Tėvai dažnai kreipiasi į psichologus, nes pastebi, kad stipriai pasikeičia vaiko elgesys. Tėvai dažniausiai klausia, kaip jiems elgtis, ar tai normalu, sako psichologė dr. Lina Kalinauskienė. Vaikų krizės suprantamos dviem prasmėm. Pirma, galime kalbėti apie amžiaus krizes, kurias išgyvena visi vaikai. Antra, krizėmis vadinamos ir sudėtingos gyvenimo situacijas, kada žmogus patiria daug sunkių emocijų. Aptarsime pagrindinius "sunkių" vaikų tipus ir pateiksime rekomendacijų, kaip su jais elgtis.
Amžiaus Krizės: Trejų Metų ir Paauglystės
Kalbant apie vaikų amžiaus krizes, ryškiausios yra trejų metų ir paauglystės krizės. Trejų metų krize, pasak psichologės, vadiname tokį vaiko gyvenimo laikotarpį, kad vaikas ypač stipriai siekia užtvirtinti savo “aš” ir siekia nustatyti ribas. Jis tikrina, kas galima, kas ne. Iš kūdikystės vaikas atsineša jausmą, kad jis yra “visagalis”. „Panorėjo valgyti - tuoj pat jam duodama, pasišlapino - tuoj pat pakeičiamos sauskelnės, suniurzgė, tuoj pat pakeliamas ant rankų ir raminamas. Dėl ribotų savo pažintinių gebėjimų vaikas mano, kad jis yra pasaulio centras, ir jo poreikiai tenkinami vos tik jam ko nors užsigeidus.
Bet sulaukus metų ar daugiau, po truputį ima patirti, kad toli gražu taip nėra“, - pasakoja dr. L. Kalinauskienė. Metukų vaikas ima suprasti, kad jo poreikių patenkinimas priklauso ne tik nuo jo noro, bet ir nuo jo mamos ar žmonių, kurie yra šalia. Vaikui kyla didelis pyktis dėl to, kai jis kažko negali. Jis nenori atsisveikinti su tuo “visagalybės“ ir „pasaulio centro“ jausmu. Jis gali rėkti, pykti, griūti ant grindų. Deja, tėvai nustato ribas ir vaikui duoda suprasti, kad ne viskas galima, net jei ir labai norisi. Vaikui lengviau, kada tėvai švelniai pasako ne ir nebaudžia vaiko už jo pyktį. Geriausia yra ramiai palaukti, kol vaikas nurims ir tada skirti jam dėmesio. Svarbu pastiprinti dėmesiu ir kalbėjimusi būtent nusiraminimo momentą, o ne patį pykčio protrūkį. Pykčio metu užtenka ramiai palaukti, kol jis praeis. Jei vaikui ko nors neleidžiama, svarbu paaiškinti kodėl ir pabandyti nukreipti jo dėmesį prie to, kas galima. Čia gali padėti žaislai ir žaidimai. Krizę išspręsti labiausiai padeda tinkamos tėvų elgesys. Paaiškinimas ir vaiko dėmesio nukreipimas gali padėti išvengti pykčio priepuolių. 3,5- 4 metų amžiuje vaikas tampa labiau sukalbamesni, „susitaiko“ su realybe.
Kalbant apie paauglystės krizę, pasak dr. L. Kalinauskienės, dažniausiai tėvai skundžiasi, kad pasikeitė jų santykiai su vaiku, vaikas tapo uždaresnis. Tėvai jaučiasi prarandą vaiko kontrolę. Tačiau paaugliui būtinas toks atsiskyrimas nuo šeimos. Jis turi nutolti nuo šeimos ir užmegzti įvairių santykių, kuriuose tyrinėja save. Jis atranda, koks jis yra, svarsto, kokiu norėtų būti, kokie jo santykiai su priešinga lytimi, koks jo vaidmuo kaip būsimo vyro, moters. Taip formuojasi paauglio tapatumo jausmas.
"Sunkių" Vaikų Tipai
Terminu “sunkus vaikas” apibūdinama daug vaikų, kurių asmenybę reikia koreguoti. Jiems priklauso ir nepaklusnūs, kaprizingi, užsispyrę vaikai, besipriešinantys suaugusių reikalavimams, patarimams. Tam tikra dalis vaikų yra padaužos, nedrausmingi, grubūs. Jų elgesį, neatitinkantį visuomenės moralės normų ir reikalavimų, įprasta apibūdinti terminu - asocialus.
