Vaiko raida yra procesas, kurio metu asmenybė vystosi nuo kūdikystės iki savarankiškos pilnametystės. Suprantama, kad vaikučio augimas kelia daug klausimų tėvams - ar mano vaiko raida yra normali? Ką turėtų mokėti vaikas tam tikro amžiaus tarpsnio? Šiame straipsnyje aptarsime 3-5 metų vaikų raidos etapus darželyje.
Vaiko raidos svarba
Vaiko augimo etapuose yra labai svarbu atsižvelgti į aspektus, kurie padėtų Jums geriau suprasti savo vaiką ir ką jis turėtų gebėti tam tikro amžiaus tarpsnyje, t.y.: stambioji ir smulkioji motorika, kalba, socialinė branda ir suvokimas. Šie raidos etapai yra nuolat kintantys bei nuolat ugdomi Jūsų vaikui augant, tad labai svarbu individuliai pažvelgti į kiekvieno vaiko sukauptą patirtį, nelyginti tarpusavyje.
Pirmieji 3 vaiko metai yra skirti neurosensorinei sistemai formuotis. Iš to laikotarpio mūsų prisiminimuose paprastai būna išlikę šešėliai patirtų emocijų (išgąsčio, džiaugsmo) arba į atmintį įstrigę pojūčiai (kai kas atsimena kepamos duonos ar saulėje džiūstančių skalbinių kvapą, saugumo jausmą ir pan.). Apie 3 metus jis pradeda įsisąmoninti savąjį „aš“ ir tai sukelia jam prieštaringus jausmus: iš vienos pusės - bundantis savarankiškumas reikalauja savojo „aš“ įtvirtinimo (o trejų metų vaikui suvokiama to forma - nesutikimas ir prieštaravimas), kita vertus, savęs atskirumo nuo supančio pasaulio suvokimas kelia nesaugumo jausmą. Taip pasireiškia trečiųjų vaiko metų krizė, tėvų vadinama „spyriojimosi“ periodu.
Socialinė raida darželyje
Socialusis vaiko laikotarpis paprastai prasideda apie trečiuosius jo gyvenimo metus - tai yra pagrindinė ir plačiausia šio amžiaus tarpsnio (3-5 metų) tema. Kaip jau aptarėme anksčiau, fiziologinė vaiko raida, jos etapai lemia ir išorinę vaiko raidą: socialinę, psichologinę, formuoja tam tikrus specifinius tam amžiaus tarpsniui būdingus vaiko poreikius.
Apie trečiuosius vaiko gyvenimo metus intensyviausiai organizme vystosi ritminė ir kraujotakos sistema (fizinio kūno centras): širdis, plaučiai, bronchai trachėja, kraujotaka. Yra nuostabu, kad tarsi atliepiant šiems vidiniams procesams, vaikas ritmo pradeda ieškoti ir išorėje. Metas į darželį. Vaikas sąmoningai domisi kitais vaikais: ką jie sako, siūlo, tinkamai reaguoti į kito vaiko elgesį. Bendraudamas jau pastebi priežasties-pasekmės ryšius, suvokia dėsningumus, mokosi socialinio elgesio taisyklių. Tuo laikotarpiu iki galo pasireiškia vaiko motyvacija būti su kitais vaikais - jį sunku nulaikyti žaidimų aikštelėje, o dar sunkiau „iškrapštyti“ iš jos.
Taip pat skaitykite: Efektyvus bendravimas su vaikais
Yra kelios priežastys, kodėl darželį rekomenduojama pradėti lankyti nuo 3 metų: pirma, apie tą laikotarpį imuninė sistema jau yra ganėtinai stipri, ir tolesniam jos vystymuisi jau reikia įvairesnės imuninių sistemų „puokštės“ nei ji sukuriama namų aplinkoje. Kuo socialinė aplinka grupėje įvairesnė, tuo geriau - vaikas „treniruojasi“ kurdamas santykius su skirtingais vaikais ir taip mokosi bendrauti ir bendradarbiauti, nepriklausomai nuo kito žmogaus amžiaus ir gebėjimų, priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra. Mišriose grupėse vaikai veikia ne dėl konkurencinės aplinkos sukeltos antrinės motyvacijos (noro būti pranašesniu), o dėl vidinės motyvacijos (todėl, kad jiems patiems tai labai įdomu). Vaikai normaliai reaguoja, kad grupėje yra mažesnių, kuriuos galima globoti ir taip jaustis didesniu, bet yra ir vyresnių, kurie sugeba ir gali daugiau. Kai konkurencinė aplinka labai stipri, vaikai linkę įsitempti.
