Gyvybės pradžia - tai magiškas momentas, kuriame daugybė procesų susijungia, kad po pasaulį klajotų dar vienas žmogus. Šiame straipsnyje aptarsime žmogaus vystymosi stadijas nuo apvaisinimo iki gimimo, įskaitant ikigemalinį, gemalo ir vaisiaus laikotarpius, bei kai kuriuos įdomius faktus apie kūdikio reakcijas ir prioritetus dar būnant mamos pilvelyje.
Ikigemalinis laikotarpis (progenezė)
Prenatalinis laikotarpis, periodus prenatalis, dalijamas į tris tarpsnius: ikigemalinį, Periodus preembryonica, gemalo, periodus embryonica ir vaisiaus, periodus fetalis. Visus šiuos tarpsnius nagrinėjantis mokslas - žmogaus embriologija - padeda suprasti, kaip keičiasi ląstelės, audiniai, organai ir visas kūnas nuo dviejų lytinių ląstelių susijungimo momento iki naujagimio užgimimo. Sklaida, augimas ir brendimas iki gimimo yra labai spartūs lyginant su šių procesų tempu po gimimo.Ikigemalinis laikotarpis (dar vadinamas progeneze, progenesis) apima lytinių ląstelių raidą ir apvaisinimą. Lytinių ląstelių, arba gametų, raida - gametogenezė (moters - ovogenezė, ovogenesis, vyro - spermatogenezė, spermatogenesis) - tai lyg pasirengimas apvaisinimui. Jos metu vyksta lytinių ląstelių mejozė, todėl chromosomų kiekis sumažėja dvigubai nuo diploidinio iki haploidinio rinkinio, kinta jų dydis bei forma. Per spermatogenezę spermatozoidas netenka beveik visos citoplazmos.
Kaip priminė R. Šimkūnaitė-Rizgelienė, embrionui užsimegzti reikalingos dvi lytinės ląstelės: moteriškoji ir vyriškasis spermatozoidas (spermijas). Kai jos susilieja ir įvyksta apvaisinimas, jų branduoliai, kuriuose yra moteriškosios ir vyriškosios ląstelių genetinė medžiaga, susijungia, susiformuoja zigota. „Gamtoje egzistuoja ir kitokių embriono užsimezgimo būdų, pavyzdžiui, partenogenezė, kai suaktyvinta kiaušialąstė pradeda rutuliotis į embrioną be spermatozoido genetinės medžiagos.
Apvaisinimas, fertilisatio, fecundatio - tai sudėtingas ir nuoseklus lytinių ląstelių Susijungimo procesas. Natūralus apvaisinimas dažniausia įvyksta kiaušintakio ampulėje, o kartais ir kitoje kiaušintakio dalyje ar pilvaplėvės ertmėje ne vėliau kaip per 12 val. (kai kurių autorių duomenimis - per 24 val.) po ovuliacijos ir ne vėliau kaip per 2 paras (kai kurių autorių duomenimis - per 3 paras) po ejakuliacijos. Į moters makštį lytinio akto metu patenka keli šimtai milijonų (nuo 200 iki 600 milijonų) spermatozoidų. Kiaušintakių ampulę pasiekia apie 200-500 jų (kiti degeneruoja ir rezorbuojami moters lytiniuose takuose).Tiksliai nežinoma, per kiek laiko spermatozoidas nukeliauja iki kiaušintakio ampulės. Jis juda dėka savo uodegos banguojančių ir sukamųjų judesių 1,5-3 mm/min. greičiu. Gimdoje jam „padeda“ šarminė terpė ir gimdos sienos raumenų susitraukimai, kiaušintakiuose - sienos raumenų ir jie išsklaido folikulines ląsteles. Manoma, kad spindulinį vainiką padeda išskaidyti ir kiaušintakių gleivinės gaminami fermentai. Pirmojo pro spindulinį vainiką prasiskverbusio spermatozoido galvos citolema jungiasi prie skaidriosios srities receptorių, glikoproteinų ZP3.
Kiaušinėlis, atvirkščiai, per ovogenezę didėja, nes daugėja citoplazmos, kurioje kaupiasi medžiagų užsimezgusiai gyvybei maitinti. Be to, gametos įgyja specialių struktūrų, pvz., spermatozoidas tampa uodeguotas, kad galėtų judėti, o kiaušinėlio citoplazmoje atsiranda organoidų, jį apsupa dangalai, kurie svarbūs apvaisinimui, implantacijai ir kt. Apvaisinime dalyvauja subrendęs, t. y. Baigęs spermatogenezę, spermatozoidas. O kiaušinėlis mejozę užbaigia tik apvaisinimo momentu. Dar iki gemalo užsimezgimo gali sutrikti lytinių ląstelių raida. Tokios būklės vadinamos gametopatijomis. Jos gali lemti nevaisingumą, paveldimas ligas, įgimtas sklaidos ydas.
