Auklėjimas yra nuolatinis procesas, reikalaujantis kantrybės, supratimo ir nuoseklumo. Vaikams su elgesio sutrikimais šis procesas tampa dar sudėtingesnis, nes reikia atsižvelgti į specifinius vaiko poreikius ir parinkti tinkamas strategijas. Šiame straipsnyje aptarsime, kas yra auklėjimo ribos, kokie yra elgesio sutrikimai, kaip atpažinti ir padėti vaikams, turintiems aktyvumo ir dėmesio sutrikimą (ADS), bei pateiksime patarimų tėvams ir pedagogams, kaip sėkmingai auginti ir ugdyti vaikus su elgesio sutrikimais.
Auklėjimo ribos: kas tai?
„Ribos“ - gana populiarus žodis šiuolaikiniame auklėjime. Anot specialistų, auklėjimo ribos - tai vaikų drausminimas, tam tikros elgesio normos ir taisyklės, nusakančios, kas yra leistina, o kas - ne. Teisingai nustatytos ribos palengvina tėvų gyvenimą. Apie antrus gyvenimo metus vaikas susiduria su vidine būsena: išmokęs vaikščioti, jis ima jaustis savarankiškesnis ir nori būti nepriklausomas nuo tėvų. Kita vertus, jis tebėra priklausomas, nes vis dar negali pats patenkinti savo poreikių. Todėl reikėtų leisti jam žinoti, kas yra gerai, o kas - ne, jau panašiame amžiuje.
Moksliniai tyrimai rodo, kad vaiko gebėjimas kontroliuoti save tiesiogiai priklauso nuo jo santykių su tėvais. Tėvams neparodžius vaikui jo ribų, vėliau problemos tik gilės. Vėliau, patekę į sociumą, tokie vaikai susiduria su bendravimo sunkumais. Pavyzdžiui, jei vaikas yra pratęs namuose elgtis agresyviai ir nesulaukti neigiamo tėvų atsako, jis traktuoja tai kaip elgesio normą. Susidūręs su platesnio pasaulio realybe, vaikas pradės blogai elgtis. Teisingai nustatytos ribos padeda vaikui pereiti į aukštesnį elgesio kontroliavimo etapą - vidinę drausmę. Vos išaugus iš kūdikystės, vaikui yra nustatomos ribos: jis mokosi elgesio normų stebimas ir kontroliuojamas tėvų, auklėtojų. Vėliau sudaromas tam tikras atstumas - vaikai stebimi iš toliau, „viena akimi“. Taip pamažu vaikas pratinasi prie vidinės drausmės ir savikontrolės.
Šiuolaikiniai psichologai teigia, kad bausmes (ne fizines!) geriausia taikyti tik tada, kai yra akivaizdi grėsmė, pavyzdžiui, jei vaikas daro fizinę žalą kitam vaikui ar gyvūnui.
Kaip nustatyti ribas?
- Įvardykite nepriimtiną elgesį. Viename lape surašykite, koks vaiko elgesys yra nepriimtinas.
- Pasiūlykite tinkamą alternatyvą. Kitame lape - koks tinkamas elgesys turėtų jį pakeisti. Veiksmai turi būti įvardyti kuo konkrečiau, kad vaikas lengvai juos suprastų.
- Nustatykite dienotvarkę. Nustačius dienos tvarką savo namuose, išvengti chaoso ir konfliktų bus paprasčiau.
- Nubrėžkite aiškias ribas. Ribų nustatymas - svarbi auklėjimo proceso dalis. Jūsų nubrėžtos ribos turi atitikti jūsų šeimos vertybes bei būti realios ir racionalios, tokios, kurių vaikas iš tiesų galėtų laikytis.
- Taisyklės yra būtinos. Nustačius taisykles, laikytis jų reikia nuosekliai. Jeigu įvesite taisyklę, o kitą dieną ją atšauksite, vaikas jausis nesaugiai, pasimetęs.
Elgesio sutrikimai: kas tai ir kaip atpažinti?
Elgesio sutrikimai - tai būklės, kai vaikas nuolat elgiasi nepriimtinai, pažeidžia socialines normas ir taisykles. Toks elgesys trukdo jam adaptuotis, mokytis ir bendrauti su kitais. Vienas iš dažniausiai pasitaikančių elgesio sutrikimų yra aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS).
