Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia - reikšmingas sakralinis ir kultūrinis objektas, turintis turtingą ir dramatišką istoriją. Šiame straipsnyje apžvelgsime bažnyčios įkūrimo aplinkybes, raidą, sunaikinimą ir atstatymą, taip pat aptarsime jos architektūrines ypatybes ir reikšmę vietos bendruomenei.
Bažnyčios įkūrimas ir ankstyvoji istorija
Beveik prieš 500 metų, 1522 metais, Vilniaus vyskupijos bažnyčių sąrašuose buvo įrašyta Labanoro Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčia. Vietos gyventojai pasakoja, kad Labanoro bažnyčia Vilniaus vyskupijoje minima nuo 1522 metų, todėl spėjama, kad pirmoji bažnyčia čia buvo pastatyta jau Vytauto Didžiojo laikais. Labanoras - vienas iš ankstyvųjų krikščionybės skleidimo centrų Švenčionių rajone. Tai susiję pirmiausiai su tuo, kad jau 1387 m. Labanoras su apylinkėmis Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Jogailos buvo atiduotas Vilniaus vyskupui aukštaičių krikšto ir Vilniaus vyskupijos įsteigimo proga.
1675 m. vyskupo vizitacijos protokole minima jau sena, begriūvanti Labanoro bažnyčia, kurioje kabo stebuklingu laikomas Marijos Sopulingosios paveikslas. 1675 m. vyskupo vizitacijos protokole minima sena, begriūvanti bažnyčia, kurioje kabantis Marijos Sopulingosios paveikslas laikomas stebuklingu. Jai pasenus Vilniaus vyskupas Masalskis 1768 m. pastatė naują, kuri 1798 m. sudegė.
Gaisras ir atstatymas XIX amžiuje
1798 m. pirmoji Labanoro bažnyčia sudegė. Naujus Dievo namus parapijiečių lėšomis XIX a. atstatė klebonas Jonas Dargevičius. Išlikęs bažnyčios pastatas pradėtas statyti 1818 m., o baigtas 1820 m. 1818-1820 m. ji buvo atstatyta parapijiečių lėšomis.
1884-1886 m. Labanore kunigavo Aleksandras Burba, vietinių gyventojų pasakojimu, jis buvęs aktyvus lietuvybės ir blaivybės skleidėjas. Vėliau - Kazimieras Bandzevičius, kurio iniciatyva pastatytas bažnyčios bokštas, įsigyti nauji vargonai, varpas, pastatyta varpinė ir prieglauda. XIX a. viduryje Labanoro bažnyčioje vargonininkavo Jonas Petrauskas. Vėliau jį pakeitė sūnus - kompozitorius Mikas Petrauskas. Jis bažnyčioje rengdavo viešus koncertus. Vargonai, kuriais muzikavo kompozitorius M. Petrauskas ir jo tėvas, XIX a. II p. 1992 m. rugsėjo 2 d. buvo įtraukti į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo registrą. Žmonės pasakojo, kad anuomet žmonės susirinkdavę ne tiek melstis, kiek pasiklausyti giesmių ir muzikos.
Taip pat skaitykite: Kužių kultūrinis palikimas
Restauracija ir vėl gaisras
2009 m. vasarą bažnyčia restauruota - nudažytas bažnyčios fasadas, restauruotos medinės jo detalės. Senas bažnyčios stogas pakeistas į autentišką gontų stogo dangą. Bokšteliai atstatyti ir uždengti varine skarda, sutvarkyti bažnyčios pamatai.Deja, po restauracijos tikintiesiems neilgai buvo lemta džiaugtis restauruota, išgražėjusia, tarsi naujai atgimusia savąja bažnytėle. 2009 m. gruodžio 21 d. naktį iškart po vidurnakčio bažnyčia visiškai sudegė, liko tik varpinė. Ugniagesiams pavyko išgelbėti tiktai medinę varpinę - taip pat priskiriamą prie kultūros paveldo objektų, istorijos paminklų. Spėjama, kad gaisro priežastis - netvarkinga elektros instaliacija. Tačiau neatmetama ir tyčinio padegimo versija, mat bažnyčioje kabėjo apie 30 paveikslų, tačiau po gaisro nebuvo rastas nė vienas ant paveikslo nugarėlės esantis metalinis pakabukas, o kai kuriuos medinius kryžius, tiesa, gerokai apdegusius, parapijiečiai surado.
