Aleksandras Makedonietis, dar žinomas kaip Aleksandras Didysis, buvo vienas iškiliausių karvedžių ir valdovų istorijoje. Jo gimimo data ir gyvenimas apipinti legendomis ir istoriniais faktais. Šiame straipsnyje panagrinėsime Aleksandro Makedoniečio gimimo datą, jo gyvenimą, pasiekimus ir palikimą.
Gimimo Data ir Ankstyvasis Gyvenimas
Aleksandras Makedonietis gimė 356 m. pr. Kr. Peloje, Makedonijos karalystėje. Tiksli gimimo data nežinoma, bet dažniausiai nurodomas laikotarpis nuo liepos 20 iki 21 d. Kai kurie šaltiniai mini ir spalio 6-10 d. Jam gimus, jo vardas buvo Aleksandras. Aleksandras gimė Makedonijos karaliaus Pilypo II ir Epyro princesės Olimpijos šeimoje.
Pasak legendos, Aleksandras gimė tą naktį, kai Herostratas padegė Artemidės šventyklą Efese. Prieš gimstant Aleksandrui, jo tėvai sapnavo mistiškus sapnus, kurie pranašavo jo didybę. Olimpija kartą susapnavo, kad į ją trenkė žaibas. Nuo užsiplieskusios ugnies sudegė visas pasaulis. Žyniai išaiškino Olimpijai jos sapną, pasak jo, jai gims sūnus, kuris nors ir gyvens trumpai, tačiau užkariaus visą pasaulį.
Aleksandro protėviu pagal tėvo linija buvo laikomas Heraklis, o motinos giminė buvo kildinama iš Achilo. Nuo vaikystės jį globojo dvi moterys: jo mama Olimpiada ir žindyvė Lanikė, kuri tapo jo vaikystės žaidimų drauge. Tėvą Aleksandras matydavo ne itin dažnai: karai ir žygiai visą laiką karalių atitraukdavo nuo namų.
Vaikui didžiulę įtaką darė valdinga motina, kuri sūnų nuolat įtikinėjo, esą jis yra Dzeuso sūnus, todėl gali viską, nes yra pusdievis, kuriam privalo paklusti visi. Berniukas nuo mažens buvo labai ambicingas ir siekiantis tikslų. Šios savybės ir padėjo jam sulaukti šlovės.
Taip pat skaitykite: Kaip spręsti kūdikių virškinimo problemas
Auklėjimas ir Išsilavinimas
Nuo mažų dienų Aleksandro motina Olimpija įtikinėjo berniuką, kad jo tėvas - pats Dzeusas. Nepaisant to, Pilypas II labai mylėjo Aleksandrą, nes jis savo drąsa ir sumanumu priminė jį patį. Berniukas buvo gabus ir imlus, nuo mažens svajojo savo žygdarbiais pralenkti netgi garsųjį Heraklį. Po savo pagalve laikė ne tik durklą, bet ir Homero „Iliadą.“
Aleksandro mokytojais tapo geriausi to meto filosofai, tarp jų ir Aristotelis. 343-340 buvo auklėjamas Aristotelio. Dėka Aristotelio pamokų, būsimasis užkariautojas visam laikui susidomėjo medicina, filosofija ir literatūra. Aristotelis išugdė Aleksandro susidomėjimą medicina, filosofija ir literatūra.
Atėjo laikas kai Aleksandras turėjo būti auklėjamas pagal visas to laiko pedagogikos taisykles. Olimpiada reikalavo, kad berniuko auklėjimui vadovautų jos giminaitis Leonidas. Šis žmogus Aleksandrą auklėjo pagal senovės spartiečių dvasią, be jokio švelnumo ir meilumo. Leonidas berniuko mokslais neužsiiminėjo, tuo rūpinosi kiti.
Kai berniukui suėjo 12 m., tėvas jam davė pirmąją užduotį - sutramdyti laukinį žirgą, kurio įveikti nepajėgė netgi stipriausi vyrai. Būdamas vos dešimties berniukas turėjo įrodyti savo jėgą ir prisijaukinti karo žirgą, kuris niekam nepakluso. Aleksandras pastebėjo, kad žirgas bijo savo paties šešėlio, todėl lėtai prisiartinęs privertė jį atsigręžti į Saulę, ir šešėlis išnyko. Tuomet lėtai, bet užtikrintai užšoko ant žirgo. Vaikas nesunkiai susidorojo su iššūkiu, ir žirgas atiteko jam. Vėliau šis ristūnas tapo ištikimu Aleksandro Makedoniečio draugu, kuris lydėdavo jį visuose mūšiuose, net iki Indijos.
