Profesoriaus Vinco Aurylos indėlis į lietuvių vaikų literatūrą yra neįkainojamas. Jo darbai ne tik atskleidė istorinę vaikų literatūros raidą, bet ir teoriškai pagrindė žanrinį savitumą bei meninę vertę. Šis straipsnis skirtas apžvelgti jo gyvenimą, veiklą ir įtaką lietuvių vaikų literatūrai.
Gyvenimo kelias
Vincas Auryla autobiografijoje teigė, kad jo gyvenimo kelią lėmė įvairios aplinkybės ir atsitiktinumai. Vis dėlto, sunku patikėti, kad vien atsitiktinumas būtų nulėmęs jo svarbų vaidmenį lietuvių vaikų literatūrologijos raidoje. Nors pats profesorius prisipažino buvęs „didžiulis tinginys“, jo atsidavimas darbui buvo akivaizdus iš gausybės straipsnių ir studijų, skirtų lietuvių ir užsienio vaikų literatūrai.
Vincas Auryla gimė 1923 m. gruodžio 7 d. Lazdijų rajono Ricielių kaime, Dzūkijoje. Pirmoji pažintis su knygomis įvyko namuose, vartant tėvo sukauptus „Šaltinėlius“. Mokėsi naujoje mūrinėje dviaukštėje pradžios mokykloje, kur mokytojas duodavo skaityti naujutėlaites knygas. Baigęs pirmą gimnazijos klasę, kurį laiką nesimokė, o vėliau, susiklosčius aplinkybėms, pasirinko mokytojo profesiją.
1944 m. baigė Alytaus mokytojų seminariją, o 1944-1950 m. Vilniaus pedagoginiame institute studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo Vilniaus dailiųjų amatų mokykloje, Vilniaus 1-ojoje berniukų gimnazijoje, Trakų mokytojų seminarijoje ir Švietimo ministerijoje. 1952 m. pradėjo dėstyti Vilniaus pedagoginiame institute (vėliau - Vilniaus pedagoginis universitetas, dabar - Lietuvos edukologijos universitetas), o vėliau ir Vilniaus universitete. 1963 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją apie Praną Mašiotą. Nuo 1966 m. vadovavo VPI Lietuvių ir užsienio literatūros katedrai.
1975 m. tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu, o 1976 m. jam suteiktas nusipelniusio mokytojo vardas. 1986 m. pradėjo eiti VPI Lietuvių kalbos ir literatūros metodikos katedros profesoriaus pareigas. 1991 m. tapo Tarptautinės vaikų literatūros tyrėjų asociacijos (IRSCL) nariu, buvo Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus valdybos ir žurnalo apie vaikų knygas „Rubinaitis“ redakcinės kolegijos narys.
Taip pat skaitykite: Auryla: vaikų literatūros apžvalga
Prieš mirtį profesorius pripažino, kad vaikų literatūra nepaleido jo visą gyvenimą ir šiuo „atsitiktinumu“ labai džiaugėsi. Mirė Vincas Auryla 2009 m.
Moksliniai tyrinėjimai
Auryla buvo įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus turi savo lemtį. Į vaikų literatūrą jį „vedė takai takeliai“, kurių pradžia buvo 1938-ieji - pirmas apystoris vaiko ranka prirašytas sąsiuvinis, pirmieji grožiniai, publicistikos kūrinėliai įvairiuose laikraščiuose.
Šiandien atsigręžus atgal, matome nepaprastai gausius mokslinius vaikų literatūros tyrinėjimus. Tai ne tik straipsniai, skelbti Lietuvoje ir prestižiniuose daugelio pasaulio šalių leidiniuose, bet ir knygos „Lietuvių vaikų literatūra (iki 1917 m.)“ (1967), apybraiža rusų kalba „Lietuvių vaikų literatūra“ (1981), antologijos „Lietuvių vaikų proza“ (1977), „Lietuvių vaikų poezija“ (1980), „Lietuvių vaikų dramaturgija“ (1984), sudaryti rinkiniai apie žymiausius lietuvių vaikų rašytojus Praną Mašiotą, Balį Sruogą, Stepą Zobarską ir kt. Vienas paskutinių darbų - knyga apie savo mokytoją Konstantiną Bajerčių.
1986 m. pasirodė Aurylos studija „Lietuvių vaikų literatūra“, vienintelė vaikų literatūros istorija, kurioje vaikų literatūros raida apžvelgiama nuo pirmųjų nacionalinės literatūros užuomazgų iki XX a. pabaigos, ryškinami estetiniai vaikų literatūros kriterijai. Net ir šiandien, pasikeitus ideologinei situacijai, tai išsamus, sisteminis lietuvių vaikų literatūros vaizdas.
Egzodo literatūra
Atskiras profesoriaus vaikų literatūros tyrinėjimų tarpsnis yra egzodo literatūra, kuriai jis slapčia buvo paskyręs ne vieną dešimtmetį. Tyrinėjimus Auryla pradėjo dar praeito amžiaus septintajame- aštuntajame dešimtmetyje, kai sovietinė cenzūra negailestingai mėtė iš vaikų literatūros antologijų tekstus, o literatūrologijos studijose buvo vengiama net užsiminti apie pasitraukusius į Vakarus rašytojus.