Taip pat skaitykite: Kaip rasti žmogų nemokamai: gimimo datos paieška
Šiandien, statistikos duomenimis, net kas penkta pora susiduria su nevaisingumo problema. Ir nors tokių porų vis daugėja, dažnai vis dar vengiama atvirai apie tai kalbėtis, o pagalbinio apvaisinimo procedūras gaubia paslaptis. Lietuvoje leidžiama taikyti visus metodus.
Apvaisinimo procesas
Tai sukelia spermatozoido akrosominę reakciją, kurios metu plyšta akrosomos pūslelė, vesicula acrosomatica, esanti priekiniame jo galvos poliuje, lyg kepurė dengianti Branduolį ir pripildyta fermentų. Išorinė akrosomos pūslelės membrana daugelyje vietų susilieja su spermatozoido citolema ir joje buvę fermentai - akrozinas, esterazė, neuraminidazė ir kt. - išsilieja ir pradeda toje vietoje ardyti skaidriąją kiaušinėlio sritį. Spermatozoidas pro nedidelį skaidriosios srities plyšį patenka į aplinkinį trynio tarpą, spatium perivitellinum - (tarpą, susidariusį tarp skaidriosios srities ir kiaušinėlio citolemos).Spermatozoidui prisiglaudus prie kiaušinėlio, susijungia abiejų lytinių ląstelių citolemų baltymai, vyksta kiaušinėlio citolemos depoliarizacija, o citoplazmoje padidėja kalcio jonų koncentracija. Tai lemia kiaušinėlio antrosios mejozės pabaigą, kai iš antrinio ovocito, ovocytus secundarius, susidaro subrendęs kiaušinėlis, ovum maturum, turintis haploidinį chromosomų rinkinį, ir nedidelis antrinis polocitas arba redukcinis kūnelis, corpus polare secundum, kuris išstumiamas į aplinkinį trynio tarpą. Be to, tai įjungia tolesnį dalijimosi ir metabolizmo mechanizmą bei sukelia žievinę (kortikinę) reakciją.Žievinės reakcijos metu kiaušinėlio žievės granulės išlieja savo turinį į aplinkinį trynio tarpą. Žievės granulės, granulae corticales - tai kiaušinėlio citoplazmos periferijoje esančios, membrana apgaubtos, 500 nm skersmens, prisipildžiusios glikozaminoglikanų ir fermentų granulės. Atsipalaidavę šių granulių fermentai modifikuoja ZP3 receptorius. Vyksta skaidriosios srities zoninė reakcija, todėl kiti spermatozoidai prie šių receptorių prisijungti nebegali ir nepajėgia prasiskverbti pro skaidriąją sritį (keletas jų gali likti „įmūryti“ skaidriojoje srityje). Taigi skaidrioji sritis tampa polispermijos bloku ir dabar vadinama apvaisinimo dangalu, membrana fertilisationis.Būtent dėl šios priežasties tik vienas vienintelis spermatozoidas „įveikia“ visus kiaušinėlio dangalus ir jį apvaisina (tai monospermija). Kiaušinėlio paviršiuje, kur prisiliečia spermatozoido galva, susidaro apvaisinimo kūgis, conus fertilisationis. Susiliejus citolemoms (tuo metu, kai vyksta žievinė ir zoninė reakcijos), susilieja ir gametų citoplazma. Spermatozoido galva ir uodega įplaukia į kiaušinėlio citoplazmą, o jo citolema lieka išorėje. Tolesnis spermatozoido kelias vadinamas lytinio susijungimo keliu, via copulativa. Jo galvutė su branduoliu pasisuka 180° kampu, uodega degeneruoja.
Abiejų ląstelių branduoliai dabar vadinami moteriškuoju ir vyriškuoju probranduoliais, pronucleus femininus et masculinus, persitvarko. Jie didėja, artėja vienas prie kito, netenka apvalkalų. Tai vadinama probranduolių šokiu. Jiems susiliejus į vieną apvaisinto kiaušinėlio, arba zigotos, branduolį, nucleus zygoticus, susidaro nauja ląstelė - vienaląstė gemalo užuomazga - zigota. Netrukus susidaro dalijimosi verpstė.
