Šis straipsnis skirtas apžvelgti žymios žurnalistės, redaktorės ir laidų vedėjos Algimantos Žukauskienės gyvenimą ir kūrybą. Straipsnyje remiamasi įvairiais šaltiniais, įskaitant interviu, straipsnius ir biografinius žinynus.
Įvadas
Algimanta Žukauskienė yra žinoma televizijos asmenybė, vedusi populiarias laidas, tokias kaip „Panorama“, „Labas rytas“, „Nuoširdžiai jūsų…“, „Moterų laimė“, „Tarp mūsų, moterų“, „Naujas gyvenimas“ ir „Girių horizontai“. Per savo ilgą karjerą ji kalbino daugybę žvaigždžių ir sukūrė įsimintinų reportažų.
Gimtadienio tradicijos ir požiūris į amžių
Algimanta Žukauskienė teigia, kad nuo mažens buvo įpratusi džiaugtis gimtadieniu ir džiuginti mamą. Tačiau su metais šventės mažėja, ir į jas žiūrima ramiau. Žurnalistė teigia, kad nesureikšmina savo gimtadienio ir mano, kad yra labiau nusipelniusių žmonių. Gimtadienio šventę ji perkelia į šeštadienį ir pakviečia draugus, su kuriais retai susitinka. Algimanta su draugais švenčia restorane, kur skamba kaimo kapela, dainuojama ir šokama. Žurnalistė teigia, kad šešiasdešimt metų - daug, bet tai neteisinga. Ji nesimaivo ir sako, kad yra močiutė, kurios interesai kiti. Algimanta į metus žiūri realiai ir teigia, kad jei nesergi, tai viskas gerai. Labiausiai ją džiugina anūkas, kuriam dveji metai.
Darbas televizijoje
Algimanta Žukauskienė per savo karjerą vedė ne vieną gyvenimo būdo laidą. Tačiau ji teigia, kad tas darbas kartais slėgė, nes ne visuomet tai būdavo įdomu. Prodiuserinės laidos turi savo tikslus ir užsakymus, todėl herojus nebūtinai būdavo įdomus pačiai žurnalistei. Kartais reikėdavo nusileisti iki tokio lygio ir išgauti informaciją, kuri jai pačiai kaip žurnalistei buvo visiškai neįdomi. Apskritai televizija yra dideli pinigai, ir laidose nereikia vaidinti kažkokių labdaringų dalykų. Net labdaros akcijos nėra visiškai sąžiningos. O šiaip televizija yra informacija ir pramoga. Ir ji turėtų būti sąžininga ir morali.
Pasiūlymai televizijai
Algimanta Žukauskienė teigia, kad jei ką nors keistų televizijoje, tai iš karto nuimtų tas visas pseudosocialines laidas apie lietuviškus girtus Kapulečius ir Montekius. Ji mano, kad rodyti tai, kas yra rodoma tose laidose, yra amoralu. Žurnalistė nesupranta, kam tai rodoma, nes parodžius, kaip bedantis girtuoklėlis taikosi ar mušasi su savo Džuljeta, jis virsta kaimo herojumi. Taip pat Algimanta prisimena, kaip kadaise programoje pamatė laidą „Kalinių žmonos“ ir pagalvojo: Jėzau, o kodėl ne „Mokslininkų žmonos“? Kuo kalinių žmonos nusipelnė dėmesio ir rodymo? Mokslininkų žmonos gal dar daugiau aukoja savo gyvenimą tiems žmonėms, kurie kažko siekia. Arba gydytojų žmonos, kurios savo vyrus mato retai, ypač jeigu jie dirba chirurgais… Logikos nėra, vertybės neteisingai išdėliotos. Ir šiaip ji labai norėtųsi, kad televizijoje būtų suteikti prioritetai vaizdui, nes dabar televizija dubliuoja radiją. Anksčiau vienas iš reikalavimų buvo tai, kad įjungęs televizorių, bet neįjungęs garso, turėtum suprasti, apie ką kalbama ir kokia tema. Kad kalbėtų vaizdas, nes vis tiek, kad ir kaip ten būtų, televizija turėjo ambicijų susilyginti su kinu. Televizijoje labai daug pokalbių, ir tos pačios gyvenimo būdo laidos labai keistos. Dabar žmonės yra įpratę ir išmokyti saugoti savo privatumą, tai gyvenimo būdo laidos dabar atrodo kaip radijo interviu kažkur viešbutyje ar kavinėje. Vaizdo nėra. O televizijoje yra puikių operatorių. Labai norėtųsi dėmesio ir pagarbos vaizdui.