Sulaukęs vos šešiolikos, Aleksandras jau vadovavo Makedonijos armijoms ir rodydamas kariams pavyzdį pats kovėsi priešakyje. 340 m. pr. Kr. tėvui kariaujant su Bizantiju numalšino sukilimą Trakijoje. Karvedžio talentas išryškėjo Chaironėjos mūšyje (338).
Taip pat skaitykite: K. Petrausko indėlis į Lietuvos kultūrą
Tapimas Makedonijos Karaliumi
Kai Aleksandrui Makedoniečiui sukako 20 m., galimybės tapti Makedonijos valdovu pradėjo sparčiai slysti iš jo rankų. Karžygio motina nebuvo makedonietė, be to, nebuvo oficialiai susituokusi su Aleksandro tėvu karaliumi Pilypu II, todėl tikrosios karaliaus žmonos vaikai teisiškai turėjo kur kas daugiau galimybių užimti sostą.
Tačiau jei ne netikėta karaliaus mirtis, jo Aleksandras galbūt taip ir nebūtų tapęs Makedonijos karaliumi bei pasiekęs Indijos. Pilypas II išsiskyrė su Aleksandro motina Olimpija ir vedė kilmingą makedonietę. Karaliaus ir naujos sutuoktinės sūnus būtų turėjęs daugiau teisių į sostą negu Aleksandras. Tačiau Pilypas II netikėtai mirė nuo savo tarno rankos, kurį greičiausiai pakurstė pati Olimpija. Ji negalėjo susitaikyti, kad jos vienintelis sūnus gali prarasti sostą.
Nužudžius Pilypą II, Aleksandras Makedonietis paveldėjo sostą. Gavęs sostą Aleksandras Makedonietis visų pirma susidorojo su galimais rūmų priešais ir išdavikais. Įkalbėtas motinos nužudė savo tėvo naują žmoną ir jos naujagimį kūdikį. Suprasdamas, kad nepajėgs vienas apsiginti nuo konkurentų, subūrė apsaugininkų grupę, kuri jį saugojo ištisom parom. Ilgą kariavimo patirtį turintis karžygys pastebėjo, kad gerokai aršesni būdavo tie kariai, kurie priešų akivaizdoje išrausdavo ir juos puldavo, negu tie, kurie dėl streso pabaldavo.
336-335 malšino opozicijos bruzdėjimus Makedonijoje, atrėmė Šiaurės Balkanų pusiasalio genčių antpuolius, baudė neklusnius graikų polius.
Kariniai Žygiai ir Užkariavimai
Užėmęs sostą Aleksandras Makedonietis ėmėsi vienų galingiausių istorijoje karo žygių. Atnaujino tėvo 337 pradėtą karą su Persija. Jis vieną po kitos užgrobdavo galingas valstybes. Amžininkų teigimu, kiekvienai valstybei visų pirma buvo pasiūloma prisijungti prie Makedonijos savo noru, o tos, kurios nesutikdavo, labai pasigailėdavo.
Taip pat skaitykite: Antro nėštumo pilvo formavimosi ypatumai
Pirmoji buvo užkariauta Graikijos imperija. O Tėbai nutarė priešintis ir sulaukė skaudžios lemties. Šis miestas buvo sudegintas iki pamatų su visais gyventojais.
334 pavasarį vietininku Makedonijoje ir Graikijoje palikęs Antipatrą, su 30 000 pėstininkų ir 5000 raitelių išsilaipino Mažojoje Azijoje ir prie Graniko (dabartinis Kocabaşas) upės sumušė Darėjo III Kodomano kariuomenę (Graniko mūšis); dauguma pakrantės graikų polių sutiko Aleksandrą Makedonietį kaip išvaduotoją.
Įbauginęs ir aplinkinius miestus, valdovas ėmėsi Persų imperijos užkariavimo. Ši galinga valstybė Aleksandrui Makedoniečiui tapo didžiausiu galvosūkiu. Nepabūgęs iššūkių valdovas su savo kariais pradėjo siaubti Azijos miestus ir pasiekė Gordijų.
334-333 žiemą nukariavo Lidijos ir Pisidijos gentis (Mažosios Azijos vakarinė dalis). Iki vasaros užėmė Biblą, Sidoną ir Tyrą. Žinodamas legendą apie Gordijaus mazgą, kurio niekas negalėjo išnarplioti, didis karys suprato ir tai, kad išnarpliojęs jį taps Azijos karaliumi. Pasak legendos, Aziją galėjo valdyti tik tas, kas atriš stebuklingą „Gordijaus mazgą,“ ko niekas nepajėgė padaryti. Šią istoriją išgirdęs Aleksandras Makedonietis nusprendė pabandyti. Nieko nelaukęs Aleksandras kardu perkirto mazgą, pasiųsdamas aiškią žinią persams, kad jo verta bijoti.
