Vertybės vaiko auklėjime

Šeima yra viena seniausių ir svarbiausių institucijų žmonijos istorijoje. Šeima yra ugdymo institucija, įteisinta Dievo ir žmonių įstatymais. Šiame straipsnyje aptarsime šeimos, kaip ugdymo institucijos, svarbą, tėvų vaidmenį ugdant vaikus, vertybių formavimą ir kitus svarbius aspektus, susijusius su vaiko auklėjimu šeimoje.

Šeima kaip ugdymo institucija

Šeima yra viena svarbiausių ir galingiausių ugdymo institucijų. Šeima geriausiai atliepia visus žmogaus ugdomumo parametrus. Tik su tėvais ir protėviais vaikas yra susietas genetiniu ryšiu, todėl šeimoje anksčiau ir lengviau galima įžvelgti prigimtines užuomazgas, skatinti ar slopinti jų plėtrą. Būtent tėvai kuria tą pirmąją aplinką, atveriančią duris į pasaulio pažinimą, vyriškumo ir moteriškumo sintezę. Tėvai yra pašaukti ugdytojai iš prigimties, sąmoningai darantys poveikį vaiko vystymuisi.

Kad tėvai galėtų tinkamai ugdyti, jiems duota prigimtinė, nesavanaudiška meilė savo vaikui. Kūdikis mylimas ne už kažką, o todėl, kad jis yra. Kadangi meilė yra viso ugdymo pamatas, tai tėvai turi daugiausiai galimybių įsitraukti į šį procesą. Jie tampa svarbiausiu vaiko ugdymo(si) atskaitos tašku, nes jų tarpusavio meilė sudaro didžiausią meilės vaikui garantą. Tik mylėdami vienas kitą tėvai gali visiškai atsiverti savo vaikams, neturėdami savanaudiškų paskatų juos ,,lenkti į savo pusę‘‘, bet priešingai, ,,kreipti‘‘ į motiną ar tėvą, skatinant įžvelgti jos ar jo teigiamybes. Vaikams yra reikalingi abu tėvai, ir klaidinga manyti, kad vienas iš tėvų gali atstoti kitą, kad galima mylėti vaiką neapkenčiant jo tėvo ar motinos (tai būtų tiesiogiai ar netiesiogiai neigiama vaiko prigimtinė meilė abiems tėvams).

Tėvų tarpusavio meilė lemia gražius santykius su jų tėvais, kitais artimaisiais, kartu žadinama artimųjų meilė anūkams, pusbroliams ar pusseserėms, kaimynams ir t.t. Atrodo, kad nėra efektyvesnio būdo paskatinti vaikus mylėti tėvus, kaip rodant jiems meilę savo tėvams pavyzdžiu, skatinant ir juos reikšti meilę seneliams, proseneliams. Tėvai, dalydami meilę artimiesiems, nenuskriaudžiant savo vaikų, kaip tik šį jausmą padidina.

Vaikų auklėjimo šeimoje esmė, tikslas, uždaviniai bei pareigos

Auklėjimas - tai asmenybės ugdymas, jos prigimties plėtojimas, dorinimas. Auklėjimu išvystoma žmogaus prigimtis, jo indvidualybė. Auklėjimas stiprina žmogaus vidines galias, atstato harmoniją tarp aukštesnių ir žemesnių galių. Auklėjimas apima ne dalį, o visą vaiko asmenybę. Arba žmogus yra išauklėtas, arba visai neišauklėtas. Auklėjimas yra tėvų ir vaikų sąveika vertybių pagrindu. Tėvų siūlomas vertybes vaikai priima tik tada, kai yra nuoširdus bendravimas tarp jų. Vaikų auklėjimo procese labai svarbi visos šeimos buitis, jos narių elgesys. Suaugusieji rūpinasi, kad šeimoje neįsigalėtų chaosas. Svarbu, kad ir gyvenimas už šeimos ribų, kuriame taip pat yra daug chaoso, dvasiškai nežalotų vaiko. Reikia ugdyti vaiką taip, kad jis pasidarytų neimlus blogiems pavyzdžiams. Augdamas, kaupdamas gyvenimo patyrimą, vaikas sukuria savąją autonomiją. Šeimos ir aplinkos pavyzdžius jis pasirenka pats ir juos atmeta, jei jie neatitinka jo vidinei pozicijai.

