Violeta Tarasovienė - žinoma Lietuvos atlikėja, kurios biografija apima ryškų muzikinį kelią, šeimos vertybes ir įžvalgas apie šou verslo pokyčius. Šiame straipsnyje panagrinėsime jos karjeros etapus, asmeninį gyvenimą ir požiūrį į dabartinę muzikos sceną.
Muzikinės karjeros pradžia ir „Bavarijos“ laikai
Violetos vyras Vilius Tarasovas mielai prisimena auksinius „Bavarijos“ laikus. 1996-aisiais metais susikūrusi vaikinų grupė paliko ryškų pėdsaką Lietuvos popmuzikos istorijoje. Apie dešimtmetį aktyviai koncertavę „bavarai“ per šį laiką susižėrė ne vieną reikšmingą apdovanojimą, o jų singlai ar albumai neretai tapdavo ne tik auksiniais, bet ir platininiais.
Vilius į vaikinų grupę pateko dar būdamas nepilnamečiu, pakviestas vaikystės draugo Deivydo Zvonkaus. Tuomet draugai tik svajojo apie dideles gerbėjų minias, pripažinimą ir įspūdingus honorarus. Tačiau ilgai laukti, kol ši svajonė išsipildys, nereikėjo. Vos po metų grupė užsitarnavo savo vietą po saule ir populiarumo spinduliais mėgavosi bent dešimtmetį. Kiek vėliau, maždaug 2007-aisiais, Vilius pradėjo savo solinę karjerą, D. Zvonkus pasinėrė į kompozitoriaus veiklą, pradėjo koncertuoti su tuometine žmona Natalija Zvonke, o Juozas Liesis pasinėrė į studijas, pradėjo dirbti radijuje.
Duetas su Viliumi Tarasovu ir meilės istorija
Tais pačiais metais V. Tarasovas kartu su V. Riaubiškyte sudainavo daug dėmesio sulaukusią dainą „Aš tavo, tu mano“. Romantiškas kūrinys porą sujungė ne tik scenoje, bet ir gyvenime. Vilius sako, kad jiedu su Violeta niekada neturėjo jokių intencijų slėpti savo jausmų, galbūt todėl oficialiai jų santykiai paaiškėjo visiškai spontaniškai, kuomet 2007-aisiais metais, atsiimdama „Radiocentro“ metų atlikėjos apdovanojimą, Violeta ėmė ir netikėtai prisipažino meilėje savo scenos partneriui. „Myliu tave, katine“, - tąkart tarė ji nuo scenos, kreipdamasi į Vilių, buvusį minioje. Nuo tos akimirkos niekam nekilo klausimų dėl poros jausmų vienas kitam, o žiniasklaidoje jiedu net buvo pradėti vadinti „katinų pora“. Nors skeptikai duetui prognozavo vos trejus metus truksiančią meilę, jiedu įrodė priešingai - santuokoje jie jau 11-ika metų kartu ir tai yra tik pradžia.
