Įvadas
Lietuva siekia uždaryti globos namus, kad visi vaikai galėtų augti šeimose. Ši reforma yra ambicingas tikslas, tačiau ji susiduria su iššūkiais.
Vaikų Globos Institucijų Istorija Lietuvoje
Pirmosios vaikų globos institucijos Lietuvoje pradėtos kurti dar 17-18 amžiuje. Trakų vaivados žmona Jadvyga Oginskienė 1786 m. įkūrė pirmąją vaikų ugdymo įstaigą - kūdikių prieglaudą. Jos iniciatyva 1791 m. Vilniuje atidaryti Vaikelio Jėzaus auklėjimo namai, kuriuose vienuolės prižiūrėjo apie 400 vaikų.
1918-40 m. vaikų globos institucijos daugiausia buvo išlaikomos bažnytinių labdaros organizacijų. 1922 m. Kūdikių gelbėjimo draugijos iniciatyva Kaune įsteigta kūdikių prieglauda „Lopšelis“, kurioje buvo apie 160 pamestinukų iki 3-4 metų amžiaus.
1940 m. SSRS okupavus Lietuvą, visų labdaros organizacijų veikla buvo nutraukta, o vaikų globos institucijos suvalstybintos. 1941 m. vaikų prieglaudos pertvarkytos į vaikų namus. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, ypač padaugėjo našlaičių ir nuo tėvų pasimetusių vaikų.
Atkūrus nepriklausomybę, vaikų ir kūdikių namai pertvarkyti į vaikų ir kūdikių globos namus.
Taip pat skaitykite: Efektyvus bendravimas su vaikais
Vaikų Globos Sistemos Reforma
2015 m. pradėta visos vaikų globos sistemos reforma, siekiant sumažinti institucinės globos priklausomybę, didinti bendruomenines ir šeimos (šeimyna) pagrindu kuriamas paslaugas ir apsaugoti vaikus, kad jie nebūtų atskirti nuo šeimos, teikiant paramą vaikams, jų tėvams ir bendruomenei. Vaiko globos sistemos deinstitucionalizacija nuo 2015 m. yra viena iš prioritetinių Lietuvos socialinės politikos sričių. Perėjimas nuo institucinės prie bendruomenėje ir šeimoje teikiamos globos yra laipsniškas, reikalaujantis daug laiko ir išteklių.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, lyginant 2016-18 m. duomenis, bendras globos įstaigose globojamų vaikų skaičius mažėja. 2017 m. pabaigoje institucijose globojamų vaikų dalis (2 872 vaikai) sudarė 32 % visų tėvų globos netekusių vaikų skaičiaus, o 2016 m. pabaigoje - 35 %. 2018 m. pabaigoje didžioji dalis (5 249 vaikai, 64 %) tėvų globos netekusių vaikų (8 177 vaikai) buvo globojami šeimose, 394 vaikai (5 %) - šeimynoje, 2 419 vaikų (30 %) - globos įstaigose ir 115 vaikų (1 %) - globos centruose. 2018 m. globa institucijoje dažniausiai nustatyta 10-14 metų vaikams (278 vaikai iš 869, tai sudaro 32 %) bei vaikams iki 3 metų amžiaus (176 vaikams iš 869, tai sudaro 20 %).
Įgyvendinant vaikų globos institucijų pertvarką, gruodžio mėn. pabaigoje uždaromi Šakių, Kupiškio ir Kauno rajonuose likę paskutiniai vaikų globos namai. „Pradėjus pertvarką 2014 metais, dideliuose vaikų globos namuose gyveno daugiau nei 3,5 tūkst. vaikų, o šiandien norime drąsiai paskelbti apie tokių namų uždarymą. Per visus šiuos metus daugiau dėmesio skyrėme šeimoms, kad vaikai galėtų saugiau augti savo tėvų šeimose - pradėjome teikti kompleksines paslaugas šeimai, sustiprinome vaikų dienos centrus ir šeimų socialinę priežiūrą“, - teigė socialinės apsaugos ir darbo ministrė Inga Ruginienė.