Jei iki 2,5-3 metų vaikas paprastai žaidžia su savimi, aplinka, daiktais, tai nuo 3-3,5 metų jis pradeda žaisti su kitais vaikais. Žaidimai tampa įdomūs, vaidmeniniai, vaikai žaidžia įsijautę, negailėdami tam jėgų. Žaidžiama visą gyvenimą - nuo kūdikystės iki senatvės, tačiau daugiausia žaidžia 3-6 metų vaikai (kaip daugiausia mokosi mokyklinio amžiaus vaikai, dirba jauni ir vidutinio amžiaus žmonės). Pirmiausia žaisti vaikui yra labai įdomu. Tačiau kartu tai nekelianti įtampos ugdymo priemonė. Iki 3 metų vaiko žaidimai dažniausiai yra sutelkti į pasaulio pažinimą, atradimą per pojūčius (todėl jiems įdomu žaisti su sagomis, kaštonais, pilstyti vandenį, nardyti muilo putose, žarstyti smėlį, miltus). Apie trečiuosius metus vaikas jau pradeda žaisti vaizduotės-vaidmeninius žaidimus. Tai sutampa su jo besivystančiu priešoperaciniu intelektu bei abstraktaus mąstymo užuomazgomis. Vaikas jau gali įsivaizduoti save skirtinguose vaidmenyse: lyg būtų mama, tėtis, vairuotojas, gydytojas. Geba apsimesti katyte, šuniuku ar zuikučiu. Žaisdamas atlieka ne tik realius veiksmus su daiktais, bet ir tariamus. Atkuria ne tik čia pat patirtus, bet ir anksčiau matytus, išgyventus įspūdžius.
Dažnai diskutuojama, ar vaikas, bendraudamas tik su suaugusiaisiais ir neturėdamas galimybių žaisti su kitais vaikais, galės įgyti jam reikalingų socialinių įgūdžių? Tačiau akivaizdu, kad mažas vaikas, galėdamas žaisti su kitais vaikais, įgyja daug svarbios ir įvairiapusės patirties, kurią suaugusiesiems suteikti vaikui arba vaikams patiems įgyti vėliau yra labai sudėtinga. Yra atlikta daugybė tyrimų, kurių išvados teigia, jog vaikai, turėję galimybių daug ir įvairiai žaisti su kitais vaikais, lavina savo vaizduotę. Turintys geresnę vaizduotę vaikai yra aukštesnio intelekto ir sugeba lengviau įveikti sunkumus.
Mąstymo, kalbos ir vaizduotės lavinimas
Žaisdamas vaidmeninius žaidimus 4-5 metų vaikas mokosi žodžiais reikšti savo mintis, idėjas, susitarti su kitais vaikais. Tai labai lavina jo kalbą, didina motyvaciją naudoti vis sudėtingesnes kalbos išraiškos formas. Kartu tai lavina ir vaiko mąstymą. Naujų idėjų generavimas, gebėjimas įsivaizduoti neegzistuojančius dalykus (žaidime vaikui medžio gabaliukas gali tapti viskuo, jis gali atrasti šimtus jo panaudojimo būdų) lavina ne tik mąstymą, bet ir vaizduotę. Visi šie trys pažinimo procesai yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Siekiant lavinti vaiko mąstymą ir vaizduotę, labai rekomenduojama neperkrauti vaikų žaidimo erdvės žaislais. Geriausi - įvairios gamtos medžiagos, neišbaigti žaislai.