Viliaus Tarasovo prisiminimai apie gyvenimą iki „Bavarijos“
Vilius visada svajojo apie tai, kad kažkada vis tiek lips į sceną. Ėjo tuo keliu. Mokėsi muzikos mokykloje, baigė Stasio Šimkaus konservatoriją bei studijavo Klaipėdos universiteto menų fakulteto džiazo katedroje. Praėjo visas muzikines instancijas, kryptingai ėjo ta linkme. Būdamas labai jaunas, 1996-aisiais metais buvo pakviestas prisijungti prie grupės. Jeigu neklystu, jam buvo 16-ika ar 17-ika metų, nebuvo dar baigęs vidurinės. Su Zvonkumi jie buvo kiemo draugai, baigė tą pačią muzikos mokyklą, o vėliau ir tą pačią konservatoriją lankėme. Deivydas kvietė pasibandyti studijoje su solinėms dainoms. Tuo metu dar buvo grupė „Avarija“, kurie leido albumą, bet vienas jų narys Ramūnas išvyko į Angliją. Taip išėjo, kad reikėjo naujo žmogaus ir tapo pagrindiniu vokalistu. Netrukus atsinaujinusi grupė pakeitė pavadinimą ir tapo „Bavarija“. Nuo tos akimirkos pateko į didžiulę sceną, anšlaginius koncertus. Pamena, kai turėjo albumo pristatymą, o išėjęs į kiemą Klaipėdoje, išvydo pilną gatvę žmonių - visi net netilpo į salę. Tai buvo pirmas toks rimtas jų išėjimas į sceną. Netrukus po to prasidėjo važinėjimai po miestus ir miestelius, turėjo turą. 1997-aisiais metais išleido albumą „Duok man jėgų“ su legendine daina „Noriu lėkt“, kuri greitai tapo hitu ir užėmė pirmąsias vietas radijo stotyse. Atsidurti dainų TOP-20 „Radiocentre“ buvo didžiulis įvertinimas - tai buvo tarsi koks MTV. Tuo metu žmonės klausydavo radijo, o savo favoritus nepatingėdavo palaikyti net laiškais. Būtent su šia daina grupė patyrė didžiulį šuolį į priekį. Netrukus po to sekė nauji albumai ir koncertiniai turai po visą Lietuvą. Anksčiau niekas nekoncertuodavo arenose, savo pasirodymus rengdavome stadionuose, miesto šventėse ar koncertų salėse.
Taip pat skaitykite: Violetos Mičiulienės gyvenimo aprašymas
Grupės įvaizdis ir kelias į šlovę
Tais laikais ant bangos buvo vaikinų grupės, pavyzdžiui, „Take That“ ar „Backstreet Boys“. Anksčiau pasirodymuose buvo labai svarbu šokiai, todėl neretai grupės sudėtyje būdavo ir šokėjų. Mes su grupe labai aktyviai muzikavome ir lygiavomės į tai, ką matėme pasaulyje. Turėjome daug įvairių ieškojimų.
Žinote, buvo visko, bet kai esi jaunas, tu gali viską. Galima grįžti 5 valandą ryto po renginio ir jau 10 valandą ryte būti Palangoje, džiaugtis smėliu, žaisti tinklinį ir vėl dainuoti. Būdavo ir trys koncertai per dieną, kai miego turėdavome vos kelias valandas. Nori tu to ar ne, tos dainos jau skambėdavo mūsų galvose. Pamenu, kai vasarą išleidome dainą „O man gera čia“, ji tapo tikru Palangos himnu. Būdavo ir taip, kad po visų koncertų lėkdavome į klubą, kur netikėtai tekdavo ir dar kartą padainuoti kelias dainas, o namo grįždavome tik paryčiais. Kai esi jaunas - esi kupinas energijos, todėl ir miego tiek daug nereikėdavo.
1998-aisiais metais įrašėme dainą „Noriu lėkt“, kuri tapo „Muzikinio viešbučio“ laureate. Dalyvavome visokiausiuose konkursuose, festivaliuose, kurie vykdavo ir užsienyje. Pamena, kai viename iš jų laimėjome 5 000 dolerių. Tai paliko mums įspūdį, nes buvome dar labai jauni. Tai buvo didžiuliai pinigai. Tačiau geriausiai pamena akimirką, kai per radiją išgirdau lietuviškos muzikos TOP-20, o pirmoje vietoje suskambo mūsų daina „Noriu lėkt“. Tąkart nukonkuravome net SEL. Lėkiau namo, kad išgirsčiau, kaip mus pristato. Tai buvo pirmas toks įvertinimas. Būtent tada supratau, kad Lietuvoje esame išties žinomi.