Pagalbinis apvaisinimas
Vyriausybė įpareigota parengti Baudžiamojo kodekso pataisas, numatančias atsakomybę už embriono ląstelių įvežimą į Lietuvą ar išvežimą iš jos, taip pat už draudžiamų biomedicininių tyrimų atlikimą su vaisiumi. Jei naudojote donoro ląstelę, jūsų tapatybė negali būti atskleista donorui. Jūsų asmeniniai duomenys bus įtraukti ir saugomi nevaisingų šeimų ir dirbtinės reprodukcijs registre, kurį naudoja jūsų pasirinkta medicinos institucija. Šie registrai nėra viešai prieinami.Lietuvoje leidžiama taikyti visus metodus. Dirbtinė reprodukcija yra donoro arba genetinių tėvų spermos ir kiaušidžių (gametų) dirbtinis suliejimas, jei natūraliai yra sunku ar neįmanoma susilaukti vaiko. Lietuvoje dirbtinę apvaisinimo procedūrą iš dalies finansuos valstybė, jei įvykdysite tam tikrus reikalavimus. Jūsų teisė susilaukti vaiko dirbtinio apvaisinimo būdu yra saugoma teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą.Tačiau darbas su žmogaus ląstelėmis yra susijęs su tam tikrais teisiniais ir etikos klausimais, todėl šios teisės įgyvendinimui gali būti taikomos tam tikros sąlygos ir apribojimai. Egzistuoja tam tikri etinio pobūdžio apribojimų, pavyzdžiui, dirbtinio apvaisinimo procedūra negali būti naudojama žmogaus klonavimui. Neleidžiama pasirinkti vaiko lyties, išskyrus atvejus, kai konkrečios lyties vaikas gali paveldėti genetinę ligą. Jums reikės sudaryti specialų susitarimą su medicinos įstaiga, kad būtų atlikta dirbtinio apvaisinimo procedūra.Jei atitinkate įstatyme nustatytus reikalavimus, valstybė finansuoja pagalbinį apvaisinimą. Jei reikalavimų neatitinkante, valstybė nefinansuos jūsų dirbtinio apvaisinimo procedūros. Informacija apie konkretų dirbtinio apvaisinimo atvejį ir donorystę yra paslaptis.Vaisingumo klinikos neįsivaizduojamos be pagalbinio apvaisinimo laboratorijos ir joje dirbančių embriologų. Nuo jų profesionalumo ir kruopštumo dažnai priklauso, ar moters kūne užsimegs nauja gyvybė.
Pagalbinio apvaisinimo metodai:
Taip pat skaitykite: Vaikų su negalia apsauga Lietuvoje
- Intrauterinė inseminacija (IUI)
- In vitro fertilizacija (IVF)
- Gametų intrafalopinis patalpinimas (GIFT)
- Zigotų intrafalopinis patalpinimas (ZIFT)
- Intracitoplazminė spermatozoido injekcija (ICSI)
Gemalo laikotarpis (embrioninis)
Gemalo laikotarpis trunka nuo apvaisinimo iki 8-osios savaitės. Pirmąsias dvi savaites vyksta gemalo užuomazgos raida, vadinama blastogeneze, blastogenesis. Gemalo užuomazga skyla, migruoja į gimdą, kur įsitvirtina ir plinta ne tik į gemalo kūną, bet ir į jo plėves bei priedus. Žmogui būdinga ankstyva plėvių ir priedų sklaida: amnionas, trynio maišas ir chorionas susidaro dar neatsiradus gemaliniams lapeliams. Raidos sutrikimai, atsiradę per pirmąsias dvi savaites, vadinami blastopatijomis. Dažniausiai atsakas į žalojantį faktorių pirmąsias dvi savaites vyksta principu „arba viskas, arba nieko“: arba gemalo užuomazga žūsta ir nėštumas baigiasi savaiminiu abortu, arba nepažeistos daugiagalės ląstelės „ištaiso“ pažeidimą ir gemalas toliau auga normaliai.Nuo 3-osios savaitės vyksta embriogenezė, embryogenesis - susidaro trys gemaliniai lapeliai, kuriuose laipsniškai atsiranda ir formuojasi audiniai (histogenezė) ir organai (organogenezė). Baigia formuotis gemalo plėvės ir priedai, rišantys jį su motina. Gemalas pamažu tampa išoriškai panašus į žmogų: ryškėja veidas, galūnės, kinta žiaunos, nyksta uodega. Taigi ryškiausi organizmo sandaros pokyčiai stebimi būtent nuo 3-osios iki 8-osios gemalo savaitės. Gemalo laikotarpiu, kai vyksta organogenezė, kiekvienas organas turi savo „jautrųjį laiką“. Tai tas laikotarpis, per kurį vyksta aktyviausia konkretaus organo sklaida ir jis yra jautriausias įvairių teratogenų poveikiui. Pavyzdžiui, galūnių „jautrusis laikas“ - nuo 4-osios iki 8-osios savaitės, gomurio - nuo 6-osios iki 9-osios savaitės ir t. t. Sklaidos ydos, atsiradusios gemalo laikotarpiu, vadinamos embriopatijomis. Sunkiausios jų, nesuderinamos su gyvybe (pvz., besmegenystė, beširdystė ir kt.), lemia gemalo ar vaisiaus žūtį intrauteriniu laikotarpiu. Kitos, suderinamos su gyvybe (pvz., gomurio nesuaugimas, bepirštystė, riestinis inkstas ir kt.), palieka ryškių morfologinių bei funkcinių pokyčių ir vadinamos „didžiosiomis“ ydomis.
