Ar jūsų vaikas yra iš tų, kurie valgo tik tam tikrą maistą, atsisako ragauti naujų patiekalų, o gal apskritai „nevalgo“? Šiame straipsnyje panagrinėsime dažniausias priežastis, kodėl vaikai nenori valgyti, ir pateiksime praktinių patarimų, kaip spręsti šią problemą. Problema pasirodys žymiai mažesnė, jei suprasite tikruosius vaiko maisto poreikius ir įlįsite į vaiko kailį.
Natūralūs Vaiko Mitybos Ypatumai
Nepamirškite, kad nuo vienerių metų vaiko augimo tempas sulėtėja, tad maisto jam reikia mažiau, nei anksčiau. Be to, vaiko skrandis yra mažas, jis valgo dažniau, bet po truputį. Normalu yra ir tai, kad vaikas valgo mažai vieną dieną ir daugiau kitą - šio amžiaus mažyliai nėra visiškai nenuoseklūs. Jei jis yra guvus, atrodo sveikai - neturite jokio pagrindo nerimauti ir maldauti jį suvalgyti „dar nors vieną šaukštelį“.
Naujų Produktų Baimė ir Tekstūros Jautrumas
Vaikui bet koks naujas produktas yra lygiai toks pat „įtartinas“ kaip ir jums neragauti egzotiški patiekalai. Ar jums kilo noras paragauti austrių ar sušių, pamačius juos pirmą kartą? Daugumai vaikų naujovę reikia pasiūlyti bent 10 kartų, kol jie ryžtasi jos paragauti. Kai kurie vaikai iš prigimties yra mažiau linkę eksperimentuoti. Tai tikrai nereiškia, kad vaikas niekada nebevalgys šio maisto (patiekalo). Nenustebkite, jei kitą kartą jis atmestą valgį ragaus su didžiausiu pasimėgavimu - šiuo amžiaus tarpsniu pomėgiai labai dažnai keičiasi. Taip pat gali būti, kad vaikui nepatinka maisto tekstūra - pavyzdžiui, jis gali noriai graužti obuolį, bet bjaurėtis obuolių tyrele.
Kontrolės Poreikis ir Savarankiškumas
Kai kurie vaikai mėgsta kontroliuoti situaciją ir, kai to daryti negali, ima ožiuotis. Pavyzdžiui, jei vaikas stumia nuo burnos šaukštelį, tai nebūtinai reiškia, kad jis nenori valgyti: taip jis parodo, kad nori valgyti pats! Duokite mažyliui šaukštą (kai kuriems pakanka jį tiesiog laikyti) arba pateikite tokį mastą, kurį jis galėtų imti pirščiukais. Taip pat leiskite vaikui galvoti, kad valgyti yra jo sprendimas. Užuot klausę „Ar valgysi sriubytės?“, verčiau klauskite „Ko norėtum - sriubos ar košės?“. Antruoju atveju, vaikas gali pasakyti ne, o pirmuoju atveju tikimybė, kad išsirinks vieną iš pasiūlytų variantų, yra didesnė. Pats pasirinkęs, vaikas valgys su didesniu noru.
Kiekio Baimė ir Aktyvumas
Žinoma, tai gali būti ir išrankumo požymis, bet gali būti ir taip, kad į lėkštę maisto pridėta per daug, ir toks kiekis vaiką išgąsdino. Dažniausiai taip nutinka labai aktyviems vaikams - sėdėti jiems yra tikra kančia. Todėl sodinkite vaiką prie stalo tik tuomet, kai viskas paruošta ir leiskite pakilti, kai tik jis pasisotins ir norės eiti sau.
Taip pat skaitykite: Patarimai tėvams: 2 metų vaikas rėkia
Psichologinis Spaudimas ir Kovos Laukas
Kai vaikas nenori valgyti, prastai jaustis ima ir tėvai, nes pradeda abejoti, ar yra geri tėvai.„Jei vaikui stengiamės brukti maistą ir įtikinėjame, kad būtina valgyti, tai reiškia, kad mes nepaisome jo poreikių, o savuosius iškeliame aukščiau“, - aiškino psichologė R.Vyšniauskė. Pajutęs psichologinį spaudimą vaikas gali pradėti kovoti dėl valdžios, jis gali nevalgyti vien dėl protesto - nustumti lėkštę nuo savęs, išspjauti maistą iš burnos ant grindų, skųstis, kad jam bloga, skauda galvą. Virtuvė vaikui neretai būna kovos laukas, vienintelė vieta, kur jis gali gintis nuo tėvų ir siekti savo tikslo. Visur kitur tėvai gali priversti vaiką ką nors daryti, ko jis nenori, o virtuvėje jis sugeba įrodyti, kad nuo jo taip pat daug kas priklauso.
