Lietuvos kinas po nepriklausomybės atkūrimo patyrė didelių pokyčių, tačiau kūrėjai išsaugojo savo braižą ir toliau stebino žiūrovus įvairiais žanrais, įskaitant ir pasakų ekranizacijas. Šiame straipsnyje apžvelgsime 2001 metais pasirodžiusias pasakų ekranizacijas, atspindinčias to meto kūrybingumą ir interpretacijas.
Lietuvos Kino Raida Po Nepriklausomybės Atkūrimo
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pasikeitus politinėms, ekonominėms ir socialinėms sąlygoms, pasikeitė ir kino filmų kūrimo ir platinimo sistema. Kaip kino kūrimo centras žlugo Lietuvos kino studija: nuo 1992 ji daugiausia buvo techninė bazė kitų studijų filmams kurti (2004 privatizuota). Pagausėjo privačių kino studijų (Studija 2000, įkurta 1990, Litnek, įkurta 1992, 2004 abi susijungė į Studija 2, Kopa, Vilanima, abi įkurtos 1991, Nominum, įkurta 1992, A Propos, įkurta 1993, Uljanos Kim studija, įkurta 1997, visos Vilniuje). Kino kūrėjams atsirado saviraiškos laisvė, bet jie patys turėjo rūpintis kuriamų filmų finansavimu. Iš pradžių bandyta kurti filmus su valstybės skiriamomis nedidelėmis lėšomis, vėliau pradėta bendradarbiauti su Prancūzijos, Suomijos, Vokietijos, kitų Europos šalių kino studijomis.
Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį bendrus filmus su kitų šalių kino studijomis daugiausia kūrė režisierius Š. Bartas, Europos kino festivaliai ir fondai finansavo režisierių V. Navasaičio ir A. Stonio dokumentinius filmus. Pratęsta SSRS okupacijos laikotarpiu susiklosčiusios autorinės poetinės dokumentikos tradicija (režisierių R. Verbos, H. Šablevičiaus, R. Šilinio filmai), kurios poetinė raiška individualizavo dokumentinį kiną, suasmenino tikrovės suvokimą. Režisierius H. Šablevičius sukūrė garsių Lietuvos visuomenės ir politikos veikėjų portretų (Sustingęs tvermės metas 1990, apie B. Gajauską, Laba diena - God Dag 1993, apie J. Pajaujį, Pasmerktas myriop 1999, apie J. Pleškį), istorinių (Už tėvynę Lietuvą 1991), poetinių (Dzūkų kiemas 1997, Neatėjo 1999) filmų. Režisierių J. Gruodienės ir R. Gruodžio, J. Lapinskaitės, A. Matelio, D. V. Matuzevičienės ir K. Matuzevičiaus, V. Navasaičio, A. Stonio filmuose per asmeninę emocinę patirtį suvokta realybė tapo gyvenamojo laiko metraščiu.
A. Matelio dokumentiniame filme Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį (1990, Oberhauseno trumpametražių filmų festivalio prizas 1991) buvo išreikštas pozityvus požiūris į realybės prieštaravimus ir paradoksus. Daugeliui A. Matelio filmų (Iš dar nebaigtų Jeruzalės pasakų 1996, Priverstinės emigracijos dienoraštis 1999, Sekmadienis. Evangelija pagal liftininką Albertą 2003) būdinga paradoksai, būties slaptumas, absurdo jausena. Šio režisieriaus filmas Prieš parskrendant į Žemę (2005) apie vaikų onkologinę ligoninę pelnė daug tarptautinių apdovanojimų (Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalio, Amsterdamo, abu 2005, Madrido, Zagrebo dokumentinių filmų festivalių, Pärnu dokumentinių ir antropologinių filmų festivalio, Silverdocs, Vašingtonas, Bruklino kino festivalių prizai, visi 2006, Jungtinių Amerikos Valstijų kino režisierių gildijos apdovanojimas už indėlį į dokumentinį kiną 2007).
