Įvadas
Aleksandras Puškinas - neabejotinai viena ryškiausių figūrų rusų literatūros istorijoje, laikomas rusų realizmo literatūros ir dabartinės literatūrinės kalbos pradininku. Jo kūryba turėjo didžiulę įtaką ne tik rusų literatūrai, bet ir visai rusų kultūrai. Šiame straipsnyje panagrinėsime A. Puškino biografijos pagrindinius faktus, kūrybinį kelią ir ryšius su Lietuva, atsižvelgdami į tai, kaip jo asmenybė ir kūryba vertinama šiandieniniame kontekste.
Biografija
Aleksandras Sergejevičius Puškinas gimė 1799 m. gegužės 26 d. Maskvoje, senoje bajorų šeimoje. Jo tėvas Sergejus Lvovičius priklausė senam, bet nusigyvenusiam bajorų luomui, o motina buvo garsaus Petro Didžiojo negro Abraomo Hanibalo duktė. Aleksandro tėvai buvo labai išsilavinę žmonės, net pagal savo laikmečio standartus. Namuose nuolat lankydavosi iškilios kūrybinės asmenybės: menininkai, poetai, muzikantai. Tai turėjo didelę įtaką A. Puškino charakterio formavimuisi ir vystymuisi.
Nuo mažens A. Puškinas domėjosi literatūra, o jo auklė Arina Rodionovna supažindino jį su liaudies poezija. Būtent dėdės kompanijoje dvylikametis Puškinas pirmą kartą atvyko į sostinę Peterburgą, norėdamas patekti į naujai atidarytą „Carskoje Selo“ licėjų.
„Carskoje Selo“ licėjus
1811 m. A. Puškinas įstojo į Carskoje Selo licėjų, kuris buvo netoli Petrapilio. Mokslas pagal programą licėjuje turėjo tęstis 6 metus. Buvo mokomi šie dalykai: keturios kalbos (rusų, lotynų, prancūzų, vokiečių), matematika, fizika, istorija, geografija, religija, etika, logika, visuotinė literatura, dailieji menai ir įvairiausios sporto šakos. Aleksandras Puškinas licėjuje mokėsi vidutiniškai ir baigė jį 1817 m. vasarą. Blogiausiai Puškinui sekėsi matematika ir vokiečių kalba.
Licėjuje Puškinas greitai susidraugavo su likusiais studentais. Jo klasės draugai buvo Delvigas, Kuchelbeckeris, Pushchinas, o Aleksandras Sergeevičius sugebėjo išsaugoti ir nešti šią nekaltą, nuoširdžią jaunystės draugystę per visą savo gyvenimą, išsaugodamas maloniausius ir entuziastingiausius licėjaus metų prisiminimus.
Taip pat skaitykite: Aleksandro Makedoniečio gimimo data
Jau licėjuje pasireiškė Puškino literatūriniai gabumai. 1814 m. žurnale "Vestnik Evropy" pasirodė pirmasis jo eilėraštis "K drugu stichotvorcu" (Bičiuliui eilėdariui).
Tarnyba ir Tremtis
Baigęs licėjų, Puškinas įsidarbino Užsienio reikalų ministerijoje kolegijos sekretoriaus titulu ir dirbo tenai su savo mokslo draugais Kichelbekeriu ir Judinu. Bet šis darbas Puškiną mažai tedomino. Jis Petrapilyje dalyvavo visokių pasilinksminimų pobūviuose, užsiiminėjo literatūra, priklausė literatūros draugijai "Arzamas".
1820 m. pasirodė jo žymi poema "Ruslan ir Liudmila". Tas pačiais metais Puškinui tenka atsiskirti su Petrapiliu, kadangi jis savo politiniais eilėraščiais ir satyrinėmis epigramomis įžeidė asmenis, kurie buvo caro Aleksandro I-jo aplinkoje. Pradžioje caras norėjo Puškiną ištremti į Sibirą, bet Karamzino, Žukovskio ir Caadajevo tarpininkavimo ir prašymų dėka poetas išsiunčiamas į Pietų Rusiją.