Taip pat skaitykite: Kaip saugiai kilnoti nėštumo metu
1. Nesimokantis Vaikas
Vienas dažnesnių vaikų sunkumų - nesimokymas, atsilikimas nuo mokyklinės programos. 1996m. apklausus 81 pirmųjų klasių mokytojų nustatyta, jog 74 iš jų blogą mokymąsi aiškina dėmesio, protinio darbo įgūdžių stoka arba padidintu vaiko judrumu. Dažniausiai mokymosi problemos kyla dėl pažintinės veiklos sunkumų ar mokymosi motyvų stokos. Reta kuris iš vaikų nuo pirmųjų mokslo mokykloje dienų visiškai neturi mokymosi motyvacijos arba ji staiga dingsta. Paprastai tai ilgiau trunkantis procesas, kurio pradžią nelengva pastebėti, tačiau remdamasis PERPECINIAIS SUGEBĖJIMAIS, kurie pasireiškia adekvačiu vaiko psichologijos, taip pat jo psichinės būklės tam tikru momentu suvokimu ir supratimu, ir KONSTRUKCINIAIS SUGEBĖJIMAIS, nuo kurių priklauso auklėjamojo asmenybės sėkmingas projektavimas ir formavimas, mokėjimas numatyti pedagogo darbo rezultatus, iš anksto atspėti vaiko elgesį įvairiose situacijose, mokytojas gali siekti mokymosi motyvacijos stiprinimo. Nuovargis ir atsitiktinė nesėkmė irgi gali veikti mokymąsi. Besikeičiančią mokymosi motyvaciją ne visada pastebi tėvai ir mokytojai.Nesimokantis vaikas “tolsta”nuo mokyklos.
- Kaip elgtis: Svarbu išsiaiškinti mokymosi sunkumų priežastis. Tai gali būti pažintinės veiklos sunkumai, mokymosi motyvacijos stoka, nuovargis ar net atsitiktinė nesėkmė. Palaikykite vaiką, skatinkite jo domėjimąsi mokslu, padėkite jam įveikti sunkumus ir džiaukitės jo pasiekimais.
2. Agresyvus Vaikas
- 2. 3. Vaiko agresyvumą pirmiausia formuoja šeimos santykiai, tėvų bendravimo ssu vaiku stilius ir tik po to mokyklinė situacija. Gana dažnai agresyvų poelgį sukelia didėjantis priešiškumas. Priešiškumo ir agresijos objektai ne visada sutampa. Pirmuoju priešiškumo požymiu tiktų laikyti simpatijos emocijų nykimą. Tai liudytų mažėjantis draugų skaičius ir negatyvūs jiems nepriklausančių žmonių vertinimai. Vėliau tiems, neigiamai vertinamiems, vaikas priskiria slaptą norą pakenkti. Jis tuo pačiu metu ir nepasitiki aplinkiniais, ir jiems pavydi, mano esąs skriaudžiamas ir apgaudinėjamas.
- Kaip elgtis: Agresyvaus vaiko atveju svarbu nustatyti agresijos priežastis. Dažnai tai būna šeimos problemos, netinkamas tėvų bendravimo stilius ar mokyklinė situacija. Mokykite vaiką valdyti pyktį, spręsti konfliktus taikiai, ugdykite jo empatiją ir pagarbą kitiems.
3. Silpnavalis Vaikas
Mokymasis reikalauja pastangų. Jų stoka - viena iš dažnesnių mokyklinio konflikto priežasčių. Silpnavalis vaikas, kaip ir kiti,nori pripažinimo ir sėkmės. Tokie vaikai tinkamai mokosi ir elgiasi tik tada, kai yra pakankamai nuosekliai kontroliuojami.
- Kaip elgtis: Silpnavaliam vaikui reikia nuoseklios kontrolės ir palaikymo. Padėkite jam išsikelti realius tikslus, skatinkite jo pastangas, džiaukitės jo pasiekimais ir mokykite jį atkaklumo.
