Angelė Kiliuvienė - žinoma Lietuvos televizijos ir radijo laidų vedėja, diktorė, kurios balsas ir intelektas įsiminė daugybei žiūrovų ir klausytojų. Daugelį metų ji dirbo diktore LRT, o šiandien ramiai gali atsigręžti atgal. Gyventa, kurta, tačiau jai svarbu, kas vyksta čia ir dabar, kuo gali būti naudinga kitiems ir įdomi pati sau. Šiame straipsnyje panagrinėsime jos gyvenimo kelią, karjerą ir asmenines savybes.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Studijos
Angelė Kiliuvienė mokėsi Vilniaus vidurinėje mokykloje, dabar vadinamoje Mindaugo vardu. Būdama mokinė, ji mėgo krėsti išdaigas. Ji juokiasi prisiminusi, kai klasėje ant pakabinto Lenino portreto užklijavo trumpulio Nežiniuko portretėlį. Mokiniams buvo juoko, bet paskui iniciatorę užklupo nemalonumai. Tačiau išsisuko, baigė mokyklą ir įstojo į Pedagoginį institutą studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Angelė mokykloje buvo gera matematikė ir svajojo studijuoti ekonomiką. Tačiau atsitiko taip, kad baigdama vienuoliktą klasę motinos draugės paraginta nuėjo į vienintelę tuo metu Lietuvos televiziją S.Konarskio gatvėje ir dalyvavo diktorių konkurse.
Karjeros Pradžia: Radijas ir Televizija
Angelė Kiliuvienė pradėjo dirbti tuometiniame Lietuvos radijuje ir televizijoje jauna mergina, kaip sakoma, atsidūrė „ant bangos“ - pasiūlymų vesti laidas netrūko. Ir darė ji tai nepaprastai subtiliai, inteligentiškai. „Dalyvaudavo tokiose atrankose ne vienas šimtas. Ir tada, ir dabar ketinančiųjų tapti diktoriais, laidų vedėjais - apstu. Aš atitikau reikalavimus. Tačiau prieš akis buvo abitūros egzaminai. Teko apsispręsti. Tuo metu žinomas diktorius Vytautas Kybartas paragino nedvejoti. Tam, kad galėčiau dirbti diktore, teko rinktis humanitarinę specialybę. Tad vietoj matematikos pasirinkau lietuvių kalbą. Jau studijų metais vedžiau vieną kitą radijo laidą, o vėliau - televizijoje „Dainų dainelę“. Apie tokius pasirinkimo pokyčius niekada net negalvojau“, - pasakojo Angelė.
Diktoriai Lietuvoje buvo unikalūs profesijos retumu - iš viso būta tik apie 40 radijo ir apie 12 televizijos diktorių. Šios profesijos žmonės nebuvo niekur mokomi, bet praėję milžiniškus konkursus tapdavo visos šalies numylėtiniais ir šeimos nariais. „Ateina diktorė, nors ir kilometrinė eilė, bet diktoriams - be eilės. Dabar sakytumėme jie buvo žvaigždės, gal net superžvaigždės, dievaičiai ar nepasiekiamybė. Vienintelio Lietuvoje radijo ir vienintelės televizijos diktorius - tai profesija, kurios šiandien nebėra. O anuomet, nykioje suniveliuotoje sovietinėje sistemoje, jie kėlė žavesį, pasigėrėjimą ir, savaime suprantama, pavydą. „Priklausėme Ministrų Tarybai. Diktoriai buvo elitas. Taip, mes turėjome pažymėjimą su raudonu brūkšniu. Šiose patalpose ne visi galėjo patekti į radiją per milicijos postą. Ateina diktorė, nors ir kilometrinė eilė, bet diktoriams - be eilės. Ir mes stojame pirkti kavos. Atsiranda daug draugų - paimk man, paimk kitam…“, - pasakoja diktorė L. Aš tik pritūpiau iš baimės ir galvoju, na kur jau man ten su jomis lygiuotis…L. Diktorė, televizijos laidų vedėja Laima Kybartienė prisimena, kad žmonės diktorius pagarbiai vadindavo „arti valdžios“. „Žmonės prašydavo padėti kažką padaryti, paprašyti privilegijos, - šypsosi L. Kybartienė. - Toks buvo žmonių įvaizdis. Apačioje būdavo siuvėjų cechas. Būdavo modelių namų rūbeliai, ypač prieš šventes, Naujuosius metus.
