Šeimos institucija, pagrįsta santuoka, yra kertinis akmuo tiek visuomenei, tiek Bažnyčiai. Viešpats Jėzus pats pabrėžė „Dievo įsakymo“ svarbą, o apaštalas ragino vaikus klausyti savo tėvų Viešpatyje, nes to reikalauja teisingumas. Ketvirtasis įsakymas, pradedantis antrąją lentelę, nurodo meilės tvarką, reikalaujančią gerbti tėvus, kuriems esame dėkingi už gyvybę ir tikėjimą. Šis įsakymas taip pat apima pagarbą visiems, kuriems Dievas suteikė valdžią dėl mūsų gėrio.
Šeima Dievo plane
Santuokinė bendruomenė, pagrįsta abipusiu sutuoktinių sutikimu, yra skirta sutuoktinių gerovei ir vaikų gimdymui bei auklėjimui. Sutuoktinių meilė ir vaikų gimimas sukuria asmeninius ryšius ir atsakomybę tarp šeimos narių. Vyras ir moteris, suvienyti santuokos, kartu su vaikais sudaro šeimą, o šie ryšiai yra ankstesni ir viršesni už civilinės valdžios pripažinimą. Šeima, sukurta Dievo, turi vienodą narių kilnumą ir yra vadinama „namų Bažnyčia“, kurioje puoselėjamas tikėjimas, viltis ir meilė. Krikščioniškoji šeima atspindi Tėvo ir Sūnaus Šventojoje Dvasioje bendrystę, o jos prokreacinė ir auklėjamoji veikla atliepia Tėvo kuriamąjį darbą. Malda ir Dievo žodis stiprina meilę šeimoje, kuri taip pat skelbia Evangeliją ir vykdo misiją. Tarpusavio pagarba šeimoje ugdo bendrus jausmus, polinkius ir interesus, o sutuoktinių sutarimas ir tėvų bendradarbiavimas auklėjant vaikus yra esminiai.
Šeima ir visuomenė
Šeima yra pirminė visuomenės gyvenimo ląstelė, natūrali bendruomenė, kurioje vyras ir moteris pašaukti save dovanoti vienas kitam mylėdami ir dovanodami gyvybę. Autoritetu, pastovumu ir gyvais ryšiais šeimoje dedami laisvės, saugumo ir broliškumo pamatai visuomenėje. Šeimoje nuo vaikystės pradedama gerbti moralines vertybes, garbinti Dievą ir tinkamai naudotis laisve, o šeimos gyvenimas įvesdina į visuomenės gyvenimą.
Šeima privalo rūpintis ir padėti jauniems ir seniems, ligoniams, neįgaliesiems bei vargšams. Jei šeima nepajėgia to padaryti, pagalba tenka kitiems asmenims, šeimoms ir visuomenei. Socialinės priemonės turi padėti ir apsaugoti šeimą, o didesnės bendruomenės, laikydamosi subsidiarumo principo, neturi savintis šeimos teisių arba kištis į jos gyvenimą.
Valstybė privalo palaikyti ir stiprinti santuoką ir šeimą, pripažinti, sergėti ir ugdyti tikrąjį santuokos ir šeimos pobūdį bei rūpintis viešąja dora ir namų židinio gerove. Politinė bendruomenė privalo gerbti šeimą, jai padėti ir laiduoti laisvę kurti šeimos židinį, turėti vaikų ir juos auklėti pagal savus moralinius ir religinius įsitikinimus, apsaugoti tvirtą santuokinį ryšį bei šeimos instituciją, užtikrinti laisvę išpažinti savo tikėjimą, jį perduoti kitiems, pagal jį auklėti savo vaikus, laiduoti privatinės nuosavybės teisę, laisvę imtis veiklos, gauti darbo ir pastogę, teisę emigruoti, pagal šalies įstatymus - teisę į medicininį aptarnavimą, pagyvenusių žmonių globą, finansinę paramą šeimoms, saugų gyvenimą ir sveikatos apsaugą, ypač apsaugą nuo narkomanijos, pornografijos, alkoholizmo ir kitų pavojų, bei laisvę steigti šeimų bendrijas ir taip būti atstovaujamai civilinėje valdžioje.
