Literatūra vaikams yra svarbi kultūros dalis, ugdanti jaunosios kartos vertybes ir pasaulėžiūrą. Šiame straipsnyje apžvelgiama lietuvių vaikų literatūros raida, atkreipiant dėmesį į profesoriaus Vinco Aurylos indėlį į šios srities tyrimus ir sklaidą.
Vinco Aurylos Indėlis į Lietuvių Vaikų Literatūrą
Profesorius Vincas Auryla - reikšminga figūra lietuvių vaikų literatūros lauke, kurio darbai padėjo pagrindus šios srities tyrimams ir analizei. Jo mokslinė veikla apima platų spektrą temų - nuo tautosakos įtakos vaikų literatūrai iki egzodo rašytojų kūrybos.
Gyvenimo Kelias ir Veikla
Vincas Auryla gimė 1923 m. gruodžio 7 d. Lazdijų rajono Ricielių kaime. 1944 m. baigė Alytaus mokytojų seminariją, o 1944-1950 m. Vilniaus pedagoginiame institute studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Nuo 1952 m. Auryla pradėjo dėstyti Vilniaus pedagoginiame institute (nuo 1992 m. - Vilniaus pedagoginis universitetas, dabar - Lietuvos edukologijos universitetas), vėliau dirbo ir Vilniaus universitete. 1963 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją. Nuo 1966 m. vadovavo VPI Lietuvių ir užsienio literatūros katedrai. 1975 m. tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu, 1976 m. jam suteiktas nusipelniusio mokytojo vardas. 1986 m. Auryla pradėjo eiti VPI Lietuvių kalbos ir literatūros metodikos katedros profesoriaus pareigas. 1991 m. tapo Tarptautinės vaikų literatūros tyrėjų asociacijos (IRSCL) nariu, buvo Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus valdybos, žurnalo apie vaikų knygas „Rubinaitis“ redakcinės kolegijos narys. Mirė 2009 m.
Auryla buvo įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus turi savo lemtį. Į vaikų literatūrą jį „vedė takai takeliai“, kurių pradžia buvo 1938-ieji - pirmas apystoris vaiko ranka prirašytas sąsiuvinis, pirmieji grožiniai, publicistikos kūrinėliai „Jaunojo valstiečio“, „Jaunojo ūkininko“ ir kituose laikraščiuose.
Moksliniai Darbai ir Publikacijos
Profesorius Auryla paskelbė daugybę straipsnių lietuvių ir užsienio spaudoje, parašė studijas apie lietuvių vaikų literatūrą. Tarp svarbiausių jo darbų:
Taip pat skaitykite: Auryla: vaikų literatūros apžvalga
- Lietuvių vaikų literatūra (iki 1917 m.) (1967) - išsamus veikalas, nagrinėjantis vaikų literatūros raidą iki XX amžiaus pradžios.
- Lietuvių vaikų literatūra (1981) - apybraiža rusų kalba.
- Antologijos: Lietuvių vaikų proza (1977), Lietuvių vaikų poezija (1980), Lietuvių vaikų dramaturgija (1984) - rinkiniai, pristatantys įvairių žanrų kūrinius vaikams.
- Lietuvių egzodo vaikų ir jaunimo literatūra 1945-1990 (I t. 2002, II t. 2003) - reikšminga studija, skirta išeivijos vaikų literatūrai.
- Knyga Konstantinas Bajerčius-Garibaldis.
Auryla atskleidžia plačią ir išsamią egzodo vaikų literatūros panoramą. Pasirinkti tekstai rodo puikų literatūrinį sudarytojo išmanymą, kūrėjo įžvalgą ir menininko nuojautą. Svarbiausiu kriterijumi Auryla laiko meniškumą, gebėjimą meno galia paveikti atitinkamo amžiaus skaitytojų dvasinį pasaulį, sukelti estetinių įspūdžių.
