Šiame straipsnyje nagrinėjama Daugėliškio bažnyčios istorija, apimanti įvairius laikotarpius ir aspektus, pradedant legendomis apie kunigaikščio Dangeručio pilį ir baigiant šių dienų realijomis. Straipsnyje remiamasi istoriniais šaltiniais, dokumentais ir legendomis, siekiant atkurti Daugėliškio bažnyčios ir miestelio raidą.
Daugėliškio ištakos: tarp legendų ir istorijos
Daugėliškio istorija apipinta legendomis ir prielaidomis. Manoma, kad ant Senojo Daugėliškio piliakalnio stovėjo Nalšios kunigaikščio Dangeručio pilis, tačiau tai nėra patvirtinta. Pats Daugėliškio pavadinimas siejamas su Dangeručio vardu, nors ši sąsaja nėra vienareikšmiška. "Lenkijos karalystės ir kitų slaviškų kraštų geografinis žodynas" nurodo kelis Daugėliškius, todėl Daugėliškio vardo negalima vienareikšmiškai sieti su Dangeručiu.
Pirmasis Daugėliškio paminėjimas Lietuvos Metrikoje datuojamas 1443 m. XV amžiaus antroje pusėje Daugėliškis jau egzistavo. 1912 m. kunigo Jono Kurčevskio Vilniaus vyskupijos istorijoje teigiama, kad vyskupo Jono Losovičiaus laikais (1467-1481 m.) Daugėliškyje buvo pastatyta bažnyčia.
Senasis ir Naujasis Daugėliškis: raidos vingiai
Iki XVIII amžiaus pradžios Daugėliškis buvo vientisa teritorija su dvaru ir bažnyčia dabartinio Naujojo Daugėliškio teritorijoje ir miesteliu su pilimi Senojo Daugėliškio teritorijoje. Senasis Daugėliškis išsidėstęs ant Virėkštos ežero kranto, abipus kelio Švenčionys-Vidžiai. Vietiniai gyventojai piliakalnį vadina „Kiškio bažnyčia“.
Manoma, kad Daugėliškis miesteliu vadintas nuo seno, o Senuoju - nuo 1752 m. 1769 m. Daugėliškio seniūnijos inventoriuje Senasis Daugėliškis paminėtas jau valdžios dokumentuose. Viena kaimo dalis vadinama Salele, kita - Miesteliu. Pirmą kartą Naujasis Daugėliškis dokumentuose paminėtas 1773 m. Kadangi Senasis Daugėliškis pirmą kartą paminėtas 1752 m., reikia manyti, kad tais metais Naujasis Daugėliškis jau buvo. Jo gyventojai buvo dvaro ir klebonijos gyventojai bei karčemų nuomotojai žydai.
Taip pat skaitykite: Kužių kultūrinis palikimas
Daugėliškio bažnyčios istorija: nuo pirmųjų paminėjimų iki šių dienų
1849 m. Daugėliškio bažnyčios kronikoje klebonas Juozapas Šimkevičius rašo, kad pirmoji bažnyčia Daugėliškio žemėje buvo pastatyta būtent Senajame Daugėliškyje. Ją pastatė Daugėliškio tėvūnas Jonas Daugalis. Tačiau tai patvirtinančių dokumentų nėra, todėl tai laikoma legenda.
1525 metais A. Goštautas surašė fundacijos aktą, o jau kitais metais bažnyčia ir buvo pastatyta. A. Goštautas suprato rašto svarbą krašto valdyme, todėl Daugėliškyje ir Dieveniškėse buvo įsteigtos pirmosios parapijinės mokyklos.
1820 m. Daugėliškio parapijos vizitacijos medžiagoje yra senųjų dokumentų sąrašas ir jų aprašymas. Čia yra įrašas, kad 1511 m. našlė Barbora Narbutavičienė su sūnumis Kristupu ir Motiejumi fundavo Seniškio bažnyčios statybą. Tačiau Seniškio bažnyčios fundacija neturi nieko bendro su Goštautais.
Goštautų įtaka Daugėliškio kraštui
Nuo 1433 m. Daugėliškio sąsajos su Goštautais prasidėjo, kai LDK didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis padovanojo Jonui Goštautui už tarnystę LDK didžiajam kunigaikščiui Vytautui Geranionis, Medininkus, Dieveniškes, Švenčionis ir kitas vietoves. Iš dovanotų Švenčionių žemių, mirus Stanislovui Goštautui, susiformavo Daugėliškio seniūnijos Sudetų vaitija.
1514 m. A. Goštautas įsigijo Daugėliškio dvarą ir nusprendė pastatyti šalia dvaro bažnyčią (dabartinio N. Daugėliškio teritorijoje). 1543 m. Daugėliškis tapo seniūnija, kada Lenkijos karalius ir LDK didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas jam duota teise užrašė sau po Stanislovo Goštauto mirties Goštautų dvarus. Tais pačiais metais Žygimantas Augustas įsako Daugėliškio laikytojui Jonui Bogušui Bogovitinovičiui mokėti kasmet dešimtinę Daugėliškio bažnyčiai, kaip buvo paskyręs bažnyčios fundatorius A. Goštautas ir jo sūnus Stanislovas Goštautas.