Taip pat skaitykite: Apie Vincą Aurylą ir vaikų literatūrą
2002-2003 m. išleista ypač reikšminga studija „Lietuvių egzodo vaikų ir jaunimo literatūra 1945-1990“ (I t. 2002, II t. 2003). Egzodas - vienas skaudžiausių ir dramatiškiausių ne tik lietuvių vaikų literatūros, bet ir visos kultūros raidos momentų. Bendrą egzodo literatūros vaizdą galime susidaryti iš knygų „Egzodo literatūros atšvaitai“ (1989), „Egzodo rašytojai“ (1994), „Lietuvių egzodo literatūra 1945-1990“ (1997).
Į lietuvių vaikų prozos, poezijos ir dramaturgijos antologijas Aurylai didžiausiomis pastangomis pavyko įdėti vos kelių egzodo rašytojų kūrybos, o dviejuose „Lietuvių egzodo vaikų ir jaunimo literatūros“ tomuose rasime net 112 autorių kūrybos. Auryla atskleidžia plačią ir išsamią egzodo vaikų literatūros panoramą. Pasirinkti tekstai rodo puikų literatūrinį sudarytojo išmanymą, kūrėjo įžvalgą ir menininko nuojautą. Svarbiausiu kriterijumi Auryla laiko meniškumą, gebėjimą meno galia paveikti atitinkamo amžiaus skaitytojų dvasinį pasaulį, sukelti estetinių įspūdžių. Kita vertus, analizuojant sudėtingą egzodo literatūrą, ne visada tinka įprasti vertinimo kriterijai. Egzodo vaikų literatūra kurta ypatingomis sąlygomis, siekiant išskirtinių tikslų, todėl šiuo atveju meniškumo kriterijus ne visada esti vienintelis ir objektyvus. Profesorius suvokė, kad kai kurie kūriniai sulauktų smarkesnės kritikos, jeigu būtų vertinami vien meniniu požiūriu, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad istorinis aspektas ne mažiau svarbus. Antologija tampa atitinkamo meto liudijimu.
Profesorius taip pat buvo įsitikinęs, kad egzodo vaikų literatūros tekstai reikšmingi ne tik kaip praeities reliktas, - jie svarbūs ir ateities kartoms, „po svečias šalis šiandien pasklindančių tautiečių vaikams, kad neužmirštų brangiausių kilmės žodžių - Lietuva, lietuvis, lietuvių kalba“.
Literatūros didaktika
Antruoju savo veiklos baru Auryla laikė lietuvių literatūros didaktiką. Profesorių visą laiką kankino mintis, kaip mokiniams atskleisti ne tai, kas bendra, o tai, kas individualu. Jis mielai dalijosi patirtimi ne tik su studentais, bet ir su mokytojais, kolegomis, rengė vaikų literatūros programas, metodinius paaiškinimus pedagoginėms mokykloms, rašė patarimus vaikų darželių auklėtojoms, parengė lietuvių kalbos ir literatūros dėstymo metodikos programą aukštųjų mokyklų studentams, sudarė literatūros mokymo klausimų vidurinėje mokykloje straipsnių rinkinį ir t. t. Net septyni profesoriaus doktorantai sėkmingai apgynė daktaro disertacijas. Aurylos rūpesčiu Pedagoginiame universitete atsirado mokyklos bibliotekininko specialybė.
Veikla UNICEF ir vaikų teisių gynimas
Visa Aurylos veikla buvo nukreipta į vaikus, rūpinimąsi jų teisėmis, pastangas ieškoti tinkamų sprendimų, kad tos teisės būtų garantuotos visose pasaulio šalyse. 1993-2006 m. Auryla - Jungtinių Tautų Vaikų fondo (UNICEF) Lietuvos nacionalinio komiteto valdybos narys, vicepirmininkas, kovojantis už vaikų teises, pasisakantis prieš dvasinį ir fizinį vaikų smurtą, besirūpinantis, kad auganti karta būtų tikra savos tautos dalis, o 1996 m. - Konsultacinės vaikų reikalų tarybos prie Lietuvos Respublikos Prezidento narys.
Taip pat skaitykite: Deivių Sąrašas ir Reikšmė
Pasak profesoriaus, vaikas, kaip ir gamta, negali pats apsiginti. Jo rūpesčiu buvo įkurta ir menui gabių vaikų mokyklėlė „Konvencija“, vaikams organizuojamos meno kūrybos stovyklos. 1998 m. Kembridžo tarptautinis biografijų centras Aurylą nominavo Tarptautiniu 1997-1998 m. žmogumi. Jis prisidėjo rengiant Stokholmo manifestą „Karta pavojuje“ (2001) ir dalyvavo Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos specialiojoje sesijoje Niujorke priimant deklaraciją „Pasaulis vaikams“ (2002). Nuo 2006 m. profesorius Auryla buvo UNICEF Garbės pirmininkas.