Taip pat skaitykite: Auklėjimo įtaka savivertei
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS)
ADS - neurologinis raidos sutrikimas, kuriam būdinga sunkumai sukaupti dėmesį, impulsyvumas ir hiperaktyvumas. Šie sunkumai trukdo vaikui jo kasdieniniame gyvenime. Skaičiuojama, kad pasaulyje aktyvumo ir dėmesio sutrikimą turi apie 5-8 proc. mokyklinio amžiaus vaikų, dažniau - berniukai.
Gydytojos Ievos Viltrakytės teigimu, hiperaktyvumas, arba kitaip - aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS) - vaikui įtariamas tuomet, kai šis yra itin judrus, neatidus, impulsyvus, ir dėl šių trijų priežasčių patiria sunkumų. Vaikui sunku adaptuotis, adekvačiai ir sėkmingai funkcionuoti. Tačiau jeigu vaiko aktyvumas netrukdo jo ugdymosi procesui, žaidimams, malonumo ir sėkmės patyrimui, socialinių ryšių mezgimui ir išlaikymui, tokiu atveju tai yra ne sutrikimas, o prigimtinis vaiko temperamentas.
Kaip padėti vaikui su ADS?
- Formuokite teigiamą savęs suvokimą. Pabrėžkite vaiko pranašumus, o ne patiriamus sunkumus. Nukreipus tinkama linkme vaiko energingumas, iniciatyvumas, fizinis pajėgumas gali tapti privalumu, tarkim, sporto ar kūrybinėje srityse.
- Būkite nuoseklūs ir struktūruoti. Tiek namuose, tiek pas senelius ar svečiuose, tiek mokymo įstaigose vaikui turi galioti tos pačios taisyklės. Pirmiausia - sureguliuota dienotvarkė. Tuomet tokia elgesio ugdymo sistema, kai drausmės siekiama be bausmių, o apribojant malonumus. Nuolat primenant, kad „pirmiausia - darbas, o jį atlikus - malonumas“.
- Padėkite susikoncentruoti. Ugdymo procesą gali palengvinti sąmoningas dirgiklių vaiko aplinkoje sumažinimas. Pavyzdžiui, jo atskyrimas nuo kitų panašaus elgesio vaikų, kartais gal net tyčia provokuojančių vaiko nerimastingumą. Tyla ir ramybė namuose, kai vaikas turi paruošti pamokas ar skaityti. Sodinimas į pirmą suolą mokykloje, kraštutiniu atveju - gal net klasės ar mokyklos pakeitimas.
- Skaidykite informaciją. Pateikite informaciją mažomis dalimis, kad vaikui būtų lengviau ją įsisavinti.
- Leiskite daryti pertraukas. Vaikams su ADS sunku ilgai išlaikyti dėmesį, todėl svarbu leisti jiems daryti trumpas pertraukas.
- Koreguokite aplinką. Pašalinkite nereikalingus dirgiklius iš vaiko aplinkos.
- Darykite patikslinimus. Įsitikinkite, kad vaikas suprato, ko iš jo tikimasi.
- Dažniau teikite pozityvų grįžtamą ryšį. Pagirkite vaiką už pastangas ir gerą elgesį.
- Įtraukite fizinį aktyvumą. Fizinis aktyvumas padeda vaikams su ADS išlieti energiją ir susikoncentruoti.
- Stebėkite, kas blogina situaciją. Stenkitės išvengti situacijų, kurios provokuoja netinkamą elgesį.
- Pastebėkite ir skatinkite tinkamą elgesį. Pagirkite, jei vaikui pavyko išlaukti savo eilės, jei užbaigė užduotį ar ilgiau ramiai išsėdėjo savo vietoje.
- Imkitės prevencijos. Stenkitės numatyti situacijas, kuriose vaikas gali elgtis netinkamai, ir imtis priemonių, kad to išvengtumėte.
Medikamentinė pagalba svarstoma tik išbandžius visas įmanomas vaiko elgesio struktūravimo priemones ir nepatyrus žymesnio pagerėjimo. Laimei, daugeliu atvejų tėvų ir mokytojų pastangos atsiperka - įvedus sistemą į hiperaktyvaus vaiko gyvenimą, skatinant jo pastangas ir padedant atsiriboti nuo dirgiklių pasireiškia akivaizdus pagerėjimas.
