Vitalijus Pauliukas - dainininkas, kurio balsas ir dainos „Sveiki, sveiki, namai gimti“, „Dar ne ruduo“, „Birželio rytą“, „Po gegužinės“ ir ypač „Raganų puota“ prieš kelis dešimtmečius skambėjo visoje Lietuvoje. Šis panevėžietis išgarsėjo būdamas legendinio ansamblio „Nerija“ narys. Nors nuo „Nerijos“ aukso amžiaus prabėgo nemažai laiko, Vitalijus Pauliukas vis dar kviečiamas koncertuoti įvairiose šventėse, kur jo dainos sukelia nostalgiją vyresnei kartai ir džiugina jaunimą.
„Nerija“: Šlovės Kelias
Ansamblis „Nerija“ Lietuvos estrados istorijoje paliko ryškų pėdsaką. Daugelis prisimena laikus, kai „Nerija“ buvo viena populiariausių grupių šalyje. Simonas Donskovas prisiminė Stasį Povilaitį sakydamas, kad jis tuo metu buvo didelė žvaigždė. „Apie Stasį galiu pasakyti paprastai - jis tuo metu buvo didelė žvaigždė. Man labai patikdavo su juo bendrauti, jis nieko niekada nežemino“, - pasakojo S. Donskovas.
Įdomu tai, kad iš pradžių vyrų ansambliu laikytą „Neriją“ 1970 metais įkūrė būtent moteris - viena ryškiausių ansamblio žvaigždžių N. Tallat-Kelpšaitė. Pradžia nebuvo lengva ir nežinia, ar šiandien kalbėtume apie „Nerijos“ legendą, jei ne Romualdas Bieliauskas (1943-1979), ansambliui vadovauti pradėjęs 1974 metais. Štai tada šalį ir apėmė tikra „Nerijos“ manija. Minios klykiančių gerbėjų persekiojo dainininkus po koncertų, tykodavo prie viešbučių. Nors „Nerijos" ansamblis turėdavo derinti savo repertuarą su partijos funkcionieriais, sumanūs dainininkai sugebėdavo taip apdumti akis prižiūrėtojams iš komunistų partijos, kad jų koncertuose dažnai skambėdavo nieko bendra su tarybine morale neturinčios dainos. Nemaža dalis buvo populiarių Vakarų šlagerių perdirbiniai.
Prisijungimas prie „Nerijos“
Vitalijaus Pauliuko kelias į „Neriją“ prasidėjo Panevėžyje. Jis jau buvo žinomas kaip talentingas atlikėjas, dainavęs restoranuose ir su Panevėžio statybos tresto ansambliu dalyvavęs įvairiuose festivaliuose. 1974 metais dalyvavo estradinių dainų konkurse „Vilniaus bokštai“ ir tapo jo diplomantu. Lemtingas momentas įvyko, kai Romualdas Bieliauskas, tuo metu koncertavęs Panevėžyje, išgirdo V. Pauliuką dainuojant restoranė „Nevėžis“. Vadovas, ieškojęs naujų solistų, pakvietė Vitalijų prisijungti prie „Nerijos“. Tai buvo 1976-ųjų balandis. Tuo metu ansamblyje jau dainavo Benediktas Gadeikis, Birutė Petrikytė ir Antanas Čapas. Prisijungti prie šios kompanijos V. Pauliukui buvo didelė garbė.
Pirmieji Žingsniai Scenoje
Pirmasis pasirodymas su „Nerija“ V. Pauliukui buvo didelis iššūkis. Atlikėjas prisimena, kad turėjo per savaitę paruošti keletą dainų rusų kalba, nes laukė gastrolės Maskvoje. Pirmą kartą pasirodžius scenoje, pakinkliai taip drebėjo, kad net baisu ir prisiminti. Tais laikais jokių fonogramų nebuvo, visi kūriniai būdavo atliekami tik gyvai. Po dviejų savaičių Maskvoje ansamblis išvyko tiesiai į festivalį Kirgizijoje. Taip ir keliaudavo iki pat ansamblio išsiskirstymo 1990-aisiais.
Taip pat skaitykite: Gailiaus kelias į politiką
Populiarumo Paslaptis
„Nerijos“ populiarumas buvo fenomenalus. Ansamblio koncertai būdavo gausiai lankomi, kartais tekdavo per dieną surengti net po tris pasirodymus, ypač didžiuosiuose miestuose. V. Pauliukas dainuoti šiame ansamblyje buvo nemenkas iššūkis, tačiau jis stengėsi pateisinti parodytą pasitikėjimą ir garbingai nešti „Nerijos“ vardą. Manau, man pasisekė. Ansamblis buvo įsikūręs Klaipėdoje. Kiekvienų metų pradžioje mes susirinkdavome rengti naujos programos, vasarą dalyvaudavome Palangos estradinės muzikos festivaliuose.