Egzodo Literatūros Tyrinėjimai
Atskirą profesoriaus vaikų literatūros tyrinėjimų tarpsnį sudaro egzodo literatūra, kuriai jis slapčia buvo paskyręs ne vieną dešimtmetį. 2002-2003 m. išleista ypač reikšminga studija „Lietuvių egzodo vaikų ir jaunimo literatūra 1945-1990“.
Į lietuvių vaikų prozos, poezijos ir dramaturgijos antologijas Aurylai didžiausiomis pastangomis pavyko įdėti vos kelių egzodo rašytojų kūrybos, o dviejuose Lietuvių egzodo vaikų ir jaunimo literatūros tomuose, skirtuose prozai, poezijai ir dramaturgijai, rasime net 112 autorių kūrybos, turtingos vaizdų ir įvairių formų.
Profesorius taip pat buvo įsitikinęs, kad egzodo vaikų literatūros tekstai reikšmingi ne tik kaip praeities reliktas, - jie svarbūs ir ateities kartoms, „po svečias šalis šiandien pasklindančių tautiečių vaikams, kad neužmirštų brangiausių kilmės žodžių - Lietuva, lietuvis, lietuvių kalba“.
Indėlis į Literatūros Didaktiką
Antruoju savo veiklos baru Auryla laikė lietuvių literatūros didaktiką. Jis mielai dalijosi patirtimi ne tik su studentais, bet ir su mokytojais, kolegomis, rengė vaikų literatūros programas, metodinius paaiškinimus pedagoginėms mokykloms, rašė patarimus vaikų darželių auklėtojoms, parengė lietuvių kalbos ir literatūros dėstymo metodikos programą aukštųjų mokyklų studentams, sudarė literatūros mokymo klausimų vidurinėje mokykloje straipsnių rinkinį ir t. t. Net septyni profesoriaus doktorantai sėkmingai apgynė daktaro disertacijas.
Taip pat skaitykite: Vaikų literatūros klasikas Vincas Auryla
Veikla UNICEF
1993-2006 m. Auryla - Jungtinių Tautų Vaikų fondo (UNICEF) Lietuvos nacionalinio komiteto valdybos narys, vicepirmininkas, kovojantis už vaikų teises, pasisakantis prieš dvasinį ir fizinį vaikų smurtą, besirūpinantis, kad auganti karta būtų tikra savos tautos dalis. Nuo 2006 m. profesorius Auryla buvo UNICEF Garbės pirmininkas.
Lietuvių Vaikų Literatūros Raida
Lietuvių vaikų literatūra turi ilgą ir turtingą istoriją, kurią galima suskirstyti į kelis etapus.
Tautosaka - Pradinis Vaikų Ugdymo Šaltinis
Lietuvių literatūros ištakos yra tautosaka. Iki rašytinės literatūros atsiradimo jos žanrai (dainos, pasakos, padavimai, lopšinės, įvairūs žaidinimai, garsažodžiai) buvo vaikų etinio ir estetinio ugdymo šaltinis. Vaikams ir vaikų sukurta lietuvių tautosaka surinkta įvairių autorių ir išleista rinkiniais: S. Daukanto „Pasakos masių“, išleista pavadinimu „Žemaičių pasakos“ (1940, 1985), J. Basanavičiaus „Lietuviškos pasakos“ (2 d., 1898-1902), „Lietuviškos pasakos įvairios“ (4 d., 1903-05, išleista Čikagoje), Z. Slaviūno „Maži piemenėliai, didi vargdienėliai“ (1958), L. Saukos „Šepetys repetys“ (1965), K. Grigo „Menu mįslę keturgyslę“ (1970, 1984), P. Jokimaitienės-Aukštikalnytės „Vaikų dainos“ (1980), B. Kerbelytės stebuklinės pasakos „Gyvasis vanduo“ (1989, 1990).