Patarimai tėvams ir pedagogams
Auginant ir ugdant vaikus su elgesio sutrikimais, svarbu laikytis tam tikrų principų ir strategijų. Štai keletas patarimų, kurie gali padėti:
Bendravimas ir bendradarbiavimas
- Atidžiai klausykitės, ką sako jūsų vaikas. Domėkitės vaiko jausmais. Daugelis tėvų domisi vaiko veikla ir jos rezultatais, tačiau tarpusavio ryšį sutvirtinsite ir pasitikėjimą auginsite kalbėdami apie jausmus.
- Nebijokite pasakyti „atsiprašau“. Jei pasielgėte netinkamai ir sąžinė dėl to neduoda jums ramybės, pripažinkite savo klaidas, pasakykite, kad gailitės.
- Nemeluokite vaikams. Mes galime juos apgauti, tačiau už tai teks brangiai sumokėti prarastu pasitikėjimu arba bauginančio pasaulio paveikslo sukūrimu.
- Nepamirškite pažadų. Užmaršumas - tai apgaulės atmaina. Vaikas prisimins ir įsižeis. Jei žadate - laikykitės savo žodžio.
- Jei nežinote, ką atsakyti, geriau patylėkite ir pamąstykite. Nieko baisaus, jei atsakymą vaikui duosite ne tą pačią, o kitą dieną.
- Pažvelkite į pasaulį vaiko akimis. Tai - raktas, leisiantis geriau pažinti savo sūnelį ar dukrytę bei suprasti vaiko elgesį. Prisiminkite, kaip jautėtės, kai buvote maži.
- Suderinkite auklėjimo principus. Nekonkuruokite ir prie vaiko neabejokite vienas kito sprendimais. Vaikams reikia aiškumo ir saugumo, todėl svarbu, kad abu tėvai laikytųsi vieningos linijos ir gerbtų vienas kito autoritetą.
- Tėvų ir mokytojų bendradarbiavimas. Svarbus mokytojų bendradarbiavimas su tėvais. Mokytojas turi tokį „žinių bagažą“ ir patirtį, kuris gali pasitarnauti kartu sprendžiant kilusias problemas. Mokytojas gali patarti, priminti, pamokyti vaikų tėvus. Jei tėvams nedrąsu ieškoti jūsų - padėkite jiems savo naujomis idėjomis, nevenkite pasitarti su tėvais, kas jus neramina vaiko elgesyje ir kaip galėtumėte kartu keisti vaiko elgesį - ne bausti, bet skatinti. Svarbu, kad namų taisyklės sutaptų su mokyklos taisyklėmis, labai svarbus toks pat poelgių vertinimas.
Savęs priežiūra
- Nepamirškite savęs ir savo asmeninių poreikių! Suprantama, vaikas - turbūt brangiausia, ką turite, tačiau jei viską atiduosite tik jam, jums neliks nieko. Jeigu vaiko priežiūra tampa labai sunkiu ir varginančiu darbu, o kantrybė pamažu senka ir jaučiatės vis irzlesni, skirkite šiek tiek laiko vien tik sau.
Ankstyvasis amžius ir kalbos ugdymas
- PIRMIEJI VAIKO GYVENIMO METAI ypatingai svarbūs kalbos vystimuisi, taip pat fizinei raidai. Mažieji atlieka pirmuosius judesius, mokosi pirmuosius veiksmus. Kūdikiai atpažįsta girdimus garsus ir į juos atsako. Išgirdę artimųjų balsus, jie pradeda guviau čiauškėti, judina rankas ir kojas, nori atkreipti į save dėmesį.
- 12-15 mėnesių amžiaus vaikams pradeda patikti kalbos žaidimai, todėl galite jų klausinėti „Kur yra tavo ausytė?“, „Kur mama?“. Vaiko žodynas greitai plėsis, tačiau tarimas kis lėčiau. Šio amžiaus vaikai jau dabar gali geriau suprasti, kas jiems sakoma ir išreikšti, ko jie nori. Jie džiaugiasi, kai gali suprasti sudėtingesnius nurodymus, ir nesivaržo patys nurodinėti.
