Gyvenimo sąlygos vaikų globos namuose Lietuvoje: nuo institucinės globos prie bendruomeninių namų

Įvadas

Lietuvoje vykdoma institucinės globos pertvarka siekia, kad be tėvų globos likusiems vaikams nereikėtų augti dideliuose vaikų globos namuose. Ši pertvarka pamažu keičia vaikų globos sistemą, orientuojantis į šeimai artimesnę aplinką ir individualius vaiko poreikius. Vienas iš pagrindinių šios pertvarkos elementų - bendruomeniniai vaikų globos namai, kurie kuriami remiantis vaiko teisių reikalavimais ir vaiko poreikiais, artimoje šeimai aplinkoje. Šiame straipsnyje aptarsime, kas yra bendruomeniniai vaikų globos namai, kokie jų tikslai ir uždaviniai, kokios gyvenimo sąlygos juose sukuriamos vaikams, bei apžvelgsime esamus pavyzdžius Lietuvoje.

Bendruomeniniai vaikų globos namai: kas tai?

Bendruomeniniai vaikų globos namai - tai socialinės globos įstaiga, teikianti trumpalaikę arba ilgalaikę socialinę globą. Jie įkuriami bendruomenėje, atskirose patalpose (name, bute, kotedže), pagal šeimai artimos aplinkos modelį. Tokiuose namuose gyvena ne daugiau kaip 8 vaikai, rekomenduojama, kad šis skaičius būtų dar mažesnis. Šiuo metu šalyje vykdoma Institucinės globos pertvarka, kurią įgyvendinus valstybėje neturėtų likti institucinių globos namų. Teisės aktai įpareigoja, kad nuo 2020 m. sausio 1 d.

Pagrindiniai principai

• Šeimai artimos aplinkos sukūrimas: Veikla organizuojama vadovaujantis šeimai artimos aplinkos sukūrimo principu ir teikiama 24 valandas per parą.
• Mažas gyventojų skaičius: Siekiama, kad vaikų skaičius būtų nedidelis, sukuriant jaukesnę ir individualizuotą aplinką.
• Integracija į bendruomenę: Namai įkuriami bendruomenėje, skatinant vaikų dalyvavimą vietos gyvenime.

Bendruomeninių vaikų globos namų tikslai ir uždaviniai

Bendruomeninių vaikų globos namų tikslas - užtikrinti globojamam (rūpinamam) ir šiuose namuose apgyvendintam vaikui globos (rūpybos), ugdymo, sveikatos, socialines paslaugas, sudaryti jam tinkamas artimas šeimai gyvenimo sąlygas ir aplinką, kurioje jis galėtų saugiai augti, tobulėti ir pasiruošti savarankiškam gyvenimui bendruomenėje, užtikrinti ir organizuoti vaikui bendruomenines socialinės paslaugas, atitinkančias individualius vaiko poreikius ir skatinančias vaiko savarankiškumą, visapusišką dalyvavimą visuomenėje bei socialinę įtrauktį, užtikrinti vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugą ir jį atstovauti.

Uždaviniai

• Saugios aplinkos kūrimas: Sukurti jaukią ir patogią gyvenamąją aplinką, užtikrinant vaikų fizinį, psichinį ir emocinį saugumą.
• Pastovumo užtikrinimas: Laikytis vaiko globos vietos pastovumo principo, užtikrinant vaikui pastovią gyvenamąją aplinką bei pagal galimybes pastoviai su juo dirbančią specialistų komandą.
• Sveikatos priežiūra: Užtikrinti vaiko sveikatos priežiūrą, skiriant dėmesį vaiko sveikatinimo programoms, suteikiant galimybę gauti kiekvienam vaikui būtinas žinias apie sveikatos išsaugojimą, stiprinimą ir ligų profilaktiką.
• Individualizuotos paslaugos: Organizuoti vaikui reikalingas paslaugas bendruomenėje, atsižvelgiant į jo individualius poreikius bei išsakytus norus, atitinkančius vaiko interesus. Paslaugų sudėtis konkrečiam vaikui yra individualizuojama ir numatyta vaiko ISGP, o nuo 16 metų.
• Vaiko dalyvavimas: Užtikrinti vaiko dalyvavimą visų su juo susijusių klausimų sprendime, kompetentingą vaiko nuomonės išklausymą ir įvertinimą. Atsižvelgti į vaikų nuomonę, pasirenkant mokyklą, organizuojant laisvalaikį, dalyvaujant veiklose, kultūriniuose renginiuose ir t.t.
• Teisių užtikrinimas: Supažindinti darbuotojus su vaikų teisių įstaigoje užtikrinimo tvarka. Vykdyti bet kokios formos smurto prevenciją, organizuojant grupinius ir individualius pokalbius su vaikais, dalyvaujant šiai temai skirtuose renginiuose bei programose. Periodiškai supažindinti vaikus su jų teisėmis bei įgalinti atpažinti netinkamą elgesį jų atžvilgiu.
• Visapusiškas dalyvavimas: Užtikrinti vaikams tinkamą pagalbą bei visavertį dalyvavimą visose gyvenimo srityse, sudarant galimybes naudotis visomis vaikams skirtomis programomis ir (ar) kompleksiškai teikiamomis paslaugomis bendruomenėje, dalyvauti visų pakopų ugdymo sistemoje ir neformaliojo švietimo, saviugdos, kūrybinėje veikloje.
• Profesionalumas: Užtikrinti BVGN darbuotojų nuolatinį kvalifikacijos kėlimą, tobulinimąsi.