Visgi kuklumas su šia profesija, reikia pripažinti, nederėjo. Diktoriai išties buvo ypatingi. „Mes buvome respublikos veidai, į mus žiūrėjo. Net vieną kartą važiavau troleibusu nenusivaliusi grimo, galvoju, parvažiuosiu nuo Savanorių iki Justiniškių. Tai vienas žmogus net pasilenkė, pasižiūrėti ir paklausė: „O kur jūs perkate krempudrą? Ką man jam reikėjo atsakyti?“, - juokiasi L. Diktorė Sigita Stankevičiūtė prisimena, kad šios profesijos atstovų buvo labai mažai. „Jei neklystu, tai Lietuvos televizija su diktoriais gyvavo 45 metus. Tai buvo 11 moterų ir penki vyrai, - bando suskaičiuoti pašnekovė. - Kai aš atėjau, tai buvo penkios moterys ir trys vyrai. Diktoriai, jei taip galima pasakyti, buvo išskirtinė kasta.L. Žavioji Sigita Stankevičiūtė Lietuvos televizijos veidu tapo lygiai prieš 40 metų. Juodaplaukė eteryje tuo metu buvo nauja ir drąsu. „Aš labai norėjau šito darbo, labai norėjau būti šios profesijos atstovė. Visi ten dirbę to norėjome. Kai atėjau į televiziją, nežinau, kaip kiti, bet aš buvau pasiruošusi primokėti, net neklausiau, kokie čia atlyginimai. Sigitai buvo lemta likti istorijon įrašytai kaip vienai iš keturių paskutiniųjų televizijos diktorių, drauge su kolegėmis Laima Kybartiene, Angele Kiliuviene ir Saule Gedrimaite. Bet grįžti namo ir esi ta pati tarybinė moteris, kuri plauna indus ir grindis.L. „Visas koridorius buvo grimo kambariai. Studijoje vyko daugybė koncertų, laidų, nes čia daug žmonių tilpdavo. […] Apačioje būdavo siuvėjų cechas. Būdavo modelių namų rūbeliai, ypač prieš šventes, Naujuosius metus. Mažytė dukterinė studija. Visi anonsai būtent iš ten. Čia yra mūsų kamera, per ją rodydavo diktorius. […]“, - pasakoja S. Patys pirmieji televizijos eterio meistrai buvo legendiniai Gražina Bigelytė ir Juozas Baranauskas. Jų, dviejų jaunų diktorių, pirmasis pasisveikinimas su žiūrovais laikomas lietuviškos televizijos gimimu. Tai įvyko 1957-ųjų balandį. Tie žmonės iš tikrųjų galėjo bet ką dirbti, jų išsilavinimas buvo puikus.
Taip pat skaitykite: Pilietybė pagal tėvus
Nei radijo, nei televizijos diktorių neruošė jokia mokykla, bet atrankos kriterijai prilygo reikliausiems universitetams. „Diktorių konkursai buvo skelbiami labai retai. Vienas jų buvo paskelbtas 1974 m. Atėjusi į studiją pamačiau, kad moterų susirinko virš trijų šimtų. Ir tokių gražuolių! - prisiminimais dalinasi diktorė L. Jankauskaitė. Per pirmą turą žiūrėjo, kaip kalbi, koks tavo balso tembras. Per antrą turą jau reikėjo skaityti ir tekstą, ir eilėraščius, ir pasakot. Taip į radiją papuoliau 19-os metų. Vyresniems atrodžiau vaikas, nes kolektyvas buvo labai solidus.