Septintųjų metų krizė
- Septintųjų metų krizės tėvai gali nepastebėti, nes ją savo viduje išgyvena pats vaikas. Jis turi susidoroti su gyvenimo pokyčiais, kai iš šiltų ir jaukių namų išeina į visuomenę, turi susiorientuoti mokykloje, susidėti daiktus. Nors vaikas jau moka valdyti savo emocijas geriau nei prieš kelerius metus, vis tiek gali būti piktas ir dirglus.
- Kuo ji pasižymi? Septintųjų metų krizė skiriasi nuo trečiųjų metų krizės, nes vaikas nerodo priešiškumo, nesiožiuoja. Ji susijusi su mokykla, tad gali paliesti ir šešiamečius, jeigu jie anksčiau išleidžiami į mokslus. Šiuo metu labai stipriai pasikeičia vaiko aplinka, gyvenimo būdas, o visa tai ir paskatina krizę. Pirmokas turi išmokti pripažinti ne tik tėvų, bet ir mokytojų autoritetą, turi išmokti bendradarbiauti ir lenktyniauti, konkuruoti. Svarbiausias septintųjų metų bruožas yra moralinių vertybių atsiradimas, mat daugiausia laiko vaikas praleidžia ne namie, o kolektyve, šias moralines vertybes formuoja pats. Šiuo metu itin svarbus tampa teisingumo jausmas.
- Tėvų vaidmuo. Iki šiol vaikui tėvai buvo tarsi šventi. O štai septintaisiais metais galvytėje pradeda kirbėti mintys, kad gal tėvai nelabai teisūs, gal ne viską žino, gal ne tokie visagaliai, kokiais juos laikė. Tai nereiškia, kad pradės mažiau gerbti ar mylėti tėvus. Kai kurie tėvai labai skausmingai sureaguoja į pirmoko žodžius, kuris pasako: „O mokytoja sakė…“, ir paneigia tėvų nuomonę kokiu nors klausimu. Nereikia skaudžiai reaguoti, tėvai vaikui išlieka mylimiausi žmonės pasaulyje, tačiau jis pats mokosi atskirti, atsirinkti, girdėti ir kitokią nuomonę. Tad lieka susitaikyti su mintimi, kad nuo šiol vaikas mūsų žodžių nepriima kaip besąlygiškai teisingų.
- Šiame amžiuje vaikas jau gali pradėti kontroliuoti tėvus, sakyti jiems pastabas, jeigu šie ką nors pažadėjo ir nesilaiko savo žodžio. Vaikai, išėję į mokyklą, yra priversti būti savarankiški, jausti atsakomybę už savo elgesį, atliktus darbus, tad jiems prasideda nesaugus gyvenimo etapas. Jie labai nori būti savarankiški, tačiau kartu vis dar yra labai prisirišę prie tėvų, nori ką nors spręsti patys, bet be šių pritarimo nedrįsta, o kai nesusitvarko su vidine įtampa, pyksta.
- Septynerių metų vaiką reikia mažiau globoti nei darželinuką. Sunku tėvams tai suprasti, ypač jeigu jis šeimos vienturtis, kuris vis dar atrodo toks trapus ir mažas.
- Per didelė globa pirmokėliui gali būti žalinga, ypač jeigu tėvai nuolatos kontroliuoja jį ir tikrina, ar į kuprinę kas vakarą susideda mokyklos reikmenis, paruošia drabužius, padeda apsirengti. To daryti tikrai nereikia, nes vaikas taip ir lieka žemesniame raidos etape. Nepamirškime, kad septynmečiai yra labai teisingi, jautrūs teisingumui, todėl jeigu išgirdote, kad jūsų vaikas netinkamai pasielgė, nebauskite iškart, nė nepasikalbėję, neišsiaiškinę elgesio priežasčių. Labai lengva įžeisti septynmetį, palaužti jo savigarbą, o neteisybės jausmą jis prisimins labai ilgai. Savigarbos jausmas ir orumas šiame amžiuje labai trapus.
Vaikas ir pasitikėjimas savimi
- Žinių vertinimas pažymiais gali sukelti vaikui psichinę įtampą mokykloje. Pažymiai yra skirti įvertinti vaiko žinias, pastangas mokantis, tačiau daugelis tėvų pažymius supranta kaip vaiko asmenybės įvertinimą. Per didelis pažymių sureikšminimas didina įtampą, nerimą ar baimę. Nuo to, koks aplinkinių požiūris į vaiką, didžia dalimi priklauso ir jo paties nuomonė apie save. Tad mokymosi rezultatai įtakoja vaiko savęs vertinimą. Nuolatinė įtampa, laukiant nepalankaus aplinkinių įvertinimo gali suformuoti baimę dirbti kitų akivaizdoje, pavyzdžiui, deklamuoti prieš klasę, spręsti uždavinius lentoje ir panašiai.