1824-1826 m. už konfliktus su vyresnybe buvo atleistas iš tarnybos ir ištremtas į Michailovską. Michajlovskoje Puškinas artimiau susipažino su liaudies gyvenimu, vaikštinėjo po turgus apsirengęs paprastais kaimiečių drabužiais, kalbėjosi su valstiečiais, klausėsi aklųjų giesmių.
Grįžimas ir Kūrybos Branduolys
1826 m. Mikalojus I-asis priėmė Puškiną Maskvoje. Įvyksta ilgesnis pasikalbėjimas, kuriame caras pažymi, kad jo tremties metai pasibaigė ir išsiklausinėja apie jo literatūrinius planus. Mikalojus I-asis pareiškia, kad jis nuo dabar bus jo cenzorius, ir jis turėsiąs jam viską parodyti, ką rašo.
Taip pat skaitykite: Aleksandro Makedoniečio gyvenimas ir pasiekimai
1830 m. Po santuokos su Natalija Gončaroja 1831 m. pradžioje rašytojas vis laugiau pateko į caro rankas. Kadangi Puškino žmona norėjo dalyvauti caro "ūmų pasilinksminimuose, vyrui su-reikiamas kamerjunkerio titulas. Taip pat Puškinui suteikiamas leidimas archyvuose rinkti medžiagą apie Petrą Didįjį, apie kurį ruošiasi parašyti knygą.
1830 m. ruduo, praleistas Boldino kaime, Nižnij Novgorodo gubernijoje, laikomas vaisingiausiu Puškino kūrybos laikotarpiu.
Dvikova ir Mirtis
1837 m. įvyko Danteso ir Puškino dvikova, kurios metu A. Puškinas buvo mirtinai sužeistas ir po dviejų dienų mirė.
Kūryba
A. Puškino kūryba apima įvairius žanrus: eilėraščius, poemas, dramas, prozą. Jo kūrybai būdinga jausmingumas, intonacijų nuoširdumas, maištingos laisvės siekimas, nelaimingos meilės išgyvenimai.
Eilėraščiai ir Poemos
Licėjaus laikotarpio A. Puškino eilėraščiams būdinga jausmingumas, intonacijų nuoširdumas. 1817-20 parašė poemą Ruslanas ir Liudmila (Ruslan i Ljudmila 1820), kuri sulaukė neigiamų gyvenamojo laikotarpio kritikų vertinimų dėl vadinamojo aukštojo stiliaus nebuvimo herojinėje poemoje. Gyvendamas Pietuose parašė romantinių kūrinių - poemas Kaukazo belaisvis (Kavkazskij plennik 1821), Broliai plėšikai (Brat′ja‑razbojniki 1822), Bachčisarajaus fontanas (Bachčisarajskij fontan 1823), Čigonai (Cygany 1824), elegijų, baladžių, eilėraščių; juose atskleidė maištingos laisvės siekiančios, nelaimingą meilę išgyvenančios asmenybės problemas (kūriniams įtakos turėjo G. Byronas).
Taip pat skaitykite: Aleksandro Makedoniečio palikimas
„Eugenijus Oneginas“
Odesoje 1823 pradėjo rašyti eiliuotą romaną Eugenijus Oneginas (Evgenij Onegin 1831, lietuvių kalba 1947, pastatytas spektaklis lietuvių kalba 2015), jame parodė besiblaškančio inteligento tragediją, sukūrė tipiškų Rusijos žmonių charakterių, padėjo pagrindą rusų klasikinio romano raidai.
Proza ir Dramaturgija
Nuo 1830 pradžios A. Puškino kūryboje ėmė vyrauti proza. Vadinamuoju Boldino rudens laikotarpiu (1830) parašė Belkino apysakas (Povesti Belkina, išleista 1831, lietuvių kalba 1949; jos davė pradžią rusų realizmo prozai), vadinamąsias Mažąsias tragedijas (Malen’kie tragedii) - Šykštusis riteris (Skupoj Rycar', išleista 1836), Akmeninis svečias (Kamennyj gost', išleista 1839), Mocartas ir Saljeris (Mocart i Sal'eri, išleista 1831), poezijos.