Taip pat skaitykite: Gimimas: vystymosi pabaiga
Ketvirtasis įsakymas paaiškina santykius visuomenėje, kur savo brolius ir seseris regime kaip savo tėvų vaikus, giminaičius - kaip protėvių palikuonis, šalies piliečius - kaip tėvynės sūnus ir dukteris, pakrikštytuosius - kaip savo Motinos Bažnyčios vaikus, o kiekvieną žmogų - kaip sūnų ar dukterį To, kuris nori būti vadinamas „mūsų Tėvu“. Todėl mūsų santykiai su artimu pripažįstami kaip tarpasmeniniai, o artimas nėra tik „individas“ žmonių kolektyve, bet būtent „tas“ asmuo, kuris dėl savo žinomos kilmės yra vertas ypatingo dėmesio ir pagarbos. Žmonių bendruomenes sudaro asmenys, todėl, kad jie būtų gerai valdomi, neužtenka tik laiduoti teises, vykdyti pareigas ar laikytis susitarimų. Teisingi darbdavių ir darbuotojų, valdančiųjų ir piliečių santykiai yra abipusio geranoriškumo, atitinkančio teisingumu ir brolybe besirūpinančių žmonių kilnumą, pagrindas.
Šeimos narių pareigos
Dieviškoji tėvystė yra žmogiškosios tėvystės šaltinis, todėl vaikai turi gerbti savo tėvus. Pagarbą tėvams palaiko natūralus jausmas, kylantis iš juos siejančio ryšio, ir to reikalauja Dievo įsakymas. Pagarba tėvams kyla iš dėkingumo už gyvybę, meilę ir darbą, leidžiantį augti metais, išmintimi ir malone. Vaikų meilė pasireiškia nuolankumu ir klusnumu. Kol vaikas gyvena drauge su tėvais, jis privalo jų klausyti visada, kai tik jie ko nors pagrįstai reikalauja jo paties ar šeimos labui. Suaugę vaikai privalo gerbti tėvus, numatyti jų pageidavimus, kreiptis patarimo ir sutikti su jų teisingomis pastabomis. Pareiga klausyti tėvų nebegalioja vaikams tapus savarankiškiems, bet pagarba tėvams turi išlikti visada. Suaugę vaikai, kiek galėdami, privalo padėti tėvams materialiai ir moraliai, kai juos ištinka senatvė, liga, vienatvė ir vargas. Vaikų meilė palaiko viso šeimos gyvenimo darną, taip pat turi įtakos brolių bei seserų santykiams. Pagarba tėvams nušviečia visą šeimos aplinką. Krikščionys turi būti dėkingi tiems žmonėms, iš kurių gavo tikėjimo dovaną, Krikšto malonę ir gyvenimą Bažnyčioje.