Grupės skandalai ir auksiniai laikai
Kai dabar viską atsimenu, tai viskas kelia juoką. Žaidėme žaidimą ir tiek. Turėjome labai daug draugų skirtingose pramogų šou sferose - ir muzikantų, ir žurnalistų, kurie sakydavo, kad mums būtų verta padaryti kažkokią avantiūrą. Ir pasirašydavome tokiems dalykams iš to naivumo, kvailumo. Negaliu sakyti, kad visi tie skandalai nepasiteisindavo, visko buvo. Pavyzdžiui, prieš albumo pristatymus dažnai padarydavome reklaminius skandalus. Tiesa, buvo ir natūraliai įvykusių skandalų. Vienas ryškiausių mūsų skandalų, matyt, buvo tas, kai pasikvietėme striptizo šokėjas. Tąkart mus filmavo „Be tabu“, kad mes neva šventėme albumo išleidimą su apsinuoginusiomis merginomis, miltų pakeliais ant stalo, alkoholiu. Kai šiandien pasikalbame, suprantame, kad mes neatitikome jokios grupės standartų, nes tuo metu elgėmės kaip kokie rokeriai, o ne saldūs popmuzikos berniukai. Pridarydavome tiek daug zbitkų… Tai mus pagauna „Radiocentro“ apdovanojimuose visus geriančius alų ir akytėmis kreivomis, tai dar kas nutinka. Pajuokaudavome, kad tuomet nelabai atitikome saldaus popso standartų. Turėjome labai daug fanų ir merginų, kurios rodė didžiulį dėmesį - net prie namų laukdavo. Yra nutikęs net vienas mistinis dalykas. Buvo dvi seserys, kurios nuolat stovėdavo aikštelėje prie mano namų kiekvieną dieną. Praėjus maždaug 20-imt metų, mes su Violeta darėme savo solinį koncertą ir surengėme feisbuke konkursą, kuriame norėjome pasidalinti keliais bilietais. Galiausiai, atėjus laikui išrinkti nugalėtoją, visiškai atsitiktinai išrinkome vieną merginą, kuri laimėjo dvigubą kvietimą. Kuomet atėjo ta mergina pasiimti bilietų, supratau, kad man ji ir jos draugė yra labai matytos. Žinoma, jos jau yra užaugusios, su šeimomis, tačiau tai buvo tos pačios merginos. Šis įvykis man buvo tikra mistika. Negalėjau patikėti, kad čia tos gerbėjos. Žiūrėjau į jų veidus ir supratau, kad jas atpažįstu. Merginos net manė, kad jas specialiai išrinkau, kadangi jos yra ištikimos gerbėjos, tačiau tai tikrai buvo atsitiktinumas. Tai buvo smagus kuriozas.
Taip, taip ir buvo. Būdavo, kad pasidarai turą, visi išvažiuojame nuo kokio antradienio ar trečiadienio ir grįždavome tik šeštadienio naktį. Kartais net sekmadieniais tekdavo sudalyvauti televizinėse laidose, tačiau dažniausiai stengdavomės bent tądien pailsėti.
Taip pat skaitykite: Baublienės biografija
Taupumas ir požiūris į pinigus
Aš taupiau. Taupiau tam, kad galėčiau įsigyti nekilnojamą turtą. Džiaugiuosi, kad pavyko visko neištaškyti. Visada turėjau tą savybę, kad man svarbu turėti atliekamų pinigų ir būti šiek tiek susitaupius. Visada žinojau, kad mūsų profesija yra nenuspėjama - šiandien gerai, o rytoj laukia nežinia. Dainininko kelias yra slidus, banguotas, todėl buvau iš tų, kurie po truputį taupėsi. Vien iš mūsų albumų buvo galima neblogai užsidirbti ir gerai gyventi, nes, pavyzdžiui, albumas „Angelai“ buvo išplatintas 60 tūkst. tiražu. Viskas mūsų karjeroje klostėsi labai gerai, kol į rinką neatėjo kitos muzikos platformos, todėl kompaktų niekas nebepirko. Iki 2004-ųjų metų buvo tikras mūsų aukso amžius. Kiekvienais metais leisdavome albumus, singlus - dirbome iš peties, todėl ir užsidirbome.