332 pasiekė Egiptą, kur praleido žiemą, organizuodamas krašto valdymą; Nilo deltoje įkūrė Aleksandriją. Egiptiečiai jį pasitiko be kovos ir karūnavo savo faraonu bei Egipto dievu. Ten Aleksandras Makedonietis įkūrė Aleksandriją - miestą, kurio švyturys buvo vienas iš 7 pasaulio stebuklų.
331 pavasarį grįžo į Tyrą, paskyrė Sirijai satrapą ir paėmęs į savo kontrolę Viduržemio jūros regiono rytinę dalį pasuko į Mesopotamiją. 331 prie Gaugamelų sutriuškino persus (Gaugamelų mūšis), okupavo Babiloną ir užėmė visas Persijos karalių sostines - Sūzus, Pasargadus, Persepolį.
Paskui užėmė Egiptą, Babiloną, Siriją, visą Persiją ir tapo didžiausios bei galingiausios valstybės visame pasaulyje valdovu. 330 vasarą Baktrijos valdytojui Besui nužudžius Darėją III Kodomaną pasiskelbė jo sosto paveldėtoju.
Siekdamas suartinti graikus ir makedoniečius su nukariautomis tautomis, užimtuose kraštuose diegė graikų kultūrą, perėmė vietinius papročius, kitataučiams patikėjo svarbius postus; steigė įtvirtintas gyvenvietes, vadinamąsias Aleksandrijas (Plutarchas mini jų buvus apie 70).
327 vasaros pradžioje pasiekė Pandžabą (Vakarų Indija); 326 persikėlė per Indą ir prie Hidaspo (dabartinis Jhelum) upės sumušė galingiausio Pandžabe valdovo Poro kariuomenę, tačiau išvarginti kariai atsisakė žygiuoti toliau.
Hifasyje (dabartinis Beas) pasistatydino laivyną ir nusileido Indu iki žiočių. Palikęs dalį kariuomenės su įranga ir sužeistaisiais (vadas Krateras) bei laivyną (vadas Nearchas) pats su pagrindinėmis jėgomis 324 per Gedrosiją sugrįžo į Sūzus, 323 - į savo imperijos sostinę Babiloną.
Aleksandrui Makedoniečiui sekėsi dėl kelių priežasčių. Pirma, jo kariuomenė buvo reorganizuota dar valdant Pilypui II, todėl buvo pranašesnė negu kitų. Antra, Aleksandras Makedonietis buvo talentingas karvedys ir strategas. Istorikai iki šiol jį vadina geriausiu visų laikų vadu. Ir trečia - buvo labai drąsus. Savo pavyzdžiu įkvėpdavo karius, su kuriais kovodavo pirmose gretose, ir ne kartą buvo sužeistas.
Asmeninis Gyvenimas
Tuometėje Graikijoje asmeniniams santykiams nebuvo taikoma jokių reikalavimų ar moralės normų, vyravo palaidas bei laisvas gyvenimo būdas. Pasak amžininkų, didis valdovas taip pat gyveno palaidą gyvenimą: turėjo intymių santykių ne tik su savo mylimąja, būriu meilužių, bet ir su vyrais. O skeptikai teigia, kad Aleksandras Makedonietis per daug bijojo pasirodyti nevyriškas, todėl vengdavo demonstruoti artumą kitiems vyriškiams.
Jeigu Aleksandro santykiai su vyrais - ginčytinas klausimas, tai jo aistrą moterims įrodo istoriniai faktai. Laimėjus Gaugamelų mūšį, karžygiui atiteko persų karaliaus haremas, kurį sudarė 365 Azijos gražuolės. Kiekvieną naktį jos šokdavo aplink valdovo lovą tol, kol šis išsirinkdavo tam vakarui tinkamą moterį.
Tačiau tikroji Aleksandro Makedoniečio meilė buvo jaunutė žmona Roksana. Ji buvo viena gražiausių Azijos merginų, turtingo didiko duktė. Valdovas pamatė ją viename šokių vakarėlyje ir tą pačią naktį pasiūlė tapti jo žmona.
