Įvadas
Šiame straipsnyje analizuojamas vaikams su negalia saugios aplinkos kūrimo teisinio reguliavimo veiksmingumas Lietuvoje XXI amžiaus pradžioje. Straipsnyje remiamasi Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, Europos Sąjungos neįgaliųjų strategija, Lietuvių kalbos žodynu ir kitais teisės aktais.
Neįgaliųjų vaikų integracijos į visuomenę teisinis reguliavimas Lietuvoje
Neįgaliųjų vaikų socialinės integracijos politikos svarbiausia dalis turi apimti formalų ikimokyklinį, pradinį, vidurinį, profesinį bei aukštąjį išsilavinimą. Kokybiškos švietimo paslaugos specialiųjų poreikių vaikams ir jaunuoliams, besimokantiems kartu su bendraamžiais vienoje švietimo sistemoje, apsaugos užtikrinimas yra kompleksinis, ilgas procesas, reikalaujantis ne tik konstruktyvaus ir koordinuoto viešojo administravimo ir švietimo valdymo bei pagalbos institucijų veiksmų, bet ir visuomenės sąmoningumo.
Nors priimti beveik visi neįgaliųjų vaikų integracijai reikalingi teisės aktai, sukurtos programos, integracijai netarnauja ir gerokai iškreipta specialiųjų poreikių struktūra. Labai svarbiu integruoto ugdymo veiksniu yra švietimo įstaigos vadovų nuostatos ir požiūriai. Apie neįgaliųjų integraciją kalbama daug ir iš įvairių perspektyvų, įvairiose institucijose.
Pirmas ir pagrindinis dalykas yra tai, kad vaikų švietimą reglamentuoja du įstatymai, t. y. Švietimo įstatymas ir Specialaus ugdymo įstatymas. Tai turėtų būti vienas įstatymas, jo neišskiriant. Nors specialųjį ugdymą apima atskiras įstatymas, konstatuojama, kad specialusis ugdymas yra neatsiejama švietimo sistemos dalis. Apie kokią tuomet integraciją gali būti kalbama, jei iš karto taikoma atskirtis? Specialiųjų poreikių vaikų įsiliejimą į bendrojo lavinimo srautą skatina teisiniai ir ne teisiniai veiksniai: bendri demokratėjimo procesai, Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas ir konkreti šio įstatymo realizacija, Nacionalinė invalidų reabilitacijos programa, tarptautiniai dokumentai ir įvairios deklaracijos, Lietuvos vyriausybės ir Švietimo ministerijos įsakymai bei nutarimai. Visas specialusis ugdymas, taip pat ir jo socialiai labiausiai pageidautina forma - integruotas ugdymas Lietuvoje - tikrai turi gerą teisinį pagrindą. Įstatymų pakaktų, jeigu jie būtų įgyvendinami.
Specialiųjų poreikių vaikų ugdymo procese dalyvauja daug institucijų: šeima, ugdymo įstaiga, bendruomenė. Ministerija nuolatos rengia rekomendacijas specialiojo ugdymo klausimais, organizuoja kvalifikacinius mokymus mokytojams. Šis teisės aktas ir padėties analizė tėra popierinis. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. 850 patvirtino Nacionalinę žmonių su negalia socialinės integracijos 2003-2012 metų programą. Atskiras Nacionalinės programos įgyvendinimo priemones vykdo skirtingi vykdytojai. Šiuo atveju reikia pripažinti, kad trūksta koordinavimo ir bendradarbiavimo. Šio 22 d. LR Vyriausybės nutarimu buvo patvirtinta Specialiojo ugdymo paslaugų teikimo programa. Ši programa skirta padidinti mokymosi prieinamumą specialiųjų poreikių asmenims, sukuriant jų ugdymuisi palankią aplinką ir užtikrinti mokytojų pasirengimą ugdyti įvairaus amžiaus specialiųjų poreikių asmenis. Šios programos priemonės plane buvo numatyta 2005-2008m pritaikyti mokyklų aplinką spec. poreikiams. Tuomet ką tai reiškia, kai mokyklose nebeliko slaugos specialistų? Kas gali garantuoti tokiam vaikui pagalbą? Apie kokią saugią aplinką mes galime kalbėti?