Personalas

Bendruomeniniuose vaikų globos namuose dirba specialistų komanda, užtikrinanti vaikų priežiūrą ir gerovę. Tipinė komanda gali susidėti iš:

• 1 vyriausiasis socialinis darbuotojas
• 1 socialinis pedagogas
• 5 socialiniai darbuotojai
• 13 individualios priežiūros darbuotojų
• 1 slaugytojas
• 1 specialistas
• 1 pagalbinis darbininkas
• 1 psichologas

Kiekvienoje Šeiminių namų šeimynoje gali gyventi iki 8 vaikų. Vaikų priežiūrą vienoje šeimynoje užtikrina 6 socialinės srities specialistai - socialiniai darbuotojai, individualios priežiūros darbuotojai.

Taip pat skaitykite: Efektyvus bendravimas su vaikais

Gyvenimo sąlygos bendruomeniniuose vaikų globos namuose

Namuose vaikams sukurta gyvenimui šeimoje artima aplinka - jie turi savo kambarius, kuriuose gyvena ne daugiau dviejų vaikų, artimesniam bendravimui gali susirinkti į svetainę, kurioje yra televizorius, minkštasuoliai, laisvalaikiui skirti žaidimai. Virtuvėse, aprūpintose reikiama buitine įranga, globotiniai gali ir skatinami, mokomi pagal savo amžių ir galimybes patys gaminti maistą.

Namuose, vaikas auga kaip asmenybė - su savo poreikiais, norais, savo vertybėmis, savitu požiūriu į pasaulį. Vaikai mokosi savarankiškumo, atsakingai žiūrėti į gyvenimą. Šeiminiai namai - tai tiesiog didelės šeimos namai. Todėl labai svarbi yra juos supanti aplinka. Saugi kaimynystė, pozityvus aplinkinių gyventojų požiūris gali leisti vaikams pasijusti priimtais į bendruomenę.

Bendruomeninių vaikų globos namų pavyzdžiai Lietuvoje

Elektrėnų šeimos namai

Nuo 2017 m. balandžio veikia dveji bendruomeniniai vaikų globos namai. Šiuo metu ten gyvena po šešis 11-18 m. amžiaus vaikus, o jai visą parą rūpinasi darbuotojai.

VšĮ „Šv. Jono vaikai“ (Trakų rajonas)

Bendruomeniniai vaikų globos namai, įsikūrę Jalovės, Apatiškių ir Gojaus kaimuose.

Patirtys ir atsiliepimai

Elektrėnų šeimos namų direktorė Vida Rakauskienė tvirtina, kad bendruomeninių vaikų globos namų atsiradimas užtikrina vaikų integraciją į bendruomenę, sudaro galimybes augti aplinkoje, kuri yra artima šeimos aplinkai, įgyti savarankiškam gyvenimui svarbius įgūdžius.

Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie „Gandrelį“

„Yra galimybė pastebėti kiekvieną vaiką asmeniškai, skirti jam individualų dėmesį. Anksčiau, gyvenant dideliuose globos namuose, vaikų būdavo daug. Todėl, pavyzdžiui, jiems netinkamai elgiantis, buvo daug sunkiau suvaldyti, išspręsti konfliktus, ar - priešingai - pagirti už pastangas. Prie gyvenimo bute vaikai greitai priprato, adaptavosi, jaučiasi, kaip savo namuose. Mokosi patys prižiūrėti savo kambarius - šie įgūdžiai jiems pravers sulaukus pilnametystės, pradėjus savarankišką gyvenimą. Kaimyninės savivaldybės bendruomeniniuose vaikų globos namuose gyvenimas teka įprasta vaga, taip, tarsi vaikai gyventų namuose su savo tėvais: ryte keliasi į mokyklą, darbuotoja paruošia jiems pusryčius, išlydi. Kai jie grįžta po pamokų, jų laukia paruošti pietūs, vėliau - būreliai ar jų širdžiai malonus laisvalaikis. Vakare visi kartu susėda už bendro vakarienės stalo, kuriai maistą pasigamina patys kartu su darbuotoja. Vėliau visi žiūri televizorių, kalbasi, žaidžia stalo žaidimus ar eina pasivaikščioti. Nors iš pradžių vaikai į gyvenimą bendruomeniniuose vaikų globos namuose žvelgė su baime, vos tik įsikūrę tapo laimingi, turėdami savo kambarius, asmeninę erdvę.„Manome, kad bendruomeninių namų modelio atsiradimas ir įgyvendinimas yra didelis pasiekimas tiek vaikams, tiek darbuotojams. Pasak vaikų, tai yra vieta, kurioje gera būti, į kurią norisi sugrįžti. Tai - jų namai“, - aiškina V. Rakauskienė. Bendruomeniniuose vaikų globos namuose dirbant tik 5 darbuotojams ir kai jie yra ilgalaikiai, o ne nuolat besikeičiantys, vaikas gali pasitikėti darbuotoju, nebijo atsiverti, žino, kad juo besirūpinantis žmogus niekur nedings. Tai vaikams be galo svarbu.

Elektrėnų savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Violeta Šimkūnienė teigia: „Visi gyvename namuose ar butuose, žmogui nėra poreikio gyventi kolektyviai. Iš tų vaikų, kurie gyvena bendruomeniniuose vaikų globos namuose, visi pasisako, kad taip gyventi patogiau, atsiranda didesnis prieraišumas su auklėtojomis. Šie vaikų žodžiai patvirtina visame pasaulyje ir Lietuvoje darytus mokslinius tyrimus, kurių išvados kalba apie vaikų globos namų žalą besiformuojančiam žmogui.

Vaikų patirtys bendruomeniniuose globos namuose: tyrimo duomenys

Atlikus pirmojo Institucinės globos pertvarkos etapo vertinimą, buvo apklausti 205 vaikai, ne mažiau kaip pusę metų gyvenantys bendruomeniniuose vaikų globos namuose, paimti 30 socialinių darbuotojų interviu. Visi tyrimo duomenys buvo surinkti lapkričio 16 d. - sausio 10 d. laikotarpiu.

Iš visų 205 apklaustų vaikų, 190 (93 proc.) teigė, kad jiems patinka gyventi bendruomeniniuose globos namuose. Vaikai sako, kad bendruomeniniai globos namai yra jaukūs, primena namus, o ne įstaigą.

Trys geri dalykai

Paprašyti išvardinti tris gerus dalykus, vaikai pirmiausia mini, kad čia mažiau triukšmo, daugiau ramybės ir galima valgyti, ką nori, net ledus. Kitas svarbus geras dalykas - naujųjų namų jaukumas, šeimyniškumas. Dažnai vaikai džiaugiasi, kad auklėtojos yra geros, rūpestingos, skiria daugiau dėmesio, vaikai geriau su jomis sutaria, gali išsikalbėti. Kaip privalumą ne vienas vaikas nurodo, kad gyvena kartu su sese ar broliu. Dar vienas svarbus pasitenkinimo gyvenimu bendruomeniniuose namuose veiksnys - kad čia daugiau laisvės ir savarankiškumo. Keletas globotinių kaip svarbų gerą dalyką, nutikusį persikėlus į bendruomeninius namus, nurodo pagerėjusią savo savijautą: „Geriau jaučiuosi“, „Nebesimušu“, „Mažiau vidinės įtampos“, „Tapau atviresnė“, „Pasijutau, kad galiu gyventi ir turiu, kur grįžti“.