Rašytinės Literatūros Atsiradimas
Rašytinė literatūra vaikams atsirado iš religinių raštų (Biblija, giesmynai, šventųjų gyvenimų aprašymai, katekizmai, elementoriai, spausdinti šventųjų paveikslai mitinėmis temomis). Elementoriuje „Mokslas skaytima rašto lękiško del mažu vaykialu“ (1763, 1766) išspausdintas pirmasis religinis eilėraštis „Kaledaytis del mažu vaykielu“. Pirmąją knygą vaikams su 23 paveikslėliais parengė K. Vizgirda („Bibliie diel vayku lenkiškai yr letuviškay“, 1823).
Pirmoji Europoje iliustruota knyga vaikams (J. A. Komenskio „Juntamųjų daiktų pasaulis paveiksluose“ / „Orbis sensualium pictus“, 1658) turėjo įtakos K. R. Nezabitauskio‑Zabičio elementoriaus „Naujas mokslas skaytima diel mažū vaykū Žemayčiu yr Lietuvos su 51 paveykslays“ (1824) struktūrai, iliustracijoms ir turiniui. J. Šulcas išleido pirmąją pasaulietinio turinio knygą lietuvių kalba - Ezopo pasakėčios (1706). Pasirodė pirmosios pasakėčios, artimos kaimo vaikams (knyga „Šešes pasakas Symona Stanevičes žemayče yr antras šešes Kryžža Donalayčia lituvynynka prusa“, 1829). S. Daukantas išleido elementorių „Abeciela lijtuviu, kalnienų ir žiamajtių kalbos“ (1842), kuriame įtraukta smulkiosios tautosakos - patarlių, priežodžių, mįslių ir užduočių saviugdai.
Taip pat skaitykite: Deivių Sąrašas ir Reikšmė
Pasaulietinės Literatūros Raida
Originalių ir iš vertimų sulietuvintų pasakėčių parašė V. Kudirka, P. Arminas‑Trupinėlis ir kiti. Pasakėčių pobūdis (trumpi, lengvai skaitomi tekstai) skatino fabulinę vaikų literatūrą. Pasaulietinė vaikų literatūra pradėjo klostytis 19 amžiuje. Ji buvo didaktinės krypties. Didaktinės literatūros pradininkas M. Valančius sukūrė išraiškingų portretų, dialogų, humoristinių situacijų (pasakos „Guvus Vincė“, „Mikė melagėlis“ ir kitos).
9 a. pabaigoje-20 a. pradžioje pasirodžiusiose mokslo populiarinamosiose apybraižose plito scientizmo idėjos, kurios skatino vaikų fantaziją, ugdė pozityvius idealus, mokė įveikti sunkumus (P. Vileišio biografinė apybraiža „Jurgis Stefensonas“, 1877). P. Mašiotas suformulavo esminius reikalavimus vaikų literatūrai: estetinė kūrinio vertė, pažintinis, dorovinis pradas, aukšta kalbos kultūra („Varpas“, 1894 nr. 1). Jo įtvirtinti principai ilgainiui tapo vaikų literatūros tradicija, nors ne visada sutapo su bendrosios literatūros normomis. Gausi P. Mašioto kūryba išleista 40 tomų (grožinė proza, biografinės apybraižos, istorijos, kultūros, mokslo, ekologijos, kelionių vaizdeliai).
Laikydamiesi vadinamųjų pedagoginių normų vaikams rašė Žemaitė („Rinkinėlis vaikams“, 1904), K. Sakalauskas‑Vanagėlis („Dovanėlė“, 1909, „Vaikų šaltinėlis“, 3 t., 1918-26), Vaižgantas („Mikutis gamtininkas“, 1926). M. Grigonio „Kvietkelis“ (1913) - pirmasis eilėraščių rinkinys vaikams.