Taip pat skaitykite: Gimimas: vystymosi pabaiga
Savivaldybės turi savarankiškai užtikrinti ikimokyklinį neįgalių (specialiųjų poreikių) vaikų ugdymą, vaikų ir jaunimo su negalia papildomą ugdymą ir užimtumą, profesinį mokymą, suaugusiųjų su negalia neformalųjį švietimą, socialines paslaugas žmonėms su negalia įstaigų steigimą ir išlaikymą. Įsakymai iš savivaldybių nuleidžiami iš viršaus, neatsižvelgiant į mokyklos galimybes. Privalai mokyti neįgalų ir viskas, o kad tam nėra sąlygų - vaikus reikia nešti į mokyklą, nes niekam nerūpi pritaikyti aplinkos, nėra medikų. Įstatymai priimti, bet nėra jų įgyvendinimo tvarkos ir atitinkamo finansavimo.
Kalbėti apie saugios aplinkos neįgaliems vaikams sukūrimo problemas reikia pirmiausia nuspręsti, kas gi yra tie neįgalūs vaikai. Pagal įstatymus lyg ir aišku. Vaikams suteikti neįgalumo lygiai. Bet mokykla yra priversta vykdyti „švietimo politikos“ nurodymus. Iš sistemos iškrenta visi kiti ligoniukai. Vaikai su sunkiomis ligomis yra daug jautresni už kitus vaikus. Labai pergyvena visas savo nesėkmes. Specialistų komisija nustato tik jų ugdymo lygį. Savivaldybė įsteigia 1 specialaus pedagogo pareigybę. Vaikai mokosi skirtingose klasėse. Mokytojas privalo dirbti su visais vaikais klasėje. Kaip jam susitvarkyti su vaiku, kuriam reikia ypatingo dėmesio? Kita svarbi problema, netgi bėda, - tokio vaiko keliama grėsmė kitiems vaikams.
Todėl manau, kad kalbant apie psichikos negalios ligonius sprendimus, ar priimti tokį vaiką į mokyklą, turi priimti ne tik komisija su tėvais. Manau, kad sprendimą turi nulemti mokyklos bendruomenė. Visų vaikų tėvai turi žinoti, ko reikia tikėtis. Jeigu pradėsime kalbėti, kaip užtikrinti saugumą įstatymų lygmeniu, manau, reikia keisti paciento teisių apsaugos įstatymo kai kurias nuostatas.
Vaikai į polikliniką/mokyklą pristato sveikatos pažymas, kuriose įrašyti kodai. Gerai, jei tėvai mokyklai praneša, ką gali, o ko negali jų vaikas. Bet tai retenybė. Dažnai mokykla net nežino, kad vaikai turi vieną ar kitą negalią, jei jiems neskiriamas adaptuotas ar pan. mokymas. Kaimo mokyklose paprastai nėra slaugytojų. O jeigu pasitaiko, tai toks slaugytojas tedirba kelias valandas per savaitę. Mokytojas turi būti medicinos ekspertu. Jis privalo žinoti įvairius kodus. Prieš keletą metų vaikai atnešdavo pažymas, kuriose buvo aiškiai viskas parašoma, netgi įrašomos rekomendacijos, pavyzdžiui, negalima šokinėti, daryti atsilenkimų ir pan. Šiandien mokytojas nieko nežino. Mokytojai patys skambina į polikliniką, kalba ne su vienu gydytoju. Atsakymas nuvilia. Gydytojai neturi teisės rašyti diagnozių pavadinimų ir jokių rekomendacijų mokyklai.
Buvo toks atvejis, kai mokyklos direktorius savo automobiliu vežė vaiką į ligoninę, nes greitoji buvo išvykusi į kitą kaimą. Buvo neaišku, kada ji pasieks mokyklą, o vaikas dėl astmos priepuolio duso. Kas turi atsakyti už tokius įvykius? Mokytojas nežino, kas gali atsitikti, jei vaikui po širdies operacijos prasidėjo priepuolis. Aišku, yra nurodymas informuoti tėvus. Bet tėvai dirba. Kol jie pasieks mokyklą, nežinia, kas gali atsitikti.