Taip pat skaitykite: Istorija apie Trakų cerkvę
Daugėliškio pilis: strateginė svarba ir sunykimas
Iki Goštautų Daugėliškio dvaro ir valsčiaus žemė priklausė daugeliui savininkų. Daugėliškio pilis buvo svarbus strateginis LDK gynybos objektas ir 1533 m. buvo LDK pilių sąraše. 1553 m. Daugėliškio pilies inventoriuje aprašoma tuometinė pilies būklė, kuri nebuvo gera, ir tuo metu vyko medinės pilies atstatymo darbai. Kada pilis sunyko, žinių nėra.
Daugėliškio seniūnija: valdymas ir inventoriai
Daugėliškio seniūniją valdė Lietuvos didikai Rudaminos, Pacai, Chodkevičiai, Sapiegos, Pliateriai. 1569 m. buvo sudarytas pirmasis seniūnijos inventorius. Karalius Žygimantas Augustas revizoriui Jonui Mikuličiui buvo nurodęs Ceikinių dvaro, priklausiusio Daugėliškio seniūnijai, ir Virėkštos valdovinio žvejybos punkto inventorius surašyti atskirai.
Daugėliškis žemėlapiuose ir legendose
1589 m. Maciejaus Strubičiaus Lietuvos žemėlapyje Daugėliškis žymimas greta svarbių to meto vietovių. 1613 m. Mikalojaus Kristupo Radvilos Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemėlapyje Daugėliškis išpieštas kaip ir daugelis to meto miestų ir miestelių.
Vietos gyventojų tarpe sklando legenda apie 7 ar 8 kilometrų ilgio miestą. Ši legenda užrašyta dar 1861 m. Rusijos kariuomenės generalinio štabo kapitono A. Korevo ekspedicijos ataskaitoje. Joje aprašytas vietinių gyventojų pasakojimas apie Daugėliškio miestą ir jame buvusius 40 bravorų ir alaus daryklų.
Totorių pėdsakai Daugėliškio istorijoje
1664 m. tvirtinama, kad rūmus-tvirtovę saugojo kariai totoriai. Nors čia dažnai painiojami Goštautų dvaro rūmai dabartinio N. Daugėliškio teritorijoje ir senoji pilis, stovėjusi S. Daugėliškyje. Kada totorių neliko Daugėliškyje žinių nėra. Yra prielaida, kad 14 amžiaus pabaigoje ir 15 amžiaus pradžioje kariai-totoriai galėjo asimiliuotis ir su vietiniais gyventojais. Tai galima daryti iš kai kurių vietinių gyventojų pavardžių.
Taip pat skaitykite: Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios istorija
S. Kričinskis knygoje „Lietuvos totoriai“ rašo, kad pirmieji totoriai pakliuvę į LDK dar LDK didžiojo kunigaikščio Gedimino valdymo laikais asimiliavosi su vietiniais gyventojais, priėmė krikščionybę. Apie totorių buvimą nurodo gyventojų pavardės senuosiuose inventoriuose. Tai Bogušai, Korsakai, Baranovskiai, Daugėlos ar Daugėlavičiai, Čibirai.
Daugėliškis XVIII amžiuje: gyventojų skaičius ir seniūnijos struktūra
Iš 1690 m. dūmų registro matyti, kad Daugėliškio seniūniją valdo LDK pakamaris Feliksas Jonas Pacas. Daugėliškio seniūnijai priklauso: Daugėliškis, Sudetų vaitija, Ceikiniai, Seniškis, Šileikovščizna ir Breslaujos pavieto Rimšės vaitija. Viso Daugėliškio parapijos teritorijoje buvo suskaičiuoti 480 dūmų.
Po 1709-1710 m. maro Daugėliškis buvo ant išnykimo ribos. Gyventojų Daugėliškio parapijos teritorijoje sumažėjo daugiau nei keturis kartus. 1738 m. Daugėliškio seniūnijos inventoriuje Daugėliškyje tesurašytos penkios činšininkų šeimos. 1769 m. jau gyveno ir dirbo žemę Daugėliškio miestelyje 15 činšininkų šeimų. 1773 m. jų liko 13.
Į Daugėliškio seniūnijos sudėtį 1738 m įėjo: Daugėliškio, Rimšės, Ceikinių ir Sudetų vaitijos, Guntaunykų ir Činčiukų medžioklės barai. 1773 m. Daugėliškio seniūnijos inventoriuje jau išskiriamas pagrindinis Daugėliškio dvaras, Rimšės ir Ceikinių dvarai ir Sudetų vaitija, kuri priskirta Ceikinių dvarui.
Daugėliškio dvaro samdiniai ir prievolės
Daugėliškio dvare buvo samdomi: ekonomas, 2 suolininkai, šeimininkė ir tijūnas. Ceikinių dvare buvo samdomi : ekonomas, Sudetų vaitijos vaitas, šeimininkė ir suolininkas. Rimšės dvare buvo samdomi : ekonomas, suolininkas, šeimininkė ir tijūnas. Iš dvaro pajamų buvo mokama dešimtinė Daugėliškio bažnyčiai. Tai sudarė 163 auksinus. Į valstybės iždą dvaras mokėjo 6 090 auksinų kvortos mokestį.
Dabartinis Daugėliškis
Šiandien Daugėliškis yra miestelis su turtinga istorija ir kultūros paveldu. Daugėliškio bažnyčia ir piliakalnis yra svarbūs istorijos ir kultūros paminklai, pritraukiantys turistus ir istorijos mėgėjus.