Mokymasis bendradarbiauti siekiant tikslų
Bendraudamas su kitais vaikais, trimetis-keturmetis mokosi ieškoti kompromiso, leidžiančio jam turėti, ko jis nori (žaislą ar žaisti jo norimą žaidimą), bet kartu ir pasiūlyti kažką, kas skatintų kitą vaiką bendradarbiauti su juo.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie „Gandrelį“
Empatiškumo lavinimas ir mokymasis spręsti konfliktus
Natūraliai santykyje su kitais vaikais kyla daug emocijų, tarp jų ir pyktis dėl savo norų nepatenkinimo. Vaiko savivertės formavimasis. Mokymasis rasti alternatyvą, kuri kuria emocinio saugumo jausmo bazę jau suaugusio žmogaus gyvenime. Vaikams idėjos ateina dažnai, jų kūrybinių impulsų dar neužgožė tik „funkcinis“ mąstymas.
Motorikos ir pojūčių vystymas
Šių dienų vaikai, natūraliai judantys mažai, turi silpnai išvystytą motoriką. Dėl šios priežasties mamos vis dažniau kreipiasi į logopedus dėl vaiko kalbos sutrikimų - šie du dalykai glaudžiai susiję tarpusavyje. Motorikos, o ypač smulkiosios, išsivystymas įtakoja ir vaiko rankytės koordinaciją, akies-rankos ryšį, o tai svarbu išvystyti ruošiantis mokyklai ir rašymui. Todėl labai svarbu, kad vaiko žaidimo erdvėje būtų kuo daugiau natūralių, neišbaigtų smulkių ir įvairių detalių (stiklo rutuliukų, karoliukų vėrimui, medžio pagaliukų su skylutėmis jų jungimui viena su kita, medžiagos skiaučių, juostelių rišimui). Kuo daugiau vaikas turės ką su tomis medžiagomis veikti (rišti, atmazgyti, verti, tvirtinti ir pan.), tuo labiau lavės jo motorika (per tai - ir kalba).
Būreliai
Dažnai tėvai vežiodami vaiką po įvairius būrelius mano, kad tokiu būdu vaikas vysto savo socialinę kompetenciją. Tam, kad vaikas mokytųsi santykių, jis turi gana ilgą laiką būti su vaikų grupe vienoje erdvėje, turėti pakankamai laiko laisvam žaidimui (kuomet suaugęs žmogus neorganizuoja vaikų veiklos). Tik tuomet vaikas eina prie kitų vaikų, kalbina, siūlo idėjas bendriems žaidimams, tariasi dėl taisyklių, skirstosi vaidmenimis, ruošia erdvę bendrai veiklai. Jei dėl tam tikrų priežasčių vaikas nėra vedamas į darželį, tuomet mamos gali burti „mamų grupę“, kurioje kartu žaisti galėtų bent 4-5 vaikai.
Ką man veikti?
Kai vaikas klausia „ką man veikti?“, nebūtina jo iškart užversti pasiūlymais. Nuobodulys yra didžiulis kūrybos stimulas. Labai dažnai po vaiko klausimu suaugusiajam „ką veikti?“ slypi prašymas - „veikiame ką nors kartu, drauge!“. Todėl vaikui visuomet galima pasiūlyti prisijungti prie Jūsų veiklos: kepti sausainius, lupti ir smulkinti daržoves, net valyti dulkes. Vaikui tai labai įdomūs žaidimai, jei „žaidžiami“ kartu su Jumis - pačiu įdomiausiu ir geriausiu žmogumi pasaulyje!
Nenuostabu, kad visą šį procesą lydi neišvengiami emocijos, pyktis, ašaros, nusivylimai. Vaikai pykstasi, mokosi susitaikyti, atleisti, vėl pykstasi ir taikosi. Neretai vaikiški konfliktai suaugusiesiems kelia daug nerimo ir klausimų: kištis ar nesikišti? ką daryti, jei skriaudžia mano vaiką? mokyti apsiginti ar ne? Kol vaikas dar nesugeba „kontaktuoti“ žodžiais, kol neišmoksta bendrauti (o to jis mokosi iki 4-4,5 metų), tol „kalbasi“ veiksmais. Toks „kalbėjimasis“ vizualiai yra daug aktyvesnis, kūniško kontakto kur kas daugiau, daugiau ir pasistumdymų. Laikui bėgant sudėtingas situacijas jis spręs vis geriau ir geriau.
