Šiandien, 2025 m. balandžio 4 d., Lietuva atsisveikina su žurnalistu, rašytoju, keliautoju ir televizijos legenda Algimantu Čekuoliu. Sulaukęs garbaus 93-ejų metų amžiaus, jis užgeso, palikdamas po savęs ne tik turtingą kūrybinį palikimą, bet ir neišmatuojamą įkvėpimą tūkstančiams žmonių, kurie jį pažino per knygas, laidas ar tiesiog kaip nepalaužiamą gyvenimo džiaugsmo simbolį. Algimanto Čekuolio gyvenimo istorija primena spalvingą romaną, kupiną neįtikėtinų vingių - nuo vertėjo darbo Kuboje iki Sovietų Sąjungos naujienų biurų vadovo pareigų Lisabonoje bei Madride.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Studijos
Algimantas Jurgis Čekuolis gimė 1931 m. lapkričio 10 d. Panevėžyje. 1948 m. baigė Vilniaus suaugusiųjų gimnaziją, o 1953 m. - Maskvos Maksimo Gorkio literatūros institutą.
Jūrininko Karjera ir Pirmieji Literatūriniai Žingsniai
Po studijų A. Čekuolis pasirinko neįprastą kelią - 1953-1964 m. dirbo žvejybos laivuose jūreiviu, tapo vidutiniojo tralerio bocmanu. Šis laikotarpis jam suteikė neįkainojamos patirties, kuri vėliau atsispindėjo jo kūryboje.
Vienu metu supratau, kad daugiausia laisvės ir mažiausia melo yra jūrininkų darbe. Kol žemės ūkyje vyko kolektyvizacija, melo buvo daugiau nei virš debesų. Tad stojau į jūrininkus, buvau paprastas, eilinis, antros klasės matrosas. Pirmas reisas buvo palyginti trumpas - kai mane į jį įsodino, matyt, manė, kad neišlaikysiu, nes buvo tikrai bjauru ir baisu. Paskui jau vykau į pilną reisą. Tai buvo 8 mėnesiai Atlanto vandenyne… Tada ir pradėjo eiti apsakymai - jie buvo spausdinami ir Maskvos, ir Lietuvos žurnaluose. Nevaizdavau jūrininko, nes iš tiesų dvasioje pats toks buvau. Grįžus į krantą dar savaitę vaikščiodavau kaip klišius - tai kairė į šoną, tai dešinė… Vėliau viskas atsistatydavo. Taigi ne aprašinėjau jūrininkus, o buvau jūrininkas, save jaučiau.
A. Čekuolio laivas skendo du kartus. Vieną kartą skendo tolimojoje Arktyje, kur palindau po ledu. Ten vyko profesinė ruonių medžioklė, ne kokie pasismaginimai. Žygiuojant ledu matėsi ledų sangrūda, jie buvo išsibarstę tokiais kumščiais. O aš tik šmurkšt iki busoko! Ant jo užsilaikiau ir staiga mane pamatė vietinių rusų brigada. Jie mane ištraukė, sakė nusirengti, išsunkė mano vatinius drabužius, paskui liepė apsirengti. Ne - vis dar šlapi. Dar kartą nusirengiau, o jie ir vėl sunkė. Reikėjo grįžti į laivą, bet iki jo buvo 15 km ėjimo per ledus. Ten mane būtų turėję lydėti mažiausiai keturi žmonės, nes jeigu kuris įlūžtų, reikėtų trijų kitų, kad ištrauktų. Ta brigada mane įkalbėjo neiti ir nesiprašyti į laivą. Tą dieną vaikščiojau apie 10 valandų ir galiausiai išdžiūvau. Kaip apie tai sumeluosi, jeigu to nepergyvenai? Tai buvo tikras malonumas. Tam tikra prasme taip apėjau ir sovietinę ideologiją, kuri neleido rašyti nieko konfliktiško apie sovietiją, sovietinius organus. Bet parodyti konfliktus su gamta nemokėjo uždrausti.
Taip pat skaitykite: Algimanto Bandzos globos namų raida
Darbas Užsienyje ir Kalbų Mokymasis
1964-1967 m. A. Čekuolis dirbo vertėju Kuboje, ten 1966 m. baigė vakarinę Johno Reedo kalbų mokyklą. Vėliau, 1969-1973 m., dirbo Maskvos naujienų agentūros korespondentu Kanadoje, kur lankė prancūzų kalbos kursus. 1975-1979 m. vadovavo tos pačios agentūros biurui Portugalijoje, 1981-1986 m. - Ispanijoje. A. Čekuolis dirbo ir Ispanijos spaudos agentūros EFE korespondentu Baltijos šalims.
Grįžimas į Lietuvą ir Sąjūdis
Grįžęs į Lietuvą, 1986-1992 m. A. Čekuolis buvo laikraščio „Gimtasis kraštas“ vyriausiasis redaktorius. 1988 m. buvo išrinktas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, o po metų - SSRS liaudies deputatų suvažiavimo deputatu, juo buvo iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Jis buvo vienas iš Kovo 11-osios Akto signatarų.
Per tą laiką į JAV skraidžiau 17 kartų tam, kad pakalbėčiau apie Sąjūdį, apie Lietuvą. Paprastai sulaukdavau klausimų: kur ta Lietuva yra? Dėl to ten vykti buvo būtina.
Pedagoginė Veikla ir Televizijos Karjera
1992-aisiais A. Čekuolis tapo Vilniaus universiteto dėstytoju, Komunikacijos fakulteto studentams dėstė bendravimo ir derybų meną. 1995 m. Lietuvos televizijoje (LRT) pradėjo vesti laidą „Popietė su Algimantu Čekuoliu“.