Psichologizmo Įsigalėjimas
20 a. 4 dešimtmetyje vaikų literatūra nuo didaktikos, moralizavimo ir informatyvumo krypo į psichologizmą. Vaizduota vaiko veržimasis į fantazijos ir nuotykių pasaulį. Eilėraščiuose atsirado modernizmo poetikos - ardomi simetriniai posmai, kaitaliojamas ritmas, vietoj gamtos onomatopėjų vartojami technikos garsažodžiai, aliteracijos (P. Babicko eilėraščių rinkinys „Tra-ta-ta“, 1930). Ištobulinta silabotoninė eilėraščių forma (B. Brazdžionio, L. Žitkevičiaus, K. Jakubėno eilėraščių rinkiniai). Išleistos pirmosios nuotykių apysakos (J. Babicko „Nuostabi Jonuko kelionė“, 1930, „Murziukas“, 1933).
Prozoje atkuriami vaikystės įspūdžiai, vaiko sieloje ieškoma humanistinių idealų (A. Vaičiulaičio „Vakaras sargo namely“, 1932, S. Zobarsko „Ganyklų vaikai“, 1934, 2002, L. Dovydėno „Kelionė į pievas“, 1936), į gyvenimą žvelgiama smalsiomis vaiko akimis (P. Cvirkos lyrinių apsakymų rinkinys „Cukriniai avinėliai“, 1935). Sunkioje buityje vaikai vaizduojami kupini sumanymų ir energijos (B. Buivydaitės apysaka „Auksinis batelis“, 1936, 1984). D. Čiurlionytės‑Zubovienės prozos kūrinėliams (pasakos „Šuniukas Padauža ir sumanioji Aldutė“, 1936, 1937, „Kiškis Piškis baltasis bajoras“, 1940, 1990) būdinga žaismingumas, tautosakiniai motyvai, harmoningas gamtos pasaulio vaizdavimas. Pasirodė ekologijos humanizmo kūrinių, kuriuose apie žmogų sprendžiama iš jo santykio su gamta (V. Tamulaičio, K. Bajerčiaus, Jono Mackevičiaus‑Nord kūriniai).
Vaikų literatūros kūrinių stiliui, kaip ir vaiko prigimčiai, būdinga nuotaikų ir emocijų kaita, minties šuoliai, vaikiškos fantazijos ir įspūdžių prisodrintas pasakojimas. Sukurtos pirmosios pjesės vaikų teatrui (K. Binkis, B. Sruoga, S. Kymantaitė‑Čiurlionienė, B. Buivydaitė), epinės poemos pasakos (S. Nėries „Eglė žalčių karalienė“, 1940). Į lietuvių kalbą išversta žymių pasaulinės vaikų literatūros kūrinių.
Antikos, Rytų ir vidurinių amžių motyvų į lietuvių vaikų literatūrą atėjo per Ch. Perrault, W. Hauffo, brolių Grimmų pasakas, 20 a. pradžioje pasirodė D. Defoe „Robinzono Kruzo“, J. Swifto „Guliverio kelionių“, H. Chr. Anderseno pasakų adaptacijų, perpasakojimų, sulietuvinimų. Vidurinių amžių didikų medžioklės parodijų maniera rašė K. Binkis (poemos „Meškeriotojas“, 1935, 1992, „Kiškių sukilimas“, 1937, 2019).
SSRS Okupacijos Laikotarpis
SSRS okupacijos laikotarpiu Lietuvoje kurta literatūra vaikams turėjo prievarta primestą kitą vertybių sistemą, pagrįstą komunistine ideologija. Krikščioniškąjį humanizmą pakeitęs vadinamasis socialistinis humanizmas aukščiausiu kūrybos etalonu laikė klasinį principingumą. Žmonės suskirstyti į išnaudotojus ir išnaudojamuosius. Rašytojai privalėjo atsisakyti tautinės vaikų literatūros tradicijos ir priimti svetimą tautos ir pasaulio vaizdavimo sampratą.