Tėvai privalo žiūrėti į savo vaikus kaip į Dievo vaikus ir gerbti juos kaip žmones. Jie auklėja savo vaikus, kad tie laikytųsi Dievo Įstatymo, ir patys rodo pavyzdį, paklusdami dangiškojo Tėvo valiai. Už savo vaikų auklėjimą pirmiausia atsakingi tėvai, kurie kuria šeimos židinį, kuriame paprastai viešpatauja nuoširdumas, atlaidumas, abipusė pagarba, ištikimybė ir nesavanaudiškas paslaugumas. Šeimos židinys yra tinkamiausia vieta dorybėms ugdyti, kur išmokstama pasiaukojimo, sveiko mąstymo, savitvardos - tikrosios laisvės sąlygų. Tėvai privalo išmokyti vaikus teikti pirmenybę „vidiniams ir dvasiniams, o ne medžiaginiams ir instinktų valdomiems“ dalykams ir rodyti gerą pavyzdį vaikams. Gimtieji namai yra natūrali aplinka parengti žmogų visuomeniniam solidarumui ir atsakomybei. Tėvai turi išmokyti vaikus saugotis pavojų ir atmestinų dalykų, gresiančių žmonių bendruomenei. Santuokos sakramento malone tėvai yra gavę pareigą ir privilegiją evangelizuoti savo vaikus ir kuo anksčiau juos supažindinti su tikėjimo slėpiniais bei įtraukti į Bažnyčios gyvenimą. Šeimos gyvenimo aplinka gali išugdyti nuostatas, kurios visą tolesnį gyvenimą išliks gyvo tikėjimo prielaida ir jo atrama. Ugdyti vaikų tikėjimą tėvai turi pradėti nuo ankstyvos vaikystės, padėdami vieni kitiems stiprinti savo tikėjimą. Parapija yra ir krikščioniškųjų šeimų eucharistinė bendruomenė, ir jų liturginio gyvenimo centras, tinkamiausia vaikų ir tėvų katechezės vieta. Vaikai savo ruožtu padeda tėvams tapti šventesniems ir visada vieni kitiems didžiadvasiškai atleisti įžeidimo, barnių, neteisingumo, neištikimybės atvejais. Kol vaikai maži, tėvų pagarba ir meilė pirmiausia reiškiasi uoliomis pastangomis juos auklėti, pasirūpinti jų kūno ir dvasios reikmėmis. Vaikams augant, ta pati pagarba ir atsidavimas skatina tėvus mokyti vaikus deramai naudotis savo protu ir laisve. Tėvai turi teisę parinkti mokyklą, kuri atitiktų tėvų įsitikinimus, ir pagal galimybę parinkti tokias mokyklas, kurios geriausiai juos pavaduotų auklėdamos vaikus krikščioniškai. Valdžios įstaigų pareiga yra garantuoti tą tėvų teisę ir sudaryti tinkamas sąlygas jai įgyvendinti. Suaugusių vaikų pareiga ir teisė yra pasirinkti profesiją ir gyvenimo būdą, tegu jie imasi tos atsakomybės pasitikėdami savo tėvais, kurių nuomonės bei patarimo jie turėtų noriai teirautis ir išklausyti, o tėvai tenebando daryti spaudimo, kai jų vaikai renkasi profesiją arba jaunikį bei nuotaką. Kai kurie žmonės nesituokia norėdami pasirūpinti savo tėvais ar giminaičiais, labiau atsidėti profesijos reikalams arba dėl kitų gerbtinų motyvų, ir jie gali labai daug prisidėti prie žmonijos gėrio.
Šeima ir Karalystė
Nors šeimos ryšiai yra svarbūs, bet nėra absoliutūs. Kai vaikas žmogišku ir dvasiniu matmeniu vis labiau bręsta ir tampa savarankiškesnis, drauge ryškėja ir stiprėja jo ypatingas pašaukimas, kuris ateina iš Dievo. Tėvai privalo tą pašaukimą gerbti ir drąsinti savo vaikus į jį atsiliepti ir juo sekti. Reikia įsisąmoninti, kad pirmasis krikščionio pašaukimas yra sekti Jėzumi.
De facto gyvenimo sąjungos
Pastaraisiais metais ypač išryškėjo vadinamosios „de facto gyvenimo sąjungos“, kurioms reikalaujama institucinio įteisinimo ir net prilyginimo šeimoms, kilusioms iš santuokinio įsipareigojimo. Bažnyčia, matydama tokios svarbos problemą, ateityje galinčią turėti daug padarinių visai žmonių bendruomenei, atkreipia dėmesį į pavojus, kuriuos toks pripažinimas bei prilyginimas sukeltų santuokinio ryšio tapatybei, ir į didelę žalą, kuri būtų padaryta šeimai ir visuomenės bendrajam gėriui. „De facto gyvenimo sąjungos“ apima įvairią žmogiškąją tikrovę, kurios bendras elementas yra gyvenimas kartu (lytinio pobūdžio) nesusituokus, ignoruojant, atidedant ar atmetant santuokinį įsipareigojimą. Santuokoje santuokinės meilės sandora viešai prisiimamos visos pareigos, kylančios iš taip sudaryto ryšio, kuris yra naudingas patiems sutuoktiniams bei jų vaikams, jų emocinei brandai ir sklaidai, taip pat yra esminis ir brangus gėris visai visuomenei, kurios pamatai tvirtai remiasi vertybėmis, konkrečiai pasireiškiančiomis šeiminiuose santykiuose, kurių patvarumą laiduoja santuoka. Gėris, kylantis iš santuokos, ne mažiau esminis ir Bažnyčiai, laikančiai šeimą „namų Bažnyčia“. Visam tam iškyla pavojus, kai santuokos institucijos implicitiškai atsisakoma de facto gyvenimo sąjungų praktikavimu.