Taip pat skaitykite: Auklėjimo įtaka savivertei

Protingi tėvai, auklėdami vaiką, į jį žiūri kaip į asmenybę, turinčią savo dvasinį gyvenimą, kurios negalima tvarkyti tik pagal savo norus. Tėvai, auklėdami vaiką, turi būti įsitikinę savo idėjų teisingumu ir gėriu. Taigi, auklėti vaiką reiškia:

1. Tobulinti jo prigimtį.
2. Dorinti asmenybę.
3. Bendradarbiauti su juo remiantis šeimos vertybėmis.
4. Tikslingai organizuoti visos šeimos gyvenimą ir elgesį.

Šeimoje atliekamas vaikų ugdymo darbas yra svarbi prielaida kitų auklėjimo grandžių (mokyklos, bažnyčios, visuomenės informavimo priemonių, visuomeninių organizacijų) veiklos sėkmei užtikrinti. Šeima auklėja vaiką su mokykla ir valstybe bendradarbiaudama ir kooperuodama savo veiksmus. Todėl tėvai, spręsdami juos, neturėtų aklai orientuotis į Rytus ar Vakarus. Išstudijavę vienų ar kitų auklėjimo patyrimą, jie sukuria savąjį vaikų auklėjimo modelį, kuris atitiktų savo šeimos kultūrą ir siekius:

1. Pats bendriausias auklėjimo uždavinys šeimoje - pasiekti, kad jis būtų organiškai individualus.
2. Vaikas turi vystytis ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir tarp bendraamžių.
3. Vaikas turi būti auklėjamas nuolat jam bendraujant su gamta.

Tėvai, spręsdami vaikų auklėjimo uždavinius, vienodai domisi jo išoriniu ir vidiniu pasauliu, turi leisti jam patirti visus vaiko amžiaus tarpsnių ypatumus, tėvai su savo reikalavimais neturi užgožti vaikystės ar jaunystės, o sudaryti sąlygas vaikams džiaugtis to gyvenimo tarpsnio privalumais. Bendrus reikalavimus tėvai turi nuolat keisti, pritaikyti prie atitinkamų sąlygų, atsižvelgiant į vaiko indvidualybę ir psichologinius ypatumus. Vaikų auklėjime gali plėtotis tėvų auklėjimo menas. Mokant vaiką bendrauti, turi būti akcentuojamas dėkingumas tėvams, pedagogams, artimiesiems ir pan. Tėvas ir motina gimdo vaiką ir auklėja jį tikėdamiesi, kad jis užaugs už juos geresnis. Tas vaikų gerėjimas priklauso ne tik nuo biologinės evoliucijos, bet labiausiai - nuo tėvų ir aplinkinių asmenų įtakos.

Remiantis J.Vabalo-Gudaičio teoriniu palikimu, suformuluotos tokios pedagoginės tėvų pareigos:

• Pirmoji pareiga - saugoti vaikus nuo blogų gyvenimo pavyzdžių. Ypač iki ankstyvos paauglystės, kol vaikas neatsparus blogoms įtakoms. Tėvai vaikų akivaizdoje turi vengti: barnių, keiksmų, smurto, girtavimo ir paleistuvavimo. Jie turi neleisti vaikams bendrauti su blogais draugais. Tėvai vaikams yra:
  1. Panašėjimo ir sekimo pavyzdžiai, net nenorėdami jie užkrečia vaikus savo papročiais ir psichinėmis ypatybėmis.
  2. Jie teikia vaikams sąmoningai parinktų pavyzdžių bei įspūdžių (iš gyvenimo, knygų).
  3. Naudojasi labiau patyrusių patarimais, kad auklėjimo darbą atliktų planingai ir apgalvotai.
• Antroji pareiga - savo vaikų mokymas. Motina moko vaiką taisyklingai vaikščioti, valgyti, apsirengti, kalbėti, skaityti, rašyti ir kt. Tėvas padeda motinai dirbti šį darbą, supažindina mergaites ir berniukus su įvairiomis profesijomis, supažindina su svarbesniais politinio bei valstybinio gyvenimo klausimais, formuoja vaiko pasaulėžiūrą. Abu tėvai dirba šeimoje išvien. Negalima nustatyti griežtų ribų tarp tėvo ir motinos pareigų, tarp auklėjimo ir mokymo.
• Trečioji pareiga - tėvų pagalba mokyklai. Tėvai rūpinasi vaiko poilsiu, nes šis atlieka nelengvą intelektinį darbą, neapkrauna jo dideliais fiziniais darbais ir patarnavimais. Domisi pažymiais. Mokytojai ir tėvai palaiko abipusę pedagoginę sąveiką. Turi vykti mokytojų ir tėvų bendravimas ir bendradarbiavimas, kuris labai svarbus tiek šeimos auklėjime, tiek ugdyme mokykloje. Ir mokytojai, ir tėvai yra vienodai reikšmingi vaiko gyvenime. Tėvų ir pedagogų bendradarbiavime būtina vadovautis pagrindiniu principu, kad viskas, kas daroma, daroma vaikų labui. Mokytojai ir tėvai turi tapti ugdymo proceso partneriais. Šeima negali už vaiko mokymąsi visą naštą ,,užkrauti‘‘ mokyklai. Tiek mokytojai, tiek tėvai turi jausti atsakomybę už vaikų žinias. Pagrindinis mokytojų rūpestis - jo pedagoginis meistriškumas ir aukšto lygio mokymas, o ką vaikas įgis iš tokio mokymo - mokinio ir jo tėvų rūpestis. Mūsų mokykla ir šeima, gyvendamos laisvos rinkos sąlygomis, atsakomybę už vaiko mokymąsi ir elgesį turi ugdyti minėtomis kryptimis.

Moralės ir vertybių ugdymas

Nesvarbu, kaip stipriai jūs pabrėžiate moralės ir vertybių reikšmę namuose, elgesio problemos su vaikais vis viena egzistuoja - ypač tuomet, jeigu yra emocinių poreikių, kurie nėra patenkinami. Problema su vaikais yra ta, kad jie nesugeba išreikšti to, kas vyksta, taigi jie dažniausiai elgiasi pagal šiuos poreikius. Tėvų darbas yra suvaidinti detektyvus ir išsiaiškinti, kas glūdi po šia problema. Labai dažnai mes tiesiog vaikus auklėjame, nei nemėgindami išsiaiškinti, kas sukelia jų nepageidaujamą elgesį. Elgesys yra simptomas, dažniausiai maskuojantis tikrąją problemą.

Taip pat skaitykite: Patarimai tėvams

Štai keletas principų, kaip ugdyti moralius vaikus:

1. Įsipareigokite ugdyti moralų vaiką: Tėvai, kurie atkakliai siekia išugdyti moralius vaikus, dažniausiai susilaukia sėkmės, nes jie rimtai įsipareigoja šioms pastangoms.
2. Būkite tvirtas moralinis pavyzdys: Tėvai vaikams yra pirmieji ir stipriausieji moraliniai mokytojai, taigi įsitikinkite, kad moralinis elgesys, kurį vaikai perima iš jūsų, yra toks, kurį jūs norite, kad jie atkartotų.
3. Supraskite savo įsitikinimus ir pasidalinkite jais: Jūs negalite išugdyti moralaus vaiko aiškiai nesuprasdami, kuo patys tikite. Neskubėdami permąstykite savo vertybes ir tuomet pasidalinkite jomis su savo vaikais paaiškindami, kodėl taip galvojate ir taip jaučiatės.
4. Pasinaudokite lengvai išmokstamais momentais: Geriausios akimirkos mokymuisi yra tos, kurios nėra suplanuotos - jos susiklosto netikėtai. Iškilus moralinėms dilemoms pasikalbėkite apie jas.
5. Naudokitės drausme kaip moralinėmis pamokomis: Efektyvus auklėjimas turėtų užtikrinti, kad vaikas ne tik suprastų, kodėl jo elgesys buvo netinkamas, bet ir žinotų, ką daryti kitą kartą.
6. Tikėkitės gero elgesio: Moraliai elgiasi tie vaikai, kurių tėvai iš jų to ir tikisi. Tai nustato standartą vaiko elgesiui ir leidžia jam aiškiai suprasti, kokios yra jūsų vertybės.
7. Apmąstykite savo elgesio poveikį: Vienas iš geriausių būdų ugdyti moralų elgesį, tai parodyti vaikui jo elgesio poveikį. Padėkite savo vaikui įsivaizduoti, kaip jis jaustųsi nuskriaustojo vietoje, kad jis taptų jautresnis ir atidesnis savo elgesio su kitais žmonėmis atžvilgiu.
8. Sutvirtinkite gerą elgesį: Vienas iš paprasčiausių būdų padėti vaikams išmokti naujo elgesio, tai sutvirtinti, pabrėžti jį. Taigi tikslingai pastebėkite, kada jūsų vaikas elgiasi gerai ir pasakykite, ką jis padarė teisingai ir kad jūs tai vertinate.
9. Moralinius principus paverskite prioritetu: Padrąsinkite savo vaiką padėti pasauliui tapti geresniu ir visuomet padėkite jam suvokti, kokį teigiamą poveikį jo elgesys turi kitiems žmonėms.
10. Įrašykite auksinę taisyklę: Išmokykite savo vaikus auksinės taisyklės: “Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi.”

Tėčio vaidmuo auklėjant vaikus

Šiuolaikinėje visuomenėje vis daugiau kalbama apie tai, kaip svarbu abiem tėvams aktyviai dalyvauti vaikų auklėjime. Nors tradiciškai motinos buvo laikomos pagrindinėmis vaikų ugdytojomis, moksliniai tyrimai ir praktinė patirtis rodo, kad tėčio vaidmuo yra ne mažiau reikšmingas.

Vaiko emocinė gerovė priklauso ne tik nuo mamos, bet ir nuo tėčio artumo bei įsitraukimo į jo gyvenimą. Tyrimai rodo, kad vaikai, kurių tėčiai aktyviai dalyvauja jų gyvenime, turi aukštesnę savivertę, geresnius emocinius įgūdžius ir yra mažiau linkę į depresiją bei nerimo sutrikimus. Tėtis yra tarsi emocinis ramstis, kuris padeda vaikui jaustis saugiai ir užtikrintai.

Tėčiai dažnai skatina vaikų drąsą, smalsumą ir nepriklausomybę. Jie linkę leisti vaikams tyrinėti pasaulį, patirti iššūkius ir mokytis iš savo klaidų. Tai padeda formuoti jų gebėjimą spręsti problemas, priimti sprendimus ir būti savarankiškiems.

Nors abu tėvai yra atsakingi už vaiko discipliną, tėčiai dažnai turi kitokį auklėjimo stilių nei mamos. Jie linkę nustatyti aiškias ribas, skatinti atsakomybę ir savarankiškumą. Taip pat jie padeda vaikams suprasti, kas yra pagarba, sąžiningumas, atkaklumas ir kitos svarbios vertybės.

Taip pat skaitykite: Patarimai tėvams ir pedagogams

Sūnūs dažnai siekia sekti tėčio pavyzdžiu - jis tampa jų pirmuoju autoritetu ir vyriškumo modeliu. Tėvo dalyvavimas berniuko gyvenime padeda jam išmokti, kaip tinkamai reikšti emocijas, kaip būti stipriu, bet kartu empatišku žmogumi. Dukterims tėčiai yra pirmasis vyras jų gyvenime, kuris daro įtaką jų savęs suvokimui ir pasitikėjimui savimi. Mergaitės, kurios turi artimą ryšį su tėčiu, dažniausiai lengviau užmezga sveikus santykius su vyrais ateityje, nes jos išmoksta, kas yra pagarba, rūpestis ir atsakomybė.