Komunistinei ideologijai nepriimtina vaikų literatūra buvo laikoma disidentine, jos autoriai smerkiami ir stumiami iš literatūrinio gyvenimo. Politinis dogmatizmas vaikų literatūroje ypač įsigalėjo 5 dešimtmetyje. Įsitvirtino vaizdavimo stereotipai - persekiojantys imperialistų agentai, buržuaziniai nacionalistai, kolūkius žlugdantys buožės. Vaikai vaizduoti socializmo statytojais - dalyvauja kaimo kolektyvizacijoje, kviečia žmones kovoti už taiką, išduoda pionieriams kenkiančius bendraamžius. Dviejų vaikysčių antitezės principu pieštas nelaimingas vaikų gyvenimas Vakaruose ir laiminga vaikystė SSRS.
Atšilimo laikotarpiu (1956-59) vaikų literatūroje ėmė formuotis metaforinis realizmas - rašytojai atsigręžė į savo tautos etnokultūrą. Pasirodė stilizuotų lietuvių liaudies pasakų rinkinių (K. Borutos „Dangus griūva“, 1955, 1997, A. Liobytės-Paškevičienės „Gulbė karaliaus pati“, 1963, 1986, „Nė velnio nebijau“, 1964, 1988, „Pasaka apie narsią Vilniaus mergelę ir galvažudį Žaliabarzdį“, 1970, 1985, M. Sluckio apysakos pasakos „Milžinai nenorėjo karaliais būti“, 1958, 2004, J. Avyžiaus apysaka „Aštuonetas iš Trepsės namų“, 1967, 2005, pasakų rinktinė „Juodažvaigždis arkliukas“, 1980).
Atsinaujinusioje vaikų literatūroje mažėjo politinės retorikos, kito kūrinių tematika, gilėjo problematika, plėtėsi žanrai, meninė raiška. Vaikai buvo pratinami prie sudėtingesnės poezijos (Just. Marcinkevičius eilėraščių rinkinys „Utititi, šalta“, 1969, 1998, poemėlės „Grybų karas“, 1958, 2004, „Greitoji pagalba“, 1968, 2001). B. Brazdžionio ištobulintą klasikinio eilėraščio tradiciją, suteikdami individualių niuansų, tęsė jaunesnės kartos poetai - K. Kubilinskas (Pumpurėliai, 1956, Su žilvičio dūdele, 1957, 1987, Stovi pasakų namelis, 1957, 1985, Varlė karalienė, 1962, 2004, pjesės pasakos Strakaliukas ir Makaliukas, 1958, 1986, Vėjo botagėlis, Molio Motiejukas, abi išleistos ir pastatytos 1963), A. Matutis (gamtos poemėlės Girios televizorius, 1973, 1979, Drevinukas, 1974), M. Vainilaitis (eiliuota pasaka Ežio namas, 1967, 2002, eilėraščių rinkinys Mano volungėlė, 1975, 2002).
V. Reimeris keldamas etines vertybes parašė buitinių retorinių eilėraščių, vėlesnei jo kūrybai būdinga personifikacijos, fantazija, garsų žaismas (eiliuotas pasakojimas Kodėl daiktai prašneko piktai, 1964, poemėlės Ciksi-tiksi, 1969). Poezijoje gausėjo miesto tematikos, kultūros ženklų (R. Skučaitės eilėraščių rinkiniai Kiškių troleibusai, 1970, Susiradom smuiko raktą, 1980). J. Vaičiūnaitės sukurtas lyrinis subjektas gyvena uždaroje, ankštoje namų erdvėje, neretai vienišas (eilėraščių rinkiniai Spalvoti piešiniai, 1971, Balkonas penktame aukšte, 1976, Karuselės elnias, 1981). V. Palčinskaitės kūrybai būdinga išraiškingų kaukių veidais personifikuotas daiktų pasaulis (eilėraščių rinktinė Namai namučiai, 1977, 1984). Etninių realijų A. E. Puišytės‑Grigaliūnienės poezija garsino nykstančią Lietuvos kaimo dvasinę ir materialiąją kultūrą (eilėraščių rinkiniai Ledo mergelės, 1974, Sidabro varpelis, 1976, Po lino žiedu, 1981).