Darbas Televizijoje: Iššūkiai ir Pasiekimai
Angelė Kiliuvienė Lietuvos televizijoje dirbo ilgiau nei 20 metų. Neilgai pabuvusi radijuje graži jauna moteris tapo televizijos diktore ir laidų vedėja. Darbas buvo naujas, nelengvas. Nebuvo tada dar vaizdo įrašų, programa transliuojama tiesiogiai. Jaudinimasis, nervai, kai žinai, kad kone kiekvieno tavo žodžio klausosi, kiekvieną judesį stebi visa Lietuva.
„Sveikinimų koncertų“ tekstus ji skaitė tarsi kiekvienam artimiausiam žmogui. Džiaugdavosi, kai gaudavo žiūrovų laiškų, gėlių. Jaunai diktorei labai padėjo režisierius Vytautas Čibiras, prisiminė ji ir diktorę Gražiną Bigelytę, kurios bijojo, nes, rodės, kad toji karaliavo eteryje. Mat Gražina buvo tiesi, atvirai savo nuomonę pasakydavo.
„Tačiau man buvo labai gera, patardavo, paskatindavo. Lioviausi jos bijojusi, labai gerbiau. Esu jai dėkinga už patirtį, suteiktas žinias. Ir Vytauto Čibiro, ir Gražinos Bigelytės mirtys man buvo didelis smūgis. Jaučiausi tarsi artimiausių žmonių netekusi“, - kalbėjo Angelė, nežymiai nubraukdama ašarą.
Jaunoji diktorė vedė ne tik žinių laidas. „Daug darbų dirbau, - prisiminė. - Buvo ir koncertai, ir kalbos valandėlės, ir „Vakaro autografas“, garsinau į lietuvių kalbą filmus. Niekuomet nedirbau vieno darbo.“
Taip pat skaitykite: Violetos Mičiulienės gyvenimo aprašymas
Prisipažino, kad televizija jai daug davė: savišvietai, gyvenimo pažinimui, bendravimui. Be abejo, kai ką ir atėmė. Laikas, skirtas vyrui, namams, šeimai sutrumpėjo iki minimumo. „Vaikai mane retai matė. Tik mažoji neužmigdavo, kol aš negrįždavau iš darbo vėlų vakarą. Būdavo, vis lekiu, neišsimiegu, gyvenimas skubino, rūpėjo, ar viskas padaryta, ar namai sutvarkyti, vaikai pamaitinti… Ir vieną dieną staiga supratau, kad gana, atėjo metas su televizija atsisveikinti.“
Prisiminė vieno režisieriaus žodžius, kad „televizija taip tave įsuks, jog nebeišeisi, norėsi likti“. Tačiau gražuolė diktorė, žiūrovų numylėtinė savo ketinimų nekeitė. Palikti tuos rūmus jai pasidarė negaila. „Nejutau širdies skausmo išeidama. Man nerūpėjo, kad esu žinomas žmogus, gatvėje žmonės pažįsta, kai kas sveikina. Ta garbė manęs nejaudino. Žinojau, kad dirbau dorai, darbas man teikė malonumo. Tačiau gyvenimas juk nestovi vietoje. Taip, išėjau, bet nepagalvojau, ką aš toliau veiksiu. Žinojau, kad šeima tyliai pritarė mano žingsniui, tikėdamasi didesnio rūpinimosi, buvimo ilgiau namuose, suartėjimo su sūnumi, dukromis, vyru. Jie nesiskundė, bet jaučiau, kad šeimai manęs trūksta. Gal dėl to ir kilo tas vidinis protestas, paskatinęs atsisakyti darbo.“
Šeima: Svarbiausias Gyvenimo Uostas