Taip pat skaitykite: Vaikų kirpykla "Pas Voveryką"

Trys blogi dalykai

Tyrėjams pasiteiravus trijų blogų dalykų, kurie atsirado persikrausčius, dažniau vaikai sakė: „Nieko“, „Nėra tokių“. Kai kurie vaikai pamini, kad persikėlę prarado galimybę užsiimti mėgstamais dalykais: „Mažiau galimybių sportuoti“, „Nėra sporto salės, pianino“. Apie patyčias ir skriaudimą kalba 5 vaikai iš 205.

Ryšiai su suaugusiais

Labai svarbu, kad iš 205 apklaustų vaikų, didžioji dalis (89 proc.) yra prisirišę prie bent vieno suaugusio asmens arba pačiuose bendruomeniniuose globos namuose, arba už jų ribų. 16 proc. vaikų yra prisirišę prie suaugusio brolio ar sesers, 13 proc. - prie tėvų, 5 proc. - prie kitų giminaičių, 9 proc. - prie globėjų, krikštamotės ar panašiai, o 46 proc. Patys vaikai sako, kad persikėlus į bendruomeninius vaikų globos namus jų santykiai su socialiniais darbuotojais labai pagerėjo, pagerėjo ar greičiau pagerėjo. Taip mano 150 vaikų iš 199 - šis klausimas anketoje buvo užduotas tik mokyklinio amžiaus vaikams, todėl bendra imtis mažesnė. Vaikai sako: „Pagerėjo. Daugiau gerumo. Artimiau bendraujam“, „Daug kalbamės, pasišnekam. Padaro valgyt. „Aš kol gyvenau (instituciniuose globos namuose), su jais nebendraudavau ir nesiskaitydavau. Paprasčiausiai, iš tikrųjų, labai mažai bendraudavau, neatsiskleisdavau, dėl to man jiems ir padėt iš viso net nerūpėdavo. Svarbiausia - atsikeli, susiruoši, pavalgai ir išeini. Grįžti kitos dienos vakare arba dar kažką. O čia kiekvienam darbuotojui rūpi, kaip tau sekasi, kaip tavo diena praėjo, kokia nuotaika net yra.

Santykiai su draugais

96 proc. Santykiai tarp kartu gyvenančių vaikų pagerėjo daugiausia dėl to, jog bendruomeniniuose vaikų globos namuose gyvena mažiau vaikų, ramiau, tad santykiai su kitais vaikais tampa artimesni. Santykiai su draugais už globos namų ribų persikėlus taip pat keitėsi - kai kurie ankstesni draugai atitolo, atsirado naujų draugų. Bendruomeniniuose globos namuose, skirtingai nei didelėse institucijose, skatinamas draugų svečiavimasis: globojamų vaikų draugams leidžiama nakvoti, vyksta „pižamų vakarėliai“, patiems globotiniams irgi leidžiama likti nakvynei pas draugus, jei tai suderinta su jų tėvais.

Vaikais bendruomeniniuose globos namuose besirūpinantys socialiniai darbuotojai taip pat pastebi teigiamus pokyčius vaikų gyvenime. Vienas svarbiausių dalykų vaikams, anot jų, savų namų jausmas, atsakomybė už juos, taip pat tas paprastas faktas, jog ant jų nekaba iškaba „globos namai“. „Buitine prasme sąlygos ypatingai nepasikeitė, tik tiek, kad pasikeitė vaikų savijauta. Nebeliko jokios globos namų iškabos. Dar vienas socialinis darbuotojas akcentavo jaukumą, laisvę ir savarankiškumą: „Vertinu teigiamai. Kambariuose gyvena po du (anksčiau po aštuonis gyveno). Turi savo erdvę, gali pasipuošti, kaip nori. Gali gulėti vonioje, kiek nori. Gali bet kada valgyti.

Darbuotojai taip pat pastebi, kad vaikų persikėlimas į bendruomeninius globos namus santykius su biologinės šeimos nariais paveikė teigiamai, naujovė sužadino tėvų, jeigu tokie yra, susidomėjimą, todėl jie dažniau pradėjo lankyti vaikus, bet po pradinio susidomėjimo tėvų lankymosi banga nuslūgo. Dauguma apklaustų vaikų lanko bendrojo ugdymo mokyklą, bet ne visiems jiems pakanka motyvacijos mokytis. Socialinių darbuotojų vertinimu, apie 57 proc. vaikų mokymosi motyvacija yra gera, deja, kitiems vaikams motyvacijos stinga. Apie dešimtadalis vaikų mokykloje patiria patyčių dėl socialinio statuso ir globos namų auklėtinio etiketės. Patys vaikai retai mini, kad juos užstotų mokytojai. Tyrėjų nuomone, patyčios mokykloje kai kuriais atvejais gali būti mokyklos nelankymo priežastis.

