Šiame straipsnyje nagrinėjama paauglystės svarba, asmenybės kryptingumas ir šeimos įtaka paauglių raidai, remiantis R. Žukauskienės ir kitų autorių darbais.
Paauglystės Svarba
Paauglystė yra svarbi ir atskira raidos stadija, kuriai būtina skirti ypatingą dėmesį. Daugelis autorių (Žukauskienė, 2012; Freud, 1969; Myers, 2000; Berns, 2009; Petrulytė, 2012 ir kt.) teigia, kad paauglystė yra svarbi ir atskira raidos stadija, kuriai ypatingą dėmesį skirti būtina. Autorių nuomone, paaugliai nuolat svyruoja tarp laimės ir likimo, per didelio pasitikėjimo savimi ir menkavertiškumo jausmo, priklausomybės ir savarankiškumo. Neretai jie neranda savojo "aš", nežino, ko nori gyvenime, nesugeba atskirti tikslų nuo užgaidų, negeba išreikšti savęs. Tyrimai rodo (Nurmi, 1994), kad paauglio ateities tikslai siejasi su paauglystės amžiaus tarpsnio ir jauno suaugusiojo amžiaus tarpsnio raidos užduotimis (cit. iš Sondaitės, 2001).
Paauglystės Apibrėžimai ir Etapai
Paauglystės amžiaus ribos yra tik sąlyginės, dažniausiai nurodomos tarp 11-12 ir 18-19 metų, teigia R. Žukauskienė (2012). Mokslininkų nuomonės (Jovaiša, 2001; Malekoff, 2004; Newman, 1987 ir kt.) nėra vienodos, autoriai skirtingai skirsto paauglystės etapus pagal paauglių amžių. R. Žukauskienė (2012) išskiria tris paauglystės etapus istorijoje. Ch. taip pat paauglystę galima skirstyti į ankstyvąją - 12-15 metų ir vėlyvąją - 16-20 metų (Petrulytė, 2003).
- Ankstyvoji paauglystė (nuo 11-12 iki 14 metų).
- Vidurinioji paauglystė (maždaug nuo 14 iki 16 metų).
- Vėlyvoji paauglystė (nuo 16 iki 18-19 metų).
Paauglystės Iššūkiai ir Ypatumai
Anot A. Petrulytės (2012), paauglystėje pastebimas neigiamų emocijų dominavimas, dažni socialinių vaidmenų konfliktai ir emocijų nestabilumas. Taigi paauglio psichologinė savijauta neretai pablogėja (Petrulytė, 2012). Paauglystė yra pereinamasis laikotarpis iš vaikystės į brandaus suaugusio žmogaus gyvenimą. Anot R. Žukauskienės (2012), paauglystės laikotarpiu didžiulį vaidmenį vaidina draugai ir bendraamžiai, jų įtaka yra vienas svarbiausių rodiklių kasdieniame gyvenime. Paauglių elgesys įvairiose situacijose labiau nei bet kuris kitas amžiaus periodas priklauso nuo bendraamžių grupės (Petrulytė, 2012). Paaugliams būdingi asmenybės prieštaravimai - nuo didelio švelnumo ir jautrumo vienoje situacijoje, iki begalinio šaltumo ir žiaurumo - kitose (Muuss, 1975).
Asmenybės Kryptingumas
Asmenybės vertybinė orientacija programuoja visą žmogaus veiklą, lemia svarbiausias elgesio kryptis, vieną ar kitą poelgį ar netatskirą veiksmą, atspindi visuomenės, kuriai individas priklauso, ideologiją ir kultūrą (Psichologijos žodynas, 1993). Veiklai kryptingumo suteikia tikslų nustatymas, todėl S. Gudelis (1983), teigia, jog asmenybės kryptingumas yra esmingiausias, pagrindinis požymis, lemiantys žmogaus gyvenimo, jo aktyvios veiklos pobūdį, socialinę bei moralinę asmenybės vertingumą. Atsižvelgiant į paauglio asmenybės kryptingumą socialinis pedagogas gali efektyviau planuoti darbą su vaiku, nukreipti jį į jam tinkamą veiklą, pvz.: į bendravimą orientuotas paauglys ypatingą dėmesį kreipia į savo asmeninius interesus ir poreikius, itin rūpinasi savojo "Aš" prestižo palaikymu. Šio tipo paauglys linkęs konkuruoti, stengiasi laimėti, būti lyderiu. Į veiklą orientuotas paauglys stengsis gerai atlikti savo darbą, sieks savo tikslo, jam svarbu rezultatais pranokti ne kitus, o patį save. Į bendravimą orientuota asmenybė teiks pirmenybę bendravimui, stengsis palaikyti gerus tarpasmeninius santykius, jis pasižymės prieraišumu, ekstravertiškumu, neretai jis gali priklausyti nuo grupės (Б.Ц.Бим-Бад, 1992).