Kad tėčio vaidmuo būtų kuo stipresnis, svarbu, kad jis įsitrauktų į kasdienius vaiko gyvenimo aspektus. Štai keletas būdų, kaip tai padaryti:

• Leisti kokybišką laiką kartu - ne tik būti šalia, bet ir aktyviai dalyvauti vaiko veiklose.
• Domėtis vaiko jausmais ir mintimis - užduoti klausimus, kalbėtis, dalintis savo patirtimi ir išklausyti vaiko nuomonę.
• Rodyti pavyzdį - vaikai mokosi iš tėvų elgesio, todėl tėtis turi būti geras pavyzdys, kaip elgtis su kitais žmonėmis, kaip spręsti problemas ir išlaikyti emocinį stabilumą.
• Palaikyti ir skatinti - parodyti, kad vaiko pastangos yra svarbios, nepriklausomai nuo rezultato.

Tėvų klaidos ir kaip jų išvengti

Tobulų tėvų nebūna. Esminiai vaiko elgesio modeliai, asmenybės savybės dažniausiai formuojasi iki 3 metų. Antrasis etapas tęsiasi maždaug iki 7-erių metų: iki tokio amžiaus susiformuoja tam tikros vidinės nuostatos, dar labiau įsitvirtina elgesio modeliai, įskaitant konfliktų sprendimo būdus, požiūrį į stresines situacijas ir kt.

Dažnai tėvai ignoruoja vienas ar kitas problemas, pavyzdžiui, tam tikrus vyresnio amžiaus vaikų potraukius ar besikartojantį netinkamą elgesį. Labai dažnai auklėjantys vaikus tėvai nesugeba išlikti nuoseklūs: vieną akimirką jie yra labai griežti, o kitą jiems tiesiog nerūpi, kuo vaikai užsiima. Jei vaiko elgesys yra žalingas, tėvai turi būti vieningi.

Taip pat labai dažnai tėvai turi nepagrįstų lūkesčių. Tačiau pirmiausia reikėtų įsitikinti, ar tam tikro amžiaus vaikai jau turi mokėti daryti tam tikrus dalykus, ar tik jūs to iš jų tikitės. Jei leidžiate vaikams daryti viską, ką jie nori, darote „meškos paslaugą“, nes vaikams, ypač mažiems, sunku gyventi be jokių apribojimų ir taisyklių.

Tėvai - pavyzdys vaikams, kaip reikėtų elgtis. Tad jeigu jie vaikui sakys, kad, pavyzdžiui, saldumynai - nesveika, o patys pasislėpę saldainius valgys saujomis, galiausiai vaikas pasimes ir sutriks. Tėvai turi rodyti pavyzdį ir elgtis analogiškai, kaip skatina elgtis ir vaikus.

Tėčio pareiga ir vaidmuo šeimoje

Svarbiausios užduotys, kurias savo šeimose tėčiai laiko prioritetais yra rūpinimasis šeimos buitimi ir jos materialine gerove, tuo tarpu meilė savo vaikams ir jų auklėjimas nueina į antrą planą. Apie brandžią tėvystę galime spręsti iš vyro meilės savo žmonai ir vaikams bei lygiaverčio santykio su motina, auklėjant vaikus. Brandus tėtis rodo meilę savo vaikams; nepaisant darbų krūvio, bendrauja ir bendradarbiauja su jais; įteigia jiems vertybių ir moralės normas; savo vaikams yra ne tik gyvenimo etikos, bet ir elgesio nuolatinis pavyzdys. Be abejo, brandus tėtis turi rūpintis ir šeimos materialine gerove bei šeimos buitimi, tačiau tai pagal tėvystės hierarchiją nėra pats pagrindinis dalykas.

