Šis straipsnis nagrinėja vyriškų ir moteriškų ląstelių susijungimo biologinius ir dvasinius aspektus, apimant tiek žmogaus, tiek augalų pasaulį. Straipsnyje aptariama apvaisinimo proceso esmė, lyčių vaidmuo ir reikšmė, taip pat dvasinis poliariškumas ir jo išraiška per lytis.
Lyčių skirtumas ir dvasios poliariškumas
Moterystė, jaunimo parengimas moterystėn, yra svarbi pilnutinio ugdymo sritis. Moteris turi suprasti, kas yra moterystė ir kas yra vyro ir moters santykiavimas. Lyčių skirtumas iškyla ne iš kūnų skirtumo, bet iš dvasios. Vertindami lyčių skirtumą galime sakyti, kad siela neturi lytinių žymių. Todėl ją turi spręsti ne biologija, bet teologija. Žmogus yra įsikūnijusi dvasia. Visų pirma gyvybė, o paskui medžiaga.
Žmogaus idėja ir lyčių įvairovė
Amžinoji Dievo mintis, idėja, tampa kūrybos vyksme substancialine daikto lytimi. Ir žmogus yra vienos Dievo idėjos įkūnijimas. Žmogaus idėja amžių ir yra viena, yra viena gyvybės ir būties pilnybė. Kodėl Dievas pasirinko apsireikšti gamtoje, kultūroje, religijoje ir lyčių skirtumo įvairybėje, realizuodamas dviejose lytyse? Atsakytume, kad visa tai turi tikslu žmonių giminę palaikyti. Taip žmonių lytys yra dvasios poliariškumo išraiška. Perteikimas patenkina tik gyvybės, bet ne dvasios poliariškumą. Žmogaus santykiavimas yra iš esmės kitoks, negu gyvulių lyčių. Todėl gyvuliui gyvybės perteikimas yra galutinis tikslas, o žmogui jis yra antraeilis.
Vyro ir moters santykiai
Štai ko mūsų pedagogikai trūksta - vyro ir moters santykių gelmės. Moters santykių giliausią esmę nujautusi vaizdavo poezija ir mitologija.
Dviejų polių sąveika
Dievo balsas sako: „Negera žmogui būti vienam! Sukurkime jam pagalbininkę, panašią į jį". Moteris yra antroji žmogaus idėjos realizavimo, žmogaus tvėrimo dalis. Pirmasis žmogus - vyras, gema aukštesniu gimimu, antrasis žmogus - moteris. Ji paaiški tik iš antro žmogaus priešingumo. Taip pat darosi suprantama, ko trūko pirmajam žmogui ir ko jis ieškojo. Aktyvinę jėga. Jis turėjo duoti, teikti, dalinti. Jis turėjo duoti dovanas, kad kas priimtų, kas rinktų jo dalinamą dvasios gyvybę. Polius, šitoji jėga dar tebeglūdėjo žmogiškoje idėjoje. Štai ko ilgėjosi pirmasis žmogus - vyras. Sutvėrimu žmogiškosios idėjos realizavimas tapo atbaigtas.
Taip pat skaitykite: Lyčių lygybė ir pareigų pavadinimai
Simbolinė moters kilmė
Žmogiškoji idėja konkretizavosi dviem poliais: vyru ir moterimi. Vyras ir moteris yra du tos pačios žmogiškosios idėjos pradai. Jie mato tik gyvybės poliariškumą, o nemato dvasios poliariškumo. Moteris yra figūra savo gelmėse formuojančios ir apipavidalinančios Bažnyčios. Moters sutvėrimas iš vyro yra galop simbolis Bažnyčios kilimo iš Kristaus.
Prarastas rojus ir dabartinis lyčių santykiavimas
Dabartinis lyčių santykiavimas nė iš tolo neprimena rojaus. Puolimą padarė žmogaus puolimas, nuodėmė, kova prieš Dievą.
Puolimo pasekmės
Puolimu buvo suardyti santykiai tarp aukštesnių ir žemesnių lyčių, atstumdami. Todėl ir lyčių tarpe vienybė išnyko, meilė išnyko, o radosi gašlumas ir kova.
Apvaisinimas
Apvaisinimas - tai spermatozoido ir kiaušialąstės susiliejimas, jų branduolių susijungimas ir naujos gyvybės užsimezgimas. Tai dažniausiai įvyksta kiaušintakyje. Per lytinį aktą sėklą išsiveržia į moters lytinius takus - įvyksta ejakuliacija (sėklos išmetimo iš varpos (pro šlaplę) fazė). Nuo makšties iki kiaušintakio ampulės, kur dažniausiai apvaisinama kiaušialąstė, spermatozoidas juda apie 1 - 1,5h ir nukeliauja apie 20cm atstumą. Pakeliui žūva daug spermatozoidų. Kiaušintakiuose spermatozoidai gali išlikti gyvybingi apie tris paras, dėl to sperma, patekusi net kelias dienas prieš ovuliaciją, gali jos “sulaukti” ir apvaisinti kiaušinėlį. Kiaušialąstė apvaisinimo metu esti gana pasyvi.