Sukūrė šeimą. Vyras Alfredas - gydytojas onkologas. Judviejų laimingai santuokai sukako 27-eri metai. Graži šeima. Vyriausioji dukra Eglė ir jaunesnis sūnus Rolandas - studentai. Tačiau abu įsakė mamai apie jų gyvenimą spaudai nepasakoti. Angelė, nori ar ne, turi paklusti. Mažiausia šeimos narė Ieva - dar tik šeštokė. Angelė save vadina pelėda, nes jai sunkiausia atsikelti rytą, o užmigti gali vidurnaktį. Kai namuose tylu, ji mėgsta skaityti knygą, pamąstyti apie artimus žmones, darbą. „Kiekvieną rytą pradedu galvodama, kad manęs laukia gera diena. Tikiuosi gerų emocijų. Nors ir trūksta miego, puolu gaminti pusryčius skubantiems į mokyklą, į darbus. Kur benuvažiuočiau, kokioj šalyje bebūtume, pasak mano vyro, aš, nepaisydama laiko skirtumo, padarau savo tvarką - gyvename mano ritmu. Beskubėdama aš kartais pusryčiams vos spėju kavos išgerti su sumuštiniu. Gerai, kai dar košės suvalgau. Ir lekiu. Laiko trūksta labiausiai.“ Namie gyvena ir „ambasadorius“ Angelė teigia, kad šeimos mityba labiausiai rūpinasi vyras. Alfredą ji vadina sveiko maisto ambasadoriumi, kuris valgo tai, kas be riebalų, nekepta. „Aš tai ne visada paisau jo reikalavimų. Sukertu ir gabalėlį keptos šoninės, nes virta mėsa man neskani. Vaikai stengiasi pritarti tėčiui ir valgo tai, ką jis nurodo“, - pasakoja savojo ambasadoriaus ne visada klausanti žmona. Angelei patinka ekologiški produktai. Ypač mėgsta namie išaugintus agurkus, pomidorus. Apsilanko ir ekologiškuose ūkininkų turgeliuose. Gyvena beveik užmiestyje, tad darže užsiaugina daržovių, mėgsta obuolius, kriaušes, uogas. Sveiką gyvenseną šeimoje propaguojantis gydytojas skatina saviškius ir sportuoti. Vyresnieji bėgioja, slidinėja. Italijoje gyvenanti Eglė nė dienos nepraleidžia be mankštos. Į sporto treniruotes po pamokų skuba ir Ievutė. „Ir aš rudenį imu mankštintis, - palaiko savuosius Angelė. - Tačiau žiemą - letargo miegas. Pavasarį vėl pradedu sportuoti.“ Pasididžiuoja, kad jų namuose nerasi vaistų, nes visi nusiteikę prieš nereikalingą jų vartojimą. Jų prireikia tik rimčiau susirgus. O šiaip gydosi čiobrelių, liepžiedžių arbata, apsigaubia šilta skara. „Susirgus mums nereikia eiti į polikliniką ar į ligoninę. Juk namuose turime savą gydytoją. Gal sveikatą stiprina ir tai, kad aš mėgstu vaikščioti pėsčiomis, net ir tolimas distancijas. Važinėju dviračiu gražiais netoli namų esančiais takais. Automobilis - tik būtinybės atvejais“, - savojo gyvenimo epizodus pasakoja buvusi diktorė.
Angelės šeimoje tokia tvarka: vienas į kito gyvenimą nesikiša. Vyras į jos darbą nesikišdavo: nei vertindavo, nei kritikuodavo. „Mes kiekvienas dirbame savo darbą, ir apie tai nediskutuojama. Galima pasikalbėti apie vaikų mokslą, namų ūkį, o darbas - kiekvieno asmeniškas reikalas. Todėl ir aš negaliu vertinti vyro darbo, nes medicinos neišmanau.“
„Sveikatos Radijas“: Naujas Karjeros Etapas
Nors televizijoje nebedirba jau devintus metus, tačiau jos balsą dažnas atpažįsta ir klausia, ar čia ta pati Angelė iš televizijos, kur taip nuoširdžiai skaitydavo sveikinimus ir siųsdavo muzikinius linkėjimus? Dabar Angelė nesvarsto, kaip būtų susiklostęs jos likimas, jei ne tas lemtingas konkursas.