4. Hiperaktyvus Vaikas
Kliudo pats sau., t.y. trukdo reikalaujančiai kruopštumo veiklai, neleidžia jos baigti, o pakili, jaudri emocinė būsena kliudo teisingai įvertinti situaciją, numatyti galimą nesėkmę, pavojaus tikimybę. Svarbi hiperaktyvaus vaiko savybė - pernelyg didelis pasitikėjimas savimi.ji kyla dėl nemokėjimo pasinaudoti neigiama patirtimi. Klaidas, nesėkmes toks vaikas tarsi “pamiršta”, todėl linkęs kurti nerealius planus, rizikuoti. Veiklumas, optimistinė nuostata padeda išvengti didesnių nesėkmių, tačiau neugdo atsakingumo, skatina stiprių pojūčių. Jaunesniems hiperaktyviems vaikams gali padėti intensyvesnė, prasminga, įdomi bei mokyklai ir tėvams priimtina veikla. PEDAGOGINIS MEISTRIŠKUMAS - mokytojo savybė, kuri gimsta iš meilės vaikams, pedagoginiam darbui, įgyjamas mokytojo valios pastangomis, kruopščiu darbu įveikiant įvairius sunkumus, siejant teoriją su praktika, kūrybiškai tvarkant bei tobulinant savo pedagoginę veiklą bei santykius su mokiniais, suteikia galimybę keisti ir tobulinti hiperaktyvaus vaiko darbo, bendravimo, mokymosi stilių. Vaiko aktyvumas dažnai pasireiškia kaip impulsyvumas.
- Kaip elgtis: Hiperaktyviam vaikui reikia specialaus dėmesio ir supratimo. Užtikrinkite jam saugią ir struktūruotą aplinką, skirkite jam daug fizinės veiklos, mokykite jį valdyti impulsus, ugdykite jo dėmesį ir koncentraciją. Svarbu bendradarbiauti su specialistais, kurie gali padėti vaikui ir jo tėvams.
5. Demonstratyvus Vaikas
Vaikai siekia dėmesio bei pripažinimo, tačiau ne visada pasirenka tinkamus būdus šiam siekimui įgyvendinti, bando nustebinti aplinkinius neįprasta apranga, šokiruojančiais poelgiais, kaprizais. Jie siekia sukelti kitų žmonių jausmus, vadinasi, jo poelgiai gali būti pakenkti tik kkitų dėka. A.Šerkšnas knygoje “Mokyklinė bendruomenė” pažymėjo, kad asmenybė - tai didžios dvasios žmogus. Mokiniai intuityviai ir labai giliai jaučia mokytojo nuostatas, jo asmenybės vertės jėgą, gėrisi ir tiki mylimo mokytojo žodžiais. Tai žadina mokinio troškimą sekti mokytoju, perimti jo patirtį. Taip asmenybė formuoja asmenybę natūraliai, be kolizijų. Lietuvos mokyklose atlikti tyrimai parodė, kad pradinėse klasėse yra nemažai akcentuoto charakterio vaikų, kuriems reikalinga pagalba, didesnis dėmesys.Akcentuacija - tai ypač ryškus charakterio bruožas, trukdantis veiklos ir bendravimo adaptacijai. Charakterio pakitimai yra labai individualūs. Labai dažnai dirbant su atsiliekančiais, nedrausmingais ar kitaip išsireiškiančiais mokiniais visai nesidomima, nesusimąstoma, kodėl jie taip elgiasi. Ne visi metodai vienodai veikia skirtingus vaikus, todėl ne visada galima tikėtis pageidaujamų rezultatų. Kita vertus, atsitinka ir taip, kad buvę pažangūs, gabieji mokiniai pradeda atsilikti ne dėl sugebėjimų stokos, bet dėl tam tikrų priežasčių.
- Kaip elgtis: Demonstratyviam vaikui reikia dėmesio ir pripažinimo, tačiau svarbu mokyti jį tinkamų būdų, kaip to pasiekti. Skirkite jam dėmesio, bet ne tada, kai jis elgiasi netinkamai. Pagirkite jį už gerus darbus, skatinkite jo kūrybiškumą ir saviraišką.