Taip pat skaitykite: Straipsnis apie paauglystę ir asmenybę
Darbas laidoje „Girių horizontai“
Žurnalistė teigia, kad laimę atrado „Girių horizontuose“. Tai visai kitoks gyvenimas. Tiek grožio ir gėrio pamačiau ją kurdama. O už tai dar ir pinigus moka! Algimanta mano, kad nėra kito žurnalisto, kuris būtų tiek Lietuvos apvažiavęs. Kaip vieną ryškiausių filmavimų Algimanta prisimena, kaip praėjusią žiemą rengė pasakojimą apie tetervinų vestuves. Buvo šeši šalčio, o mes, apsikaišę šakomis, su operatoriumi po eglėmis naktį budėjome ir laukėme ryto, kol atskris tetervinai. Kai prasidėjo tuoktuvės, apėmė nenusakomas jausmas. Tai įspūdingiausias momentas iš visos žurnalistinės karjeros.
Laida „Labas rytas, Lietuva“
Prieš 30 metų, lapkričio 30-ąją, gimė pirmoji Lietuvoje ryto informacinė-pramoginė laida „Labas rytas, Lietuva“. Laidos krikštatėvis - žurnalistas Vytautas Kvietkauskas, idėją atsivežęs iš Jungtinių Valstijų, kur viešėdamas pamatė kultinę laidą „Good Morning, America“. Šiuo metu tai - vienintelė Lietuvoje ryto informacinė-pramoginė televizijos laida Lietuvoje, transliuojama nuo 6 iki 9 val. pirmadienį-penktadienį ir nuo 9 iki 12 val. šeštadienį. Per tris dešimtmečius laidą vedė kone keturios dešimtys vedėjų, tarp kurių - garsūs žurnalistai Henrikas Vaitiekūnas, Vytautas Kvietkauskas, Algimanta Žukauskienė, Skirmantas Pabedinskas, Edita Mildažytė, Andrius Tapinas, Živilė Vaškytė, Lavija Šurnaitė, Modestas Naudžius, Raigardas Musnickas, Jogaila Morkūnas, Gražina Sviderskytė, Ingrida Žaltauskaitė, Guoda Pečiulytė ir daugelis kitų. Ilgiausiai „Labą rytą“ vedė dabartinis jo vedėjas Ignas Krupavičius. Jo stažas - net 10 metų. Dabartinė vedėja Eglė Daugėlaitė prie laidos vairo stojo prieš 5-erius metus. Beje, už savo vedamą laidą ji yra mėnesiu jaunesnė… Tikrąją savo gimimo dieną, lapkričio 30-ąją, „Labas rytas, Lietuva“ kviečia žiūrėti specialią šventinę transliaciją, kurioje dalyvaus ir visas būrys buvusių vedėjų, iš „Beatos studijos“ Gedimino pr. 27, Vilniuje. Jis, beje, įvažiavo į bloką, saugantį Seimą nuo sovietų tankų. „Pramiegojimų“ rekordininkai - Jogaila Morkūnas, prabudęs likus 12 minučių iki eterio, Algimanta Žukauskienė - 15, Gražina Sviderskytė - 16. Taip, tokiu ankstyvu metu (laida prasideda 6 ryto) kiekviena sekundė svarbi! Laidos pašnekovai buvo ir gyvūnai: Edita Mildažytė kalbino ir saldainiais vaišino mešką, A. Žukauskienė - stirną, Ričardas Sartatavičius - arklį. Tarp svečių yra buvę ne tik kačių ir šunų, bet ir jūrų liūtų. Dabartinė „Labo ryto“ vedėja Eglė Daugėlaitė gimė vos mėnesiu vėliau, negu pati laida. Sausio pradžioje Eglei sueis 30. Vedėjas rekordininkas - Ignas Krupavičius. Prie laidos vairo jis jau dešimti metai.
Pomėgiai ir veikla
Be darbo televizijoje, Algimanta Žukauskienė domisi įvairia veikla. Ji mėgsta keliauti po Lietuvą ir pasaulį, domisi kultūra ir menu. Taip pat ji aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje.