Gaisras Labanoro Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje visiems užminė naujų mįslių. Daug klaustukų palieka ne tik gaisro kilmė, bet ir rasti lobiai. Labanoro seniūnijos gyventojai tvarkydami degėsius aptiko apie 70 kg baltojo metalo ir bent 1017 m. caro laikų monetų. Didelę vertę turinčios antikvarinės vertybės buvo paslėptos po bažnyčios altoriumi. Vienam iš talkininkų pakėlus apdegusią lentą pažiro monetos, o toje vietoje išardžius grindis rasta didelė jų krūva. Vietos gyventojai svarstė, kad veikiausiai tai bus išsilydžiusios kadaise paslėptos žvakidės.
Nors labanoriškiai neteko savo šventovės, tačiau neliko be galimybės melstis. Jie pradėjo rinktis į netoli bažnyčios esantį klebonijos pastatą. Braukdami ašaras, su gilia širdgėla parapijiečiai rinkosi išvalyti gaisravietę, atvyko talkininkų ir iš kitų vietovių. Kartu su visais triūsė, nevilčiai nepasiduoti ragino parapijos klebonas kun. Jurgis Kazlauskas, Labanoro seniūnijos seniūnas Vincas Jusys. Jau tuomet, pirmųjų talkų metu, pasigirdo mintys apie būtinybę atstatyti sudegusią bažnyčią.
Atstatymas 2011 metais
2010 m. pradėti bažnyčios atstatymo darbai, o 2011-ais medinukė vėl atverta žmonėms. Pernai vasaros pabaigoje, rugpjūčio mėnesį, buvo pašventintas naujos bažnyčios projektas ir prasidėjo statybos darbai. Uteniškės uždarosios akcinės bendrovės „Vidista“ darbuotojai su dideliu entuziazmu triūsė neįprastame objekte. Taip pamažu, pamažu ant naujai išlietų pamatų, bet toje pačioje vietoje, kur iki gaisro stovėjo bažnyčia, pradėjo kilti naujosios bažnyčios sienos.
Velykinės pamaldos Labanore šiemet jau vyko prie iškilusių naujosios bažnyčios sienų. Ir kitomis progomis maldininkai jau burdavosi šventoriuje šalia naujosios bažnyčios. O dabar jau kuris laikas meldžiamasi maldos namų viduje, nors čia dar ir darbuojasi statybininkai.
Taip pat skaitykite: Parapijos istorija Čikagoje
Architektūrinės ypatybės
Labanoro bažnyčia buvo viena iš vertingiausių, architektūriniu požiūriu, medinių bažnyčių Aukštaitijoje. Tai buvo ir vienintelė medinė XIX a. pradžios klasicistinio stiliaus bažnyčia Švenčionių rajone. Apie autentišką šio stiliaus bažnyčios architektūrą dar šiek tiek galime spręsti ir iš XIX a. pirmos pusės aprašymų.
1820 m. Labanoro Dievo namų vizitacijos akte nurodoma, kad tai buvo iš pušies rąstų suręstas pastatas su 7 stačiakampiais langais. Ant mūrinių postamentų pastatytos kolonos laikė aukštą trikampį frontoną - šiaudais dengto stogo skydą. Frontoną puošė trys pusapskričiai langai. 1849 m. stogas buvo uždengtas malksna. Ir bažnyčia, ir varpinė vėliau iš lauko apkaltos lentomis, nudažytos rusvai. Sunkių proporcijų, nesudėtingų formų fasadai buvo išlaikę klasicistinį kompozicijos principą.