Neigiamos Asociacijos ir Apetito Praradimas
Vaikai daug mokosi siedami vienus ar kitus reiškinius. Jei valgymas bus siejamas su pykčiu, įtampa, jei tėvai prie stalo pykstasi ir aptarinėja darbo reikalus, jei vakarienė siejama su tam tikrais reikalavimais: „Valgyk už mamytę, o dabar - už tėvelį“, „Pabaik valgyti, nes neleisiu eiti žaisti“, vaikas greitai perpranta tokio žaidimo taisykles. Jis stengiasi pabėgti iš aplinkos, kuri jam kelia neigiamų emocijų, kur jam nesmagu. Visa tai kenkia apetitui.
Kaip Pakeisti Situaciją?
Psichologė R.Vyšniauskė ragina tėvus neskubėti. Kiekvienas žmogus turi atsitraukti kelis žingsnius atgal ir pabandyti suprasti, kodėl vaiko apetitas yra toks prastas, ką įmanoma pakeisti. Tėvai turi būti gudresni ir nekontroliuoti vaiko, kiek jis nurijo kąsnių. Tėvai turi taip apžaisti situaciją, kad vaikas turėtų teisę rinktis, ką valgyti. Jis taip pat turi suprasti, kad yra ribos, kurių nevalia peržengti. Vaikas turi žinoti, kad yra tam tikros valandos, kada valgoma, kad nepriimtini užkandžiai tarp atskirų valgymų.
Genetiniai Faktoriai ir Naujų Patiekalų Įtaka
Yra žinoma, kad vieni žmonės išrankūs maistui, o kiti - ne. Tai lemia tam tikros genų mutacijos. Todėl kartais vaikai nemėgsta naujų patiekalų, o tai itin aktualu keliaujant. Kita vertus, mokslininkai ištyrė, kad vaikui reikia maždaug 20 kartų pabandyti naują patiekalą, kol galbūt jį pamėgs. Svarbu, kad tėvai nesusinervintų, jei vaikas ko nors nevalgo.
Tėvų Pavyzdys ir Alkio Jausmas
Tėvų rūpestis yra apriboti blogąjį maistą, pavyzdžiui, neleisti valgyti bulvių traškučių tada, kai vaikas to užsimano. „Jei patys valgysite su pasimėgavimu, tai matydamas vaikas galbūt pats paragaus naujo patiekalo, nes norės įsitikinti, ar tai skanu“, - sakė psichologė R.Vyšniauskė. O kartais geriausiu vaiko patarėju tampa alkis. Jei vaikas valgo tik kelis pasirinktus patiekalus, deja, dažniausiai tai ne grikių košė, jautienos maltinis ir avokadas.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti jautriam vaikui darželyje?
Energijos Poreikis ir Nuoseklumas
Tėvai kartais pamiršta, kad energijos poreikis skiriasi priklausomai nuo mažylio amžiaus ir aktyvumo bei augimo ciklo. Kuo vaikas mažesnis ir aktyvesnis, tuo daugiau jam reikia energijos ir kalorijų. Pirmuosius gyvenimo metus kūdikis reguliariai priauga svorio. Antrais gyvenimo metais svorio augimo tempas mažėja, o kartu ir kalorijų poreikis organizmui. Nuo 2 iki 5 gimtadienio mažieji svorio priauga dar mažiau. Tad tam tikras apetito ir suvalgomų porcijų mažėjimas yra natūralus ir nepavojingas dalykas. Taip pat galime pastebėti, kad tam tikromis dienomis ar net savaitėmis mažylis nori valgyti daugiau, o kitomis mažiau - leiskime jam pasirikti kiekius, nes jis geriausia jaučia kiek reikia suvalgyti. Augindami vaikus daugelyje sričių stengiamės laikytis nuoseklumo: guldome tuo pačiu metu, laikomės ritualų. Pokyčiai vaikams kelia nerimą, o rutina - ramina, tad… kodėl stebimės, jog tie patys du-trys patiekalai per dieną jiems suteikia saugumo? Juk mažajam visiškai neaišku, kas nutiks, jei išsižios ir įsileis į save kažką nepažįstamo… Ši raidos fazė dažniausiai yra išaugama.