Kita veikla
Visagino kūrybos ir menų akademija skelbė plakatų ir atvirukų konkursą, skirtą Lietuvos Valstybės atkūrimo dienai, Vasario 16-ąjai. Įdomios idėjos, puikiai atlikti darbai puošia parodą, atidarytą vasario 16 d. Tatjana Gutor, Svetlana Stoliarenko, Kateryna Agryzko - tai pedagogės, sudariusios autoritetingą vertinimo komisiją. Komisija ypatingai dėkoja „Atgimimo“ gimnazijos mokytojams: Svetlanai Bendelston ir Andrejui Denisenko, „Žiburio“ pagrindinė mokykla Dailės mokytoja Dovilė Nikitina bei jų mokiniams už bendradarbiavimą.
Neformalus ugdymas Visagine
Visagine vyksta įvairūs neformalaus ugdymo užsiėmimai vaikams ir jaunimui. III korpuse, Festivalio g., užsiėmimus veda neformalaus ugdymo muzikos mokytojas Serafim Zolin. Jis mėgsta savo dėstomą dalyką, yra tolerantiškas, atidus ir rūpestingas. Gražiai bendrauja tiek su mokiniais, tiek su jų tėvais. I korpuse, Vilties g., 208 kab., vyksta vokalo studijos „Domisolė“ užsiėmimai, kuriuose lavinamas balsas, muzikinė klausa, pamokose vaikai mokosi vokalo pagrindų, taisyklingo vokalinio kvėpavimo, artikuliacijos, dikcijos. Ritminių instrumentų naudojimas bei solfedžio pagrindai lavina ritmo pojūtį, kūrybiškumą, improvizavimą. Dalyvavimas renginiuose stiprina pasitikėjimą savimi, lavina artistiškus gebėjimus. I korpuse, Vilties g., 212 kab., kviečiamos mergaitės nuo 6 iki 18 metų, norinčios nerti į rankdarbių pasaulį. Kartu mokomasi skirti audinių rūšis, atpažinti bei pritaikyti savo darbuose įvairias medžiagas. Užsiėmimų metu tobulinamos siuvimo žinios ir įgūdžiai, lavinamas kūrybinis mąstymas. Išmokstama siūti žaislus, aprangą lėlėms, bei sau. Pažįstamas vėlimo bei nerimo pasaulis, norintys galės išmokti megzti arba siuvinėti. Laukia nuostabiai įrengta klasė, paruošta maloniam mokimosi procesui. I korpuse, Vilties g., 201 kab., kviečiami mėgstantys kurti, svajoti, lipdyti, piešti ir tapyti! Vaiko keramikos darbelis ar paveikslas gali tapti puikiu šilumos šaltiniu Jūsų namuose. Užsiėmimų programa apima: lipdymą, piešimą, grafikos pagrindus. Pamokose sukuriama dailės ugdymo(si) aplinka, kurioje lengviau atsiskleidžia kiekvieno ugdytinio skirtingi gebėjimai ir poreikiai. I korpuse, Vilties g., 202 kab., užsiėmimų metu jaunieji menininkai, tapybos plastilinu technika, lavina pirštų miklumą ir judesių koordinaciją, formuoja teisingą mastelio ir kompozicijos suvokimą. Mokosi derinti piešimą, aplikaciją ir lipdymą.
Taip pat skaitykite: Apie Louis Armstrong
Sausio 25 d. įvyko 26-asis kolektyvo gimtadienis. Šis mažasis baletas Visagine gyvuoja jau ketvirtį amžiaus. Ši meno rūšis atskleidžia ir vysto daugybę vaikų talentų. O svarbiausia - šokio plastiką, jo charakterį bei moko kurti vaidmenis. Visa tai - jau jo didenybė Teatras. Juk tik teatras apima ir šokį, ir muziką, ir dailę, ir kostiumus , ir dekoracijas. Vaikas, įgydamas baleto išsilavinimą, susipažįsta su visomis šiomis kultūros sritimis. O kur dar užsienio kalbos, pavyzdžiui, prancūzų bei loginis mastymas! Šis įvairiapusiškumas tik dar labiau skatina vaiką domėtis nuostabiu meno pasauliu. Tai tiesiog mažutis gyvenimas! Po puikaus jubiliejinio koncerto-parodos „Klasikinio šokio klasės“ kolektyvas ėmėsi statyti baletą „Sniego karalienė“ ( pastatymo autorė Tatjana Ježova).