Taip pat skaitykite: Žukauskienės kūrybos apžvalga
Asmenybės Kryptingumo Tipai
- Į bendravimą orientuotas paauglys: Ypatingą dėmesį kreipia į savo asmeninius interesus ir poreikius, itin rūpinasi savojo "Aš" prestižo palaikymu. Šio tipo paauglys linkęs konkuruoti, stengiasi laimėti, būti lyderiu.
- Į veiklą orientuotas paauglys: Stengsis gerai atlikti savo darbą, sieks savo tikslo, jam svarbu rezultatais pranokti ne kitus, o patį save.
- Į bendravimą orientuota asmenybė: Teiks pirmenybę bendravimui, stengsis palaikyti gerus tarpasmeninius santykius, jis pasižymės prieraišumu, ekstravertiškumu, neretai jis gali priklausyti nuo grupės.
Šeimos Įtaka Paauglių Raidai
Šiame darbe atsižvelgiama į tokias socialines problemas kaip nepilnos šeimos gausėjimas (Grakauskienė-Karkockienė, 2012; Litvinienė, 2002), tad žinant didėjantį mastą, galima teigti, jog tai daro įtaką ne tik paauglių doroviniam ir emociniam brendimui (Tilindienė, 2006), bet ir asmenybės kryptingumui.
Šeimos Apibrėžimai ir Funkcijos
Literatūroje yra labai daug bandymų apibrėžti šeimą. Įvairūs specialistai šeimos sąvoką traktuoja skirtingai. Vienus aspektus išskiria edukologai, kitus - psichologai, ekonomistai, sociologai ar medikai (Grakauskaitė-Karkockienė, 2012). Šeima tai yra santuoka, kraujo ryšiu besiremiantis socialinis junginys, kuris turi atitinkamą organizaciją, kuri apibrėžta istoriškai ir kurios nariai yra susieti abipusės moralinės atsakomybės, tarpusavio pagalbos ir bendro jos ūkio. Šiais laikais bendravimo kokybė ir pasitenkinimas tarpasmeniniais santykiais tampa vis reikšmingesni šeimos stabilumui, teigia D. Grakauskaitė-Karkockienė (2012).
K. Mėčkinis (2003), išskiria ašias šeimos funkcijas: giminės pratęsimas, vaikų socializacija ir jų auklėjimas, ekonominė ir ūkinė šeimos funkcija, bendravimas, laisvalaikis, lytinių poreikių patenkinimas ir tautos etoso pratęsimas.
Šeimos Tipai
Šeimos yra skirstomos į tipus.
- Patriarchalinės - kai šeimoje yra pabrėžiamas vyro - tėvo vaidmuo.
- Matriarchalinės - kai šeimoje yra pabrėžiamas moters - motinos vaidmuo. Dažniausiai ji vadovauja šeimai, valdo išteklius, yra atsakinga už socializaciją.
- Egalitarinės - kai abi išplėstinės šeimos pusės pripažintos lygiavertėmis.
Nepilnos Šeimos
XX a. antroje pusėje išryškėjo naujas šeimos tipas - nepilna šeima (Litvinienė, 2002). Taigi, A. Šickutės (2012) teigimu, šiuolaikinis nepilnos šeimos nekritiškas vertinimas daro neigiamą įtaką vaikams, kurie jau sunkiai atskiria moralines ir šeimos vertybes, o nepilna šeima tampa nebe išimtimi, o tendencija. Nepilna šeima, tai yra, kai nėra tėvo arba motinos - vieno iš gimdytojų (Litvinienė, 2002). Anot autorės, kalbant apie nepilną šeimą kaip auklėjamojo poveikio subjektą, pripažįstama, jog dažniausiai šeimoje nėra tėvo.
Taip pat skaitykite: Jaunių sprinto čempionato rezultatai
Taip pat skaitykite: Pasakų ekranizacijos 2001 m.: apžvalga