Socialinių darbuotojų vertinimu, persikėlę į bendruomeninius globos namus vaikai tapo savarankiškesni, tvarkingesni, patys yra linkę pirkti maistą, gaminti valgį, skalbti ir atlikti kitus buities darbus. Pasak darbuotojų, pasikeitė ir vaikų savikontrolės bei emocijų valdymo įgūdžiai: 74 proc. atvejų jie pagerėjo, 5 proc. - pablogėjo ir 21 proc. atvejų nepasikeitė. Tai siejama su ramesne, psichologiškai saugesne aplinka, išaugusiu vaikų pasitikėjimu savimi. Vis tik socialiniai darbuotojai mano, kad vaikams reikėtų daugiau psichologo pagalbos stiprinant savivertę, pasitikėjimą savimi, o mokykloje ar kitose institucijose ši paslauga nėra itin prieinama.

Nors nuostatos visuomenėje į globojamus vaikus, pasak socialinių darbuotojų, yra arba persmelktos gailesčiu, arba kaltinančios, bet, regis, santykiai su kaimynais klostosi teigiama linkme. Žinoma, vaikai pasakoja ir apie iškylančius sunkumus. Panašiai situaciją vertina ir socialiniai darbuotojai. Jų manymu, kai kur iš pradžių jautėsi kaimynų atsargumas, bet vėliau požiūris tapo kur kas pozityvesnis: „Pradžioje kaimynai buvo priešiškai nusiteikę. Dabar geranoriški“, „Pradžioje kyla - nežino, kas tai yra, įtarūs žvilgsniai. Patį pertvarkos procesą dauguma apklaustų socialinių darbuotojų, kurie dirba su vaikais bendruomeniniuose globos namuose, vertina teigiamai. „Perėjimą nuo institucinių globos namų prie bendruomeninių aš vertinu labai teigiamai. Nors iš pradžių priešinausi ir nenorėjau tokio pokyčio, dabar suvokiu jo naudą. Dabar vaikų ir darbuotojų bendravimas - visiškai kitoks. Ką jau kalbėti apie patį namų jaukumą. Vaikai tapo savarankiškesni ir atsakingesni. Dabar jie labiau vienas kitą prižiūri ir labiau vienas kitu rūpinasi. Tačiau tiesioginis darbas su vaikais, kasdienis susidūrimas su problemomis parodo ir tai, ką būtų galima tobulinti.

Iššūkiai ir perspektyvos

Ilgą laiką visuomenėje buvo gana nepatikliai žiūrima į vaikų globos namų auklėtinius. Vaikai, likę be tėvų globos, būdavo stigmatizuojami. Dabar nacionalinėje spaudoje vis labiau nušviečiant situacijas, padėtis pamažu keičiasi, aplinkiniai tampa geranoriškesni, supratingesni. Tai patvirtina ir Elektrėnų šeimos namų socialiniai darbuotojai, kurie teigia, kad kaimynai į juos reaguoja teigiamai, nori susipažinti.

„Būna susistabdo darbuotoją ir klausia apie vaikus, kaip jiems sekasi gyventi bute, ar patinka. Tad tikriausiai viskas priklauso nuo paties žmogaus, - sako Elektrėnų šeimos namų vyr. soc. darbuotoja Oksana Kovalenko. - Mūsų kaimynai labai draugiški ir sąmoningi.

Darbas su šeimomis

Apskritai darbas su tėvais turi didelę įtaką, siekiant sumažinti institucinę globą. Kadangi tiek šalyje, tiek mūsų rajone yra sustiprintas darbas su šeimomis, - nuo 2015 m. Pirmiausia stengiamasi apriboti vaikų patekimą į globą plėtojant paslaugas, stiprinant darbą su šeimomis, kurios atsiduria krizėje ar sudėtingoje situacijoje.