Maistas Kaip Dėmesio Priemonė
Mažieji greitai (ir teisingai!) pajunta, kad maistas yra puiki sfera parodyti tėvams, kas čia vadovauja paradui ir gauti dar daugiau dėmesio. Tokiais atvejais (žinoma, prieš tai pasitarus su specialistu), tėvams patariama atsipalaiduoti, pasistengti per daug nereaguoti, antraip vaikai gali pradėti naudoti maistą kaip ginklą.
Aplinka ir Užkandžiai
Jei vaikui leidžiama prie stalo žaisti, mažylis gali tiesiog „pamiršti“ maistą tam tikram laikui. Tačiau vėliau pasidarys irzlus ir nekantrus. Padeda, kai kartu su mažyliu prie stalo atsisėda ir ramiai pabūna jį prižiūrintis asmuo, kai yra išjungimas televizorius ir ant stalo nėra žaislų. Labai dažna klaida, kai pamirštame, kiek tarp valgymų vaikas išgėrė sulčių ar suvalgė trapučių bei sausainių ar vaisių. Gal jis ką tik užkando, yra pasisotinęs ir tiesiog nenori valgyti?
Prievarta ir Savireguliacijos Įgūdžiai
Jei vaikas jau sugeba laikyti rankoje šaukštą, turėtų mokytis valgyti pats. Reikėtų leisti vaikui maistą liesti, tyrinėti pirštais ir valgyti rankomis, palengva mokantis naudotis šaukštu, šakute, peiliu. Iš pradžių jam dar padeda tėvai ar vaiką prižiūrintys asmenys. Pamažėle mažylis tampa vis savarankiškesnis ir jam suaugusiųjų pagalbos nebereikia. Kodėl nereikėtų vaiko aktyviai, kaip tėvams atrodo tinkama, maitinti vaiko? Kai vaikas pats ima ir deda maistą į burną taip, kaip jam išeina, tuomet jis domisi maistu, būna susitelkęs į valgymą ir daro tai savo tempu. Jis tyrinėja maisto skonį, kvapą, konsistenciją. Vaikas integruoja įvairius pojūčius ir kartu mokosi, kaip valgyti, kiek kramtyti, jaučia, kada jau norisi ryti, kada imti kitą kąsnį - šitaip formuojasi su maistu ir maitinimusi susiję savireguliacijos įgūdžiai.
Tėvų Baimės ir Kontrolė
Priežastys, kodėl tėvai taip daro, gali būti įvairios. Vieni bijo, kad vaiko neprivalgymas gali smarkiai pakenkti jo raidai ir sveikatai. Valgymas yra ta sritis, kurią tėvai gali aktyviai reguliuoti, kartais jie taip įsijaučia, kad tai tampa vienintele jų svarbiausios kontrolės ir rūpesčio sritimi. Kiti įsitraukia į savotišką kovą su vaiku, ypač kai vaikai pajunta, kad savo valgymu ar nevalgymu jie gali „statyti ant blakstienų“ visus jį prižiūrinčius suaugusiuosius, nes jiems tai labai svarbu. Vaikai kovoja atsisakydami valgyti ir taip baudžia tėvus, tėvai - vaikus - ima suktis ydingas ratas. Dar kiti tėvai jaučiasi bejėgiai suvaldyti, sureguliuoti pagrindinius vaiko poreikius užtikrinančias sritis - valgymą, miegą, žaidimų pobūdį bei trukmę ir pan. Kai kurie nemoka, nesugeba pajusti ir suprasti vaiko raidos poreikių, tuomet susigalvoja teisingiausią, jų manymu, schemą ir jos laikosi.