Atsispirti pagundoms ir pavyzdinis elgesys
Aš niekada nebuvau iš tų, kurie lipa į sceną išgėrę, tai ne man. Suprantu, kad kai esu neblaivus, aš nevaldau savęs, savo balso, to nedariau net ir grodamas saksofonu. Aš sau to niekada neleisdavau, net jei mums būdavo paruoštas stalas. O po koncertų - taip, tuomet švęsdavome, baliavodavome ir ošdavome. Po koncerto ir į klubą nueidavome su draugais paūžti, tačiau net ir tada turėjau režimą, kurio laikausi iki šiol. Man svarbu turėti grafiką, sportuoti. Man visada buvo sunkiai suprantama, kaip galima švęsti gimtadienį viduryje savaitės, o tokių situacijų tikrai būdavo. Tačiau tai visiškai ne man. Šventes paminiu tik savaitgaliais. Taip, matyt, ir atsispyriau visoms pagundoms.
Na, ant manęs buvo beveik visas krūvis, todėl, suprasdamas, kad man reikės atidainuoti visą koncertą, nerizikuodavau. Negalėjau sau leisti dainuoti pro šoną ar nevaldyti savo balso. Jausdavau atsakomybę prieš kolegas. Nors esu muzikos versle matęs, kokiame lygyje sau kai kurie dainininkai leisdavo lipti į sceną.
Nežinau, gal jau prasirgau. Bet net jei jau ir prasirgau, tai tikrai lengva forma. Niekada neleidau sau jaustis kitokiu, aukštesniu už kitus. Tėvai ir draugai irgi nepastebėjo jokio skirtumo. Na, bent jau man niekas to tikrai nesakė.
Pinigai ir genai
Ne. Matyt, tai nulėmė mano genai, charakterio savybės. Turėjau užsivedęs net knygelę „Draugų bankas“, kurioje buvo surašyta kiek ir kokiems draugams paskolinau pinigų. Gal tai paveldėjau iš mamos, nes ji dirbo finansų direktore, buhaltere, auditore, todėl skaičiuoti pinigus man buvo įgimta.
Taip pat skaitykite: Violetos Riaubiškytės-Tarasovienės karjera
Honorarų pokyčiai ir dabartinė veikla
Tiesą sakant, nelabai tai pajutome. Su Violeta taip pat išgyvenome aukso amžių, kai suėjome į duetą. Turėjome visas užimtas vasaras su anšlaginiais koncertais ir solidžiais honorarais. Visada rinkdavome pilnas sales. Vienas organizatorius iš Šventosios net juokdavosi, kad dėl mūsų koncerto reikia visada papildomai pristatyti kėdžių. „Na, tu išpindėjai“, - sakydavo jis. Būtent dėl mūsų pasirodymo būdavo nešami papildomai staliukai, padaroma daugiau vietos publikai. Žinoma, dabar būna ir ramesnių momentų, tačiau ši vasara mums su Violeta ir vėl pilnai užpildyta. Veiklos tikrai užtenka, o jei kažkam atrodo, kad mes kažkur dingome, tai tiesiog gal mūsų mažiau matosi televizijoje, bet tai nereiškia, jog mes ilsimės. Dirbame ir toliau savo darbą.