Gyvenimas grupinio gyvenimo namuose ir apsaugotame būste: pavyzdžiai iš Tauragės

Kuo skiriasi gyvenimas globos namuose ir bendruomenėje ir ar sunkus kelias laisvės link, bendra.lt žurnalistai domėjosi apsilankę Adakavo socialinių paslaugų namuose, jų įsteigtuose grupinio gyvenimo namuose bei susitikę su apsaugoto būsto gyventojais Tauragėje.

Adakavo socialinių paslaugų namai: globos namuose verda gyvenimas

Adakavo socialinių paslaugų namuose pasitinka šurmulys - gyventojai vaikšto kieme, sveikinasi, nori bendrauti. Pirmuosius sutinkame susiruošusius į parduotuvę. „Gal turite 30 centų? O tuščių butelių?“, - paklausia vienas ir patikina, kad pirks ledų. Kitas, matydamas žurnalistus su fotoaparatu, nedrąsiai suka ratus aplink ir sako norintis duoti interviu, bet paklaustas apie neseną incidentą, kai sugalvojo pasivažinėti traktoriumi ir apgriovė tvorą, pasuka į šalį: „Paslapčių neišduodu“. Birutė prašo nufotografuoti, visą laiką mus lydi, aprodo kambarį, drąsiai pasakoja apie savo gyvenimą. Ji Adakave gyvena jau 16 metų. „Mokiausi pagalbinėj 10 klasių, paskui įstojau į Kauną, siuvimo klasę, nebaigiau ir paskui parašiau prašymą dėl pensionato“, - pasakoja Birutė. Adakavo socialinių paslaugų namai globoja ir dvi moters seseris: viena gyvena grupinio gyvenimo namuose, kita - Adakave.

Kitame koridoriuje - Vaclovo kambarys. Šis prigrūstas muzikos aparatūros. Vyras kažkada dirbo kultūros centre, tad ir čia yra pagrindinis renginių organizatorius. Jis pasakoja, kaip susitaupęs pinigų nusipirko mikrofoną, kolonėles, kitą įrangą, - žino, kur nebrangiai gauti tokių dalykų. Gražiai paprašytas, Vaclovas ir padainuoja.

Koridoriai šurmuliuoja - vieni žiūri televizorių, kiti žaidžia šachmatais, būreliuose šnekučiuojasi. Gyventojai noriai sveikinasi, sako komplimentus direktorei, socialinėms darbuotojoms. Tiesa, išgirstame ir pasakojimų apie persikėlimą į kitas planetas, Leniną, namo Seime statybą, be to, tenka saugoti raktus - direktorė įspėja, kad vienas iš gyventojų juos kolekcionuoja.

Savarankiškesniems globos namai - ne vieta

Daug žmonių į Adakavo socialinių paslaugų namus atkeliavo iš vaikų ar kitų globos namų, kiti - po vyresniame amžiuje užklupusių ligų. Vienas korpusas - užrakintas. Jame įsikūrę slaugomi gyventojai ir tie, kurie išėję nežinotų, kaip sugrįžti atgal. Tiesa, pasitaiko, kad žmonės, sulaukę pagalbos, nuprausti, sustiprėję, persikelia į kitą - sveikesniųjų korpusą, net pradeda kalbėti. Pasak direktorės Kristinos Anulienės, ypač liūdina tie pasakojimai, kai žmogus dėl pinigų ar buto artimųjų „padaromas“ neveiksniu ir išsiunčiamas ten, kur juo pasirūpins valstybė. Pasivaikščioję po globos namus išgirstame ir įvairių meilės istorijų, ir sudėtingų likimų.

Ji vardija atvejus, kuomet tai yra žmonės, mokantys skaičiuoti pinigus, apsipirkti, kurti rankdarbius, jau nekalbant apie teisę spręsti, kur ir su kuo nori gyventi. „Kai aš pradėjau dirbti, socialinio darbo nebuvo išvis. Net neįsivaizduojate, kaip atrodė tokios įstaigos. Daugeliui ir dabar jos atrodo tokios, kur neįgalieji yra uždaryti, niekur neišleidžiami, vos ne kalėjimo sąlygomis laikomi. Taip nebėra“, - sako K.Anulienė. Vis dėlto ji įsitikinusi, kad savarankiškesniems negalią turintiems žmonėms globos namuose ne vieta. Užtektų jiems suteikti reikiamą pagalbą. Įgyvendinant didelių globos namų pertvarkos projektą, apie pusę gyventojų turėtų persikelti į bendruomenę: grupinio gyvenimo namus, apsaugotą būstą. Tikimasi, kad jie pamažu integruosis į visuomenę, susiras darbą ir galbūt pradės gyventi savarankiškai. Deja, kol kas daugiau žmonių atvyksta į globos namus, o ne išvyksta iš jų.