Apvaisinimo procesas
Tuomet kiaušinėlio paviršiuje formuojasi apvaisinimo membrana, keičiasi jos laidumas, dėl to kiti spermatozoidai nepapuola, kai jau vienas jų prasiskverbia, ir žūva. Kontakto vieta dėl fermentų lyg sukietėja. Prieš patekdamas į kiaušialąstės citoplazmą, spermatozoidas netenka uodegos. Po to susilieja abiejų ląstelių branduoliai, susijungia chromosomos. Susidaro kokybiškai nauja ląstelė - zigota, užsimezga nauja gyvybė. Būsimo individo lytis nulemiama apvaisinimo metu.
Taip pat skaitykite: Vaiko sveikata ir genetika
Gemalo vystymasis
Nuo apvaisinimo iki antrojo mėnesio pabaigos susidariusi nauja būtybė vadinama gemalu, o vėliau vaisiumi. Vidutiniškai nėštumas trunka devynis kalendorinius mėnesius arba 280 dienų, arba 40 savaičių.
Dirbtinis apvaisinimas
Dirbtinis apvaisinimas - tai apvaisinimas, kuomet sėkla yra įvedama į moters makštį arba gimdą specialiais prietaisais. Dažniausiai dirbtinai apvaisinamos yra ištekėjusios moterys, kurių vyrai nevaisingi, retkarčiais - vienišos moterys arba lezbietės. Sėkla gali būti įvedama iškart po to, kai gaunamas ejakuliatas, arba paimant specialiomis sąlygomis užšaldytą spermą. Dirbtinio apvaisinimo efektyvumas siekia 7-22 proc. apvaisinant sutuoktinio sėkla, ir 30-60 proc.
Apvaisinimas in vitro
Apvaisinimas in vitro (lot. in vitro - stikle, mėgintuvėlyje) - tai dirbtinio apvaisinimo būdas, kurio metu moters kiaušialąstė yra apvaisinama laboratorinėmis sąlygomis, susidariusi zigota palaikoma iki tam tikros savo raidos stadijos, o paskui gemalas įvedamas į gimdos ertmę. Metodo veiksmingumas kol kas yra gana žemas - iki 30 proc., todėl siekiant didesnės sėkmės garantijos, apvaisinimui imamos kelios (5-10) kiaušialąstės, kurios visos apvaisinamos vienu metu, o susidarę gemalai užšaldomi.
Lyčių susijungimas augalų pasaulyje
Dauguma augalų turi tobulus žiedus, sudarytus iš moteriškos ir vyriškos dalių. Šios dalys išsidėsto šalia viena kitos, bet yra fiziškai atskirtos ir veikia atskirai. Priešingai nei dauguma dvilyčių žiedų, trigeriniai augalai Stylidium turi moterišką ir vyrišką žiedo dalis sujungtas kartu. Nepaisant to, gaminamos skirtingos moteriškos ir vyriškos ląstelės, kurioms susijungus, formuojasi sėklos.
Trigeriniai augalai Stylidium
Vyriškų ir moteriškų dalių susijungimas - vienas iš išskirtinių trigerinių augalų bruožų, apsprendžiančių jų apsidulkinimo biologijos keistumą. Trigeriniai augalai turi trigerį, kurio botaninis pavadinimas yra kolona. Kolona susidaro susijungus kuokelių koteliams ir piestelės liemenėliui, ir atsiranda susiformavus žiedui.
Taip pat skaitykite: Dauno sindromo rizika
Apsidulkinimo mechanizmas
Daugeliui augalų yra privalumas, jei jų žiedai apdulkinami ne savo pačių žiedadulkėmis. Tada atsiranda didesnė tikimybė naujiems genų deriniams, kas gali užtikrinti didesnį kintamumą, o su juo ir gebėjimą išgyventi ir prisitaikyti įvairesnėms sąlygoms. Būtent todėl dulkinės ir purka būna aktyvūs skirtingais žiedo žydėjimo etapais. Žiedadulkės aktyviausiai byra iki tol, kol purka tampa drėgna ir jautri.
Kolonos judėjimas
Kolona gali judėti seismonastijos principu, t.y. jos judesys nepriklauso nuo dirgiklio ir jo krypties. Nesvarbu, kas sujudina žiedą, ar vabzdys, nutūpęs atsigerti, ar vaikas, judinantis žiedą žolės šapeliu. Trigeris visada pajudės ta pačia kryptimi, apspręsta žiedo sandaros.
Energijos panaudojimas
Trigerio judesiui atlikti būtina suteikti kolonai energijos. Gyvi organizmai naudoja junginį, vadinamą adenozin trifosfatu (ATP), kuris taip pat įeina ir į DNR, sudarančios mūsų chromosomas, sudėtį. Trigeriniai augalai naudoja ATP energiją, kad kolona trinkteltų vabzdžiui apdulkintojui.
Tikslus apdulkinimas
Naudodamiesi savo kolonomis, trigeriniai augalai yra labai tikslūs. Daugelio augalų žiedadulkės yra išbarstomos atsitiktinai ant įvairių apdulkintojų kūno dalių, ir atrodytų, kad apsidulkinimas yra labai padrikas procesas.
#
tags: #vyriska #ir #moteriskai #lastelei #susijungus #gims