Taip pat skaitykite: Kaip rasti žmogų nemokamai: gimimo datos paieška
Pagalba regėjimo negalią turintiems žmonėms
Šiandien labai svarbu padėti žmonėms, turintiems regėjimo negalią. Prieš padedant neregiui, visada paklauskite jo paties, ar jam reikalinga pagalba, taip parodysite savo pagarbą jo laisvei. Beveik visada akliesiems padedama įlipti į tramvajų, autobusą ar traukinį arba, atvirkščiai, išlipti. Tačiau pagalba dažnai būna tokia skubota ir ją teikia iškart tiek daug savanorių, užuot neregiui leidę normaliai įlipti į mašiną, jį įkelia. Jei neregys keliauja vienas, jis moka naudotis tramvajumi, traukiniu ar autobusu. Užtenka jį palydėti iki transporto priemonės durų ir parodyti rankeną, uždėjus ant jos neregio ranką. Išlipdami iš troleibuso ar autobuso aklam ar silpnaregiui bendrakeleiviui parodykite rankeną ir leiskite veikti savarankiškai. O jei įlipate ar išlipate kartu, palydovas visada eina pirmas, parodo rankeną ar paduoda ranką. Palydėję regėjimo invalidą prie lengvosios mašinos, atidarykite mašinos dureles ir jo ranką uždėkite ant durų viršutinės briaunos. Kita ranka jis pajus, koks mašinos aukštis ir kur jam sėstis. Jei jūsų malonus siūlymas bus atmestas, neįsižeiskite, juk yra neregių, kurie kiek įmanoma stengiasi būti nepriklausomi nuo reginčiųjų. Nepamirškite pirmiausia pasiūlyti savo parankės ir niekada negriebkite pats aklojo už rankos ar parankės ir nestumkit jo prieš save. Jei neregys eis įsikibęs į jūsų parankę, nebus jokio reikalo sakyti: „O dabar pasukime į kairę ar dešinę“. Einant pro duris ar siaurą praėjimą, palydovas visada turi būti pirmas. Stojant ant šaligatvio ar nulipant nuo jo, užtenka pasakyti: „Lipkite“. Jei kylate ar leidžiatės laiptais kartu su neregiu, jam paprasčiausiai tarstelėkite: „Atsargiau, dabar lipame (ar leidžiamės) laiptais“. Ir ramiai lipate, pasiūlęs parankę. Galite paklausti neregio, ar nenorėtų laikytis turėklų. Dėl visa ko perspėkite neregį, kai vieni laiptai baigiasi ir prasideda kiti. Jei galima rinktis paprastus laiptus ar eskalatorių, sprendžiamą balsą visada turi aklasis.