Taip pat skaitykite: Efektyvūs sprendimai vaikų auklėjimui
Ieškok ir rasi Angelė šypsodamasi pasitiko savo „štabe“, Santariškių poliklinikoje. Kaip kitaip pavadinsi kuklias patalpas, prikimštas įvairiausios radijo laidų gamybai ir transliavimui reikalingos aparatūros. „Praleidžiame čia ne vieną valandą, tad kitąsyk ir oro trūksta, bet abi su kolege Vitalija Steponavičiūte nevarome Dievo į medį ir džiaugiamės tuo, ką turime“, - šypsodamasi sakė Angelė.
„Sveikatos radijas“, kuris prieš ketverius metus išaugo pirmuosius „Santariškių radijo“ marškinėlius, dabar internetu yra pasiekiamas visai Lietuvai ir ne tik. Energinga moteris apie savo radiją galėtų kalbėti be paliovos: kaip mama apie kūdikį, kuris mielas, brangus ir išskirtinis. Tačiau prie šios temos dar grįšime.
Dabar pati rengdama programą „Sveikatos radijui“, kalbindama pašnekovus, ji labai dažnai prisimena žmones, kurie padėjo ne tik profesine, bet ir žmogiškąja prasme. „Režisieriai Justinas Bautrėnas, Nijolė Strazdūnaitė, Joana Valančienė, kalbininkas Vytautas Vitkauskas man davė labai daug“, - pasakojo A.Kiliuvienė.
Radijo Misija: Šviesti ir Padėti
Ne vienas domisi, kaip „Sveikatos radijas“ išgyvena? Panašiai klausiantiesiems Angelė turi atsakymą. „Ne paslaptis, buvo norinčiųjų mus nupirkti. Kai prieš septynerius metus tada dar kūrėme „Santariškių radiją“, turėjome savo viziją. Vaistų kišimas visur ir visada jau, švelniai tariant, pakyrėjęs. Esu įsitikinusi, kad vaistą turi skirti gydytojas. O dabar kaip? Išgirdo reklamuojamus vaistus radijuje ar televizijoje ir bėga į vaistinę jų pirkti“, - stebėjosi ir piktinosi Angelė.
Ji supranta, kad, atsisakydama reklamos, elgiasi ir kalba tarsi balta varna, tačiau tikino, jog savo principų neatsisakys.
„Sveikatos radiją“ jau galima girdėti penkiolikoje Lietuvos sveikatos įstaigų - tai apie pusė milijono registruotų sveikatos priežiūros įstaigų pacientų. Dabar jau mažai kas abejoja, kad jis reikalingas.
„Džiaugiamės, kad plečiasi mūsų klausytojų ratas - noriai jungiasi vis daugiau poliklinikų. Temas siūlo ir daugelį laidų veda patys gydytojai. Bendradarbiavimas su visuomenės sveikatos priežiūros įstaigomis, specialistų dalyvavimas laidose, nuolatinis prevencinių programų viešinimas - tai vienas iš būdų ugdyti visuomenės požiūrį į sveiką gyvenseną. Patys šioje srityje turime daug ką keisti ir keistis“, - tikino Angelė.
Natūralu, kad ištiktas bėdos žmogus pagalbos ieško visur ir visais įmanomais būdais. Dažnai kreipiasi ir į „Sveikatos radiją“, iš kurio gauna patikimos informacijos ir gydytojų patarimų. Deja, anot pašnekovės, vis dar ne iki galo suvokiama sveikos gyvensenos svarba, vyrauja negatyvi sveikatos samprata, kurią būtina keisti, akcentuojant asmeninės atsakomybės nuostatas, skatinti ir propaguoti sveiką gyvenseną.