6. Akcentuoto Charakterio Vaikai
Akcentuacija - tai ypač ryškus charakterio bruožas, trukdantis veiklos ir bendravimo adaptacijai. Charakterio pakitimai yra labai individualūs. Labai dažnai dirbant su atsiliekančiais, nedrausmingais ar kitaip išsireiškiančiais mokiniais visai nesidomima, nesusimąstoma, kodėl jie taip elgiasi. Ne visi metodai vienodai veikia skirtingus vaikus, todėl ne visada galima tikėtis pageidaujamų rezultatų. Kita vertus, atsitinka ir taip, kad buvę pažangūs, gabieji mokiniai pradeda atsilikti ne dėl sugebėjimų stokos, bet dėl tam tikrų priežasčių.
Taip pat skaitykite: Sunkių ligų įtaka pensijų kaupimui
6.1. Isteroidinis Charakteris
Pastovaus dėmesio tik sau, kurio, kaip ir susižavėjimo, pripažinimo, netgi užuojautos, siekia visais įmanomais būdais, pasitelkę besaikę fantaziją, melą, vaidybą. Tokių vaikų bėda - egocentriškumas ir su juo susijęs demonstratyvumas. Paprastai pedagogai, tėvai pastebi tik egocentriškas reakcijas, neapsakomų vaikų norą patikti aplinkiniams. Nuo mažens šie vaikai visais įmanomais būdais siekia pripažinimo, o jų tėvai savo mažylius tiesiog dievina. Tačiau ši aplinkybė labai apgaulinga, nes bendraudami su kitais šie vaikai gali tapti tikrais despotais. Tai vienas sunkiausiai koreguojamų charakterio pakitimų. Vaikų tėvai dažniausiai bet kokią pastabą, patarimą labai išgyvena, nenori pedagogų ir psichologų išvadoms pritarti. Taigi pagrindinės šių vaikų ydos yra melavimas, noras visur pirmauti ir patikti aplinkiniams pasitelkus visas įmanomas priemones, taip pat veiksmų, poelgių neapgalvojimas, nemokėjimas laiku sustoti, atsitokėti. Ir pagaliau - bėgimas iš namų ir vagystės (priežasčių tektų ieškoti namuose ir šeimoje). Melavimas glažiai susijęs su nemokėjimu laiku sustoti, nesugebėjimu numatyti tolimesnius savo veiksmus. Norėdamas įrodyti esąs teisus, vaikas gali, pavyzdžiui, net prasiduria adata ranką ir kt. Labai svarbu ne užgniaužti, bet tinkama linkme nukreipti vaiko norą pirmauti. Jeigu bus trukdoma, toks vaikas vis tiek taps lyderiu, tik vadovausis neigiamomis paskatomis. Šie vaikai dažniausiai galvoja tik apie save ir kokį įspūdį jie daro kitiems dėl to užgožia kitus mokinius. Mokytojas, pasitelkęs PERCEPCINIUS SUGEBĖJIMUS, turėtų skatinti tokio vaiko domėjimąsi ir kitais klasės mokiniais. Pasitaiko, kad prašymas papasakoti, kuo jam įdomūs kiti klasės mokiniai, susilaukia pasipriešinimo. Todėl kalbėdamas su šiais vaikais mokytojas turėtų nurodyti ir kitų patrauklias savybes. Stengdamiesi patikti kitiems, vaikai būna pasirengę viskam, ne visada būna nuoširdūs.
- Kaip elgtis: Svarbu ne užgniaužti, bet tinkama linkme nukreipti vaiko norą pirmauti. Jeigu bus trukdoma, toks vaikas vis tiek taps lyderiu, tik vadovausis neigiamomis paskatomis. Mokytojas turėtų skatinti tokio vaiko domėjimąsi ir kitais klasės mokiniais.