Taip pat skaitykite: Vaikų kirpykla "Pas Voveryką"
Stebėti situaciją ir leisti vaikui savarankiškai ją spręsti. Suaugusiojo įsikišimas reikalingas tik tuomet, kai situacija per sudėtinga vaiko jėgoms pagal jo amžiaus galimybes arba kai ji fiziškai kelia pavojų kitiems žmonėms ar aplinkai. Tėvų kišimasis į visas vaikiškas situacijas blokuoja jo valią, iniciatyvą. Jūsų tinkamas pavyzdys, kaip gražiai, humaniškai ir teisingai gali būti sprendžiamos sudėtingos situacijos ir yra tas pagrindas, ant kurio formuosis vaiko socialiniai įgūdžiai.
Nereti vien matymas, kaip yra guodžiamas, raminamas nuskriaustas vaikas, visa jo išgyvenama drama jau yra tinkamas moralinis atpildas skriaudėjui. Išsiaiškinkite situaciją. Nebūtinai tas, kuris verkia, yra auka. Jis gali būti ir tylusis provokatorius. Tegu situaciją papasakoja abi pusės, gal dar situaciją stebėjo kiti liudininkai? Tik išsiaiškinę situaciją, paskelbkite „verdiktą“. Jis turi būti teisingas (vaikai turi vidinį teisingumo jausmą ir neprieštarauja teisingoms išvadoms bei drausminėms nuobaudoms). Skirkite jam bausmę (pvz., ramiai pasėdėti šalia, kol apgalvos savo elgesį), bet emociškai nenusigręžkite nuo vaiko, neatstumkite jo. Bet kokio konflikto sprendimas turi pasibaigti susitaikymu. Šiuolaikiniai vaikai labiausiai mėgdžioja net ne tai, ką ir kaip mes sakome ar darome, o kartais, atrodo, stebuklingu būdu „nuskenuoja“ tikrąsias mūsų mintis, mūsų vidines nuotaikas. Todėl ne tik žodis turi nesiskirti nuo veiksmo, bet ir vidinė nuostata. Atminkite: jei nenorite, kad vaikas kažką darytų, negalite to daryti ir patys.
Vaiko asmenybės vystymasis pagal E. Eriksoną
Pagal E. Eriksono asmenybės raidos teoriją, vaiko asmenybės vystymasis pereina tam tikrus raidos etapus. Antraisiais-trečiaisiais metais vaikas viską siekia daryti pats ir labai didžiuojasi savo naujaisiais gebėjimais. Tėvai, kurie leidžia vaikui savarankiškai atlikti tai, ką jis nori ir gali, padeda vaikui įgyti autonomijos (savarankiškumo) jausmą ir ugdyti valią. Tačiau labai svarbu žinoti, kad nekantrūs ar hiperrūpestingi tėvai vaikui daro „meškos paslaugą“. Darant, ką gali pats vaikas, ar nuolatos jį skubinant, vaikui formuojamas abejojimo savimi ir gėdos jausmas, ugdoma žema savivertė.
Pagal E. Eriksoną, 3-6 metai - tai žaidimų metai. Vaikui žaidžiant, auga jo aktyvumas, jis turi spręsti naujas gyvenimo užduotis, atsiranda smalsumo ir kūrybiškumo užuomazgų. Šioje stadijoje sprendžiamas psichosocialinis konfliktas tarp iniciatyvos ir kaltės. Todėl čia ir vėl labai svarbu, kad tėvai leistų pasireikšti vaiko valiai. Jei tėvai leidžia vaikui būti savarankiškam, smalsiam, kūrybingam, formuojasi iniciatyvumas, kuris ateityje sudaro galimybę mokėti siekti savo tikslų ir efektyviai dirbti.
Fiziniai įgūdžiai
Iš „techninių“ įgūdžių trimetis jau turi mokėti pats pavalgyti, apsirengti ir nusirengti, lipti laiptais aukštyn ir žemyn, savarankiškai tvarkytis tualeto reikalus, plautis rankas. Su sudėtingesnėmis užduotimis (pvz., apsimauti kombinezoną, užsirišti šaliką ir pan.) jam gali prireikti jūsų pagalbos. Nebijokite skirti vaiko amžiui ir galimybėms įveikiamų, bet ganėtinai savarankiškų užduočių: perduoti žinutę tėčiui, atnešti laikraščius iš pašto dėžutės (tai gali padaryti jau ir keturmetis), atnešti daiktą iš kito kambario, nuvalyti dulkes nuo vaikui pasiekiamų baldų paviršių, stalo peiliu supjaustyti obuolį. Todėl atminkite: jei norite, kad vaikas kažką darytų, turite tai daryti ir jūs. O jo motyvacija labai priklausys nuo to, su kokia meile, įsitraukimu, nejausdami įtampos darbo imsitės jūs patys.