Režisierių D. V. Matuzevičienės ir K. Matuzevičiaus dokumentiniuose filmuose Iliuzijos (1993, apie J. Josadę, Pärnu dokumentinių ir antropologinių filmų festivalio 1993, Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų, San Francisco kino festivalių prizai, abu 1994), Būti (1999, Bilbão kino festivalio prizas), Šičionykštė (2001, kino festivalio Cinéma du Réel Paryžiuje prizas), Nueinančios vasaros teatrai (2006, apie E. Bukelienę), Dienų tėkmėj (2007), Pensijų diena (2008) parodyti netradiciniai žmonių likimai, spręstos būties problemos, kultūra iškelta kaip dvasinė atgaiva. Režisieriaus V. Navasaičio dokumentiniuose filmuose Rudens sniegas (1992, Babelsbergo, Vokietija, studentų filmų festivalio prizas), Pavasaris (1997, kino festivalio Cinéma du Réel Paryžiuje, 1997, Oberhauseno trumpametražių filmų, 1998, prizai) pasakota apie amžiną gyvenimo ir gamtos ciklą, juose svarbiausia jausminis pradas, lyrinė intonacija. Dokumentinių filmų apie svarbius šalies visuomeninius, socialinius ir kultūrinius gyvenimo įvykius, žymias asmenybes sukūrė režisieriai A. Tarvydas (Bernardas Brazdžionis. Sugrįžimas 1997), R. Šilinis (Lietuvos Respublikos prezidentai: 1919-1940 m. 1997, Lietuvos Respublikos prezidentai: 1993-1998 m. 1998). Režisieriaus R. Lileikio dokumentiniuose filmuose (Anapus 1995, K+M+B 2001, Saša 2006) iškeltos praeities ir dabarties sąsajos, žmogaus vidiniai konfliktai, yra vaidybinio kino elementų.
Taip pat skaitykite: Jaunių sprinto čempionato rezultatai
Dokumentinio kino portretų (menininkų, literatų, visuomenės veikėjų) sukūrė rašytojas ir režisierius V. V. Landsbergis (Vilties prezidentas 1996, apie S. Lozoraitį, Jono Meko antologija 2000), A. Grikevičius (Pastabos gyvenimo būdo paraštėse 2002, apie V. Žalakevičių), A. Marcinkevičiūtė (Beveik laimingas 2004, apie J. Kunčiną). Antropologinės krypties dokumentinių filmų sukūrė A. Jevdokimovas (Kirtimų idilės 1991, Aukštyn upe 1992). Režisierių S. Beržinio (Sudie, Jeruzale! Vaidybiniame kine viena svarbiausių išliko praeities tema. Režisieriai filmuose aktualizavo šalies istoriją, apmąstė skaudžiausius istorijos momentus. G. Lukšo vaidybiniuose filmuose (Žalčio žvilgsnis 1990, pagal S. T. Kondrotą, Žemės keleiviai 1992, Vidurio ir Rytų Europos kino festivalio Łagówe, Lenkija, prizas, 1993, Mėnulio Lietuva 1997) nuosekliai plėtotos tautos mentaliteto, skaudžios patirties, dramatiškos istorijos temos, pabrėžiama individualybės, dorovinio pasirinkimo svarba istorinių kataklizmų akivaizdoje. Paskutiniame režisieriaus V. Žalakevičiaus filme Žvėris, kylantis iš jūros (1992, pagal J. Zamiatiną, Šiaurės šalių kino festivalio Rouene prizas 1993) keltos dorovinio nerimo, kaltės ir atpildo problemos. Režisieriaus R. Banionio filmuose Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio (1990), Džiazas (1992) atkurta 7-8 dešimtmečio atmosfera, jaunimo nuotaikos, stengtasi rasti sąsajų su gyvenamuoju laiku, tęsiama ankstesniuose režisieriaus filmuose plėtota asmeninės atsakomybės tema. Režisierius A. Puipa savitai interpretavo lietuvių rašytojų kūrinius, filmams (Bilietas iki Tadž Mahalo 1990, pagal R. Šavelį, Miuncheno kino festivalio prizas 1991, Ir ten krantai smėlėti 1991, pagal J. Aputį) būdinga žaidybinis elementas, autoironija, kai kuriems - Vilko dantų karoliai (1997, pagal L. Gutauską, Šiaurės šalių kino dienų Liubeke prizas, Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ir Baltijos šalių kino festivalio Kinošok Anapoje prizas, abu 1997, Šiaurės šalių kino festivalio Rouene Didysis prizas 1998) - poetiškas hiperbolizuotas vaizdingumas. 1999 A. Puipa sukūrė 19 a. Rytprūsių šeimyninį epą Elzė iš Gilijos (pagal E. A. Wichertą, festivalio Kinošok prizai 2000). Jo filmas Nuodėmės užkalbėjimas (2007, pagal J. Ivanauskaitę) lietuvių kiną paįvairino nauja, iki tol mažai nagrinėta moters aistrų ir drastiško vidinio pasaulio tema.