Taip pat skaitykite: Sprendimai, jei vaikas nemiega lovytėje
Praktinis Pavyzdys ir Požiūrio Keitimas
Prisimenu 5-erių metų mergaitę, į konsultaciją atvestą dėl emocinių ir elgesio sunkumų, visai neminint valgymo. Bendraujant su mergaite paaiškėjo, kad jai namuose neleidžiama valgyti pačiai, ją maitina. Pradėjus aiškintis situaciją, auklė, kuri prižiūrėjo mergaitę dienomis, pamaitindavo, kad, jos teigimu, „man būtų ramu“: „pamaitinu ir žinau, kad ji yra pavalgiusi“, nes „ir tėvams taip ramiau“. O savaitgaliais per pusryčius tėvai jai leisdavo pačiai nusilupti kiaušinį. Tai viskas, ką mergaitė prie stalo darydavo pati, nes ir tėvai, ir auklė ją visuomet maitino, ir šio dalyko nelaikė problema. O tuo metu tai buvo pirmasis ir svarbiausias žingsnis, kurį reikėjo skubiai padaryti - leisti vaikui valgyti pačiam, nes kiti sunkumai, dėl kurių jie kreipėsi, buvo užsitęsusių neatlieptų vaiko poreikių pasekmė. Tėvams reikėjo keisti požiūrį ir daugelį nuostatų - tai nebuvo lengva, tačiau būtina. Džiugu, kad pavyko.
Natūralumo Svarba ir Nerimas
Viena mama kreipėsi pagalbos dėl neklusnaus 4-erių metų sūnaus elgesio. Kartu ji skundėsi, kad jos vaikas mažai valgo; mama nerimavo dėl vaiko sveikatos, nes vaiko kraujo tyrimai rodė, jog hemoglobino kiekis - jau ties apatine riba, tad labai stengėsi jį sočiai pamaitinti. Filmavome berniuką ir mamą valgymo metu. Jie susėdo už stalo, pradėjo valgyti, mama beveik nevalgė, buvo labai įsitempusi ir susitelkusi į tai, kiek ir kaip vaikas valgo. Ramybės ir džiaugsmo pradedant valgyti buvo mažai, lyg artėtų svarbi kova ar darbas. Berniukas paskubom pats suvalgė keletą kąsnių dešrelės ir greitai sukosi į šalį, norėjo bėgti nuo stalo. Mama jį sugrąžino, pasiūlė dar suvalgyti. Vaikas atsisakė, sukosi į kitą šoną ir vėl norėjo bėgti, tuomet mama perkėlė lėkštę su jo maistu į tą pusę, kur buvo pasisukęs vaikas, ir pradėjo jį maitinti. Matydamas, kad nepabėgs ir reikės paklusti, berniukas ėmė valgyti, kramtė jam įdėtą maistą labai lėtai. Mamai buvo sunku laukti, ji kitą kąsnį jau kėlė jam prie burnos, taip paragindama sūnų greičiau nuryti burnoje esantį maistą. Po kelių tokių priverstinai sumaitintų kąsnių berniukas vėl pradėjo sukiotis į šalis, mėgindamas pabėgti, mama vis sugrąžindavo vaiką, ir maitino tol, kol jis suvalgė visą dešrelę („garnyras nesiskaito“).
Savireguliacijos Sutrikimas ir Valgymo Sunkumai
Žiūrėjome ir aptarėme filmuotą medžiagą su mama. Palengva jai tapo vis aiškesni sūnaus rodomi signalai. Žiūrėdama į situaciją iš šalies, ji lengviau įvardijo savo nerimą, pamatė, kad prievarta maitinamas vaikas valgo jos diktuojamu tempu ir neturi galimybės surasti savojo. Padėtis po truputį keitėsi, po keleto aptarimų atsirado daugiau natūralumo, vaikas ilgiau ir ramiau ėmė sėdėti prie stalo ir valgyti pats. Mama išmoko pažinti, kiek ir kaip sūnui pasiūlyti valgyti, kaip paraginti jį be prievartos, kaip grąžinti jo dėmesį į valgymą, jei jis išsiblaško, kada leisti baigti valgyti ir pan. Mama teigė, kad valgymas, suvalgyto maisto kiekis yra labai svarbūs tiek jai, tiek jos pačios mamai (vaiko senelei), tiek jos visai šeimai. Vaiko senelė maistui ir valgymui taip pat skyrė daug dėmesio, aktyviai maitino ją vaikystėje, nuolat maitina (arba primaitina) vaikaitį. Stebėdama filmuotą medžiagą ji suprato, kaip sutrinka natūralus vaiko alkio ir sotumo suvokimas, kramtymo, rijimo tempo pajautimas verčiant jį valgyti ir prikišant kąsnius prie burnos. Įvertinusi, kiek priešpriešos, nerimo, kitų emocijų susikaupia taip bendraujant su valgančiu vaiku, ji susiejo savo pačios šiuo metu turimus valgymo sunkumus su vaikystėje buvusiais savo patyrimais, kuriuos ji dabar perduoda savo sūnui. Suprato, kad pats laikas nutraukti šią ydingą valgyseną. Suaugusiesiems kartais būdingas sutrikimas, kuris vadinamas taip: „persivalgymas, susijęs su kitais psichologiniais sutrikimais“, kai persivalgoma patiriant stresą, susinervinus. Šio berniuko mama pripažino, kad tai būdinga ir jai, žūtbūt mėgino keisti valgymo ir maitinimo elgesį, susiformavusius įpročius ir įsitikinimus.