- Pasitikėjimo savimi vystymąsi veikia daugelis faktorių. Ankstyvoje vaikystėje lemiamą įtaką vaiko požiūrio į save formavimuisi turi tėvų elgesys. Jeigu tėvai myli savo vaiką, tenkina jo psichosocialinius poreikius, priima jį tokį, koks jis yra, vaikas pats ima pozityviai vertinti save. Jei vienas iš tėvų ar abu tėvai yra ypatingai reiklūs, griežti, arba jeigu jie stengiasi vaiką apsaugoti nuo bet kokio gyvenimiško išbandymo, trikdydami jo savarankiškumą, vaikas gali pradėti jaustis nieko nesugebantis ir menkas. Draugai taip pat įtakoja požiūrio į save formavimąsi - ypatingai mokykliniame amžiuje. Tada vaikai bendrauja su daug bendraamžių ir nesąmoningai lygina save su jais. Pasitikėjimo savimi stoka nebūtinai susijusi su gabumų trūkumu. Priešingai, menkas pasitikėjimas savimi yra tėvų ar visuomenės suformuotų nerealių lūkesčių ir standartų rezultatas. Dėl to vėliau įgyjamos tam tikros gyvenimo nuostatos.
- Smerkti galima vaiko elgesį, bet ne jo asmenybę. “Man nepatinka tai, ką tu padarei, bet tai nereiškia, kad nepatinki tu“. Jei jus pykdo ar skaudina vaiko elgesys - pasakykite jam tai, pradėkite nuo AŠ. “Aš pykstu, kai tu….” Taip vaikas nesijaus kaltinamas ir nejaus reikalo gintis, teisintis. Nepamirškite vaiko pagirti už gerą elgesį. Veikite kaip tiltas tarp vaiko ir išorinio pasaulio. Vaikų patirtis ribota ir pasakodami apie savo vaikystę jūs parodote elgesio modelį. Leiskite vaikams pasirinkti. Mes sakome, kad reikia elgtis taip ir taip, o ar negeriau būtų sakyti „Ar ne geriau būtų elgtis taip ar taip“. Leiskite pajusti vaikui to pasirinkimo pasekmes. Pripažinkite vaiko teisę į jausmus, kokie jie bebūtų. Skatinkite vaiką išsakyti, ką jis išgyvena, skirkite tam pakankamai laiko.
Šeimos įtaka
- Šeima - tai vieta, kurioje vaikas ugdomas pačiu šeimos gyvenimo modeliu. Gera, dora, išsilavinusi šeima doroviškai brandina vaiką. Šeima, kaip ir mokykla, sudaro įtakos vaikui sistemą. Labai sunku spręsti, kuri šeima laiminga. Net toje pačioje šeimoje vieni gali jaustis laimingi, o kiti ne. Visi tėvai nori, kad jų vaikai būtų saugūs ir laimingi. Niekas sąmoningai nesistengia padaryti vaiką baikštų, drovų, netaktišką, nepakenčiamą. Tačiau augant dalis vaikų įgyja nepageidaujamų bruožų, ima jaustis nesaugūs ir neišmoksta gerbti savęs nei kitų. Norime, kad vaikai būtų mandagūs, o jie yra šiurkštūs, norime, kad jie būtų tvarkingi, pasitikintys, saugūs, laimingi, o jie tokie nėra.
- Šeima yra pirmoji aplinka, kurią vaikas pradeda sąmoningai suvokti. Augdamas vaikas prisitaiko prie aplinkos, perima dalį tėvų manierų, dažnai pradeda elgtis ir mąstyti kaip jo tėvai bei artimieji. Tėvų atsakomybė už besiformuojančią asmenybę yra labai didelė. Svarbi šeimoje vyraujanti aplinka, tėvų tarpusavio santykiai bei asmeninis pavyzdys. Su laiku vaikas augdamas susikuria savąją autonomiją.