6.2. Hipertiminis Charakteris
Vaikai visada stebėtinai gerai, pakiliai nusiteikę, mėgsta bendrauti, ypač išsiskiria savarankiškumu, bet yra pernelyg judrūs. Pradinėse klasėse vaikai, turintys šios akcentuacijos bruožų, dažniausiai esti geri mokiniai. Šiuo atveju, pedagogas turėtų ryžtingai (RYŽTINGUMAS), taip teigia keletas vadovavimo klasei ir drausmės programų (Lee Marlene Canter), reaguoti įmokinio blogą elgesį. Ryžtingas stilius reikalauja iš mokytojų labai aiškiai žinoti. Ko jie iš mokinių reikalauja, ir reaguoti į mokinių elgesį atkakliai ir pasitikinčiai. Mokytojams patariama konkrečiai įvardyti blogai besielgiantį mokinį ir neišleisti jo iš akių. Canter tvirtina, kad mokytojai neturėtų priimti blogai besimokančių mokinių pasiteisinimų. Apskritai šie vaikai linkę bendrauti, todėl jei jie jaučia pedagogo GERANORIŠKUMĄ, beveik visada sutinka bendradarbiauti. Tačiau nemažai problemų kyla tokioje šeimoje,kur auklėjama tik su diržu. Auklėdami šiuos vaikus pedagogai ir tėvai neturėtų pasikliauti tik hipergloba ir iniciatyvos slopinimu. Nesaikingas rūpinimasis ir dėmesys gali skatinti vaiko pasipriešinimą, protestą. Mokykloje ir namuose formuojant tinkamo elgesio įgūdžius ir slopinant impulsyvumą taikytina neigiamos patirties ir nesėkmių kaupimo bei situacijų aptarimo metodika. Geriausia, kad poelgį sukėlusias priežastis išsiaiškintų pats mokinys, pats pajustų pasitikėjimą savo jėgomis ir žiniomis. Išsiaiškinus tam tikro poelgio priežastis, derėtų pasikalbėti apie tai, kaip kitą syk išvengti neigiamų pasekmių, pasirinkti kitą kelią. Neigiamos patirties ir nesėkmių bei situacijų aptarimo svarbiausias tikslas - ne sugėdyti vaiką, o išmokyti vertinti, visa tai įsidėmėti ir iš klaidų ar pasekmių mokytis. Ši metodika ypač efektyvi bus tik įsisąmoninus neigiamų poelgių pasekmes. Pedagogas turėtų jausti ribą ir stengtis nesimėgauti dėl nesėkmių, kurias patiria vaikas, o, priešingai, išgyventi jas su vaiku, mokėti nustebinti ir džiaugtis “atradimais” - tai būtina pradinukų mokytojui. ĮGIMTAS TAKTAS, AUKŠTA VIDINĖ KULTŪRA, GEBĖJIMAS RASTI TEISINGIAUSIĄ IŠEITĮ IŠ KEBLIOS SITUACIJOS - savybės, kurių prireikia kasdien ir kurios laiduoja sėkmingą pedagoginę veiklą. Trokšdami pasisekimo, minėtieji vaikai nėra linkę kviesti žaisti jiems “nenaudingų” vaikų. Dėl to būtina juos išmokyti adekvačių bendravimo su aplinkiniais formų ir būdų. Mokytojų KULTŪRINGAS IR MANDAGUS BENDRAVIMAS visur ir su visais - geriausias pavyzdys. Čia taip pat tiktų trumpos vaidybinės situacijos per tikybos ar etikos valandėles, tačiau aptarimas turėtų būti individualus. Daugelis mokytojų tokius vaikus vadina “viesulais”, “vėtromis”, “strakalais makalais” ir pan. Visi šie žodžiai skirti mokinių judrumui apibūdinti. Įdomią užduotį jie atlieka labai greitai, o per likusį laiką išdykauja. Suprantama, mokytojams kyla tam tikrų problemų - reikalingi DIDAKTINIAI SUGEBĖJIMAI, kurie padeda mokytojui gerai planuoti ir rekonstruoti medžiagą, padaryti ją prieinamą moksleiviams, kūrybiškai vesti pamokas , vystant vaikų mąstymą, pratinant juos dirbti savarankiškai. Šiems vaikams reikia skirti tokias užduotis, kad jie galėtų išlieti susikaupusią energiją. Šių vaikų vienišumas ir nervingumas priklauso nuo aplinkinių veiksmų. Tiksliai nežinodamas vaiko nervingumo priežasčių, pedagogas neturėtų daryti skubotų išvadų.
- Kaip elgtis: Šiems vaikams reikia skirti tokias užduotis, kad jie galėtų išlieti susikaupusią energiją. Šių vaikų vienišumas ir nervingumas priklauso nuo aplinkinių veiksmų. Tiksliai nežinodamas vaiko nervingumo priežasčių, pedagogas neturėtų daryti skubotų išvadų.