Sensorinis Jautrumas ir Autizmo Spektro Bruožai
Padidinto sensorinio jautrumo vaikai labai išrankūs maistui, jo kvapui, spalvai, konsistencijai, skoniui ir kt. Jie nenoriai ragauja naujus patiekalus, valgo tik tam tikrus įprastus produktus. Dažnai tokie vaikai turi autizmo spektro bruožų ir juos maitinant būtina į tai atsižvelgti ir juos suprasti. Tokiems vaikams siūloma duoti jiems įprastus ir mėgstamus valgius, nors asortimentas ir itin ribotas, nekankinti vaiko nuolatiniais įkalbinėjimais ir labai nevargti gaminant vis naujus patiekalus, kurių vaikas neragauja ir nevalgo. Reikia kaskart vis pasiūlyti ir išradingai ieškoti būdų, kaip įpratinti vaiką valgyti naują patiekalą, t. y. plėsti vaiko „valgomų“ patiekalų sąrašą, tačiau nepersistengti ir prireikus papildyti organizmo gaunamas medžiagas subalansuotais reikiamais papildais. Kartais tenka leisti vaikui valgyti mėgstamą ir įprastą maistą, dažniausiai tuos pačius kelis patiekalus kasdien. Taip nebūna dažnai, bet jei vaikas turi tokių ypatumų, būtina juos pažinti ir į tai lanksčiai atsižvelgti.
Valgymas Prie Stalo ir Šeimos Bendrystė
Ar turėtų vaikas valgyti prie stalo? Manau, kad turėtų. Tačiau dažnai tenka girdėti, kad vaikas (kaip ir kiti šeimos nariai) maistą nešasi į savo kambarį, valgo prie kompiuterio, televizoriaus, palieka indus kambaryje, tų indų vis kaupiasi, ir pan. „Neprašome, kad išplautų, bet kad nors nuneštų į virtuvę“, - tenka girdėti iš tėvų. O kodėl nepaprašyti, kad ir išplautų? Dažnas atsakymas - „Turime indaplovę.“ Dar viena situacija - mama (tėtis) nevalgo, kol maitina ar prižiūri valgantį vaiką, nors jis jau puikiai gali pavalgyti ir pats. Jeigu visi šeimos nariai susėdę valgytų ir džiaugtųsi kartu, vaikas nustotų jausti, kad jo valgymas ar nevalgymas yra toks labai svarbus tėvams; patirtų, kad kartu visi valgydami gali patirti bendrystės, buvimo kartu džiaugsmą, kad valgyti gali būti gera ir malonu. Ar turėtų visi šeimos nariai valgyti kartu? Manau, kad turėtų, bent jau periodiškai, retkarčiais, nors kartą per dieną ar nors savaitgaliais. Vis dažniau tenka išgirsti, kad šeimos nariai valgo atskirai, o kartu - tik per didžiąsias šventes. Kitaip tariant - svarbiomis progomis ir labai retai. Valgydami kartu tiek vaikai, tiek ir suaugusieji turėtų visais savo pojūčių kanalais mėgautis maistu ir, pageidautina, ramioje aplinkoje, neaptarinėdami svarbių dalykų, o susitelkdami į buvimą kartu, maistą, valgymo procesą. Šeimos narių bendrumo jausmas kuriamas, stiprinamas ir susėdus visiems prie bendro stalo, valgant, visiems prisidedant ir rūpinantis jaukiai bei smagiai kartu leidžiamu laiku. Prieš daugelį dešimtmečių šeimos narių susėdimas už stalo, bendras valgymas ir kavos, arbatos gėrimas buvo įprastinė šeimų gyvenimo sudedamoji dalis. Šiuo metu vis dažniau to pasigendama, kalbama apie silpnus ir trūkinėjančius šeimos narių tarpusavio santykius, greitą gyvenimo tempą, užimtumą, skausmingai prarandant jaukias ir smagias buvimo kartu akimirkas. Pakeitus požiūrį ir pirmenybinius tikslus, atsiranda nemokama galimybė pagerinti tarpusavio bendravimą, santykius, emocinę savijautą, sumažinti įtampą. Tam nereikia ir specialių centrų ar programų kūrimo. Kartais prireikia didesnių sukrėtimų ar besikaupiančios gyvenimo patirties, kad žmonės tą surastų, imtų branginti ir vertinti.