Plokščiam vakariniam fasadui su skaidančiomis vertikaliomis sąvaržomis buvo suteikta siaurų piliastrėlių forma, virš plataus, dantukais papuošto karnizo kilo aukštas frontonas, kuris užsibaigė bokštu. Apačioje - plačios dvivėrės durys, pabrėžtos trikampiu sandriku (karnizo pavidalo reljefu), ir stačiakampiai langai. Šoniniuose - pietiniame ir šiauriniame fasaduose rikiavosi stambūs langai bei piliastrėliai, karnizą ir palanges dailiai pabrėžė rantuotos lentelės. Įdomiausias ir turtingiausias buvo rytinis fasadas su liaudiška drožyba papuoštais arkiniais langais bei vienaukščiais priestatais, viršuje originaliai užbaigtais dengtais balkonėliais.
Varpinė
Šalia bažnyčios - šiaurės vakariniame šventoriaus kampe - dabar vieniša stūkso varpinė, kuri anksčiau kartu su bažnyčia sudarė darnų ir, atrodė, neatsiejamą kompleksą. m, plane kvadratinė, turi tris tarpsnius, kuriuos jungia stogeliai. Į viršų kiekvienas tarpsnis siaurėja. Pirmas varpinės tarpsnis turi lentų lubas, virš tų lubų - antrajame tarpsnyje - nedidelio nuolydžio pertvara, o trečiajame tarpsnyje yra žalvarinis varpas, pagamintas 1805 m. Johano Samuelio Vėnerio Vilniuje. Nors panašaus laiptuoto tūrio varpinių Lietuvoje gana daug, tačiau Labanoro išsiskiria iš visų savo sunkiomis, horizontaliomis proporcijomis.
2004 m. vasarį bažnyčios bei varpinės pastatų techninės būklės akte nurodoma, kad varpinės matomos konstrukcijos ir sienojai pažeisti entomologinių kenkėjų, apatiniai du rąstai supuvę, atmosferos krituliai pro šoninius langus patenka į varpinės vidų, dėl to kai kurios stogo konstrukcijos pažeistos puvinio. Netvarkinga bažnyčios lietaus nuvedimo sistema, pastatą reikia remontuoti.
Taip pat skaitykite: Nemunaičio architektūros perlai
Dabartinis bažnyčios gyvenimas
Labanoro bažnyčia šiandien yra ne tik maldos namai, bet ir svarbus kultūros židinys. Atkaklaus klebono ir parapijiečių dėka bažnyčioje verda ir kultūrinis gyvenimas - vyksta renginiai, koncertuoja aukščiausio profesionalumo atlikėjai, o bendradarbiaujant su klebonu kun. Jurgiu Kazlausku, rengiamas Labanoro bažnyčios muzikos festivalis „Gloria“. Šiemet šis tarptautinis festivalis vyko antrą kartą.
Kunigas J. Kazlauskas sako: „Trečioji Labanoro bažnyčia gyvena savo gyvenimą, kuria savo istoriją, Mes viską išsaugojome ateičiai. Matyt, sunku būtų surasti konkrečią datą, kada Labanore buvo pradėti švęsti Švč. Mergelės Marijos gimimo atlaidai, rugsėjo 8-ąją, kurie labiau žinomi kaip Labanorinės atlaidai. Galbūt ta pradžia buvo 16-ame amžiuje, kai Labanore buvo pastatyta pirmoji bažnyčia, kuri buvo konsekruota Švč. Mergelės Marijos vardu. Tada buvo įkurta ir parapija. Kadangi pirmoji Labanoro bažnyčia rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1522 metais, t.y. prieš 502 metus, tai net sunku įsivaizduoti, kiek tūkstančių žmonių apsilankė Švč. Mergelės Marijos gimimui skirtuose atlaiduose. Šiemet jau 14-tą kartą Labanorinės atlaidai bus švenčiami naujoje, po 2009 m. gruodžio 21 d. gaisro, iškilusioje bažnyčioje, pašventintoje 2011 m. rugsėjo 8 d. per Švč. Mergelės Marijos gimimo atlaidus. Tradiciškai meldžiamasi bus kelias dienas, o kada bus aukojamos šv. Mišios, geriausiai, žinoma, žino Labanoro parapijos klebonas Jurgis Kazlauskas, su kuriuo susitaręs susitikti ir nuvažiavau į Labanorą.