Uždarinėti tuomet Lietuvoje veikusius 95 vaikų globos namus buvo pradėta 2014 m. Didžioji dalis jau uždarytų įstaigų globotinių šiuo metu gyvena šeimose: pas globėjus, budinčius ar nuolatinius globotojus bei šeimynose.
„Lietuvoje 2018 m. startavo globos centrai, kurių šiuo metu yra 66, atsirado profesionalių globotojų institutas - budintys ir nuolatiniai globotojai, aktyviai buvo stiprinama šeimynų veikla, taip pat dalis vaikų apsigyveno šeiminiuose namuose. Jų šiuo metu turime 177 ir juose auga 1032 vaikai. Tokie pokyčiai ne tik suteikia galimybę vaikams augti mylinčioje ir palaikančioje šeimos aplinkoje, taip stiprinant jų emocinę gerovę, bet taip pat prisideda ir prie bendruomenės stiprinimo bei atsakingo vaikų priežiūros užtikrinimo“, - kalbėjo I. Ruginienė.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie „Gandrelį“
Uždarius visus vaikų globos namus, gruodžio mėn. pabaigos duomenimis, Lietuvoje veikė 177 šeiminiai namai, kuriuose šiuo metu gyvena 1032 tėvų globos netekę vaikai, iš kurių - 843 vyresni nei 10 metų amžiaus.
„Šeiminiai namai, kuriuose vidutiniškai gyvena po šešis vaikus, yra kur kas tinkamesnė vieta vaiko raidai ir socialinių įgūdžių ugdymui, nei vaikų globos namai. Čia jiems skiriama daugiau dėmesio, mokoma savarankiškumo, vaikai gyvena lyg namuose ir yra atsakingi už savo gyvenamą vietą. Visgi nėra saugesnės ir stabilesnės vietos vaikams nei šeima - globėjų ar rūpintojų, nuolatinio globotojo ar šeimynos“, - kalbėjo R. Ladauskienė.
Naujausiais duomenimis, Lietuvoje yra daugiau nei 3 tūkst. fizinių vaiko globėjų rūpintojų, 251 budintis globotojas, 54 šeimynos ir 9 nuolatiniai globotojai, priklausantys nuo liepos 1 d. veikiančiam Nuolatinio globotojo institutui ir gaunantys atlygį už ypatingų vaikų globą.
Iššūkiai Ir Ateities Vizija
Vis dėlto ministerija pripažįsta, kad įvaikintų vaikų vis dar per mažai. Esą visuomenė neigiamai žiūri į globotinius. Tačiau vaiko teisių specialistai atkerta, kad problema - ne neigiamas visuomenės požiūris, o per mažos išmokos budintiems globėjams.
Be to, kaip didelį iššūkį vaiko teisių specialistai mato ukrainiečių vaikų įvaikinimą. Šiuo metu globos ar bendruomenės namuose auga beveik aštuoni šimtai ukrainiečių.
Taip pat skaitykite: Vaikų kirpykla "Pas Voveryką"
„Šių metų pabaigoje bus užbaigti visi projektai. Daugiau kito laikotarpio ES lėšų skirti nenumatoma“, - sakė socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Vilma Augienė. Iki metų pabaigos Lietuvoje bus įkurta per 80 bendruomeninių mažų namų, kur bus apgyvendinti visi likusieji, šiuo metu dideliuose globos namuose gyvenantys, vaikai.
Tačiau vaiko teisių apsaugos kontrolierė tikina, kad ne tik įvairios stigmos stabdo nuo įvaikinimo, bet ir mažos išmokos. Pavyzdžiui, budintiems globėjams. Tai yra asmenys, kurie į savo šeimą priima laikinai be tėvų likusį vaiką. Vaiko iki šešerių metų priežiūrai per mėnesį skiriami 254 eurai.