Šou pasaulio pokyčiai
Pasikeitė daug kas. Anksčiau mes stengdavomės viską daryti ir kurti patys. Na, pavyzdžiui, atsibundame ryte, važiuojame į Vilnių, einame į Spaudos rūmus, nes ten būdavo ir radijas, ir televizija. Nuvažiavęs derini reikalus. Po to viskas persikelia į Kauną, ten taip pat aplankai kelias radijo stotis. Būdavo, kad visą dieną ar net kelioms išvažiuoji dėl reklamos. Dabar viskas yra paprasčiau, nereikia niekur važiuoti, nes gali bendrauti internetu, o reklamą tiesiog nusipirkti prieš pat koncertą. Anksčiau viską darydavome mechaniniu būdu patys, o dabar tam yra vadyba. Pasikeitė ir koncertų erdvės. Anksčiau pasirodydavome stadionuose, o dabar atlikėjai renkasi arenas. Dabar atsirado labai daug atlikėjų, kartais net nesupranti, kas dainuoja, nes visi dainininkai tapo labai panašūs savo stiliumi, technika, dainavimo maniera. Sakyčiau, kad dabar mažiau išskirtinumo. Žinoma, atsiranda vienas, kitas ryškesnis, bet labai yra daug vienodų. Kartais net nesupranti, kokia mergina dainuoja. Su kolegomis kartais padiskutuojame, kad dabar šiek tiek trūksta tų ryškių, stiprių balsų, bet, matyt, dabar toks laikmetis. Mes užaugome ant labai stiprių idealų - Mariah Carey, Stevie Wonderio ir t.t. Dabar atrodo, kad pas visus diapozonas tapo siauresnis ir visas dėmesys skiriamas manierai, technikai, tačiau, deja, pastebiu labai daug vienodumo. Kaip ir Rihanna, kuomet ji pradėjo kurti savo stilių, tai po jos pasipylė daug atlikėjų, dainuojančių taip pat, kaip ji.
Pripažinimo siekimas ir vertybės
Nepamenu, kas tai sakydavo, tačiau sutinku su šiais žodžiais, kad Lietuvoje tu gali rinkti tas arenas, bet yra sveika save išbandyti ir užsienyje - juk ten niekas tavęs nežino. Mes save pasitikrindavome užsienyje, todėl važiuodavome į įvairius festivalius. Juk ten tu nuvažiavęs esi niekas. Pas mus tapo įprasta žinomumą užsitarnauti skandalais, nors dar neturima sukurtų daug dainų, albumo. Laikmetis keičiasi, niekas nestovi vietoje, dabar viskas kitaip. Nors gyvenime viskas sukasi ratu, tai gal grįš ir ankstesnės vertybes? Juk, pavyzdžiui, grįžo vinilinės plokštelės, o mūsų mažoji dukra yra didžiausia Michaelo Jacksono kūrybos fanė, nors ir aš su juo užaugau. Klasika grįžta.
„Bavarijos“ iširimas ir dabartinė veikla
Nesakyčiau, kad ji iširo. Mes ir dabar kartu pakoncertuojame. Atėjo laikas, kad aš pradėjau leisti solinius albumus, pradėjau daugiau dainuoti duete su Violeta ir kažkaip taip natūraliai atitrūkome. Deivydas išėjo į televizinius projektus, prodiusavimą. Kažkaip natūraliai ta pauzė atėjo. Tačiau būna, kad kartais visi ir vėl susitinkame didesnių renginių metu ar įmonės vakarėliuose. Dabar koncertuojame tik su didele žmonių komanda, nelipame į sceną tik trise. Dainuojame su 14-ika žmonių scenoje, kurią sudaro pritariantieji vokalistai, styginių kvartetas, mušamieji, klavišai, bosas, gitara. Dabar darome tokį pasirodymą, kad būtų gera širdžiai. Visi mūsų dainas dainuoja, visi jas žino, tik dabar viską atliekame dar m…
Violetos Tarasovienės požiūris į Motinos dieną ir šeimą
Dukros visuomet mane pasveikina. Nors net jei ir nepasveikintų, tikrai nesupykčiau. Mes su dukromis ir taip artimos, todėl konkrečios dienos metuose per daug nesureikšminu“, - sako V.Tarasovienė. Gėlės žiedas, eilėraštis, daina ar koks mielas rankdarbis visuomet džiugina, tačiau dainininkė tikina, kad daug brangesnis yra laikas kartu. Todėl pirmąjį gegužės sekmadienį ji stengiasi praleisti su šeima, dažniausiai tądien aplanko netoliese gyvenančią vyro Viliaus Tarasovo mamą, jos sodyboje susirenka visi artimiausi.