Taip pat skaitykite: Kaip rasti žmogų nemokamai: gimimo datos paieška
Saugios aplinkos vaikams su negalia kūrimo problemos
Viena iš pagrindinių problemų yra tai, kad Lietuvoje nesprendžiami vaikų adaptacijos ugdymo įstaigose, buvimo viešumoje, bendravimo su bendraamžiais sunkumai. Vaikai jaučiasi nesaugūs mokyklose. Dažnai apšaukiami narkomanais, diskriminuojami tiek mokytojų, tiek bendraklasių. Paauglystės amžiuje ima ignoruoti arba slepia ligą, užsiskleidžia savyje, atsiskiria nuo visuomenės, nepaiso gydytojų ir tėvų rekomendacijų. Laiku nesuteikus pagalbos vaiką gali ištikti koma ir net mirtis. Tokioje situacijoje labai svarbu, kad šalia vaiko esantys mokytojai, bendraklasiai žinotų cukrinio diabeto požymius, kaip elgtis pakitimų atvejais, kokią pagalbą suteikti. Problema aštrina tai, kad daugumoje mokyklų nebeliko medicinos seserų. Būtinas mokyklos, darželių bendruomenės švietimas, informavimas, nes mokytojai ir mokiniai turi klaidingą požiūrį į ligos kilmę ir jos eigą.
Cukrinis diabetas ir saugi aplinka mokykloje
Šiame skyriuje aptariamos problemos, susijusios su vaikų, sergančių cukriniu diabetu, saugios aplinkos kūrimu mokyklose.
- Žinios apie cukrinį diabetą. Mokinių, sergančių šia liga, problemos, poreikiai ir pagalba jiems mokymo įstaigose.
- Gebėjimas atpažinti ligos sukeltus požymius, taikyti parengtas pagalbos priemones. Suprasti ir analizuoti mokinio psichologines būsenas, sukeltas cukrinio diabeto. Gliukozės kiekio kraujyje nustatymas.
- Nuolatinio profesinės veiklos tobulinimo nuostata.
Infekcinės ligos ir saugi aplinka
Infekcinės ligos gali kelti grėsmę vaikams su negalia, todėl svarbu užtikrinti saugią aplinką, kurioje būtų sumažinta infekcijos rizika.
- Infekcijos šaltinis. Infekcinės ligos gali plisti iš vieno žmogaus ar gyvulio į kitą. Infekcijos šaltiniu gali būti sergantys žmonės ar gyvūnai, o taip pat ir užkrato nešiotojai.
- Infekcijos plitimo keliai. Iš žmogaus ar gyvulio organizmo infekcinių ligų sukėlėjai į aplinką gali išsiskirti įvairiais būdais. Tai priklauso nuo sukėlėjų lokalizacijos organizme.
- Visuomenės imlumas. Visuomenės imlumas infekcinėms ligoms priklauso nuo daugybės veiksnių. Yra ligų, kurioms imlūs visi žmonės: gripas, tymai ir kt., kitoms, priešingai, imlumas yra mažas.
- Imunitetas. Imunitetas, arba neimlumas, atsparumas - organizmo savybė apsiginti nuo infekcinės ligos sukėlėjų ar jų išskiriamų nuodų (toksinų).
Mityba ir saugi aplinka
Tinkama mityba yra svarbi vaikų su negalia sveikatai ir gerovei.
- Instinktas. Instinktas - tai juslinis gyvų būtybių gebėjimas atskirti naudinga nuo žalinga pasitelkiant malonumo ir nemalonumo pojūtį; gebėjimas siekti pirmojo ir atmesti antrąjį gyvybės išsaugojimo vardan.
- Sveikas protas arba žinojimas, t.y. mokslas. Logiškai svarstydami apie tai, kuo mes turime maitintis, remdamiesi anatomija, fiziologija, etika, antropologija, politine ekonomija, religijos padavimais ir ypač higiena, prieiname prie nepaneigiamos išvados, kad žmogus nepriklauso nei plėšrūnams kaip katė, šuo, vanagas, nei žolėdžiams kaip jautis, arklys, kupranugaris ir nei visaėdžiams kaip kiaulė, lokys ir kiti, o kažkokiai kitai rūšiai, būtent - vaisiavalgiams, panašiems į labiausiai išsivysčiusias beždžiones, t.y. žmogbeždžiones(primatus): gorilas, šimpanzes ir orangutangus, labiausiai panašius į žmones.
Taip pat skaitykite: Interaktyvus gidas vaikams apie žmogaus kūną