Svarbu mokyti vaiką būti atsakingą ne tik už save, bet ir už kitus. Mokyti imti, duoti, dalintis, palaukti savo eilės, gerbti kitų norus ir mokėti pasakyti apie savuosius. Puiku, jei vaikas namie turės augalėlį, kuriuo rūpinsis kasdien. 3-4 metų vaikams tinka įvairios ritminės (formulinės) pasakos su pasikartojimais. Pradėkite nuo pačių paprasčiausių lietuvių liaudies pasakų: „Vištelė ir gaidelis“, „Ropės rovimas“, „Dangus griūva“ ir pan. Sanatorijose, kuriose gydomi širdies, kraujospūdžio sutrikimų turintys suaugę pacientai, viena iš terapijos priemonių yra pasakos. Panašiai pasakos veikia ir vaikus.
3 metų vaiko gebėjimai
- Peršoka per padėtą ant žemės juostelę, nušoka į tolį 20-30 cm.
- Sudeda 3 iš 4 kaladėlių pagal spalvą.
- Teisingai parodo daiktą, kai nupasakojama daikto funkcija.
- Atpažįsta bent dvi judėjimo rūšis paveikslėliuose.
- Supranta bent 2 klausimus: „ką darai kai nori miego? esi išalkęs?
- Žodyną sudaro 200 ir daugiau žodžių (iki 1000).
- Galima suprasti maždaug 80 proc.
- Jau moka išreikšti jausmus žodžiais.
- Pradeda paklusti ir gerbti taisykles.
- Atkakliai nori viską atlikti savarankiškai.
- Valgo ir geria savarankiškai neišlaistydamas.
- Domisi stalo dengimu.
- Plauna rankas su muilu ir nusišluosto.
- Kontroliuoja šlapinimąsi dieną būdraudamas ir miegodamas, kai kurie jau neapsišlapina ir naktį.
- Mėgsta turėti daugiau pažįstamų ir draugų.
- Būna diktatoriškas ir reikalaujantis.
- Miega 10-15 val., gali nebenorėti miegoti dieną.
5 metų vaiko gebėjimai
Penkiamečiai yra savimi pasitikintys asmenys. Jie yra patikimi ir atsakingi. Penkerių metų amžiaus vaikai žino savo gebėjimus, vertę bendruomenėje. Dažnai yra smalsūs ir nori pradžiuginti suaugusius. Jie mėgsta bendrauti ir žaisti iš karto su keliais vaikais. Paprastai renkasi tos pačios lyties draugus ir yra nepaprastai draugiški. Supranta juokus, linksta žaisti žodžiais, pokštauti.
Penkiamečiai supranta žaidimo taisykles, mėgsta žaisti grupelėse, žaisdami nori laimėti, lyderiauti. Šio amžiaus tarpsnio vaikai yra judrūs, pusiausvyra ir koordinacija sparčiai lavėja. Pradeda domėtis mankštos pratimais, sportu. Jiems lengvai sekasi rengtis. Geba peršokti virvę, važinėti dviračiu, stovėti ant pirštų galų. Pastebime, kad penkerių metų amžiaus tarpsnio vaikams pavyksta susikaupti atliekant patikėtas užduotis. Vystosi sudėtingesnis mąstymas, gebėjimas priimti sprendimus. Vaikas jau gali susikaupęs atlikti užduotį, laikosi taisyklių.
Ikimokyklinio ugdymo principai
Gairės parengtos vadovaujantis svarbiausiais ikimokyklinio ugdymo principais, užtikrinančiais ugdymo(si) kryptingumą, integralumą, veiksmingas ugdomąsias sąveikas ir ugdymo(si) kokybę.
- ugdymo(si) ir priežiūros vienovės principas. Ikimokyklinio ugdymo(si) procesui būdinga ugdymo(si) ir priežiūros vienovė. Kiekviena suplanuota ir nesuplanuota sąveika bei kasdienė rutina yra ugdanti, turtinanti vaiko patirtį.