Grupinio gyvenimo namai ir apsaugotas būstas Tauragėje

Tauragėje veikia dveji grupinio gyvenimo namai. Tai reiškia, kad negalią turintys asmenys, kurie negali savimi pasirūpinti, gyvena namų aplinką primenančioje įstaigoje, kur gauna nuolatinę specialistų pagalbą, taip pat naudojasi kitomis paslaugomis bendruomenėje. Vienuose grupinio gyvenimo namuose gali gyventi iki 10 suaugusių asmenų. Prieš ketverius metus viename Tauragės Marių gatvės name apsigyveno dešimt neįgaliųjų. Daugiau kaip pusė jų jau pradėjo gyventi savarankiškai apsaugotuose būstuose, o jų vietas grupinio gyvenimo namuose užėmė kiti Adakavo socialinių paslaugų namų globotiniai. Apsaugotame būste jau įsikūrė 15 žmonių. Tai reiškia, kad šiems asmenims suteikiamas ne tik būstas, bet įvairios prisitaikyti visuomenėje padedančios paslaugos. Prieš pusantrų metų dar vieni grupinio gyvenimo namai atvėrė duris Norkaičių kaime, Tauragės rajone.

Jurgita ir Antanas: jaučiasi kaip namuose

Grupinio gyvenimo namų Marių gatvėje gyventojai Jurgita ir Antanas noriai kviečia į savo kambarį ir džiaugiasi, kad gali papasakoti apie savo kasdienybę. „Nusipirkau televizorių“, - didžiuojasi Antanas. Rodydami sutvarkytą kambarį, įsigytus daiktus vienas per kitą pasakoja, kaip jiems patinka turėti savo kambarį, būti savarankiškiems. „Čia jaučiuosi kaip savo namuose“, - sako Antanas. Jam buvo nelengva priprasti prie gyvenimo Adakavo socialinių paslaugų namuose, o čia gyventi gera. Jurgitos gyvenimas buvo sudėtingas. „Kai man sukako penkeri metai, mirė mama, o tėtis išėjo pas kitą, likome dviese su močiute“, - pasakoja Jurgita. Būdama 12 metų ji atsidūrė vaikų namuose. „Mane pravardžiuodavo, stumdydavo, mušdavo“, - nuoskaudą prisimena Jurgita. Patyrusi fizinį ir psichologinį smurtą, mergina pradėjo žaloti save: „Dvasinį sielos skausmą užgoždavau fiziniu. Kiekviena diena man buvo kaip amžinybė.“ Pasak moters, dabar gyvenimas daug lengvesnis. Grupinio gyvenimo namuose daugiau laisvės - gali kur nori išeiti, tik reikia laiku grįžti. „Man patinka eiti į kultūros rūmus, koncertai man patinka. Už 15 eurų buvau nusipirkusi bilietą į Ryčio Cicino koncertą, man jis labai patinka“, - šypsodamasi pasakoja Jurgita.

Paklausta, ar iškyla sunkumų tvarkantis, ruošiant maistą Jurgita sako, kad kiekvieną užduotį ji priima kaip iššūkį. „Kaip tik vakar budėjau, gaminome lietinius blynus visiems. Pagal šios savaitės budėjimą palyginu ar kitą kartą bus sunkiau, ar lengviau. Pavyzdžiui, kugelį jau yra sunkiau gaminti“, - atvirauja moteris. Jurgitos manymu, Lietuvoje turi būti kuo mažiau įstaigų, kuriose gyvena daug negalias turinčių žmonių. „Žmonės su skirtingais charakteriais, jautresni žmonės, jiems ten sunku. Ten gi visokių būna: geriančių, mušančių. Bet čia galbūt taip lemta, Dievo gal skirta.“ Maisto ruoša - viena iš kasdienio gyvenimo grupinio gyvenimo namuose užduočių, kurią, kaip sako Jurgita, ji priima kaip malonų iššūkį.

#

tags: #vaiku #globos #namu #gyventojai