Kiekvienoje šeimoje tėtis turi įvykdyti be galo sunkią užduotį. Pagrindiniai jos tikslai yra tėčio buvimas šeimoje, aktyvus bendravimas ir bendradarbiavimas su jos nariais, domėjimasis savo vaikais, jų laisvo laiko kantrus organizavimas, kalbėjimas su jais, rūpinimasis buities sąlygomis (šeimos ekonomika), pareigų, užtikrinančių buitį, atlikimas, supratingumas, tolerancija bendravime, pagalba sunkumuose, vaiko apdovanojimas šiluma, meile ir empatija, mokėjimas nustatyti pareigas ir jų atlikimo priežiūra, buvimas autoritetu, pavyzdžio rodymas, tam tikras griežtumas, kurie taip pat neužbraukia draugiškumo vaikui, pedagoginių žinių tobulinimas, vaiko psichikos saugojimas ir vystymas, rūpinimasis vaiko lavinimu, rūpinimasis auklėjimu ir pasidalijamasis tomis pareigomis su žmona.

Dauguma tėčių išgyvena kaltės jausmą dėl laiko stokos ar negalėjimo dalyvauti vaikų auklėjime. Tada, savo nebuvimą kompensuoja dovanomis: perka brangius žaislus, kompiuterinę techniką, prabangius rūbus, duoda dideles sumas kišenpinigiams… Tačiau, nors vaikai nuoširdžiai džiaugiasi dovanomis, jos niekada nepakeis ir neatstos tikro, šilto, kupino meilės jausminio ryšio su tėčiu ir mama. Kai tėtis prastą emocinį kontaktą su vaikais kompensuoja pinigais ir dovanomis, vaikas gali tapti gobšus, tingus, neturintis tikslų.

Ypač sūnūs ilgisi tėčio kontakto, žvilgsnio, šypsenos, gero žodžio, palaikymo, apkabinimo. Jeigu sūnus žino, kad yra tėčio mylimas, tada jam nebaisūs tėčio griežtesni priminimai ar kartais griežtesnis tėčio balso tonas. Geras, pilnavertis bendravimas su tėčiu berniukams yra svarbus kaip jų vyriškumo patvirtinimas ir pavyzdys. Nesant tokio bendravimo berniukai bandys tėčio dėmesį pritraukti blogu elgesiu, pykčiu, agresija. Vaikas tokį bendravimą su tėčių priima kaip egzaminą, dresūrą ar manipuliaciją. Dažnai būna, kad tėtis savo reikalavimuose ar patarimuose būna visiškai teisus, tačiau be jausminio ryšio su vaiku, ir jo pamokymus vaikas priimami neigiamai. Tarp sūnaus ir tėčio būtinai turi atsirasti pasitikėjimas.

Mergaitėms taip pat reikalingi draugiški santykiai su tėčiu. Mat berniukams tėvas būtinas kaip vyriško elgesio modelis, kurį jis pamėgdžioja. Mergaitės vystymesi tėvas taip pat atlieka labai svarbų vaidmenį. Mergaitė nemėgdžioja tėvo, tačiau jo padrąsinimai, paskatinimai suteikia daugiau pasitikėjimo savimi. Tėvas padeda mergaitei suprasti, kad ji yra graži ir protinga. Kai mergaitė taps vyresne, tėvas turi parodyti, kad jis vertina savo dukros nuomonę, o kai kada net aptarti su dukra savo reikalus. Šiuos tėvo komplimentus mergaitė įsidėmi ilgam. Mokydamasi vertinti tėvo vyriškąsias savybes, mergaitė ruošiasi išeiti į pasaulį, kurio pusę sudaro vyrai. Vyrų tipas, kurį ji pasirinks į draugus ar partnerius tapdama mergina, o ypač tą, kurį pamils, jos gyvenimas ištekėjus, daugeliu atvejų bus nulemti tais santykiais, kuriuos ji patyrė ir išgyveno vaikystėje su tėvu.

Klaidingas yra įsitikinimas, kad su savo problemomis ir gyvenimo sunkumais vaikas turi susidoroti pats arba palaikymo reikalams užtenka tik mamos. Tėčio buvimas šalia vaiko, kai tas kenčia, gal ir yra mažiau šiltas negu mamos, tačiau yra nemažiau svarbus. Būtent tėtis gali padėti jam pasipriešinti sunkumams ir įveikti visas kliūtis. Kiekvienam vaikui, sunkioje akimirkoje svarbi yra būtent tėčio rodoma užuojauta, šiluma, empatija ir palaikymas.

tags: #vertybes #auklejant #vaika