Režisierius Š. Bartas kūrė refleksyvų filosofinį kiną. Jo filmuose herojų pojūčiai ir pasaulio pažinimas nesietas su konkrečia vieta ar aiškiu siužetu: dokumentinio filmo Praėjusios dienos atminimui (1990, Amsterdamo dokumentinių filmų festivalio prizai), vaidybinių filmų Trys dienos (1991, Porto kino festivalio prizas 1992), Mūsų nedaug (1996, festivalio Kinošok prizas), Laisvė (2000) peizažai tampa visaverčiais herojais pasakojimuose apie keliones, kurių pagrindinis tikslas - pažinti save. Vaidybiniame filme Koridorius (1995, Vienos kino festivalio prizas) vyravo realybės faktūrų, žmogaus pojūčių analizė, individuali erdvė, vienatvė iškelta kaip atsvara masiniams siekiams. Įvairių kino rūšių elementų derinimas buvo vienas svarbiausių 20 a. pabaigos lietuvių kino bruožų, jis būdingas režisierių I. Kurklietytės, J. Lapinskaitės, R. Lileikio, A. Maceinos, V. Navasaičio filmams. Režisieriaus A. Šiušos filmas Ir jis pasakė jums sudie (1993, pagal E. Cinzą, Šiaurės šalių kino dienų Liubeke prizas 1993; pirmasis be valstybės paramos sukurtas lietuvių filmas) buvo pagrįstas impresijomis, asmeninėmis aspiracijomis, vizualiniais žaidimais. Režisierius K. Vildžiūnas lietuvių kine pavaizdavo šiuolaikinį miestą, dabarties žmogaus priklausomybę nuo savo praeities (Nuomos sutartis 2002, tarptautinio Rygos kino festivalio Arsenalas prizas). Šio režisieriaus filme Aš esi tu (2006, Rygos kino festivalio Arsenalas prizas) rodomas savitas pabėgimas nuo dabarties realijų. Režisierius V. V. Landsbergis sukūrė filmą vaikams Jonukas ir Grytutė (2003).
Svarbūs Lietuvos istoriniai įvykiai atkuriami filmuose Vienui vieni (2004, režisierius J. Vaitkus), Dievų miškas (2005, pagal B. Sruogą, režisierius A. Puipa), Vilniaus getas (2006, pagal J. Sobolį, režisierius A. Juzėnas). Savito stiliaus trumpametražių vaidybinių filmų sukūrė režisieriai T. Donela (Išakėtas krantas 1992), A. Marcinkevičiūtė (Menestreliai maksi paltais 2002, pagal J. Kunčiną), D. Gasiūnaitė (Kas miega šalia tavęs 2003), I. Jonynas (Sekmadienis toks, koks yra 2003, Šokantis kirminas 2006), R. Greičius (Baltos dėmės mėlyname 2004). Jaunosios kartos režisierių dokumentiniuose (Troleibusų miestas 2002, režisierė G. Beinoriūtė, Dienoraštis 2003, režisierė O. Buraja, Clermont-Ferrand’o, Rio de Žaneiro kino festivalių prizai, abu 2004), trumpametražiuose ir ilgametražiuose vaidybiniuose (Žvaigždžių kasmet vis mažiau 2000, pagal P. Nulsoną, režisierius L. Kairys, Lengvai ir saldžiai 2003, Diringas 2006, abiejų režisierius I. Miškinis, Egzistencija 2004, režisierė G. Beinoriūtė, Zero, režisierius E. Vėlyvis, Keturios susikertančios tiesės, režisierius K. Gudavičius, abu 2006) filmuose siekta aiškiai vaizduoti supančią tikrovę, kintantį santykį su ja, nusakyti žmogaus individualumą, kartu ir bendrumą su kokiu nors socialiniu ar intelektiniu visuomenės sluoksniu. 