6.3. Senzytivusis Charakteris
Bendravimo ir tarpusavio santykių problemos skiriasi nuo baimių, sukurtų vaizduotės ar kilusių ko nors išsigandus. Reikėtų skirti įteigtą baimę nuo sąlygojamos asmeninių vaiko savybių ir baimę, kilusią susiklosčius tam tikrai situacijai. Vaikas nustos bijoti tik tada, kai bus gerbiami jo jausmai, norai, pripažįstamas jo vidinis pasaulis, kai jį užkrės teigiamas auklėtojo pavyzdys, kai jis išmoks vertinti savo trūkumus ir bent mažos dalies jų atsisakyti, kai santykiai su juo bus grindžiami kitais svertais, kriterijais, bus lankstesni, nuoširdesni, ne tokie griežti. Vaikai apie kuriuos čia kalbama, be artimųjų negali žengti nė žingsnio, todėl norintiems su jais artimiau susidraugauti mokytojams nebus lengva. Vis dėlto ši draugystė įmanoma, jeigu būtų aatsisakyta grasinimų, prievartos ar fizinių bausmių. Apskritai baimė - sudėtinga problema, kurią reikia išspręsti. Pirmiausia reikėtų įsisamoninti patį baimės buvimo faktą, besąlygiškai suvokti vaiką tokį, koks jis yra, ir ieškoti baimės atsiradimo priežasčių. Ilgą laiką išgyvendamas nerimą ir pesimizmą, vaiko organizmas pasidaro nebe toks atsparus, vaikas dar labiau prisiriša prie tėvų, darosi nevalingai paklusnus, susiformuoja naujos baimės. Jeigu užuot suteikę pagalbą vaikui aiškinsimės tarpusavio santykius arba apskritai nepasitikėsime vaiko jėgomis (PASITIKĖJIMAS VAIKO JĖGOMIS), tikėtis aktyvumo, pageidaujamų rezultatų beviltiška. Štai viena iš priežasčių, kodėl tėvų ir vaikų santykiams reikėtų skirti deramą dėmesį, nes ttik normalizavus šiuos santykius gali būti išgyvendinta baimė. Dažniausiai šie vaikai yra indiferentiški, todėl mokytojo pagalba jiems būtina. Beje, baimę lydi įvairios ligos. Vienos iš jų fiziologinės (kyla nuo pervargimo), kitų priežastys yra psichologinės (liga yra tarsi apsauginis mechanizmas).
- Kaip elgtis: Pirmiausia reikėtų įsisamoninti patį baimės buvimo faktą, besąlygiškai suvokti vaiką tokį, koks jis yra, ir ieškoti baimės atsiradimo priežasčių. Ilgą laiką išgyvendamas nerimą ir pesimizmą, vaiko organizmas pasidaro nebe toks atsparus, vaikas dar labiau prisiriša prie tėvų, darosi nevalingai paklusnus, susiformuoja naujos baimės.
6.4. Paranojinis Charakteris
Vaikai, kuriems būdingas šis charakterio pakitimas, mėgsta būti vieni. Jiems labai patinka suaugusiųjų draugija, kur galima tylėti, užsisklęsti savyje. Beje, tokie vaikai yra įtarūs, nedaug kuo pasitiki. Neigiami bruožai išryškėja, atsiskleidžia dėl neteisingo vaikų auklėjimo, tarkim, tėvams ir pedagogams pasirinkus baudimo - glostymo taktiką. Tai ypač skatina vaikų nepasitikėjimą. Todėl koreguoti šį charakterio pakitimą, būtina vaiko egoizmą nukreipti tam tikra linkme. Šiam procesui reikia pasirengti iš anksto skatinant vaiko pasitikėjimą mokytoju.
- Kaip elgtis: Koreguoti šį charakterio pakitimą, būtina vaiko egoizmą nukreipti tam tikra linkme. Šiam procesui reikia pasirengti iš anksto skatinant vaiko pasitikėjimą mokytoju.