Žmogaus embrionu yra vadinamas organizmas nuo apsivaisinusios kiaušialąstės iki 8 vystymosi savaitės, kuomet embrionas tampa žmogaus vaisiumi ir įgauna žmogui būdingą pavidalą. Tačiau, pagalbinio apvaisinimo procedūrų ribose embrionas yra 2 - 8 nediferencijuotų ląstelių organizmas. Tam, kad kiaušialąstė galėtų būti apvaisinta, užtenka ją patalpinti į terpę, kurioje būtų šimtas tūkstančių spermatozoidų. Mes tai ir padarome. Kitaip sakant, jeigu moters organizme spermatozoidai neranda kelio pas kiaušialąstę, ar jiems netinka ją supanti aplinka, tai laboratorijoje mes sukuriame kiaušialąstės ir spermatozoido pasimatymą. Sekančią dieną yra tikrinamas kiaušialąsčių apsivaisinimas. Apsivaisinusi kiaušialąstė yra vadinama zigota. Zigotos turi būti kruopščiai įvertinamos.
Zigotos vertinimo kriterijai
Netrukus zigota pradeda dalintis ir sekančią dieną ji tampa dvejų, vėliau keturių ląstelių embrionu. Pagrindiniai kriterijai yra ląstelių skaičius vertinimo parą, dydžio vienodumas ir fragmentacija. Fragmentai - tai pašaliniai dariniai, susidaryti gali dėl dešimčių priežasčių, jeigu jų yra daug, tolimesnės embriono vystymosi prognozės yra nepalankios. Šie kriterijai yra įvertinami balais, nuo 1 (žemiausias balas) iki 4 (aukščiausias balas). Idealiu atveju antrą parą embrionas bus keturių ląstelių dydžio, jo ląstelės bus vienodos, o fragmentacija nebūdinga, taip embrionas bus pažymėtas 4(4/4). Gali būti, kad trečią parą embrionas bus aštuonių ląstelių dydžio, tai yra labai geras rodiklis, jo ląstelės bus lygios, tačiau būdinga nedidelė fragmentacija, tokiu atveju poros embrionas bus pažymėtas 8(4/3).Kritinis lytinių ląstelių, zigotų ir embrionų įvertinimas viso proceso metu priklauso nuo embriologo. Auginant embrionus iki blastocistos stadijos yra atrenkami patys stipriausi embrionai, nes ne visi embrionai pasiekia šią vystymosi stadiją, dalis embrionų nustoja vystytis 2-3 parą. Jei susiformuoja daugiau blastocistų, nei perkeliama į moters gimdą, jos užšaldomos.
Embriono vystymąsi lemiantys veiksniai
Pasak profesorės, kiekvieno embriono individualų vystymąsi lemia genų rinkinys, gaunamas iš motinos ir tėvo susijungusių lytinių ląstelių. Jie ir yra vidiniai veiksniai, kurie koduoja ir reguliuoja žmogaus raidą. Išoriniais veiksniais vadinami tie, kurie būdami embriono aplinkoje gali veikti jo raidą. „Embrioną ir vaisių supantys priedai ir membranos (placenta, virkštelė, amnionas ir kt.) užtikrina glaudų ryšį su motinos organizmu, atlieka apsauginę ir kitas funkcijas. Maisto medžiagos, deguonis, vitaminai, kai kurie hormonai ir kitos biologiškai aktyvios medžiagos, pereinančios per placentą iš motinos į embriono ir vaisiaus kraują, užtikrina normalią raidą. Žalingą poveikį turintys veiksniai vadinami teratogenais. Tai alkoholis, infekcinių ligų sukėlėjai, motinos vartojami vaistai, cheminiai teršalai, esantys geriamajame vandenyje ar maiste, ir kitos medžiagos, radiacija. Priklausomai nuo poveikio laiko, trukmės, dozės, kilmės ar specifiško veikimo mechanizmo, teratogenai gali lemti vystymosi sulėtėjimą, funkcinius sutrikimus, įvairių organų ar kūno dalių įgimtas raidos ydas ir net embriono žūtį. Kiekvienas organas turi savo jautrųjį laikotarpį, kuriuo aktyviausiai formuojasi.