Niekada nesakykite: „Kėdė ten“ arba „Ten, prie sienos, stovi dviratis“. Jūs taip pat galite kiek pajudinti reikiamą daiktą, ir aklasis iš garso nustatys jo vietą ant stalo. Leiskite aklajam pačiam pasikabinti paltą. Daugelis žmonių, kalbėdami su neregiu, nedrįsta ištarti žodžių „matyti, žiūrėti, aklas ar aklumas“. Tačiau neregiai taria ir suvokia žodį „aklasis“ kaip bet kokį kitą. Taigi be jokios baimės galite sakyti nematančiam žmogui: „Ar nenorėtumėt apžiūrėti šio daikto?“ Ir įdėkite į rankas. Nesvarbu, ar tai būtų butelis, drabužis ar dar kas nors. Ir kuo ramiausiai galite girdint nematančiam žmogui sakyti „aklasis“ ir „aklumas“, jei, žinoma, šitų žodžių prireikia. Su silpnaregiais ar aklais negalima sveikintis galvos linktelėjimu ar rankos mostu, kaip tai dažnai daroma su kitais pažįstamais, galvos linktelėjimą turi pakeisti keli žodžiai: „Laba diena, pone X… Čia jūsų rajono įgaliotinis“. Kreipiantis į ką nors įprasta pirmiausia susitikti akimis, kai tokio kontakto nėra, tuomet kreipiamasi į palydovą, tačiau dėl to aklasis pasijunta lyg ir žemesnė būtybė. Jeigu norite jam ką nors paduoti ir jį pažįstate, pavadinkite vardu, o jei nepažįstate, palieskite jį. Jis supras, kad kreipiatės į jį. Pavyzdžiui, būnant kelių žmonių kompanijoje klausiate: „Pone X, ar nenorėtumėte cigaretės, gal paduoti taurę, sumuštinį?“ Nepamirškite išvardyti visų pasirinkimo galimybių, jei pasirinkti galima. Paskui tai, ko jis pageidavo, padėkite lengvai pasiekiamoje vietoje arba tiesiog įdėkite į ranką. Geriau prieš išeidami ar netikėtai grįždami, jį perspėkite ir žinokite, kad aklasis laukia žodinės reakcijos.
Išankstinis nurodymas ir veiksnumo apribojimas
Įgaliojimas, išankstinis nurodymas, veiksnumo tam tikroje srityje apribojimas ir neveiksnumo nustatymas - tai teisinės priemonės, galinčios padėti užtikrinti asmens teises, kai jo galimybės priimti su sveikata, turtu ir santykiais susijusius sprendimus pasikeičia dėl progresuojančio demencijos sindromo.
Įgaliojimas yra rašytinis dokumentas, fizinio asmens (įgaliotojo) duodamas kitam fiziniam asmeniui (įgaliotiniui), atstovauti jam (įgaliotojui), vykdant jo konkrečius pavedimus, susijusius su sveikata, finansais, turtu. Įgaliojimą patvirtina notaras, o jo galiojimas yra nustatomas trukme metais ar įvykiu. Įgaliotojas gali bet kada panaikinti kitam asmeniui duotą įgaliojimą, o jei įgaliotojas pripažįstamas neveiksniu toje srityje, kurioje duotas įgaliojimas, įgaliojimas pasibaigia. Jeigu įgaliojimą skiria asmuo, kuris turi demenciją, svarbu užtikrinti, kad priimamas sprendimas įgyvendintų šio asmens laisvą valią, o notaras turi atidžiai vertinti, ar sprendimas duoti įgaliojimą atstovauti yra skiriamas laisva valia, suvokiant savo sprendimo pasekmes. Jeigu asmuo, ketinantis duoti įgaliojimą, turi demenciją, pažintinių funkcijų sutrikimų, svarbu, kad jis / ji turėtų galimybę su jo / jos situaciją suprantančiais asmenimis nuosekliai aptarti įgaliojimo davimo tikslą, numatomą įgaliojimo trukmę, įgaliojimo davimo procesą, galimas įgaliojimo davimo pasekmes. Asmuo, turintis demenciją ir ketinantis duoti įgaliojimą, turi savarankiškai nuspręsti, koks asmuo rūpinsis jo interesų atstovavimu (taps įgaliotiniu).