Patarimai tėvams
- Padėkite vaikui sustiprinti pozityvų savęs vertinimą. Jį auklėdami nustatykite aiškias leistino elgesio ribas, kad vaikas visada žinotų, kaip gali elgtis, o kaip ne. Rodykite vaikui, kad priimate jį ir leidžiate elgtis taip, kaip jis nori, jei neperžengia leistinų ribų.
- Pasitikėkite savimi ir savo vaiku. Leiskite jam klysti, rengtis tai, ką nori, leiskite susikrauti pačiam kuprinę. Leiskite kuo daugiau daryti pačiam, pavyzdžiui, užsipilti košę karštu vandeniu, naudoti peilį, prieš tai paaiškinę, kaip su juo elgtis.
- Venkite vaikui užduoti klausimą: „Kodėl?“ Šis klausimas skatina jį nuolat teisintis.
- Girkite vaiką už jo paties laimėjimus.
Psichikos sveikata
- Psichikos sveikata - tai natūrali būsena, leidžianti žmogui jausti darną su jį supančia aplinka, užtikrinanti gebėjimą įveikti stresus, palaikanti tikėjimą savo bei kitų verte. Ji nėra atskiras vienetas, o - bendrosios žmogaus sveikatos dalis. Psichikos, socialinė ir fizinė sveikata yra tarpusavyje susijusios ir viena nuo kitos neatsiejamos. Normalus vystymasis ir psichikos sveikata vaikystėje yra sinonimai. Psichikos sutrikimai pasireiškia kaip kraštutinis psichikos sveikatos negalavimas. Atidus vaiko būklės įvertinimas gali padėti anksčiau nustatyti ar įtarti psichikos sutrikimą.
- Stiprūs neigiami išgyvenimai šeimoje neabejotinai turi įtakos vaiko asmenybei ir kartu ugdymo procesui mokykloje. Epidemiologiniai tyrimai rodo, kad 14 - 20 proc. vaikų kenčia nuo psichikos sutrikimų. Labiausiai paplitę yra dėmesio, aktyvumo ir nuotaikų sutrikimai. Nerimo ir depresiniai sutrikimai dažniausiai pasitaiko tarp paauglių mergaičių nei tarp berniukų.
Lyčių skirtumai auklėjime
- Nors skirtingų lyčių vaidmenys vienodėja, daugelis tėvelių vis dar tiki, jog geriausia, kai berniukai užauga vyriški, o mergaitės moteriškos. Pradžioje skirtumų tikrai nėra daug, juk iki 1-2 metų vaikai žaidžia tais pačiais žaislais, nelabai svarbu, mašinyte ar lėlyte. Tačiau vaikams augant skirtumai ryškėja. Paprastai berniukai nuo tam tikro amžiaus nori išbandyti ekstremalias veiklas, rizikuoti, konkuruoti. Berniukai labai judrūs, turi daug energijos. Jeigu jiems leidžiama daug judėti, neslopinami nuolatiniu barimu, auga sveiki ir stiprūs. Iki 7 metų vaikams svarbiausia mama, o nuo 7 m. berniukai reikalauja ypač daug tėčių dėmesio. Tai būtina sąlyga būsimiems vyrams.
- Mergaitėms augant ryškėja noras puoštis, svarbūs tampa drabužiai, makiažas, noras šokti… Joms reikia leisti pasakoti, gebėti jas išklausyti, leisti piešti, šokti, būtinai paskatinti, padrąsinti. Taip atsiveria prigimtinis mergaičių kūrybiškumas, kuris yra viena svarbiausių sąlygų tam, kad moteris būtų laiminga ir kiti šalia jaustųsi laimingi. Anksčiau buvo manoma, jog mergaites ir berniukus reikia auklėti skirtingai. Kaip ir seniau, taip ir dabar užaugusi mergaitė ir užaugęs berniukas turi visiškai skirtingų tikslų. Net moksliškai įrodyta, kad mergaitės labiau vadovaujasi emocijomis, o vyrai logika.
Dažnos auklėjimo klaidos
- Smulkus apgaudinėjimas tikrai gali suveikti, tačiau poveikis bus trumpalaikis ir vienkartinis, o už tai teks sumokėti nemažą kainą - vaikučiai tikrai gudrūs ir protingi, tad mažylis netrukus išsiaiškins, kad nei ragana ateis, nei jį adatomis badys, o mama yra… melagė! O jeigu mama melavo šįkart, tai gal ji meluos ir vėl?