Įtaka ir Palikimas
A. Puškinas davė pradžią daugumai dabartinės rusų poezijos ir prozos žanrų. Turėjo įtakos M. Lermontovo, N. Nekrasovo kūrybai, beveik visoms rusų meno sritims.
A. Puškino Ryšys su Lietuva
A. Puškino ryšys su Lietuva nėra labai glaudus, tačiau jis vis dėlto egzistuoja.
Hanibalų Giminės Istorija
Aleksandras Puškinas didžiavosi savo afrikietiška kilme. Jo motina buvo garsaus Petro Didžiojo negro Abraomo Hanibalo duktė. Apie A. Hanibalą rašę autoriai nesprendė jaunuolio galimos religijos klausimo. Dauguma Etiopijos ir Eritrėjos gyventojų yra ortodoksai krikščionys, aišku, Konstantinopolyje jis galėjo (ar buvo priverstas) priimti islamą. Po krikšto Ibrahimui suteiktas Abraomo vardas.
Yra skirtingų nuomonių dėl Puškino senelio krikšto Vilniuje. Vienas ieško ir randa argumentų, kad tai faktas, tačiau kiti mano, jog tai legenda. Dabartinė šventovės išvaizda atsirado 1864 m., generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo laikais, po kapitalinio remonto. Tada ir buvo pritaisyta lenta su užrašu apie A. Hanibalo krikštą.
Kūrybos Vertinimas ir Interpretacijos
Anot VU dėstytojo, paties A. Puškino ryšiai su Vilniumi - punktyriniai. Poeto vyresnysis sūnus kurį laiką tarnavo Vilniuje, pas jį atvažiuodavo sesuo ir brolis. Reikėtų suprasti, kad Puškinas simboliškai atstovauja visai rusų kultūrai, kaip, tarkime, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis atstovauja lietuvių kultūrai ar Johannas Wolfgangas von Goethe - vokiečių. Tai didžiausias tautos literatūros pasiekimas.
A. Puškino Gimnazijos Pavadinimo Klausimas
Pastaruoju metu Lietuvoje vyksta diskusijos dėl su Rusija susijusių mokyklų pavadinimų keitimo. Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė užsiminė, kad geriau, jog tokių pavadinimų nebūtų. Vilniaus miesto savivaldybė pavadinimo keitimo klausimus palieka gimnazijų bendruomenėms.
Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto Slavistikos katedros vedėjas dr. PAVELAS LAVRINECAS dienraščiui „Bernardinai.lt“ teigė, kad pavadinimo keitimo klausimas labai sudėtingas: ir A. Puškinas, ir V. Kačialovas nėra glaudžiai susiję su Lietuva, tačiau gimnazijų bendruomenės prisirišusios prie šių asmenybių.
A. Puškino kūrybos vertinimas šiandien
Kalbėdamas apie A. Puškiną P. Lavrinecas teigė, kad neigiamai vertinama ne tiek jo asmenybė, kiek kūryba. „Puškinas rašė kūrinius su imperialistine, kolonijine gaidele. Pavyzdžiui, tokia yra poema „Poltava“ arba Kaukazui skirti eilėraščiai. Taip pat garsusis „Rusijos šmeižikams“: esu įsitikinęs, kad tas, kas kaltina Puškiną dėl šio eilėraščio, jo net neskaitė, bet perskaityti verta. XX amžiuje buvo rengiami literatūriniai teismai, publika spręsdavo, ar Puškinas, Dostojevskis prasikalto, padarė pažeidimą ar ne, galima tai pateisinti ar ne. Mano supratimu, Puškino kūrybą reikėtų bandyti sverti: dalis jos yra puiki, tačiau kitoje svarstyklių pusėje - visa kita“, - sakė jis. Galime rinktis ir sakyti, kad visa rusų kalba ir kultūra yra Putino, arba žiūrėti iš kitos pusės - kad rusų kultūra yra viena iš daugelio.
tags: #aleksandras #puskinas #vaikai