Algimantas Čekuolis Lietuvos televizijos istorijoje įrašytas aukso raidėmis. Jo vedama laida „Popietė su Algimantu Čekuoliu“, rodyta nuo 1995 iki 2016 m., tapo fenomenu. Per savo 80-metį A. Čekuolis buvo oficialiai pripažintas vyriausiu televizijos laidų vedėju pasaulyje, tačiau pats į šį titulą žiūrėjo su jam būdingu humoru: „Amžius - tik skaičius, o smalsumas yra amžinas“. Žiūrovai jį mėgo už paprastumą ir nuoširdumą, už gebėjimą atrasti stebuklą kasdienybėje ir išlikti šiltu, linksmu ir atviru.
Taip pat skaitykite: Pilietybė pagal tėvus
Literatūrinis Palikimas
Algimantas Čekuolis yra parašęs 22 knygas, parengęs daugybę publikacijų. Kaip prozininkas debiutavo 1957 m. pasakojimų knyga „Per tris vandenynus“. Vėliau pasirodė daugybė kitų, kaip pats autorius įvardijo, faktų prozos knygų:
- Apybraižų ir apsakymų rinkinys „Perkūnas netrenkia į laivą“ (1959)
- Kelionės apybraiža „Tylos takais“ (1960)
- Apybraižų rinkinys „Noriu grįžti į Kubą“ (1965)
- „Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu“ (2009, 2010, 2011; parengė L. Paškevičienė)
- „Staigmenos ir kiti žinomi dalykai“ (2010, 2011, 2012, 2013; parengė L. Paškevičienė)
- „Šešios progos numirti“ (2011, 2013, 2016; parengė L. Paškevičienė)
- „Faktai ir šypsenos“ (2012, 2013, 2014, 2016; parengė L. Gadeikis)
- „Mūsų slaptieji ir dramblys bute“ (2013; parengė L. Gadeikis)
- „Generolo „Sena Karvė“ istorija“ (2014, 2016; parengė L. Gadeikis)
- „Apie jūreivius: jų meilės ir kitos tikros istorijos“ (2016)
- „Iš ko šaiposi pasaulis“ (2015, 2016; parengė L. Gadeikis)
- „Šešios progos numirti“ (2017)
- „Salos ir jų žmonės“ (2017, 2018)
- „Šiaurės pašvaistė naujagimiui“ (2020)
- „Medinė kaukė“ (2023)
Autorius manė, kad faktų proza itin patraukli šiuolaikiniam skaitytojui: „Informacinių technologijų amžius reikalauja glaustumo ir konkretumo. Faktų prozai nereikia išvadų - jas pasidaro pats skaitytojas“.
Meninei literatūrai priskirtinas savo knygas Algimantas Čekuolis itin vertino ir brangino. Kaip meninės literatūros kūrėjas, autorius debiutavo fantastine pasaka „Keturi žiemos vėjai“ (1963, 2013). Vėliau pasirodė novelė „Legionierius“ (1971). Po kelių dešimtmečių pertraukos kuriant publicistinę literatūrą, autorius grįžo prie meninės prozos apsakymų ir apysakos knyga „Vyriški žaidimai“ (2002, 2004, 2005).
Viename iš interviu Algimantas Čekuolis yra minėjęs, kad laiko save profesionaliu rašytoju: „Manau, kad esu profesionalas. Rašau kas dieną, norma - trys puslapiai. Kitą dieną net du iš jų suplėšau ir išmetu. Taip susidaro 365 arba daugiau puslapių per metus. To per daug, tad reikia vėl trumpinti per pusę. Tą ir darau.“
Asmeninis Gyvenimas ir Požiūris į Mirtį
2019-aisiais A. Čekuolis neteko žmonos. Tuo metu atsigauti jam buvo ypač sunku, tačiau dabar jau juokauja, kad žvalgotės į merginas. Beveik kiekvieną naktį sapnuoju savo mirusią antrąją pačią, tačiau tai nėra tragiška. Vis matau, kaip kur nors kartu einame, važiuojame… Poroje svarbiausia yra ne seksas, galbūt net ir ne vaikai, o draugystė. Mano pati visada rodė pavyzdį. Gali žmonėms sakyti šimtą kartų: nevok, elkis gerai, bet pavyzdys yra vienintelis auklėjimo būdas, o tai yra įmanoma tada, kai yra draugystė su antrąja puse. Esu patenkintas gyvenimu ir visai nebijau tos kiauraakės, nes į ją žiūrėjau daug kartų. Manau, kad tokių žiūrėjimų normą jau išnaudojau. Tikiuosi tik tiek, kad nelabai skaudės. Man jos trūksta, bet niekam negaliu siūlyti savo rankos, nes tai būtų parodija.
Taip pat skaitykite: Violetos Mičiulienės gyvenimo aprašymas
A. Čekuolis nebijojo kalbėti apie mirtį: „Mirtis neišvengiama. Tai gali nutikti bet kurią dieną, bet kurią akimirką. Jokios tragedijos nebūtų.“
Įvertinimas ir Apdovanojimai
Algimantas Čekuolis 2000 m. apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 2002 m. jam įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius, 2003 m. Portugalijos Nuopelnų ordino Komandoro kryžiumi.
Atsisveikinimas
Atsisveikinimas su velioniu vyks 2025 m. balandžio 5 d. (šeštadienį) nuo 15 iki 21 val. ir balandžio 6 d. nuo 9 iki 15 val. Vilniaus laidojimo rūmų 6 salėje (Olandų g. 22, Vilnius). Urna su palaikais išnešama balandžio 6 d. 15 valandą. Urna su palaikais bus laidojama Vilniaus miesto Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje (Karių kapų g.).