Lietuvių vaikų literatūra turi gilias šaknis, siekiančias tautosaką. Iki rašytinės literatūros atsiradimo, tautosakos žanrai, tokie kaip dainos, pasakos, padavimai, lopšinės ir žaidinimai, atliko svarbų vaidmenį etiniame ir estetiniame vaikų ugdyme. Įvairūs autoriai rinko ir leido vaikams skirtą tautosaką rinkiniais, tokiais kaip S. Daukanto „Pasakos masių“ (vėliau išleista pavadinimu „Žemaičių pasakos“), J. Basanavičiaus „Lietuviškos pasakos“, Z. Slaviūno „Maži piemenėliai, didi vargdienėliai“, L. Saukos „Šepetys repetys“, K. Grigo „Menu mįslę keturgyslę“, P. Jokimaitienės-Aukštikalnytės „Vaikų dainos“ ir B. Kerbelytės „Gyvasis vanduo“.
Rašytinė vaikų literatūra Lietuvoje atsirado iš religinių raštų, tokių kaip Biblija, giesmynai, šventųjų gyvenimų aprašymai, katekizmai, elementoriai ir spausdinti šventųjų paveikslai. Pirmasis religinis eilėraštis vaikams buvo išspausdintas elementoriuje „Mokslas skaytima rašto lękiško del mažu vaykialu“. K. Vizgirda parengė pirmąją knygą vaikams su paveikslėliais, o J. Šulcas išleido pirmąją pasaulietinio turinio knygą lietuvių kalba - Ezopo pasakėčias. S. Daukantas išleido elementorių „Abeciela lijtuviu, kalnienų ir žiamajtių kalbos“, kuriame įtraukė smulkiosios tautosakos elementų.
Pasaulietinė vaikų literatūra pradėjo formuotis XIX amžiuje, didaktinės krypties pradininku laikomas M. Valančius. XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje populiarėjo mokslo populiarinamosios apybraižos, skatinusios vaikų fantaziją, ugdžiusios pozityvius idealus ir mokiusios įveikti sunkumus. P. Mašiotas suformulavo esminius reikalavimus vaikų literatūrai: estetinė vertė, pažintinis ir dorovinis pradas bei aukšta kalbos kultūra.
XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje vaikų literatūra nuo didaktikos krypo į psichologizmą, vaizduodama vaiko veržimąsi į fantazijos ir nuotykių pasaulį. Eilėraščiuose atsirado modernizmo poetikos elementų, o prozoje buvo atkuriami vaikystės įspūdžiai ir ieškoma humanistinių idealų vaiko sieloje. D. Čiurlionytės‑Zubovienės kūriniams būdinga žaismingumas, tautosakiniai motyvai ir harmoningas gamtos pasaulio vaizdavimas. Pasirodė ekologijos humanizmo kūrinių, kuriuose apie žmogų sprendžiama iš jo santykio su gamta.
SSRS okupacijos laikotarpiu vaikų literatūra turėjo atspindėti komunistinę ideologiją, o nepriimtini kūriniai buvo laikomi disidentiniais. Atšilimo laikotarpiu (1956-59) ėmė formuotis metaforinis realizmas, rašytojai atsigręžė į tautos etnokultūrą. Atsinaujinusioje vaikų literatūroje mažėjo politinės retorikos, kito kūrinių tematika, gilėjo problematika, plėtėsi žanrai ir meninė raiška.
Taip pat skaitykite: Apie Vincą Aurylą ir vaikų literatūrą
V. Aurylos Indėlis į Lietuvių Vaikų Literatūrą
Vincas Auryla gimė 1923 m. gruodžio 7 d. Lazdijų rajono Ricielių kaime, Dzūkijoje. Jis baigė Alytaus mokytojų seminariją ir Vilniaus pedagoginį institutą, kur studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1963 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją, o nuo 1952 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame institute (vėliau universitete). 1975 m. tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu, o 1991 m. - Tarptautinės vaikų literatūros tyrėjų asociacijos (IRSCL) nariu.