Įdomu tai, kad 4-5 savaičių žmogaus embrionas yra stebėtinai panašus į kitų stuburinių gyvūnų atitinkamos stadijos embrionus: visi jie sulinkę, uodegoti, didelėmis galvomis, net veido embrioniniai laukai ir galūnių užuomazgos yra labai panašūs, sudaryti iš tokių pačių morfogenetinių zonų, teigė R. Tačiau iki to momento, kol jie išoriškai supanašėja, raida labai skiriasi. „Labai įvairaus dydžio ir sandaros yra gyvūnų moteriškosios lytinės ląstelės, smarkiai skiriasi segmentacijos ir gastruliacijos pobūdis bei mechanizmai. Tačiau laikotarpis, kai žmogaus embrionas išoriškai panašus į kitų stuburinių embrionus, yra labai trumpas. Po poros savaičių išryškėja veido, galūnių ir kitų kūno dalių bruožai, užkoduoti genetiškai ir būdingi tik žmogui. Vidaus organų raida taip pat pasuka tik žmogui būdinga linkme. Nors kai kurie organai, pavyzdžiui, inkstai, besiformuodami pereina žemesniesiems gyvūnams būdingus raidos etapus“, - dėstė R.
Taip pat skaitykite: Interaktyvus gidas vaikams apie žmogaus kūną
Vaisiaus laikotarpis (fetalinis)
Nuo 9-osios savaitės gemalas vadinamas vaisiumi, fetus, o jo raida - fetogeneze, fetogenesis. Vaisiaus laikotarpis dalijamas į ankstyvąjį (nuo 9-osios iki 25-osios savaitės) ir vėlyvąjį (nuo 26-osios savaitės iki gimimo). Vaisiaus audiniai ir organai, užsimezgę dar gemalo laikotarpiu, auga ir bręsta. Nors sandara kinta ne taip dramatiškai kaip gemalo laikotarpiu, tačiau šiuo metu atsiradę pokyčiai leidžia audiniams ir organams pradėti funkcionuoti. Sparčiai auga vaisiaus kūnas: ūgis ypač didėja 3-iąjį ir 4-ąjį mėnesį, o svorio daugiausiai priaugama paskutiniais mėnesiais. Vėlyvuoju vaisiaus laikotarpiu gimusio naujagimio išgyvenimo galimybės labiausiai priklauso nuo jo amžiaus ir organų sistemų (ypač nervų ir kvėpavimo) brandumo.Vaisiaus laikotarpiu atsiradę raidos sutrikimai vadinami fetopatijomis. Joms būdingi funkciniai organų veiklos sutrikimai ir „mažosios“ ydos (pvz., mažasmegenystė, naujagimių psichikos defektai ir kt.). Normali žmogaus raida nuo apvaisinimo iki gimimo trunka maždaug 266 dienas, arba 38 savaites, arba 9 kalendorinius mėnesius. Moters nėštumas (skaičiuojant nuo paskutinių mėnesinių pirmosios dienos) trunka vidutiniškai 280 dienų, arba 40 savaičių, arba 10 mėnulio mėnesių.
Yra žinoma, kad nuo 24 savaitės po apvaisinimo yra stebimos vaiko reakcijos į įvairius garsus. Beje, naujagimiai teikia prioritetą žmonių veidams arba figūroms, kurios primena žmogaus veidą. Mokslininkai nusprendė patikrinti, ar vaikas iki gimimo skirtingai reaguoja į mamos prisilietimą palyginus su nepažįstamo žmogaus prisilietimu. Įrodyta, kad iki gimimo atsiranda prioritetas saldžiam skoniui.
Sėkmės faktoriai
- Kiaušialąsčių ir spermatozoidų kokybė, kurią dažnai lemia poros amžius.
- Tinkamai subalansuota stimuliacija moteriai.
- Kontroliuojamas kiaušialąsčių paėmimas punkcijos metu.
- Atsakingas ir kvalifikuotas ginekologo ir embriologo darbas.
tags: #zmogaus #vystymosi #stadijos #apvaisinimas #gimimo