Vaikams eilėraščių parašė P. Širvys (eilėraščių rinkinys Vyturėliai dainorėliai, 1965, 1975 ), A. Baltakis (eilėraščių rinkinys Vabaliukų balius, 1972), Jonas Lapašinskas, Eduardas Selelionis, V. Rudokas, V. Giedra, J. Nekrošius, R. Girkontaitė, V. Skripka, A. Karosaitė ir kiti. Plėtėsi nuotaikų ir patirčių įvairovė - džiaugsmas ir liūdesys, vienatvė ir kančia, noras padėti kitiems ir užuojautos ieškojimas, gėrio, grožio, tėvų meilės ilgesys. Pagausėjo kauzalinių eilėraščių, dažniausiai prasidedančių klausimu kodėl? Iš vaikų literatūros išstumtus religinius, transcendentinius motyvus keitė meditacinė lyrika - viena moderniojo sakrališkumo formų (J. Degutytės, R. Skučaitės kūryba). Vaikų literatūra perėmė visos literatūros patirtį ir kūrybos principus. Įsivyravo asociatyvūs vaizdai, aforistiškas sakinys, ekspresyvus stilius. Poezijoje kito eilučių simetrija, ritmika, aliteracijos, refrenai.
Vaikų literatūra modernėjo, atsirado poetinių pasaulio ir Visatos suvokimo interpretacijų. Remdamasis Biblija S. Geda sukūrė simbolišką pasakų personažą bernaitį žygūną Nieką - kosmoso, vandenynų, žemės, civilizacijos ir kultūros kūrėją. S. Gedos poezijoje vaikams ikibiblinė tuštuma užpildoma prasme - iš negera pasidaro gera, iš gamtos pereinama į mokslą, kultūrą, žmogiškąjį pasaulį (eilėraščių rinkiniai Užmigę žirgeliai, 1970, Baltojo Nieko dainelės, 1977, Mėlynas autobusiukas, 1980). Polinkis atgaivinti savyje vaikišką žvilgsnį atsispindi V. Kukulo eilėraščių rinkinyje Tamsos didžiulis katinas (1988).
Baltų mitologijos įvaizdžiais įprasmintos lietuvių kosmogonijos dievybės L. Gutausko (eilėraščių rinkinys Dangaus kalvis Perkūnas, 1980), M. Vainilaičio (Bruknelė, 1991, 1996) kūryboje. Toliau plėtota ekologijos humanizmo literatūra vaikams. Priešindamiesi civilizacijos technologijoms ir bedvasiam materializmui rašytojai rėmėsi archajiškais lietuvių tautos kultūros savimonės klodais (Kazio Maruko, J. Avyžiaus, J. Mikelinsko, Aneliaus Markevičiaus, V. A. Misevičiaus, V. Dautarto, E. Liegutės, V. Petkevičiaus, A. Pociaus, V. Žilinskaitės, R. Sadausko, B. Vilimaitės kūriniai).
Literatūrinės Pasakos ir Apysakos
Suklestėjo literatūrinės pasakos apysakos, kuriose vaizduojama lietuviška gyvensena, jaukus stilizuotas pasaulis, gyvenimo prasmės ieškantys veikėjai (K. Sajos Ei, slėpkitės!). Pasitelkdami alegoriją rašytojai kėlė skaudžias gyvenamojo meto dorovines, socialines ir tautines problemas. Pasakų veikėjai dėl savo ydų ar visuomenės atstūmimo įvairiais magiškais būdais patenka į despotiškų valdovų viešpatiją, patiria sunkių išbandymų, susiduria su kraugeriais, savimylomis, išpuikėliais, ordinais apsikarsčiusiais valdovais, bukapročiais, savanaudžiais rūmų valdiniais (K. Sajos apysaka Už nevarstomų durų, 1978).