Repertuaras ir Mėgstamiausios Dainos
Ansamblio repertuaras buvo platus ir įvairus. Dainininkai stengdavosi rinktis tas dainas, kurios jiems labiau patikdavo. Kartais pasiūlydavo ir ansamblio vadovas, kuris nujausdavo, kam kuri daina labiau tiktų. Tačiau jeigu rasdavome ką nors įdomesnio, ir patys galėdavome siūlyti. Visos dainos buvo paruoštos, įdomios, prasmingais tekstais. Žmonėms jos patikdavo, todėl greitai ir prigydavo. V. Pauliukui labiausiai į kraują įaugo „Geltonos užuolaidos“, „Sveiki namai“, „Dar ne ruduo“, o tas „topinis gabalas“ iš „Smokie“ repertuaro - „Raganų puota“ - skamba iki šiol.
Išskirtinis Stilius
Kiekvienas to meto dainininkas turėjo arba bent jau stengėsi turėti išskirtinį stilių. Todėl atlikėjas pasakojo ir apie to meto muzikantų aprangą. Kostiumais dainininkai rūpindavosi patys, rinkdavosi madingąjį krimpliną. Vadovas į šiuos reikalus nesikišdavo, buvo svarbu, kad būtų gera atlikėjų sceninė išvaizda. V. Pauliukas turėjo juodas kelnes ir už sniegą baltesnį krimplininį švarką, ryškius raudonus marškinius. Kitas kostiumas buvo ryškiai geltonas su juodais marškiniais ir varlike - jį nusižiūrėjo nuo vienos anglų grupės. Visus sceninius drabužius V. Pauliukui siūdavo panevėžietė siuvėja. Jie būdavo patogūs, scenoje nevaržė judesių, nereikėdavo bijoti, kad pakėlus ranką plyš rankovė. Vėliau Vilniaus modelių namai tokius pat, tik ryškiai žalio krimplino kostiumus pasiuvo visiems ansamblio muzikantams.
Kelionės ir Nuotykiai
Atlikėjas pasakojo ir apie ansamblio keliones. Filharmonija, kuriai anuomet priklausė „Nerija“, ansamblio nariams važinėti po Lietuvą buvo paskyrusi autobusą. Muzikantai jautėsi lyg viena didelė šeima - gastrolėse kartu ir dirbo, ir ilsėjosi. 1989 metais ansamblis už ypatingus nuopelnus sovietmečio estradai vyko gastrolių į Afriką, į Mozambiką.
Pabaiga ir Naujas Etapas
Viskam ateina pabaiga. Prisimenu, 1989 metais koncertavome Mozambike. Šios gastrolės mums buvo lyg savotiška dovana už pelningą veiklą. Būdami ten sužinojome, kad Lietuvoje jau kyla trispalvės, žmonės pradėjo viešai kalbėti apie nepriklausomybę. Grįžę dar koncertavome Alytaus sporto rūmuose. Tai buvo paskutinis mūsų koncertas. Laikai pasikeitė, turėjome organizuoti savo veiklą ūkiskaitos pagrindais, tačiau salėse žmonių mažėjo, nes kova už nepriklausomybę visiems tapo svarbesnė nei linksmybės. Todėl buvome priversti skirstytis.
Taip pat skaitykite: Apie Louis Armstrong
V. Pauliukas tai priėmė kaip neišvengiamybę. Jis grįžo į gimtąjį Panevėžį ir kurį laiką gyveno tyloje. Tačiau be muzikos ilgai ištverti negalėjo. Kurį laiką Šiauliuose koncertavo su grupe „Parkas“. Vėliau, atsiradus daugiau laisvo laiko, iš medžio gamindavo senoviškus laikrodžius - panašius į tuos, kokių galima muziejuose pamatyti.
Vitalijus Pauliukas Šiandien
Nors laikai pasikeitė, Vitalijus Pauliukas vis dar aktyvus scenoje. Jis koncertuoja vienas arba su „Nerijos“ gitaristu Aliumi Miliausku. Dažniausiai dainuoja privačiose ar kolektyvų šventėse, kur atlieka tiek „Nerijos“ laikų dainas, tiek naujus kūrinius.
