Nuo senų laikų įvairios tautos mokėjo velti vilną ir iš jos gaminti įvairius daiktus - nuo būsto iki drabužių ir avalynės. Šiame straipsnyje aptarsime veltų vaikiškų tapkučių gamybos procesą ir priežiūros ypatumus.
Veltinio gamybos pagrindai
Vilnos veltinis - tai tekstilės medžiaga, kuri nėra nei austa, nei megzta, o būtent velta. Įgudus, veltinį galima pagaminti pageidaujamos formos ir storio. Norint sėkmingai velti, svarbu išmanyti vėlimo technologiją ir nebijoti eksperimentuoti.
Pradedantiesiems rekomenduojama pradėti nuo paprastų gaminių, pavyzdžiui, veltinio rutuliukų, kuriuos galima panaudoti papuošalams. Vėliau galima pereiti prie plokščių daiktų, tokių kaip kilimėliai ar gėlės. Svarbu išmokti teisingai sukloti vilną, keičiant vilnos klojimo kryptis ir užleidžiant vilnos kuokštelius vieną ant kito, kad klojinys būtų tolygus, be guzų ir skylučių. Išmokus šių pagrindinių dalykų, galima imtis sudėtingesnių gaminių, tokių kaip pirštinės, kepurės, šlepetės ar rankinės. Aukščiausiu lygiu laikoma veltinio drabužių gamyba, kuriai reikia didelio meistriškumo ir ilgametės patirties.
Vėlimas gali būti tiek fizinis darbas, tiek meditacija ir kūryba. Žmogus gali atsipalaiduoti ir išvalyti savo mintis.
Vėlimo būdai
Vėlimas gali būti sausas arba šlapias, priklausomai nuo to, ar naudojamas vanduo.
Taip pat skaitykite: Vaikiškos pirties kepurės
- Sausas vėlimas: naudojama speciali vėlimo adata su mažomis įpjovomis. Badant, vilnos veltini užkabina plaukelius, jie sukišami vis giliau. Taip gaminys tvirtėja ir susivelia. Sausu būdu dažniausiai veliami apimtį turintys daiktai, pavyzdžiui, žaisliukai, mini skulptūros, paveikslai.
- Šlapias vėlimas: reikalingas karštas vanduo ir muilas, kuris paspartina vėlimo procesą. Taip pat reikalinga plėvelė, ant kurios bus klojamas ruošinys. Šlapiai veliami gaminiai, sudaryti iš plokštumų.
Šlapio vėlimo procesas
- Ant darbo vietos tiesiami rankšluosčiai, ant stalo dedama burbulinė pakavimo plėvelė faktūrine puse į viršų.
- Vilna plėšoma vienodais nedideliais kuokšteliais, kurie tvarkingai suguldomi ta pačia kryptimi.
- Kai padengiamas visas būsimo gaminio plotas, vilna toliau plėšoma tokiais pat vienodais kuokšteliais ir dedamas antras sluoksnis, tik kita kryptimi. Kaskart naujas sluoksnis dedamas keičiant kryptį.
- Kai vilna suklota, ant viršaus atsargiai maža srovele pilamas karštas muilinas vanduo. Drėkinti vilną galima ir naudojant retą sintetinio audinio gabalėlį.
- Užpylus vandens vilnos veltinis, klojinį būtina vis paspausti rankomis, kad vilna gerai sugertų vandenį.
- Būsimas veltinis susukamas su plėvele bei kočiojamas pirmyn ir atgal.
- Maždaug po minutės ruošinį reikia išvynioti, veltinį šiek tiek pasukti 90 laipsnių kampu, vėl susukti ir kočioti. Taip kartojama ir kočiojama, kol veltinis tampa pageidaujamo tvirtumo.
Medžiagos ir priemonės
Norint velti, reikia nesuverptos vilnos ir kitų priemonių. Muilą, geriau be priedų, galima nusipirkti įprastose, burbulinės plėvelės - statybinių ar ūkinių prekių parduotuvėse. Daugiau dėmesio reikėtų skirti vilnai ir jos rūšims.
Vilnos rūšys
Velti vilnos veltinis dažniausiai naudojama avių vilna, nors tam naudojami ir prabangesni pluoštai - kašmyras, alpaka, mohera. Avies vilnos savybes lemia avies veislė, jos auginimo sąlygos. Kuo plaukas plonesnis, tuo minkštesnis ir švelnesnis bus būsimas gaminys. Plonumą nulemia plauko storis, kuris matuojamas mikronais.
- 16-18 mic - ypač plona vilna
- 21-23 mic - labai plona
Tokio plonumo dažniausiai būna merino vilnos plauko storis, gaminiai iš jos - švelnūs, nekandantys net kūdikiams. Iš jos veliami šalikėliai, pirštinės, kepurės ir kiti gaminiai, kurie tiesiogiai liečiasi su oda. Iš storesnių pluoštų veliami gaminiai, kuriems reikalingas tvirtumas, standumas. Pavyzdžiui, šlepetės, rankinės.