Kunigas Jurgis Kazlauskas pasidalino mintimis apie bažnyčios atstatymą ir dabartinį gyvenimą: „Bėgantys metai, žinoma, šiek tiek prigesino emocijas. Kaip kunigas aš, žinoma, kartais prisimenu tuos įvykius: gaisrą, atstatymo peripetijas, pašventinimą. Anksčiau tie prisiminimai sukeldavo emocijas, o dabar jau į juos žvelgi ramiai. Prabėgo daug laiko, bažnyčioje verda naujas gyvenimas, o į praeitį jau žiūriu kaip į istorijos detalę tiek mano, tiek Labanoro parapijos gyvenime, nes labai daug gražių akimirkų išgyvename naujoje bažnyčioje, o tos skaudžios akimirkos, kaip ir žaizda, jau apgijo ir ne taip skauda. Tokios akimirkos kaip šios dienos krikštas dovanoja džiugesį.“
Klebonas taip pat pastebėjo, kad žmonės į Labanoro bažnyčią tuoktis ar vaikų krikštyti važiuoja vos ne iš visos Lietuvos. Jis teigia, kad tai gali būti dėl to, kad čia bažnyčia stovėjo nuo 16-ojo amžiaus ir šioje vietoje meldėsi kartų kartos. „Visko čia buvo: ir skausmo, ir džiaugsmo. Per tuos pusę tūkstančio metų ši vieta labai įmelsta. Gal čia ir yra paslaptis? O gal savo žavesio suteikia ir nauja, kukli bažnyčia. Melsdamiesi naujoje bažnyčioje mes ir vėl įnešame savo indėlį.“
Labanorinės atlaidai
Sunku atsekti konkrečią datą, kada čia buvo pradėti švęsti Švč. Mergelės Marijos gimimo atlaidai, kurie labiau žinomi kaip Labanorinės atlaidai ir vyksta tris dienas tuo pačiu metu, kaip ir garsieji Šilinių atlaidai Šiluvoje. Galbūt ta pradžia buvo XVI amžiuje, kai Labanore buvo pastatyta pirmoji bažnyčia, kuri konsekruota Švč. Mergelės Marijos vardu. Tada buvo įkurta ir parapija. Kadangi pirmoji Labanoro bažnyčia rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1522 metais, tai net sunku įsivaizduoti, kiek tūkstančių žmonių apsilankė Švč. Mergelės Marijos Gimimui skirtuose atlaiduose. Žinoma, dabar į atlaidus jau nesusirenka tūkstančiai tikinčiųjų, bet susirenka pakankamai daug.
Labanorinės atlaidai šiemet prasidėjo rugsėjo 5 dieną, ketvirtadienio vakare Švč. Sakramento adoracija. Pirmąją atlaidų dieną vidurdienio šv, Mišiose melstasi už ligonius. Šeštadienį, antrą atlaidų dieną, dvejose šv. Mišiose melstasi už šeimas ir ši diena pavadinta Šeimų diena. Buvo atnaujinami Santuokos įžadai, Krikšto sakramentas suteikiamas mielam kūdikiui, vardu Jonas. Suorganizuota procesija su žvakėmis.
Labanorinės atlaidų trečiąją dieną, rugsėjo 8-ąją, tikrąją Švč. Mergelės Marijos Gimimo dieną, Labanore buvo apsčiai džiaugsmo ir palaimos pilnų akimirkų.Dvejose šv. Mišiose buvo meldžiamasi už geradarius ir visus, kurie išlaiko Labanoro bažnyčią. Buvo pašventinta dailininkės Margaritos Čepukienės sukurta procesinė vėliava. Tai jau antra šios 90 metų sulaukusios dailininkės procesinė vėliava Labanoro bažnyčioje. Bažnyčią puošia ir trys šios talentingos menininkės sukurti altorių paveikslai. Tai fantastiškas M. Čepukienės indėlis į naują Labanoro bažnyčią.Po iškilmingos Eucharistinės procesijos bažnyčioje vyko Labanoro bažnyčios festivalio paskutinis koncertas. Skambėjo variniai pučiamieji, atlikėjai - „Opera brass“ muzikantai. Labanorinės baigėsi draugiška, bendrystės džiaugsmu prisodrinta agape.