Asmeninės Savybės ir Pomėgiai
Angelė, nori ar ne, turi paklusti. Mažiausia šeimos narė Ieva - dar tik šeštokė. Angelė save vadina pelėda, nes jai sunkiausia atsikelti rytą, o užmigti gali vidurnaktį. Kai namuose tylu, ji mėgsta skaityti knygą, pamąstyti apie artimus žmones, darbą. „Kiekvieną rytą pradedu galvodama, kad manęs laukia gera diena. Tikiuosi gerų emocijų. Nors ir trūksta miego, puolu gaminti pusryčius skubantiems į mokyklą, į darbus. Kur benuvažiuočiau, kokioj šalyje bebūtume, pasak mano vyro, aš, nepaisydama laiko skirtumo, padarau savo tvarką - gyvename mano ritmu. Beskubėdama aš kartais pusryčiams vos spėju kavos išgerti su sumuštiniu. Gerai, kai dar košės suvalgau. Ir lekiu. Laiko trūksta labiausiai.“
Atsisakius televizijos įtampos, laiko rijimo, Angelei vis mielesni darėsi namai. Dabar ji pastebėdavo net ir įvairiausias vaikų gyvenimo detales, vis dažniau paglostydavo ir dar vieną šeimos narį - baltą angoros veislės katiną Pūkį, kuris labiausiai rūpindavosi, kad niekas neskriaustų mažosios dukrelės. „Jei dar maža būdama Ievutė imdavo verkti, ar aš ją pabaru, katinas tuoj atbėga ginti nuskriaustosios. Jis atsistoja tarp Ievos ir manęs, plaukus pašiaušia ir grėsmingai sėlina artyn“, - juokėsi Angelė, taip ir nenusipelniusi dukros gynėjo simpatijų.
Ji labai apgailestauja, kad Pūkis, sulaukęs aštuoniolikos, paliko šį pasaulį ir iškeliavo į aukštybėse esančią katinėlių karalystę, palikęs jam už gerą širdį dėkingą šeimą. „Paskutiniais gyvenimo mėnesiais katinas tiek kniaukdavo, kad atrodė, jog jis pradeda kalbėti. Miaukdavo, tarytum sakydamas „ma-ma“, „miau-miau“. Matyt, jam jau buvo blogai, todėl prašė pagalbos“, - jaudindamasi pasakojo Pūkio šeimininkė.
Angelę jaudina dvasiniai dalykai, žmonių tarpusavio santykiai. „Man gražiausia, kai tave sušildo gerumas. Koks brangus kito žmogaus dėmesys, tas tikras, nesumeluotas ryšys. Įsivaizduokit, per Valentino dieną gavau labai mielą žinutę. Ją atsiuntė gydytoja Irena Pivoriūnienė, daugelį metų Lietuvos televizijoje vedusi laidą apie sveikatą. Nors mažai mudvi bendravome, bet mintyse kalbėjausi su ja ir su savimi. Labai džiaugiausi, kad kolegė prisiminė mane. Tą naktį ilgai negalėjau užmigti.“
Angelė sako, gyvenime pastebinti ir grožį, ir šiltus žmonių santykius. Jai malonu žiūrėti į pušis už namų lango, džiaugtis žiemą apšerkšnijusiais medžiais. O kiek malonumo, kai vaikas iškepa pyragėlių, sumuštinį padaro ir dar papuošia… „Kaip gražu!“ - šypsosi.
Nelabai domisi jauna moteris kosmetika, tiek kiek būtina. „Pasidažau, ir bėgu“. Tačiau labai mėgsta žiedus. Pati nežino, kiek jų turi. Vienus dažnai užsimauna, kiti guli retai arba visai neliečiami. „Nepasipuošiu žiedu tik šiaip sau, - sako. - Auskarus galiu derinti prie ko nors. Bet žiedas man turi savo svorį, prasmę, kiekvienas su savo įkrova. Turiu žiedų, kurie lyg ne man skirti. Taip ir nepaimu į rankas. O maloniausios man yra artimųjų dovanos.“
Egzistuoja toks susitarimas su vyru: esant progai, ar švenčiant gimtadienį, jis žmonai dovanoja gėlių, o dovaną ji išsirenka pati. Važinėjo su savo Alfredu po Vilniaus juvelyrikos parduotuves, kol pagaliau rado išsvajotą žiedelį su maža brilianto akute. Vyras stebėjosi, kad visą dieną vargo dėl to žiedo. Bet žmona buvo patenkinta, tad ir jis džiaugėsi.