20 a. antroje pusėje-21 a. pradžioje raiškių vaidmenų sukūrė aktoriai R. Adomaitis, R. Arbačiauskaitė, B. Babkauskas, V. Bagdonas, G. Baikštytė, S. Balandis, G. Balandytė, D. Banionis, V. Blėdis, J. Budraitis, A. M. Chadaravičius, I. Dapkūnaitė, G. Girdvainis, L. Kalpokaitė, V. Kelmelytė, I. Kilšauskaitė, J. Kisielius, H. Kurauskas, A. Latėnas, L. Laucevičius, N. Lepeškaitė, V. Mainelytė, V. Prie vaidybinių ir dokumentinių filmų vaizdo raiškumo daug prisidėjo kino operatoriai R. Greičius, R. Leipus, A. Mikutėnas, V. Naudžius, V. Radzevičius, jaunosios kartos kino operatoriai D. Gribanovas, A. Kemežys, R. Leonavičius. Filmų scenarijų parašė rašytojai R. Gavelis, J. Ivanauskaitė, S. T. Kondrotas, J. Sobolis, S. Šaltenis, R. Šavelis; scenarijų sukūrė ir patys režisieriai. Lietuvos kinas finansuotas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ir Lietuvos Respublikos kultūros ir sporto rėmimo fondo, svarbi buvo ir Lietuvoje veikiančios (nuo 2003) Europos programos Media finansinė parama. Kino raidos procesams didelę įtaką padarė 2002 priimtas Kino įstatymas, kuriuo nustatyta Lietuvos kino finansavimo būdai, lietuvių ir užsienio kino filmų platinimo ir viešo rodymo tvarka. 2004 Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare Lietuvos kino filmai vis dažniau kurti su kitų Europos šalių kinematografininkais (2004-06 visi lietuviški vaidybiniai ir 1 ilgametražis dokumentinis filmas buvo sukurti su užsienio prodiuseriais).
Kinas 21 a. Šiuo laikotarpiu Lietuvos audiovizualinės produkcijos kiekį ir sklaidą ženkliai sąlygojo padidintas valstybės finansavimas, bendri projektai su užsienio prodiuseriais ir Europos Sąjungos kino rėmimo iniciatyvos (programos Kūrybiška Europa paprogramė MEDIA, kino paramos fondas Eurimages). Įtaką padarė ir 2012 prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos įkurtas Lietuvos kino centras, kuris siekia koordinuoti nacionalinio kino gamybą ir sklaidą, rūpintis lietuviško kino paveldo išsaugojimu. 2019 lietuviškam kinui skirta 6,44 mln. eurų (palyginti 2016 - 3,52 mln. 1-2 dešimtmetyje režisuota itin daug istorinės tematikos vaidybinių ir dokumentinių filmų, juose nagrinėta įvairūs istoriniai tarpsniai: pokario partizaninis laikotarpis (dokumentiniai filmai Partizano žmona 2011, Trispalvis 2013, Vanago portretas 2020, visų režisierius V. V. Landsbergis, Pelėdų kalnas 2018, režisierius A. Juzėnas), tremtis (Ekskursantė 2013, režisierius A. Juzėnas, Tarp pilkų debesų 2018, pagal R. Sepetys romaną, režisierius Marius Markevičius), 1972‑ųjų įvykiai (Emilija iš Laisvės alėjos 2017, režisierius Donatas Ulvydas). Daugeliui filmų būdinga supaprastinta herojinė patriotinė tematika, schematiškas, selektyvus siužetas, vienaplaniai herojai. Dominuoja praeities heroizacija, linkstama ją romantizuoti, herojus privalo kovoti prieš sovietų arba carinės Rusijos valdžią. Autorinio kino kryptis plėtojama Š. Barto filmuose Septyni nematomi žmonės (2005), Eurazijos aborigenas (2010), Ramybė mūsų sapnuose (2015), Šerkšnas (2017), kai kuriuose jų esama žanrinio kino (kelio, karo filmo) elementų. Šiai krypčiai priskirtini Kristinos Buožytės mokslinės fantastikos filmas Aurora (2012), I. Jonyno kriminalinės dramos Lošėjas (2013) ir Nematoma (2019), Alantės Kavaitės drama Sangailės vasara (2015) ir Andriaus Blaževičiaus drama Šventasis (2017). 