V. Auryla buvo įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus turi savo lemtį, o į vaikų literatūrą jį atvedė „takai takeliai“. Jis paliko nepaprastai gausius mokslinius vaikų literatūros tyrinėjimus, atskleidžiančius istorinę raidą, teoriškai pagrindžiančius žanrinį savitumą ir meninę vertę. Tai ne tik straipsniai, bet ir knygos „Lietuvių vaikų literatūra (iki 1917 m.)“, „Lietuvių vaikų literatūra“ (rusų kalba), antologijos „Lietuvių vaikų proza“, „Lietuvių vaikų poezija“, „Lietuvių vaikų dramaturgija“ ir rinkiniai apie žymiausius rašytojus.
1986 m. pasirodė V. Aurylos studija „Lietuvių vaikų literatūra“, kurioje vaikų literatūros raida apžvelgiama nuo pirmųjų užuomazgų iki XX a. pabaigos, ryškinami estetiniai kriterijai. Ši knyga, nepaisant pasikeitusios ideologinės situacijos, išlieka išsamiu ir sisteminiu lietuvių vaikų literatūros vaizdu. Atskiras V. Aurylos tyrinėjimų tarpsnis yra egzodo literatūra, kuriai jis slapčia paskyrė ne vieną dešimtmetį. 2002-2003 m. išleista studija „Lietuvių egzodo vaikų ir jaunimo literatūra 1945-1990“ atskleidžia platų šios literatūros vaizdą.
V. Auryla taip pat daug dėmesio skyrė lietuvių literatūros didaktikai, siekdamas atskleisti mokiniams individualius kūrinių aspektus. Jis rengė programas, metodinius paaiškinimus, patarimus ir programas aukštosioms mokykloms. Jo rūpesčiu Pedagoginiame universitete atsirado mokyklos bibliotekininko specialybė.
Be mokslinės ir pedagoginės veiklos, V. Auryla aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. 1993-2006 m. jis buvo Jungtinių Tautų Vaikų fondo (UNICEF) Lietuvos nacionalinio komiteto narys, kovojantis už vaikų teises. Jo rūpesčiu buvo įkurta menui gabių vaikų mokyklėlė „Konvencija“, organizuojamos meno kūrybos stovyklos.
Taip pat skaitykite: Vaikų literatūros klasikas Vincas Auryla
V. Aurylos Darbai 1986 M.
1986 m. V. Auryla išleido studiją "Lietuvių vaikų literatūra", kuri laikoma vienu reikšmingiausių jo darbų. Ši studija apžvelgia lietuvių vaikų literatūros raidą nuo jos ištakų iki pat XX amžiaus pabaigos. Joje analizuojami įvairūs vaikų literatūros žanrai, autoriai ir kūriniai, atsižvelgiant į istorinį, kultūrinį ir socialinį kontekstą. V. Auryla išryškina estetinius vaikų literatūros kriterijus ir aptaria jos vaidmenį ugdant jaunosios kartos vertybes.
Be to, 1986 m. V. Auryla aktyviai dalyvavo tarptautinėse konferencijose ir forumuose, pristatydamas lietuvių vaikų literatūrą pasauliui. Jo straipsniai ir pranešimai buvo publikuojami užsienio moksliniuose rinkiniuose, prisidedant prie lietuvių vaikų literatūros žinomumo didinimo.
V. Aurylos Bibliografija (Svarbiausi Veikalai):
- Pagrindiniai vaikų literatūros bruožai (1962)
- Lietuvių vaikų literatūra (dalis 1 1967)
- Lietuvos vaikų literatūra (1981, rusų kalba)
- Lietuvių vaikų poezija ir proza (1984 Miunchenas, vokiečių kalba)
- Lietuvių literatūra vaikams ir jaunimui (1985, anglų kalba)
- Lietuvių vaikų literatūra (1986)
- Lietuvių egzodo vaikų literatūra (deponuota 1997)
Taip pat skaitykite: Deivių Sąrašas ir Reikšmė