- Nenorinčiam eiti į darželį vaikučiui nuoširdžiai paaiškinkite, kad ir jūs kartais nenorite eiti darbą, susitarkite, kad pasiaukoti teks abiems pusėms, kadangi vykdyti savo pareigas yra svarbu visiems - mažylis keliaus į darželį, o tėveliai šiandien dirbs.
- Taisyklės, dienos režimas, tvarka yra būtina kiekvienam žmogui, o patiems mažiausiems, dar nelabai pažįstantiems save ir savo aplinką tai yra gyvybiškai svarbu. Reikėtų suprasti, kad leidę vaikui eiti miegoti vėliau, nei įprasta visai jo nedžiuginate, anaiptol, darote meškos paslaugą - nuvargęs mažylis greitai susierzina, blogai jaučiasi, ima verkti, o tuomet jį užmigdyti tampa dar sunkiau.
- Tėvams labai svarbu išmokti griežtumo, sugebėti laikytis savo principų ir nepaversti savo vaiko aplinkinius šokdinančiu velniūkščiu. Jokiu būdu nereikėtų su vaikučiu elgtis grubiai, skriausti, kelti balso.
- Svarbu išvengti situacijos, kuomet vienas iš tėvų yra „gerietis“, o kitas - „blogietis“ (arba abu tėvai „piktukai“, o jau seneliai, tai patys maloniausi!).
- Dažnas suaugęs, norėdamas pagreitinti tvarkymosi, valgymo, ėjimo miegoti ar panašius procesus, yra siūlęs įvairių kyšių - saldainių, smulkių žaislų, pramogų parke… Natūralu, kad pavargęs, nelaimingas, apsirgęs vaikas gali būti irzlus, neklusnus, piktas, tačiau supratęs, kad papildoma ašarėlė, žaisliukų mėtymas, užsispyrimas niekur neiti gali pelnyti papildomų išlygų ima tuo naudotis.
Vaiko elgesio pasikeitimai darželyje
- Adaptacijos periodu visi vaikai išgyvena diskomfortą darželyje, nes reikia prisitaikyti prie naujų taisyklių, išbūti svetimoje aplinkoje be mamos ir tėčio. Vaiko adaptacija darželyje užtrunka nuo 1 savaitės iki pusės metų. Adaptacijos metu vaiko elgesio pakitimai yra normalu, pvz.: vaikas gali tapti verksmingesnis, piktesnis ar tylesnis.
- Jei ir praėjus adaptacijos laikui vaiko elgesys išlieka stipriai pakitęs, pirmiausia reikia kalbėti su auklėtojom, kaip jos mato ir vertina vaiko elgesį ir savijautą darželyje. Tada nebijoti pasitarti su specialistais.
Elgesio koregavimo priemonės
- Elgesio pasekmės gali būti paskatinimai arba bausmės. Pirmiausia pradėti reikia nuo paskatinimų, jei tai neveikia tik tada imtis bausmių. Universalų paskatinimų vaikams nėra.
- Skatinimo priemonės. Tai, kaip vaikas yra skatinimas už tinkamą elgesį, kaip jis yra giriamas, įvertinimas, apdovanojamas. Pats geriausias vaiko paskatinimas ir netinkamo elgesio prevencija yra laiko leidimas su vaiku, skiriant visą dėmesį tik vaikui, darant tai, ką nori vaikas. Papirkinėti vaiką daiktais ar pinigais nėra gera strategija, geriau siūlyti laiko leidimą kartu: valgyti ledus, eiti į kiną, žaisti boulingą ir pan.
- Drausminimo priemonės. Tai, kaip vaikas yra sudrausminamas, jei elgiasi netinkamai, pvz.: kol nesusitvarko žaislų vakare, negali žiūrėti mėgstamo filmuko. Blogiausia, kai tėvai tik gąsdina nubausti vaiką, bet niekada ir neįvykdo to, ką pažadėjo. Dažniausia vaikai iš žodžiu nepasimoko, reikia taikyti ir pasekmių metodą, kai po netinkamo elgesio seka neigiama pasekmė.
- Prieš paskirdami bausmę, vaiką perspėkite.
#
Taip pat skaitykite: Patarimai tėvams
Taip pat skaitykite: Vaikų vertybinis ugdymas