Vaikiškų tapkučių vėlimo procesas
Nėra griežtų taisyklių, kaip ką reikia velti. Kiekvienas atranda savo metodiką ir technologiją. Jei baiminatės, kad pirmasis gaminys gali nepavykti, pradėkite nuo mažesnių darbelių. Svarbiausia - perprasti vėlimo principą. Dirbant galima pasitarti su tuo, kas jau moka velti.
- Iškarpos paruošimas: Pirmiausia reikia pasigaminti iškarpas. Pėdą apibrėžus popieriuje, kontūrą reikia padidinti iš visų pusių 4-5 cm. Taip gaunama trečdaliu didesnės pėdos iškarpa (kadangi vilna traukiasi, susivėlusi ji bus tinkamo dydžio).
- Vilnos klojimas: Vilna pradedama dėlioti ant iškarpos. Ji plėšoma vienodais, tolygiais kuokšteliais ir suguldoma viena kryptimi. Antras vilnos sluoksnis klojamas priešinga kryptimi. Taip suklojami keturi sluoksniai kaskart keičiant kryptį.
- Drėkinimas ir muilavimas: Tada ant klojinio dedama užuolaidos atraiža. Kempinėlė merkiama į karštą vandenį, muiluojama ir nugręžiama ant klojinio. Pilant vandenį, reikia vis paspausti, kad vanduo įsigertų į ruošinį ir pasiskirstytų muilas.
- Krašto užlankstymas: Kai klojinys sudrėksta, nuimama užuolaida ir ruošinys apverčiamas kartu su iškarpa. Toliau vėl viskas kartojama, kaip ir kitoje iškarpos pusėje, galiausiai apverčiama ir užlankstomi krašteliai. Kai iškarpa lieka viršuje, aplink ją užlankstomi išlindusios vilnos krašteliai.
- Paviršiaus puošimas (nebūtina): Kai vilna suklota, galima puošti paviršių.
- Vėlimas: Vėl uždedama ant viršaus užuolaida. Jei trūksta muilo, galima papildomai pamuiluoti švelniais sukamaisiais judesiais šlepetės į viršų. Kai sukimba paviršiaus plaukeliai, ruošinys apverčiamas ir vėl trinamas per užuolaidą. Tai reikia daryti apie 10 minučių. Kai paviršius sukibęs ir vilnos kuokšteliai nebeišsipeša, galima būsimas šlepetes švelniai pakočioti. Pavyzdžiui, po 50 pakočiojimų iš visų keturių pusių. Kočiojimas yra labai svarbus, nes jo metu veliami vidiniai sluoksniai.
- Skylės iškirpimas: Po to laikas iškirpti skylę, pro kurią bus įmaunama šlepetė. Kirpti reikia atsargiai, kad neįkirptumėte iškarpos ir pado.
- Formavimas: Po skylės iškirpimo, aptrinami šlepetės šonai. Ten, kur buvo lenkimo linijos pradedama kočioti įvairiomis kryptimis. Iš pradžių - išilgai, tuomet, kad šlepetė siaurėtų - skersai. Vis tampant, pataisant formą, keičiant kočiojimo kryptį ir gaminio pusę veliama tol, kol šlepetė susitrauks iki reikiamo dydžio. Paprastai tai užtrunka valandą - dvi tuomet vilnos veltinis išdžiūsta.
- Galutinis formavimas: Kai dydis geras, šlepetę reikia sušildyti karštame vandenyje, mauti ant kojos, pamuiluoti ir trinti, stengiantis išformuoti kiekvieną pėdos įlinkį. Kai forma ir dydis tenkina, šlepetę numauname, išplauname muilą, nuspaudžiame vandenį, nusausiname rankšluosčiu, vėl užsidėję ant kojos suformuojame formą ir paliekame džiūti.
Veltų tapkučių privalumai
Avalynė iš vilnos pasižymi puikiomis termoreguliacinėmis savybėmis, todėl tinka ne tik žiemą. Net ir šiltu oru, ar būnant patalpoje koja neprakaituoja, tokia avalynė niekada nepritrins pūslių, puikiai prisitaiko prie kojos, yra labai komfortiška. Ją avėti yra sveika.
Taip pat skaitykite: Geriausi naudotų slidžių pasiūlymai
Priežiūra
- Galima plauti šiltame vandenyje su muilu, gerai išskalauti, palikti vertikaliai, kad nubėgtų vanduo.
- Įkišus koją priduoti formą rankomis ( ant rankų uždėti vienkartines pirštines, ar polietileno maišelį, kad lengviau slystų).
- Palikti išdžiūti.
Pastaba: jei vaiko koja nėra standartinė (pvz. pėda gana plati, turite aukštą keltį, iššokęs kauliukas) pasikliauti vien nurodytu dydžiu negalima.
Taip pat skaitykite: Populiariausi „Senukai“ čiuožyklų modeliai vaikams