V. Žilinskaitė satyrinėse pasakose neužgauliai pašiepia vaiko ydas (Melagių pilis, 1968, 1974), lyrinėms pasakoms būdinga melancholija ir susimąstymas (Kaktuso paslaptis, 1973), sumaterialėjusio žmogaus gyvenime iškeliamas dvasinis pradas (Robotas ir peteliškė, 1978, 1985). V. Petkevičius sukūrė lietuvių vaikų literatūroje pirmąjį romaną legendą Molio Motiejus - žmonių karalius (1978, 2005), apimantį kelis tautos egzistencijos ir kovų su grobikais amžius. V. Bubnys sukūrė bekompromisės paauglių psichologiją atspindinčios literatūros (apysakos Arberonas, 1969, 1972, Baltas vėjas, 1974, 1978). K. Kauko tragikomiškoje dilogijoje (Musei geriau, 1988, Musei vis dar geriau, 1993) profesinio išsilavinimo nepajėgiantys įgyti paaugliai svajoja, blaškosi, valkatauja, svaiginasi narkotikais, pasiduoda juodajai magijai, mistinei lemčiai, sunkiai nugali neviltį ir amžiaus problemas. Asmenybės vertės suvokimas, atkaklumas, daugelis moralės kategorijų žlunga A. Zurbos vaizduojamų paauglių sąmonėje (romanai Šimtadienis, 1975, 1985, Integralas, 1981, 1983). V. Račickas išpopuliarėjo apysaka Zuika padūkėlis (1985, 2006), kurioje sulaužė vaikų literatūros tabu - vaizdavo visuomenės atstumto paauglio savižudybės socialines priežastis.
Nepriklausomybės Laikotarpis
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę atsirado komercinės verstinės literatūros vaikams ir primityviai parašytų originalių, skirtų spalvinimui, žaislinių, taikomojo pobūdžio knygelių. Daugelio jų turinys ir spaudos kokybė neturėjo meninės vertės (neredaguotos, lėkšto turinio). Knygų kokybė pasikeitė, kai patiems mažiausiems skaitytojams ėmė rašyti profesionalūs rašytojai. J. Liniauskas išleido antropomorfizuotų veikėjų knygeles (Margučių pasaka, su Aušra Jonikaite, 1992, Vandenų abėcėlė, 1993, papildytas leidimas 2003, Oranžinis čiulptukas, arba Mano pirmasis sandėris, 2002). Vaikų poeziją atnaujino R. Skučaitė, jos knygų veikėjas su vaiku kalbasi intymiai, jausmus ir mąstymą aktyvina vaizduose paslėptu klausimu kodėl? (rinkiniai Lopšinė ešeriukui, 1993, Laiškas sekmadieniui, 1998, Vaikams vanagams: Knygelė skaityti ir mąstyti, 1999). V. Kukulas išleido eilėraščių rinktinę Vėjo birbynė (2000). Nusistovėjusioje tradicinėje vaikų poezijoje neįprastos buvo J. Erlicko knygos (eilėraščių knygos Bilietas iš dangaus, 1990, Bobutė iš Paryžiaus, 1995); jo kūrybai būdinga pašaipa, satyra, pasaulis vaizduojamas ne idiliškas, labiau dramatiškas, kupinas skausmo, vaiko kančios, alogiškas, apverstas, tėvų meilės aktas ar vaiko gimimas vaizduojamas atvirai, supoetintai. Sąjūdžio laikotarpiu rašytuose J. Erlicko eilėraščiuose (Žalias pareiškimas, 1992) didžiausia antivertybė yra sovietų ideologija, jai pašiepti pasitelkiama satyra, ironija, juodasis humoras, oratorinio stiliaus poetika.
#
tags: #auryla #v #lietuviu #vaiku #literatura