21 a. 2 dešimtmetyje debiutavusių režisierių Andriaus Blaževičiaus, Linos Lužytės (Amžinai kartu 2016), M. Kavtaradzės (Išgyventi vasarą 2019) filmai išsiskiria autentiška kino kalba, drąsa kalbėti apie supantį pasaulį, pastangomis jį kruopščiai tyrinėti, analizuoti savo kartos žmonių būsenas ir jauseną. Statyta mistinės dramos (Nesamas laikas 2014, režisierius Mykolas Vildžiūnas), kelio (Išgyventi vasarą 2019, režisierė M. Kavtaradzė), detektyviniai (Perpetuum mobile 2008, režisierius V. Navasaitis, Vardas tamsoje 2013, pagal R. Šerelytę, režisierė A. Marcinkevičiūtė) filmai, absurdo komedijos (Stebuklas 2017, režisierė Eglė Vertelytė). Juodosios komedijos (Zero 2006, Zero II 2010, Redirected / Už Lietuvą! 2014), politinės satyros (Zero III 2017) elementų turi Emilio Vėlyvio filmai. Lietuvių ir užsienio rašytojų kūrinių ekranizavo vyresniosios kartos režisieriai G. Lukšas (Duburys 2009, pagal R. Granauską), Donatas Ulvydas (Tadas Blinda. Dokumentinio kino raiškos galimybių, filosofinio turinio paieškos būdingos A. Stonio filmams (Varpas 2007, Aš perėjau ugnį, tu buvai su manim 2010, Raminas 2011, Kenotafas 2013, Avinėlio vartai 2014, Moteris ir ledynas 2016, Laiko tiltai 2018, su Kristine Briede). Filmo‑portreto žanrą gausiai plėtojo V. V. Landsbergis, A. Marcinkevičiūtė, A. Tarvydas ir kiti (išsiskyrė ilgametražis meninės dokumentikos filmas apie V. Starevičių Vabzdžių dresuotojas 2008, režisieriai Linas Augutis, Donatas Ulvydas). Savito braižo filmų sukūrė I. Kurklietytė (Moterų paslaptys 2004, Būti mylima 2009, Gegučių vaikai 2013, Gražuolės Piplytės 2017), G. Beinoriūtė (Vulkanovka. Po didžiojo kino 2005, Gyveno senelis ir bobutė 2007, Pokalbiai rimtomis temomis 2012), Romas Lileikis (Dangaus šešėlis 2008, Maat 2013), J. Lapinskaitė (Traukinys stovi penkias minutes 2009, Vakar bus rytoj 2013, Akordas 2016), Oksana Buraja (Kretos sala 2007, Išpažintis 2008, Liza, namo! 2012), G. Žickytė (Baras 2009, Kaip mes žaidėme revoliuciją 2011, Meistras ir Tatjana 2014, Aš čia tik svečias 2016, su Maite Alberdi), A. Jevdokimovas (Suokalbio antologija 2015, Second Hand 2019), A. Matelis (Nuostabieji lūzeriai. 21 a. 2 dešimtmetyje debiutavę dokumentinio kino kūrėjai Mindaugas Survila (Stebuklų laukas 2011, Sengirė 2017), M. Kvedaravičius (Barzakh 2011, Mariupolis 2016), Lina Lužytė (Igruški 2012), L…
2001 Metų Animaciniai Filmai
2001 metais pasirodė keletas žymių animacinių filmų, kurie pelnė pripažinimą ir apdovanojimus:
Taip pat skaitykite: Straipsnis apie paauglystę ir asmenybę
- Sezamai, atsiverk
Kiti Filmai
Be animacinių filmų, 2001 metais buvo išleista ir daugiau pasakų ekranizacijų, kurios atkreipė žiūrovų dėmesį:
- Svetimam laike
- K+M+B (Rež. R. Lileikis)
Oskarų Apdovanojimai Animaciniams Filmams
Akademijos apdovanojimai, kitaip - „Oskarai“ kasmet išdalinami 24 kategorijose. Viena jų - geriausias metų animacinis filmas.
Oskarą pelnęs animacinis filmas „Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje“ geriau žinomas anglišku pavadinimu „Spirited Away“. Jame sutiksite dešimtmetę mergaitę, paraleliniame dvasių pasaulyje siekiančią išgelbėti savo tėvus. Jautrus, o vietomis ir kiek bauginantis filmas nepaliko abejingų ne tik Japonijoje (kūrinys laikomas sėkmingiausiu filmu šalies kino istorijoje), bet ir už jos ribų.
Panašiai kaip filmas „Alisa stebuklų šalyje“, „Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje“ nukelia į kitokią realybę, paneigiančią įprastus visatos dėsnius.