Išankstinis nurodymas yra rašytinis dokumentas, kuriuo asmuo nurodo, kaip turėtų būti sprendžiami klausimai dėl jo turtinių ir asmeninių neturtinių teisių ir pareigų įgyvendinimo ateityje, kai jis dėl ligos ateityje bus pripažintas neveiksniu ar ribotai veiksniu tam tikroje srityje. Išankstiniame nurodyme asmuo gali nurodyti asmenis, kuriuos pageidauja (arba nepageidauja), kad teismas skirtų jo globėjais arba rūpintojais, jeigu jis būtų pripažintas neveiksniu tam tikroje srityje ar ribotai veiksniu tam tikroje srityje, pareikšti valią dėl gyvenamosios vietos (apgyvendinimo globos (rūpybos) institucijoje) ir įvardyti, koks asmuo galėtų spręsti dėl jo turtinių ir asmeninių neturtinių teisių bei pareigų įgyvendinimo. Išankstinį nurodymą tvirtina notaras, o jis įsigalioja teismui priėmus sprendimą dėl asmens pripažinimo neveiksniu ar ribotai veiksniu tam tikroje srityje ir galioja išankstiniame nurodyme numatytą terminą. Kai išankstinis nurodymas įsigalioja, jo nuostatomis privalo vadovautis visi asmenys ir institucijos, atliekantys veiksmus dėl išankstinį nurodymą pateikusio asmens turtinių ir asmeninių neturtinių teisių bei pareigų įgyvendinimo, išskyrus atvejus, kai dėl pasikeitusių aplinkybių vadovavimasis išankstiniu nurodymu aiškiai nebeatitinka jį pateikusio asmens interesų.
Taip pat skaitykite: Vaikų su negalia apsauga Lietuvoje
Demencijai progresuojant, tenka priimti sprendimą apriboti asmens veiksnumą tam tikroje srityje, siekiant užtikrinti tiek paties asmens, turinčio demenciją, tiek aplinkinių saugumą ir gerovę. Asmens veiksnumas apribojamas tuomet, kai asmuo dėl savo būklės negali suvokti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmės, negali valdyti ar planuoti savo veiksmų ar pasirūpinti savimi tam tikrais atvejais. Tuomet asmeniui skiriamas globėjas-rūpintojas padėti būtent toje srityje, kurioje sergančiojo veiksnumas yra apribotas. Ribotai veiksnus žmogus, naudodamasis kito asmens pagalba, geba priimti sprendimus ir tam tikrais atvejais pasirūpinti savimi. Asmenį pripažinti ribotai veiksniu arba neveiksniu tam tikrose srityse ir paskirti globėją ar rūpintoją gali tik teismas. Į teismą dėl asmens pripažinimo ribotai veiksniu arba neveiksniu gali kreiptis to asmens sutuoktinis, tėvai, pilnamečiai vaikai. Visi šie asmenys yra laikomi suinteresuotaisiais asmenimis. Kai dėl asmens neveiksnumo nustatymo kreipiasi vienas iš suinteresuotųjų asmenų, siekdamas tapti šio asmens globėju, kiti suinteresuotieji asmenys turi išreikšti savo raštišką sutikimą arba nesutikimą dėl to, kad besikreipiantysis taptų globėju. Jei asmuo, dėl kurio pripažinimo neveiksniu ar ribotai veiksniu tam tikrose srityse, yra kreipiamasi į teismą, yra davęs išankstinį nurodymą, globėju ar rūpintoju skiriamas išankstiniame nurodyme nurodytas asmuo, jei tai neprieštarauja asmens, dėl kurio kreipiamasi, interesams.
Socialinių paslaugų teikimas ir galimi iššūkiai
Socialinių paslaugų teikimas yra svarbi sritis, kurioje susiduriama su įvairiais iššūkiais. Vienas iš jų - socialinių paslaugų centro reorganizacija, kuri gali kelti aistras ir nepasitenkinimą tarp darbuotojų. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į projektus, vykdomus su Europos Sąjungos fondų investicijų pagalba, ir analizuoti, ar skirta parama efektyviai panaudojama socialinių paslaugų poreikiams įgyvendinti. Svarbu užtikrinti, kad socialinės paslaugos būtų teikiamos skaidriai ir efektyviai, o sprendimai būtų priimami atsižvelgiant į bendruomenės interesus.