- vaiko raidos ir ugdymo(si) dermės principas.
- žaismės principas.
- sociokultūrinio kryptingumo principas.
- integralumo principas.
- įtraukties principas.
- kontekstualumo principas.
- vaiko ir mokytojo bendro veikimo principas.
- lėtojo ugdymo(si), užtikrinančio gilų įsitraukimą, principas.
- reflektyvaus ugdymo(si) principas. Mokytojas drauge su vaiku emocijomis ir veiksmais atspindi vaiko veikimo patirtis. Su vaikais drauge pagal jų gebėjimus apmąstomos vaikų emocijos, veiklos ir jų rezultatai, numatomas tolesnis veikimas.
- šeimos ir mokyklos partnerystės principas. Mokykla ir šeima (globėjai) bendradarbiauja rengiant Programą, užtikrinant ugdymo(si) tęstinumą ir dermę, kuriant susitelkusią, kartu besimokančią bendruomenę.
Gairėse pateikiama kuriamai ar atnaujinamai Programai aktuali nauja ugdymo(si) aplinkos modeliavimo kryptis - vaikų ugdymo(si) kontekstų kūrimas. Gairėse rekomenduojamos penkios ikimokyklinio ugdymosi sritys: „Mūsų sveikata ir gerovė“, „Aš ir bendruomenė“, „Aš kalbų pasaulyje“, „Tyrinėju ir pažįstu aplinką“, „Kuriu ir išreiškiu“. Ugdymosi sritys yra ikidalykinės, orientuotos į Programoje numatytų vaikų pasiekimų plėtotę, apima vaikų ugdymo(si) turinį ir veiklas. Siekiant įtraukaus, visiems vaikams prieinamo ir sėkmingo ugdymosi, Gairėse įtvirtinamas Programos, grindžiamos universalaus dizaino mokymuisi prieiga, rengimas.
Ikimokyklinio ugdymo rezultatai yra vaikų raidos ir ugdymosi procese nuosekliai įgyjami bei plėtojami jų pasiekimai: vertybinės nuostatos, žinios bei supratimas ir gebėjimai. Ugdymosi pasiekimai suskirstyti į 18 pasiekimų sričių, kurių visuma laiduoja optimalią visų vaiko potencinių galių ūgtį. Vaikų ugdymas(is) vyksta mokyklos vidaus ir lauko aplinkose, taip pat aplinkose už mokyklos ribų (parkai, muziejai, gamtos ir kultūriniai objektai ir kt.). Kuriant ugdymo(si) kontekstus dėmesio centre yra vaikams aktuali, dėmesį patraukianti, skatinanti veikti, vaikų iniciatyvoms atvira, estetiškai patraukli aplinka. Kontekstams būdinga kryptinga vaikų veiklą inicijuojanti idėja ar iššūkis, mokytojui tikslingai parenkant ir tam tikru būdu išdėliojant priemones, sukuriančias netikėtumo momentą. Kontekstai skatina autentiškus vaikų sumanymus, palaiko ilgalaikį domėjimąsi ir gilina supratimą. Kuriant ugdymo(si) kontekstus vaikams sudaromos galimybės pasirinkti veiklą, medžiagas, priemones, veikimo vietas, laiką, veikti vienam ar bendradarbiaujant, skirtingais būdais pristatyti veiklos rezultatus. Kuriant ugdymo(si) kontekstus modeliuojama dialoginė vaikų, mokytojų ir kitų suaugusiųjų sąveika: iš anksto numatomi galimi komunikavimo su vaikais būdai ir priemonės vaikų aktyvumui paskatinti ir palaikyti. Mokytojai stebi, kuo vaikai domisi, ką geba, ir pritaiko kontekstą plėtoti pastebėtus vaikų interesus ir gebėjimus. Mokytojai ir švietimo pagalbos specialistai iš anksto numato galimas vaikų veiklos kliūtis arba jos tampa matomos vaikams veikiant sukurtame kontekste. Kuriant kontekstus naudojamos esamos kultūrinės, socialinės ir gamtinės aplinkos, iš anksto tikslingai sumodeliuotos ugdymosi aplinkos ir ugdymosi situacijos, susikuriančios čia ir dabar.
#