Pomėgiai ir Laisvalaikis
Pernai pavasarį paskelbus karantiną V.Pauliukas, kaip ir kiti atlikėjai, sceną turėjo kuriam laikui palikti, tačiau jis nesiskundė užimtumo stoka. Nagingas vyras randa ką veikti. Su žmona Monika, su kuria kitąmet švęs bendro gyvenimo 40-metį, jis gyvena nuosavame name gražiame privačių namų kvartale. Priešais langus auga pušys, jų kamienais ir šakomis liuoksi voverės. „Darbų nei name, nei prie jo niekada netrūksta. Norint džiaugtis gražia aplinka reikia ją nuolat puoselėti“, - įsitikinęs atlikėjas.
Darbščias rankas V. Pauliukas turi nuo jaunystės, kai su bičiuliais pats gamindavo katerius ir į juos įmontavęs variklius skrosdavo Lietuvos ežerus. Daugiau nei prieš tris dešimtmečius dainininkas ėmėsi drožti ir konstruoti dirbinius iš medžio. Gamino net medinius sieninius laikrodžius. Šiuo metu jis susidomėjo lėktuvų konstravimu. Pirmąjį Antrojo pasaulinio karo laikų Didžiosios Britanijos oro pajėgų lėktuvo modelį V. Pauliukas sukonstravo prieš kelerius metus. O neseniai jis baigė gaminti legendinį S. Dariaus ir S. Girėno lėktuvą „Lituanica“. Jį vyras rinko ne vieną mėnesį.
Saugumo Akiratyje
Nuo šešiolikos metų dainuojančiu atlikėju ne kartą buvo susidomėjęs ir sovietinis saugumas. V. Pauliukas paminėjo faktą, kad Panevėžio statybos tresto ansamblis, kuriame jis dainavo kone prieš pusšimtį metų, koncertuodavo šokiuose, o jie vykdavo miesto Karininkų namuose. Šokiuose dainuojantį V. Pauliuką buvo įsidėmėjęs ir saugumas. O kartą naktį ant Panevėžio dramos teatro atsirado užrašas „Laisvę Lietuvai!“. Tąkart saugumas patampė daug ką, V. Pauliuką - taip pat.
Taip pat skaitykite: Staponkutės biografija
„Nerijos“ Fenomenas: Atsisveikinimo Turas
Praėjus nemažai metų po ansamblio iširimo, „Nerijos“ dainos vis dar gyvos žmonių atmintyje. Tai įrodo ir didžiulis susidomėjimas ansamblio atsisveikinimo turu. Prieš trejus metus visi „nerijiečiai" draugiškai arenose atšventė iškilmingą grupės 45-erių metų jubiliejų, po kurio pusę lūpų prašneko, kad penkiasdešimtmečio grupė greičiausiai nebešvęs. „Visi mes jau seniai esame nebe jaunuoliai. Tarpusavyje visada kalbėdavomės, kad nulipti nuo scenos reikia tuomet, kai jauti, kad laikas. Ir nulipti garsiai, su daina. Šiemet labai aiškiai supratome, kad tas laikas jau atėjo. Todėl iškilmingai koncertais užbaigiame „Nerijos" istoriją", - sako ansamblio dainininkai.
Atsiminimai ir Nostalgija
Prieš koncertą į rūmus atvykę atlikėjai nebe scenos naujokai, bet kaip juokavo Edmundas Kučinskas, kaskart tai lyg pirmas kartas ir noras sugrįžti į aukso amžių vis dar toks pat stiprus. „Mums tai yra didžiulis įvykis. Ne tas žodis, kad gaila. Seniai su tuo susitaikyta. Visi esame brandaus amžiaus žmonės ir kai visi kartu susitinkame kur nors, visada iškyla kalbos ir iškyla prisiminimai apie tuos auksinius ir geruosius laikus. Buvome jauni. Tais laikais nebuvo tiek daug artistų, muzikantų, kaip dabar. Šiuo metu toks didžiulis pasirinkimas, o štai anuomet tebuvo keletas ansamblių. „Nerija“ - vienas iš tų, kurie buvo dievinamas. Buvo laikotarpis kai tai buvo visų mėgstamiausia grupė. Net kalbos nėra, kad jaučiu nostalgiją. Išgirstu pirmuosius dainų akordus ir širdis suvirpa. Tai ir šėliojimai, ir darbas, ir barniai. Tai yra vienas svarbiausių gyvenimo laikotarpių“, - kalbėjo E. Kučinskas.
Atsisveikinimo Koncertai
Atsisveikinimo programoje skamba visos garsiausios per beveik penkis dešimtmečius ansamblyje skambėjusios, nemariais šlageriais virtusios, dainos. Drąsiai galima sakyti - Lietuvos estrados aukso fondas. Kiekvieno „Nerijos" dainininko kišenėje mažiausiai po kelias dainas, kurios tapo ištisų kartų klausomiausiomis.