„Mums daug svarbiau pasveikinti Viliaus mamą. Ji - vyriausia, visų mūsų mama. Kasmet pas ją nuvažiuojame mes, Viliaus brolis su šeima, pasiorganizuojame kokią vakarienę kartu, tai toks svarbiausias ir turbūt vienintelis ritualas šia proga. Gal metams bėgant ir pati perimsiu tas tradicijas“, - pasakojo V.Tarasovienė. Nors ji sako apskritai nemėgstanti sureikšminti švenčių, juolab kartą metuose minimos Motinos dienos. Pasak jos, šios dienos prasmė turėtų būti prisiminta kasdien, kaip ir šilti santykiai bei meilė tarp tėvų ir vaikų - tam esą nereikia jokios specialios dienos. „Mūsų šeimoje svarbios Kūčios, Kalėdos, o visų kitų švenčių nesureikšminame. Galbūt ateityje, kai labai mažai matysiu dukras, gal tada Motinos dienos šventė pasidarys reikšmingesnė, gal tuomet labiau jai ruošiuosi“, - svarstė garsi atlikėja.
V.Tarasovienės vyresnioji dukra Elinga jau porą metų gyvena atskirai nuo tėvų, tačiau bent kelis kartus per savaitę atvyksta aplankyti Violetos ir Viliaus, kasdien su jais susiskambina. „Džiaugiuosi, kad mūsų ryšys - artimas, mudvi puikiai sutariame, viena kitą galime vadinti tikrai geromis draugėmis, kalbamės daug, atvirai ir apie viską“, - sakė pašnekovė.
Su dukromis V.Tarasovienė mėgsta leisti ir laisvalaikį drauge, viso trys neretai vyksta apsipirkti - šis užsiėmimas teikia džiaugsmo visoms. „Vyresnėlė, kaip ir aš, mėgsta gaminti, nesibodi prie puodų pastovėti, turime panašių pomėgių. O mažosios charakteris dar tik formuojasi. Kita vertus, stengiuosi jų su savimi nelyginti ir dukras vertinu kaip atskirus individus, savarankiškas asmenybes“, - pasakojo V.Tarasovienė.
Dukros pasirinkimas ir dainininkės kelias
„Nuo genų nepabėgsi“, - juokiasi dainininkas Vilius Tarasovas, kalbėdamas apie savo dukrą Gabrielę, kuri vis drąsiau žengia dainavimo keliu. „Žinoma, kaip ir daugelį, ją taipogi buvo ištikęs momentas, kai galvojo, jog nori mesti, tačiau pasiliko, o dabar jau pati labai nori, dainuoja, groja. Vyras pasakoja, kad dukra pasvajoja ir apie dainininkės kelią, ir apie aktorystę. Ar Violeta ir Vilius atžalai linki tokio paties kelio, kaip savo? „Aš pat nuo ankstyvos vaikystės dainavau, verždavausi į sceną, mane tai traukė, tad laikausi tos nuomonės, kad jeigu žmogų kažkas traukia - negali, o ir nereikia to stabdyti. Gink Dieve nesakyčiau jai, kad nesiektų būti dainininke. „Jai tai buvo kažkas tokio, bet iš tiesų susidomėjimas atlikėjais kinta - tai vienas, tai kitas „užkabina“. Augti dainininkų šeimoje ir mokytis dainuoti - kartu ir pliusas, ir minusas. „Pas mus ateina mokiniai, tad ji nuo vaikystės mato tas pamokas, girdi, kaip mokomės.
tags: #violeta #tarasoviene #gimimo #metai