Algimantas Žukauskas-Vienuolis
Algimantas Žukauskas-Vienuolis gimė 1882 m. kovo 29 d. Senelio Jono Baranausko (1828-1904) brolis Antanas Baranauskas (1835-1902) - poetas ir vyskupas. Tėvai: Julijonas Žukauskas (1844-1935) ir Rozalija Baranauskaitė-Žukauskienė (1853-1924) - žemdirbiai, pasiturintys ūkininkai. Užaugo penkių vaikų šeimoje su keturiomis seserimis. Nuo 1894 m. augo pas senelius Ažupiečių kaime šalia Anykščių, 1894-1895 m. mokėsi Anykščių valsčiaus pradžios mokykloje rusų dėstomąja kalba. 1895-1900 m. toliau mokėsi Liepojos (Latvija) gimnazijoje, kur baigė 4 klases. Mokydamasis jis priklausė lietuvių gimnazistų savišvietos būreliui, kurį 1896 m. Gavęs iš Pelikso Bugailiškio lietuviškų atsišaukimų, 1900 m. birželio 29 d. kartu su mokslo draugu Antanu Strazdu A. Atsisakęs stoti į kunigų seminariją, jis neteko tėvų ir giminaičio vyskupo A. Baranausko finansinės paramos tolimesnėms studijoms, todėl turėjo palikti mokslą ir pradėti savarankiškai gyventi. 1900-1903 m. A. Žukauskas dirbo mokiniu Maskvos (Rusija) Keizerio vaistinėje, išlaikęs egzaminus, gavo provizoriaus padėjėjo kvalifikaciją. 1903 m. jis dalyvavo ką tik susikūrusios Maskvos lietuvių šelpimo draugijos veikloje. 1903 m. A. Žukauskas išvyko į Kaukazą atlikti privalomos vaistininko padėjėjo praktikos ir 1903-1905 m. dirbo vaistinėse - iš pradžių 1903 m. trumpai Železnovodske (Rusija), paskui 1903-1905 m. Ferdinando Oteno vaistinėje Tbilisyje (Gruzija) vaistininko padėjėju, priklausė vaistininkų profsąjungai. 1905 m. Tbilisyje jis įsitraukė į revoliucinį judėjimą, sausio 21 d. dalyvavo politinėje demonstracijoje Tbilisyje, už tai buvo suimtas ir du mėnesius kalintas Metecho tvirtovėje. Kovo mėnesį paleistas jis išvyko į Vladikaukazą (Rusija) ir ten iki 1907 m. dirbo A. Knapo vaistinėje vaistininko padėjėju. 1907 m. vasarą A. 1907 m. rudenį grįžęs į Maskvą, 1907-1914 m. jis dirbo V. K. Fereino vaistinėje - tuo laiku didžiausioje Europoje. Tuo pačiu metu 1907-1910 m. Maskvos universitete jis studijavo farmaciją ir 1910 m. įgijo provizoriaus išsilavinimą, kartu klausė ir literatūros paskaitų A. L. Šaniavskio liaudies universitete. Maskvoje A. Žukauskas dalyvavo lietuvių studentų draugijos veikloje, bendradarbiavo "Aušrinės" žurnale, 1911 m. kartu su kitais lietuviais farmacininkais Maskvoje pradėjo leisti laikraštį "Farmaceutų reikalai" ir buvo pirmųjų jo numerių redaktorius, materialiai rėmė leidybą. 1909 m. 1914-1918 m. A. Žukauskas gyveno Maskvoje ir dirbo nukentėjusių nuo karo lietuvių šalpos komitete. 1914 m. jis buvo pasirengęs atidaryti privačią vaistinę Kuliuose (Plungės r.), bet kilus Pirmajam pasauliniam karui šio sumanymo atsisakė, likdamas gyventi Rusijoje. 