Vaikas Virtuvėje ir Maisto Gaminimas
Ar turėtų vaikas ateiti į virtuvę valgyti visuomet „ant gatavo“? Iš tikrųjų kartais vaikui maistas jau būna paruoštas, ir smagu, kai tėvai pakviečia valgyti, kai patiekalas jau būna patiektas, tačiau ir pats vaikas turėtų būti „įleidžiamas“ šeimininkauti virtuvėje. Tačiau dažnai girdžiu, kad į maisto gaminimą, ruošimą, serviravimą vaikai nėra įtraukiami. Dėl keisčiausių priežasčių. Pavyzdžiui, kad taip bus greičiau ir paprasčiau arba: kad vaiką reikia apsaugoti nuo galimų įsipjovimų, susižalojimų ir kt. nelaimingų atsitikimų virtuvėje. Dar viena priežastis - mamai (dažniau tai būdinga mamoms nei tėčiams) labai svarbi preciziška švara ir tvarka virtuvėje, todėl ji negali ir nenori leisti joje šeimininkauti kitiems šeimos nariams. Šios mamos turėtų suprasti, kad dėl tokio savo noro neleidžia patenkinti natūralių ir reikalingų vaiko poreikių prisidėti prie maisto gaminimo. Kartais ir tėveliai būna išprašomi iš virtuvės, nes ten šeimininkauja ir viską kontroliuoja tik mama. Prisimenu šeimą, kai savaitgaliais tėtis su vaikais važiuodavo valgyti sriubos į kavinę ar restoraną (mama laikėsi dietos ir jos nevalgė). Mama šeimininkauti vyrui ir vaikams virtuvėje neleisdavo, nes „po to bus nebe taip švaru ir gerai sutvarkyta“. Taip neturėtų būti. Vaikui reikia matyti priežastis ir pasekmes, mokytis planuoti, dalyvauti namų ūkyje, būti aktyviai veikiančiu šeimos nariu. Jutiminiais receptoriais liesdamas indus, vandenį, maisto produktus, vaikas mokosi organizuoti savo veiksmus, planuoti ir koordinuoti judesius, pradėti ir pabaigti darbą, matyti rezultatus, prisidėti prie tvarkos kūrimo savo aplinkoje. Judriems, išsiblaškiusiems arba sensorinių (jutiminių) ypatumų turintiems vaikams tai paprasta, nemokama ir labai tinkama terapija. Tėvams reikia turėti kantrybės, leisti savo vaikui mokytis, dirbti savo tempu, tyrinėti aplinką. Rekomenduojama namuose gaminti maistą taip, kad vaikas matytų gaminimo procesą, pradžią, eigos etapus, rezultatą. Jeigu dauguma maisto produktų kasdien bus iš plastikinių maišelių bei indelių, vaikui bus sunku suvokti priežastinius daugialypius jo aplinkoje esamų dalykų tarpusavio ryšius. Pamenu įspūdį lankantis viename Švedijos vaikų darželyje - ten tradiciškai kartu su vaikais ryte buvo kepama duona: užminkoma tešla, sudedama į formą, kepama specialioje kepimo krosnelėje vidury stalo, vaikai uodė kvapą, ratu susibūrę aplink stalą, laukė iškepant duonos, patys sutvarkė indus ir stalą.