L. Pakalkaitė: Mes visų pirma džiaugiamės, kad yra priimtos tokios pataisos. Pagaliau yra nubrėžtas aiškus status quo, kad visiems vaikams geriausia gyventi šeimoje, o ne institucijoje. Aišku, kad kol kas nėra jokio teisinio reglamento, ką daryti ir kaip daryti. Mes, „SOS vaikų kaimai“, esame pradėję teikti alternatyvias profesionalios globos paslaugas, t. y. sukuriame laikiną šeimą vaikams, kurie laikinai prarado tėvų globą. Pagal šį modelį žmonės savo namuose globoja iki trijų vaikų tol, kol mes dirbame su biologine šeima, kad tuos vaikus grąžintume. Iš 10 vaikų 7 galime grąžinti į jų saugią šeimą.
M. Majauskas: Aš manau, kad geriau apibūdinti ir nebūtų galima. Aš tikrai labai džiaugiuosi naujuoju socialinės apsaugos ir darbo ministru, kuris, tikiu, labai daug padarys šioje srityje, tačiau kol kas jis stovi kaip gandras ant vienos kojos - be jokios atramos Seime. Seimas kol kas kratosi atsakomybės ir nesiima spręsti šio klausimo. Yra labai aiškūs dalykai, ką reikia daryti. Pirma, reikia apibrėžti smurto prieš vaikus sąvokas: fizinis, emocinis, seksualinis ir nepriežiūra. Tokį įstatymų pakeitimą teikiau. Antra, kas „išplaukia“ iš šio įstatymo, kad vaiko teisių apsaugos tarnybos galėtų labai aiškiai įvardyti tas šeimas, kur yra nepriežiūra, kur yra smurto ir galėtų dirbti su tomis šeimomis. Trečia, tais atvejais, kai tikrai reikia paimti vaiką iš šeimos, kad tas vaikas keliautų ne į globos namus, o į profesionalias šeimas. Toks pats įstatymo projektas yra pateiktas Seime, tačiau Seimas atsisakė svarstyti.
L. Kukuraitis: Galima tai padaryti, bet pasiruošimas yra dvipusis: juridinis, t. y. reglamentavimas, o kitas - paslaugų. Problema yra ne tik reglamentavime, bet ir paslaugų teikime. Vadinasi, savivaldybės iš esmės nėra pasiruošusios, net jeigu visi reikiami reglamentai būtų. Žinoma, yra nevyriausybinių organizacijų, kurios galėtų šią savo veiklą plėsti, bet ar jų yra tiek, kad apimtų visas 60 savivaldybių? Kai kurios savivaldybės jau yra pasiruošusios, kai kurios - ne.
M. Majauskas: Šiandien vaikas, gyvenantis valstybiniuose globos namuose, valstybei kainuoja apie 1000 eurų per mėnesį. Tai lygiai tą patį 1000 eurų galima būtų atiduoti šeimai, kuri jį prižiūrės.
L. Pakalkaitė: Pradžia yra tuomet, kai vaikui nesaugu būti šeimoje. Jeigu vaiko globa kainuoja virš 1000 eurų, tai tinkama pagalba šeimai kainuoja 200 eurų mėnesiui.
L. Kukuraitis: Nuo sausio 1 d. globėjui yra skiriami 152 eurai už vaiką. Šalia šių pinigų savivaldybės dar papildomai moka, jeigu yra perkama paslauga. Vis dėlto turiu pasakyti, kad šioje srityje yra vėluojama, ir labai ryškiai vėluojama. Tiek reglamentavimo, tiek paslaugų srityje.
L. Kukuraitis: Vyksta, bet labai lėti. Kai kurie globos namai jau yra išformuoti ir performuoti į bendruomeninius globos namus, kuriuose vaikai gyvena bendruomenėse iki 8 vaikų. Tai yra tarpinė forma. Mūsų rūpestis, kad prioritetas būtų įtėviai ir globėjai, o ne persiformavusios įstaigos.
L. Kukuraitis: Pirmas dalykas, kurį minėjo ir Mykolas - tai didinti pinigines išmokas tiems, kurie imasi globoti vaikus. Antra, stiprinti laikinų globėjų tinklą. Trečias dalykas - pagalba. Jau nuo 2016 m. sausio 1 d. globėjų šeimos turėtų gauti visą kompleksinę pagalbą, tačiau, deja, labai didelis skaičius vaikų iš globėjų grįžta į globos namus. Vadinasi, globėjams nėra pakankamai padedama rūpintis tais vaikais, jie dažnai nesusitvarko.