1916 m. 1918 m. A. Žukauskas grįžo į Lietuvą, kartu su kitais vaistininkais Vilniuje įsteigė vaistų sandėlį. Paskui jis laikinai apsistojo Anykščiuose, svainio Juozapo Pavilonio namuose, ir 1918 m. vasarą kartu su Skiemonių vaistinės vedėju Juozu Adomėnu įkūrė "Provizoriaus A. Žukausko ir J. Adomėno bendrovės vaistinę", 1918 m. gruodį atidarė ją J. Pavilonio namų antrajame aukšte, 1918-1919 m. pats joje dirbo vaistininku. Tuo metu tai buvo vienintelė Anykščių vaistinė, nes anksčiau veikusi Kazimiero Hopeno vaistinė per karą 1915 m. 1919 m. pradžioje bolševikams užėmus Anykščius, A. Žukauskas 1919 m. gegužę buvo areštuotas kaip įkaitas, bet pabėgo ir, palikęs vaistinėje tvarkytis vieną J. Adomėną, apsigyveno Kaune. Nuo 1919 m. jis dirbo Spaudos biure, buvo "Lietuvos" laikraščio karo korespondentas, 1920 m. redagavo žurnalą "Veja", kol jis bankrutavo, vėliau dirbo Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijoje. 1920 m. kovo 14 d. Nuo 1922 m. iki gyvenimo pabaigos A. Žukauskas su pertraukomis gyveno Anykščiuose. 1922 m. rudenį tik per teismą jis pasidalijo bendrovės turtą, perėmė iš J. Adomėno savo žinion privačią vaistinę ir 1922-1935 m. buvo jos vedėjas. Tik 1929-1930 m. jis buvo savo vaistinę išnuomojęs, išvykdamas į Vakarų Europą. 1922 m. jis perkėlė vaistinę į pirmąjį J. Pavilonio namo aukštą, o 1928 m. pasistatė jai atskirą mūrinį namą Anykščių centre, kuriame jo privati vaistinė veikė 1929-1940 m. 1929-1932 m. jis trejiems metams buvo pasitraukęs iš tiesioginės farmacinės veiklos, išnuomodamas savo vaistinę provizoriui Ignui Augevičiui, vėliau nuo 1935 m. Spręsdamas įvairius farmacijos klausimus, jis bendravo su žymiausiais Lietuvos Respublikos farmacininkais, 1925 m. pasiūlė įsteigti vaistininkų Garbės teismą, kurio nariu ir pats buvo išrinktas. Nuo 1932 m. jis buvo Lietuvos vaistininkų draugijos Garbės narys. A. Po vaistinių nacionalizacijos 1940 m. spalį netekęs vaistinės, jis paliko joje dirbti nuo 1935 m. samdomo vedėjo pareigas ėjusį Nochimą Dimontą ir persikėlė į Kauną. Grįžęs į Anykščius 1941 m. rudenį, 1941-1944 m. jis vėl dirbo savo buvusios vaistinės vedėju. Kai 1944 m. tas namas per bombardavimą buvo sugriautas, A. Vienuolis pasitraukė iš farmacininko veiklos. 1929 m. jis ruošėsi studijuoti Leipcigo (Vokietija) universitete, kiek laiko gyveno Italijoje. 1940-1941 m. sovietinės okupacijos laikotarpiu A. Žukauskas skaudžiai nukentėjo: buvo nacionalizuota jo vaistinė, sūnus Stasys ištremtas į Sibirą. Gelbėdamas sūnų, antrosios sovietinės okupacijos laikotarpiu jis buvo priverstas atiduoti valstybei literatūrinę duoklę: pagal marksistinę ideologiją parašė apysaką "Išdukterė" (1945 m.) ir romaną "Puodžiūnkiemis" (1945-1949 m.). Bendradarbiaudamas su dr. J. Basanavičiumi ir prof. E. Volteriu, A. Žukauskas-Vienuolis padarė pradžią Anykščių krašto archeologiniams tyrinėjimams. A. Žukauskas-Vienuolis 1927 m. gegužės 1 d. Anykščiuose įkūrė Antano Baranausko muziejų - pirmąjį memorialinį muziejų Lietuvoje. Jis išsaugojo savo giminaičio vyskupo A. Baranausko klėtelę, statytą 1826 m., poeto ir jo giminės daiktus, knygas, šeimos relikvijas. Klėtelėje A. 1944-1945 m. 1945 m. A. Žukauskas-Vienuolis buvo paskirtas A. Baranausko muziejaus direktoriumi ir šias pareigas ėjo iki gyvenimo pabaigos. Jo rūpesčiu A. Baranausko klėtelei buvo pastatytas apsauginis gaubtas, pradėti Jono Biliūno memorialinės sodybos pritaikymo muziejinei veiklai darbai, įamžinta J. Biliūno perlaidojimo vieta ant Liudiškių kalvos. Anykščių Šv. Mato bažnyčioje jo rūpesčiu ir lėšomis 1957 m. buvo pastatytas marmurinis A. Iki Antrojo pasaulinio karo Anykščiuose A. Žukauskas-Vienuolis dalyvavo Lietuvos Šaulių sąjungos kūrime, taip pat J. Basanavičiaus draugijos veikloje, skaitydavo paskaitas. Jis dalyvavo ir J. Biliūno vardo draugijoje, kuri rūpinosi J. Biliūno atminimo įamžinimu. Remdamas skautybę, 1934 m. liepos 7-9 d. jis dalyvavo Vyriausiojo skautų štabo organizuotame pirmajame žygyje baidarėmis Nemunu nuo Alytaus iki Kauno. 