Tėvų Replikos ir Mitybos Pavyzdys
Dar vienas svarbus dalykas - tėvų, ypač tėčių, garsiai girdint vaikams (ypač dukroms) išsakomos replikos dėl aplinkinių (dažniausiai moterų) kūno formų, apkūnumo ir pan. Pasitaiko, kad mamos vaikams girdint aptarinėja įvairias dietas (ką galima valgyti, ko nevalgyti), pačios daug ko atsisako valgyti, o vaikui maistą ruošia atskirai, aktyviai siūlo valgyti, aiškina, kaip tai svarbu ir reikalinga. Vaikas nuolat mato ir girdi prieštaringą požiūrį į maistą, valgymą, kūno formas ir jų tariamą svarbą vertinant aplinkinius.
Praktiniai Patarimai Tėvams
Patarimas paprastas: pradėkite patys valgyti kartu su vaiku. Patiekalus ar maisto produktus sudėkite ant stalo, leiskite vaikui pasirinkti, įsidėti pačiam, skirkite daugiau dėmesio savo, o ne vaiko valgymui. Galite vaikui pasiūlyti valgyti, įdėti, paraginti, paklausti ar pasitikslinti, ar jau tikrai sotus, tačiau darykite tai saikingai. Jei vaikas rodo ir pripažįsta, kad jau yra sotus, pavalgęs, leiskite jam pakilti nuo stalo. Tarp maitinimų jokiu būdu negalima duoti vaikui užkandžiauti (sausainių, riešutų, vaisių ir kt.). Reikėtų vaikui suprantamai pasakyti ir parodyti, kad vėl valgysite, kai bus kito valgymo laikas ir vėl susėsite prie stalo. Gerti, jei norėtų ir prašytų, vaikas turėtų gauti visuomet, bet tik vandens (ne sulčių). Vanduo jam turėtų būti lengvai pasiekiamas atsigerti. Visus užkandžius reikėtų paslėpti. Rekomenduojama su vaikui aptarti ne vien valgymo, bet ir kitas numatomas veiklas (geriau pasakyti ir nupiešti, nei tik pasakyti). Tuo atveju vaikas galės matyti ir aiškiau suprasti, ką jis veiks, ką darysite, supras veiklos pradžią ir pabaigą, išmoks pažiūrėti, kas numatyta toliau, tartis, rinktis, planuoti ir įgyvendinti. Vaikas bus aktyviai dalyvaujantis namų veiklos dalyvis, su kuriuo galima tartis, tačiau reikia padėti išmokti įvykdyti savo užduotėles (paprastai dvi tris paprastas, kuo aiškesnes). Artimiausių numatomų atlikti veiklų (užduotėlių) planelis turėtų būti sudaromas kartu su vaiku žaismingai, jam suprantama ir patinkančia forma. Vaikas pripras valgyti nustatyti nustatytu laiku, o negaudamas užkandžių, saldžių sulčių ir pan., išmoks pažinti alkio jausmą, sėsdamas už stalo norės valgyti, išmoks pažinti, kada jau pasisotino.
Užkandžiavimo Problema ir Alkio Jausmas
Dažnai stebime ydingą dalyką: kai vaikas valgydamas prie stalo mažai suvalgo, tėvai dažnai duoda jam įvairių užkandžių, sočių sulčių, jogurto. Tokiu atveju vaikas nuolat užkandžiaudamas pasisotina ir iki kito valgymo laiko dar nebūna išalkęs. Tad labai svarbu visiems vaiko aplinkiniams laikytis tos pačios taktikos. Nesijaudinkite. Vaikas neišbus net dienos nevalgęs. Baimė, kad mažasis numirs iš bado - visiškai nepagrįsta. - gali nevalgyti pietų ar vakarienės, jei tarp jų užkandžiavo, t. y. Užkandis, o ne užkandžiavimas turi būti, tačiau tam tikru laiku. Užkandį vaikui dera duoti po pagrindinio valgymo, pvz., pusryčių, pietų, praėjus 2-2,5 valandos. Užkandis - mažas valgymas. Tiks vaisiai, nesaldintas jogurtas, keksiukas, varškė su pertrintomis uogomis. Užkandis valgomas kartu su vaiku atsisėdus prie stalo, t.y.