Požiūris į Labdarą ir Pagalbą Kitiems
A.Kiliuvienė apie labdarą turi kitokią nuomonę nei dauguma. „Gal ir nesuprasta būsiu, tačiau neskambinu telefonais, kai skelbiamos akcijos ir renkami pinigai labdarai. Mano pozicija kita: aš padedu konkrečiam žmogui. Ar visada pinigai išsprendžia problemą, ar nepratiname visuomenės paaukoti litą kitą ir tarsi nusisukti nuo atsakomybės, likti pasyviais stebėtojais iš šalies? Kadaise buvo populiarios labdaros akcijos vaikų namams. Puiku, jei galime surinktais pinigais kiek praskaidrinti našlaičių kasdienybę, bet gal geriau savaitgalį pasiimti į savo šeimas, kad mažieji pajustų namų šilumą, mokytųsi bendravimo šeimoje“, - kalbėjo Angelė.
Jei Angelė turėtų daug pinigų, ji neitų į prabangią parduotuvę ir nepirktų brangiausių suknelių. Pinigus išleistų kitiems tikslams. „Gyvename kukliai. Tačiau matau žmonių, kuriems reikėtų padėti. Gal ir nesuprasta būsiu, tačiau neskambinu telefonais, kuriais renkami pinigai labdarai. Nesu tikra, kad visada tie pinigai pasiekia tuos vargšus, kuriems jų tikrai reikia. Aš padedu konkretiems žmonėms. Tiems, kurie augina vaikus, skurstantiems vyresnio amžiaus. To mokau ir savo vaikus. Kartą mažoji mane pasmerkė. Sako, matai, kiek žmonių telefonu aukoja, o tu neleidi skambinti, mokykloje stebisi, kad aš nepadedu vargšams. Mudvi nuoširdžiai pasikalbėjome, ji suprato mane. Pasakiau, kad ir mes padedame tiems, kuriems reikia.“
Sveika Gyvensena: Būtinybė, O Ne Mada
Ką tik gražų jubiliejų atšventusi Angelė nelabai supranta, kas bendro tarp datos pase ir jos. Ir kiti į ją žvelgdami tvirtina, kad iki penkiasdešimtmečio dar toloka. „Kiekvieną dieną stengiuosi pasitikti su džiaugsmu. Gera nuotaika, optimizmas - sveikatos pagrindas. Svarbiausia - harmonija su savimi ir su aplinka, norėti gero sau, mylėti save, tada kur kas daugiau galėsime duoti šalia esantiesiems“, - šypsojosi visada randanti laiko pasitempti ir puikiai atrodyti Angelė.
Sveikas gyvenimo būdas, anot jos, ne mada, o būtinybė. Sveikos gyvensenos ambasadorius šeimoje - jos vyras onkologas chirurgas Alfredas Kilius, kuris ne vienam pacientui padeda kovoti su klastinga liga. „Jokių stebuklų ar paslapčių neatskleisiu. Valgome daug daržovių, žuvies, mėsą - tik neriebią, kuo mažiau keptų patiekalų. Vienu žodžiu, laikomės elementarių taisyklių. Labai svarbu ne prisikimšti, o pavalgyti. Kilk nuo stalo dar nepajutęs sotumo“, - patarė Angelė.
Nuolat kalbėdama apie sveikatą, ji laikosi ir kitos taisyklės: kuo daugiau judėti. Tai padaryti nesunku, nes gyvenimas sukasi Santariškių zonoje. „Į darbą ir iš darbo - pėsčia. Vasarnamis taip pat ne per toliausiai, vos už kelių kilometrų, tad patogiu pėsčiųjų taku vasarą keliaujame dviračiais. Automobilis reikalingas, kai tenka važiuoti į centrą. Man taip gyventi labai patinka“, - tikino Angelė.
tags: #angele #kiliuviene #vaikai