakymu buvo perduoti juridiniams asmenims.
Pastatai seno, vaikų mažėjo ir stovykla užsidarė. Tiesa, niekuomet oficialiai ji taip ir neužsidarė. Teritorija visuomet buvo saugoma, bet pastatai be stogų nebebuvo tinkami vaikų poilsiui. Prieš daugiau nei penkiasdešimt metų gyvavusi stovykla yra virtusi pačia tikriausia apleista zona.
Sanatorija-stovykla „Sigma” prie Balžio ežero
Netoli Vilniaus esanti apleista sanatorija-stovykla „Sigma” buvo užbaigta statyti 1981 metais. Tai buvo pionierių stovykla-profilaktoriumas, kurioje buvo galima ilsėtis ir gydytis 24 dienas. Kompleksą sudarė 8 visaverčiai pastatai, 5 iš jų buvo skirti poilsiautojams. Profilaktoriume veikė stomatologinis kabinetas, vandens procedūrų kabinetas su plaukymo baseinu. Šiuo metu stovykla apleista, tačiau joje vis dar galima rasti rozečių, 35mm filmą apie kaubojus ir kambarį, kuriame kažkas gyvena iki šiol.
Stovyklų atgimimas
Nepaisant daugelio stovyklų apleidimo, yra ir teigiamų pavyzdžių, kai stovyklos atgimsta naujam gyvenimui.
Kunigiškių vaikų poilsio stovykla Palangoje
Palangos meras Šarūnas Vaitkus pasidžiaugė, kad kurorte bus išsaugotas dar vienas unikalus objektas: naujam gyvenimui prisikels Kunigiškių vaikų poilsio stovykla. Rekonstruojama stovykla priklauso Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai ir pagal panaudos sutartį valdomas M.K.Čiurlionio meno mokyklos. Poilsio pastatų kompleksas yra ant jūros kranto, 4,7 hektaro teritorijoje.
Kaip pasakojo Romualdas Kondrotas, Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos vadovas, pajūryje projektuojamas Edukacijos centras ypatingų gabumų vaikams. Planuojama pastatyti ir sceną, kur pasirodytų talentingi vaikai. Pasirodymais galėtų džiaugtis ir vietos gyventojai bei svečiai. Teritorijoje jau prasidėjo statybų darbai, kurie, kaip įpareigoja sutartys su finansuotojais, truks 18 mėnesių.
„Čia bus laukiami talentai ne tik meno srityje, bet ir humanitarinių, tiksliųjų ar gamtos mokslų srityse. Ištisus metus čia jie galės ruoštis olimpiadoms, konkursams. Žiemą čia galėtu apsistoti iki šimto vaikų, vasarą per įvairias edukacines stovyklas, tarptautinių projektų metu - ir iki 200“, - pasakojo R.Kondrotas.
Sporto stovyklos Krivasalio kaime
Mykolas Krivcovas su žmona šį 4 hektarų sklypą Ignalinos rajono Linkmenų seniūnijoje Krivasalio kaime nusižiūrėjo ir įsigijo prieš ketverius metus. Šiandien didžiulė teritorija prie ežero nė iš tolo neprimena apleistos žemės. Ant kalno Krivcovų šeima pasistatė namus sau, o kiek tolėliau - dviaukštį pastatą stovyklaujantiems vaikams. Pats Mykolas programos jiems nedėlioja, tik atveria savo valdų duris. Čia važiuoja sportuojantys vaikai iš visos Lietuvos, kartu su savo treneriais ir mokytojais. Stovykla jų sodyboje ir patiems Krivcovams dar naujiena, kadangi vaikai priimami tik nuo šių metų birželio pradžios. Per tris savaites čia stovyklavo po 50 vaikų kiekvienoje pamainoje.
Mykolas prisipažįsta, kad šiemet žaidė Ignalinos krepšinio komandoje Regionų krepšinio lygoje. Todėl ir vaikų stovyklos jam atrodo natūrali veiklos tąsa.
Priežastys, kodėl stovyklos apleidžiamos
Yra keletas priežasčių, kodėl vaikų stovyklos Lietuvoje apleidžiamos:
- Finansiniai sunkumai: Po nepriklausomybės atkūrimo daugelis įmonių, kurios rėmė stovyklas, bankrutavo arba sumažino finansavimą.
- Teisiniai ginčai: Dažnai kyla ginčų dėl žemės nuosavybės, kas trukdo investuoti į stovyklų atnaujinimą.
- Demografinės tendencijos: Vaikų skaičiaus mažėjimas ir emigracija taip pat prisideda prie stovyklų populiarumo mažėjimo.
- Infrastruktūros trūkumas: Daugelis stovyklų yra apleistos, joms reikalingas kapitalinis remontas ir modernizavimas.
Pasekmės
Apleistos vaikų stovyklos turi neigiamų pasekmių:
- Ekonominiai nuostoliai: Apleistos teritorijos nenaudojamos, o galėtų generuoti pajamas iš turizmo ir rekreacijos.
- Socialinės problemos: Vaikai netenka galimybės kokybiškai praleisti vasaros atostogas gamtoje.
- Ekologinės problemos: Apleistos stovyklos dažnai tampa šiukšlynais ir kelia pavojų aplinkai.
Ateities vizijos
Nepaisant problemų, yra vilties, kad apleistos vaikų stovyklos gali atgimti naujam gyvenimui. Tam reikalingos investicijos, teisinio reguliavimo pokyčiai ir visuomenės iniciatyvos. Galimi ateities scenarijai:
- Stovyklų privatizavimas ir modernizavimas: Privatūs investuotojai galėtų įsigyti apleistas stovyklas ir jas modernizuoti, pritaikant šiuolaikiniams poreikiams.
- Stovyklų pritaikymas kitoms reikmėms: Apleistos stovyklos galėtų būti pritaikytos senelių namams, reabilitacijos centrams ar kitoms socialinėms įstaigoms.
- Stovyklų pavertimas gamtos parkais: Apleistos stovyklos galėtų būti paverstos gamtos parkais, kuriuose būtų galima organizuoti edukacines programas ir ekologinį turizmą.