1923 m. Po Antrojo pasaulinio karo jis tris kartus buvo išrinktas LSSR Aukščiausiosios tarybos deputatu (1947-1951, 1951-1955 ir 1955-1957 m., iki gyvenimo pabaigos), 1956 m. šios Tarybos sesijoje griežtai pasisakė prieš Vilniaus krašto lenkinimą ir lietuviškų mokyklų uždarymą. Jis buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys (1940-1941 m. ir nuo 1945 m. iki gyvenimo pabaigos) bei Lietuvos rašytojų draugijos narys (1941-1944 m.). Nuo 1907 m. A. Svarbiausi A. 1945 m. - "Išdukterė" (apysaka), 1945-1949 m. - "Puodžiūnkiemis" (romanas).
A. Žukausko-Vienuolio raštų rinkiniai buvo išleisti 1920-1944 m. - 12 tomų, 1953-1955 m. - 7 tomai, 1959 m. (rinktinė), 1960 m. (rinktinė) ir 1985-1988 m. Nepriklausomoje Lietuvoje A. Žukauskas-Vienuolis buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu (1938 m.), Lietuvos šaulių sąjungos Šaulių žvaigždės ordinu (1937 m.) ir Šaulių žvaigždės medaliu (1939 m.). Jam buvo suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusio meno veikėjo vardas (1947 m.) ir Lietuvos SSR liaudies rašytojo vardas (1957 m., pirmasis Lietuvos SSR rašytojas, kuriam suteiktas šis garbės vardas). Laisvalaikiu mėgo keliauti: pėsčiomis po Anykščių apylinkes, apvažiuoti ir apeiti anksčiau lankytas vietas.
Šeima
Susituokė 1913 m. birželio 9 d. Maskvos (Rusija) Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, žmona Sofija Jackūnaitė-Žukauskienė (1894-1977) - tarnautoja, gydytoja odontologė, vertėja. Šeimos ryšius nutraukė 1918 m., oficialią teisę išsiskirti gavo 1922 m. Sūnus Stasys Žukauskas (1914-1992) - vaistininkas, 1941-1945 m. politinis kalinys. Vėl susituokė 1924 m. vasario 22 d. Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje (santuoką palaimino Juozas Tumas-Vaižgantas), žmona Leokadija Ermušaitė-Žukauskienė (1896-1971) - raštinės tarnautoja. Civilinė santuoka įregistruota 1940 m. rugsėjo 5 d. Duktė Laima Žukauskaitė-Ruigienė (1925-2012) - vaistininkė, švietėja, lietuvybės saugotoja. Nuo 1943 m. įdukra (Sofijos Žukauskienės duktė) Sofija Žukauskaitė-Kuznecovienė (1927-2014). Pokario metais šeimoje augo globotinės: 1943-1959 m. - Galina Antipova (1936-1998), 1949-1954 m. - Sofija Baranauskaitė-Stankevičienė (1929-2016), 1950-1957 m. - Rita Ruigytė-Praninskienė (g. 1948 m.) ir 1948-1950 m. - Bronė Žeimytė-Budriūnienė (1939-2011) bei 1953-1954 m.
Mirė 1957 m. rugpjūčio 17 d. Anykščiuose. Vykdant testamentinę valią, palaidotas savo sodyboje Anykščiuose. Kapą ženklina vietinio raudono granito antkapinis paminklas (projekto autorius architektas Vytautas Gabriūnas, 1961 m.) su iškaltu kryžiumi ir įrašu "A. Vienuolis / 1882-1957". Kapas nuo 1993 m.
Taip pat skaitykite: Staponkutės biografija
tags: #algimanta #zukauskiene #gime