Tačiau žygiuojant į Aziją šio karvedžio įtaka pradėjo blėsti. Makedoniečius siutino jo žavėjimasis kitataučiais barbarais. Aleksandras Makedonietis svajojo apie lygiateisę Graikijos, Makedonijos ir Persijos imperiją. Netrukus pats pradėjo tapatintis su persais. Nešiodavo jiems būdingas dryžuotas tunikas, perjuostas diržais, pasisveikindamas bučiuodavo ranką, o užkariautas teritorijas palikdavo valdyti ne savo tautiečiams, bet persams, kurie valdė prieš Aleksandrą Makedonietį.
Sūzuose surengė Rytų ir Vakarų „tuoktuves“, per kurias keli tūkstančiai makedoniečių karių vedė azijietes. Tokias vestuves karvedys skatino įspūdingomis ir prabangiomis dovanomis. Pats, nepaisant tautiečių maldavimų susilaukti grynakraujo makedoniečio paveldėtojo, turėjo tris kitatautes žmonas - 16-metę Roxana, Parysatis ir Darijaus III dukrą Stateira II. Galiausiai pradėjo tapatintis su visagaliu Dievu, kuriuo jį laikė azijiečiai. Vadintas „karalių karaliumi.“ Aziją valdė ne kaip grobikas, bet kaip paveldėtojas, neva iš aukščiau jam suteiktomis galiomis.
Tačiau dėl didžiulio egoizmo, didybės manijos ir nepasotinamo noro turėti vis daugiau atsidūrė ant bedugnės krašto.
Mirtis ir Palikimas
Aleksandras Makedonietis mirė Babilone 323 m. pr. Kr., būdamas 32 metų amžiaus.Ilgai manyta, kad Aleksandras Didysis mirė dėl maliarijos, ūmaus žarnyno uždegimo ar panašių ligų. Jam buvo vos 32 m., kai liga užklupo iš pasalų. Amžininkų teigimu, valdovas negalavo 12 dienų. Jis stipriai karščiavo, o vėliau negalėjo kalbėti ir vaikščioti.
Pasak mokslininko, valdovas galėjo būti nunuodytas čemerio acto rūgšties nuoviru. Anot graikų istoriko Diodoro Siciliečio, ūmūs skausmai valdovą palaužė išgėrus taurę vyno Heraklio garbei. Didysis karvedys turėjo planų užkariauti visą Indiją, Arabiją ir kitas teritorijas, kai jį, sulaukus 32 m., pakirto liga. Per šventę išgėręs taurę vyno Aleksandras Makedonietis netikėtai susmuko iš skausmo, o kitą rytą nubudo kamuojamas karštligės. Artėjant 33-ajam gimtadieniui liga nepasitraukė, ir karvedys suprato, kad išaušo jo paskutinioji valanda.
Bendražygiai, susirinkę prie jo lovos, maldavo įvardyti įpėdinį, kuriam turėtų atitekti karalystės valdymas, tačiau Aleksandras Makedonietis tik tiek tepasakė: „Stipriausiajam.“ Po šių žodžių jo gyvybė užgeso.
Aleksandro Makedoniečio karvedžiai paskelbė karaliais jo sunkiai sergantį netikrą brolį Pilypą Aridėją ir žmonos Roksanos sūnų Aleksandrą (abu nužudyti 317, 310 ar 309). Karaliaus mirtis paveikė visą imperiją. Persų pavaldiniai pagal papročius nusiskuto galvas, o Darijaus III motina mirė badu, tarytum būtų netekusi savo sūnaus. Įpėdinio neturinčios imperijos likimas buvo tragiškas - ji greitai suskilo į karo vadų valdomas karalystes, kurios pradėjo kovoti tarpusavyje.
Aleksandro Makedoniečio imperija suskilo į karo vadų valdomas karalystes. Trumpas jo valdymo laikotarpis ekonominiu ir kultūriniu požiūriu labai paveikė Europos ir Azijos tautų istoriją, praplėtė senovės graikų geografijos ir gamtos žinias, paskatino Artimųjų Rytų kolonizacijos bangą ir naujus prekybos ryšius.
Garsaus karvedžio kapas dažnai lankytas vėlesnių valdovų: Julijaus Cezario, Marko Aurelijaus, Oktaviano ir kt.
Aleksandras Makedonietis yra žinomas ne tik kaip galingas karalius, bet ir kaip talentingas kariuomenės lyderis ir strategas. Jo karvedybos metodus studijavo Julijus Cezaris, Hanibalas ir net Napoleonas. Aleksandras Didysis turėjo didelę įtaką ne tik antikos istorijai, bet ir visai pasaulio istorijai.
tags: #kada #gime #aleksandras #makedonietis