M. Majauskas: Mano supratimu, vaikai globos namuose turi būti absoliutus valstybės prioritetas. Ir man apmaudu girdėti tokius žodžius, kad yra dar kažkas svarbaus tol, kol vaikai sėdi vaikų globos namuose. Mes tikrai galime išspręsti šias problemas. Tai yra nesudėtingi sprendimai, jie nekainuoja kažkokių kosminių pinigų. Mums tereikia apibrėžti smurto sąvoką, dirbti su socialinės rizikos šeimomis ir remti profesionalius globėjus, mokant jiems tokius pinigus, kuriuos sumokame vaikų globos namams. Tik trys sąlygos, kurios esmingai viską išspręstų. Žinoma, problema neišsispręstų per dieną, bet tikrai nereikėtų laukti 2020 m., mes realius pokyčius turėtume jau po metų.
L. Pakalkaitė: Tačiau mums nereikia pamiršti, kad dabar Lietuvoje globoje gyvena dvigubai daugiau vaikų negu Europos vidurkis. Mes taip pat turime mažiausiai 10 tūkst. socialinės rizikos šeimų. Ten gyvena apie 20 tūkst. vaikų, ir klausimas, ar jiems visiems ten dabar yra saugu.
L. Kukuraitis: Tikrai reikia efektyvinti darbą. Bet pirmiausiai reikia kalbėtis ir daug dirbti su savivaldybėmis, nes net šias paslaugas, apie kurias mes kalbame, teikia ne vyriausybė, o savivaldybės. Jos atsakingos už vaikų globą. Sutinku, kad šią problemą reikia greitai spręsti, bet, deja, yra 60 veikėjų - savivaldybės, kurios atsakingos už savo kūdikius. Ką ministerija gali padaryti, tikrai artimiausiu laiku darysime, bet turime veikti visi kartu.
M. Majauskas: Manau, kad veikti turime visi: ir Seimas, ir vyriausybė, ir savivaldybės, ir nevyriausybinės organizacijos, kurios daro ypatingai svarbų darbą.
L. Pakalkaitė: 60-ies globos modelių negali būti. Valstybė turi reglamentuoti, kaip geriausia yra rūpintis vaiku. „SOS vaikų kaimai“ gali pasiūlyti alternatyvą, tai yra geriausia pasaulinė praktika, bet ji visoje šalyje turi būti reglamentuota viena.
Vaikų Globos Sistemos Pertvarkos Iššūkiai Ir Galimi Sprendimai
Vaikų globos namų reforma Lietuvoje yra sudėtingas procesas, susijęs su įvairiais iššūkiais. Vienas iš pagrindinių iššūkių yra nepakankamas finansavimas. Nors valstybė skiria lėšų vaikų globai, tačiau jų nepakanka, kad būtų užtikrintos tinkamos sąlygos vaikams augti šeimose.
Kitas iššūkis yra nepakankamas globėjų ir įtėvių skaičius. Lietuvoje yra daug vaikų, kuriems reikia globos, tačiau nėra pakankamai žmonių, kurie norėtų ir galėtų jais pasirūpinti.
Taip pat svarbu paminėti, kad visuomenėje vis dar egzistuoja neigiamas požiūris į globotinius. Dėl to kai kurie žmonės nenori įsivaikinti ar globoti vaikus.
Siekiant sėkmingai įgyvendinti vaikų globos namų reformą, būtina spręsti šiuos iššūkius. Visų pirma, reikia didinti finansavimą vaikų globai. Taip pat reikia skatinti žmones įsivaikinti ir globoti vaikus. Svarbu keisti visuomenės požiūrį į globotinius.
Statistika
| Metai | Institucijose globojamų vaikų dalis |
|---|---|
| 2016 | 35% |
| 2017 | 32% |