„La Troškinys“ buvo ne tik apdovanotas Oskaru kaip geriausias animacinis filmas, jis taip nominuotas keturiose kategorijose, įskaitant geriausią scenarijų ir muziką.
Taip pat skaitykite: Kelionė į pasakų pasaulį
Wall-e - Oskaru ir Auksiniu gaubliu įvertintas filmas kalba apie mūsų planetą Žemę tolimoje ateityje. Kaip ir galima numanyti, dėl nepažaboto vartotojiškumo pasaulį ištiko milžiniška katastrofa - jis skęsta šiukšlėse. Robotukas Wall-e kruopščiai dirba, kad jį išvalytų, tačiau vieną dieną jo kasdienybę sudrumsčia kita netikėtai pasirodžiusi robotė. Jos tikslas - išsiaiškinti, ar planeta pasidarė tinkama žmonėms gyventi. Filmas pasakoja ne tik apie dviejų robotukų draugystę, bet ir narplioja ekologijos temas, verčiančias susimąstyti apie mūsų šiandieninės gyvensenos padarinius.
Aukštyn - galybės simpatijų sulaukęs filmas, įvertintas dviem ir nominuotas dar trims Oskarams. Kino kritikai bei žiūrovai puikiai įvertino ne tik originalų filmo scenarijų, bet ir juostoje gvildenamas temas - netekties, draugystės, senatvės. „Poetiškos išminties bei grožio persmelkti filmuko epizodai priklauso puikiausių kino momentų antalogijai“, rašoma viename kino portale. „Aukštyn“ populiarumą išduoda ir finansinė sėkmė - 2009 metų juosta uždirbo daugiau nei 738 milijonus dolerių.
Karališka drąsa - pasakoja apie princesę Meridą, kuri, tikėdamasi pakeisti savo mamą ir savo likimą, karalystėje užverda tikrą sumaištį. Nepaisant to, kad ši istorija gali pasirodyti kiek „standartinė“, filmukas paliečia kelias tikrai svarbias temas. Visų pirma, Merida įkūnija nepaprastai stiprų mergaitės personažą. Ji - ne princesė, kurią reikia gelbėti, bet tvirtai ir savarankiškai veikianti mergina.
Išvirkščias pasaulis - animacinis filmas apie jaunos mergaitės, bandančios prisitaikyti prie šeimos persikraustymo, patiriamas emocijas. 5 jausmai - Laimė, Nelaimė, Baisulys, Pyktis ir Bjaurastis valdo mergaitės mintis ir veiksmus.
Zootropolis - filmo veiksmas vyksta Zootropolio mieste, kuriame karaliauja gyvūnai. Juostoje pasakojama apie triušytės policijos pareigūnės ir raudonosios lapės partnerystę sprendžiant dingusios ūdros bylą. „Zootropolis“ buvo ketvirtas daugiausiai pajamų uždirbęs 2016 m. filmas, pelnęs gausybę apdovanojimų ir patekęs į aukščiausiai vertinamų metų filmų sąrašus.
Koko - pasakoja apie berniuko, svajojančio tapti muzikantu, nuotykius, patekus į paslaptingą mirusiųjų pasaulį. Čia jam pavyks atskleisti seną savo šeimos paslaptį. Filmas liaupsinamas ne tik dėl nuostabios istorijos, svarbių temų ar puikaus garso takelio, bet ir dėl pagarbos Meksikos kultūrai, mat yra paremtas Meksikos Mirusiųjų dienos tradicijomis.
Siela - išskirtinis šio sąrašo filmas, nes yra skirtas vyresniems vaikams ar net suaugusiems. Tai - gili, susimąstyti priverčianti juosta apie vidurinės mokyklos mokytoją, kuris visą gyvenimą svajoja tapti garsiu džiazo atlikėju.
Enkanto - į Lotynų Ameriką nukelianti animacinė nuotykių komedija, žavinti ne tik savo istorija, bet ir pagarba Kolumbijos kultūrai. Filme skambanti muzika, veikėjų apranga, šokiai ir net maistas suteikia galimybę pažvelgti į europiečiams mažiau žinomas šalies tradicijas. Juostoje pabrėžiamos šeimos, empatijos, drąsos temos. Pasakojimo centre - stebuklinga Madrigalų šeima, gyvenanti Enkanto kaimelyje.