6.5. Epileptoidinis Charakteris
Vaikai išsiskiria inertiškumu, nepaiso aplinkinių interesų. Užsimezgus konfliktui, jie tampa ypač agresyvūs, grubūs. Šis charakterio pakitimas pastebimas kūdikystėje. Kalbėtis su epileptoidiniu vaiku nėra lengva. Atvirą pokalbį vaikas gali palaikyti puolimu. Labiausiai tiktų kalbantis su tokiu vaiku aptarti jam įdomią veiklą, pasišnekėti apie žmones, kuriuos jis mėgsta. Kai niekas jų netrikd…
Taip pat skaitykite: Efektyvus bendravimas su vaikais
- Kaip elgtis: Labiausiai tiktų kalbantis su tokiu vaiku aptarti jam įdomią veiklą, pasišnekėti apie žmones, kuriuos jis mėgsta.
Savireguliacija ir Jos Svarba
Vaikystėje formuojamos pagrindinės asmenybės savybės ir įgūdžiai. Savireguliacijos įgūdžiai padeda vaikams išmokti valdyti savo elgesį, emocijas ir mintis, suteikiant jiems įrankius, kurie padės jiems vystytis į emocionaliai ir socialiai kompetentingus suaugusius.
Savireguliacija yra procesas, kurio metu asmuo kontroliuoja savo elgesį, emocijas, mintis ir kitas psichologines bei fizines būsenas, siekdamas pasiekti savo tikslus, išlikti sveikas ir gerai prisitaikyti prie savo aplinkos. Savireguliacija yra sudėtingas procesas, kurio metu vyksta įvairūs biologiniai, psichologiniai ir fiziologiniai procesai organizme.Šie procesai gali būti susiję su emocijomis, elgesiu, dėmesiu, fizinėmis jėgomis ir kt. Savireguliacija yra svarbus kognityvinės ir emocinės sveikatos aspektas, nes ji padeda veiksmingai valdyti stresą, įveikti iššūkius ir tinkamai prisitaikyti prie aplinkos. Ji taip pat svarbi socialiniame kontekste, nes padeda reguliuoti tarpasmeninius santykius ir bendravimą su kitais žmonėmis.
Savireguliacijos Poveikis Kūnui
- Autonominė nervų sistema: Savireguliacija gali turėti įtakos autonominės nervų sistemos veiklai, reguliuojant kvėpavimą, širdies ritmą, kraujospūdį ir kitus vidaus organų veiklos aspektus.
- Endokrininė sistema: Savireguliacija taip pat gali paveikti endokrininę sistemą, kuri yra atsakinga už hormonų gamybą ir jų išsiskyrimą į kraują.
- Smegenų veikla: Savireguliacija taip pat gali paveikti smegenų veiklą. Tam tikri smegenų regionai, tokie kaip smegenų migdolas, yra susiję su emocijomis, elgesio kontrolės ir dėmesio reguliavimo procesais.
- Imuninė sistema: Geras savireguliacijos valdymas gali padėti stiprinti imuninę sistemą ir padidinti organizmo atsparumą infekcijoms.
Savireguliacijos Svarba Vaikams
Savireguliacijos įgūdžiai yra svarbūs:
- Asmenybės vystymuisi: Suteikia įrankius, kurie padės jiems vystytis į emocionaliai ir socialiai kompetentingus suaugusius.
- Mokymosi sėkmei: Gebėjimas reguliuoti dėmesį, valdyti impulsus ir susitelkti padeda vaikams geriau mokytis ir pasiekti akademinių bei asmeninių pasiekimų.
- Socialiniams santykiams: Vaikai, turintys gerus savireguliacijos įgūdžius, yra linkę geriau suprasti ir valdyti savo emocijas, ką jie jaučia, ir kaip tai veikia jų elgesį su kitais.
- Streso valdymui: Padeda jiems veiksmingai įveikti sunkumus, susidūrus su iššūkiais ar sprendžiant problemas.
- Ilgalaikei gerovei: Savireguliacijos įgūdžiai yra naudingi ne tik vaikystėje, bet ir vėliau gyvenime.
Požymiai, Rodantys Savireguliacijos Iššūkius
- Impulsyvumas
- Emocinis nestabilumas
- Dėmesio trūkumas
- Nesugebėjimas suvaldyti streso
- Nesugebėjimas prisitaikyti prie pokyčių
- Nesugebėjimas susitvarkyti su konfliktais
- Per didelis arba per mažas savęs kritikavimas
- Nuolatinės įtampos arba nerimo jausmai
- Per didelis pergyvenimas dėl praeities klaidų ar nesėkmių
- Prokrastinacija
#