Įvadas
Vaikų globos namai (VGN) atlieka svarbų vaidmenį vaikų, netekusių tėvų globos, gyvenime. Tačiau institucinė globa, nors ir būtina, gali turėti įtakos vaikų socializacijai. Šiame straipsnyje nagrinėjami socializacijos ypatumai, su kuriais susiduria VGN auklėtiniai, aptariami iššūkiai ir galimybės, susiję su jų integracija į visuomenę. Straipsnyje remiamasi psichologės Linos Plyskaitienės įžvalgomis, taip pat atliktų tyrimų duomenimis.
Vaikų globos namų auklėtinių portretas
Psichologė Lina Plyskaitienė, dirbanti vienoje iš tokių įstaigų, teigia, kad didžioji dalis vaikų, patenkančių į globos namus, yra paimti iš alkoholikų šeimų. Tai sudaro net 99 proc. visų atvejų. Likęs procentas tenka vaikams, kurių tėvai turi psichikos problemų. Našlaičiai, pasak specialistės, yra retenybė. Dažnai našlaičiais vaikai tampa jau institucijoje, kai jų tėvai visiškai prasigeria. L. Plyskaitienė siūlo alkoholio pramonei susimokėti už šių vaikų išlaikymą, nes tai yra tiesioginė jos veiklos pasekmė.
Dažniausiai į globos namus patenka mokyklinio amžiaus vaikai, nuo 9 iki 12 metų. Mažesnius vaikus stengiamasi, jei įmanoma, palikti šeimoje. Tačiau, kai vaikai pradeda lankyti mokyklą, iškyla problemų, nes jie dažnai nelanko pamokų. Jei nebūtų privalomo mokslo, tikėtina, kad jie ir toliau augtų tokiose šeimose.
Šiems vaikams dažnai pasireiškia elgesio ir emocijų sutrikimai. Antroje vietoje - aktyvumo ir dėmesio sutrikimai. Jiems sunku išlaikyti dėmesį pamokų metu, todėl jie trukdo aplinkiniams. Kai kurie vaikai elgiasi agresyviai - muša kitus, reketuoja. Tai ypač būdinga tiems, kurie turi vyresnių brolių ar seserų, kurie jiems tampa sektinu pavyzdžiu. Pavyzdžiui, vaiko tėvas gali būti nežinomas arba prasigėręs, o vyresnis brolis - kalėjime už nužudymą. Vaikas nuolat giriasi savo broliu ir ateina su nuostata, kad toks elgesys yra sektinas pavyzdys.
Institucinės globos iššūkiai ir galimybės
L. Plyskaitienė atkreipia dėmesį į tai, kad dabar daug kalbama apie socializacijos centrų uždarymą. Nors institucinis ugdymas iš tiesų gali būti žalojantis, svarbu atsižvelgti į tai, kur tuos vaikus dėti. Jiems reikia vietos, kur jie galėtų tiesiog pailsėti. Šiuo metu manoma, kad jei vaikas lankys daug būrelių, jis pasitaisys. Tačiau vaikai siuntinėjami iš vieno būrelio į kitą, nuo vieno specialisto pas kitą. Uždaryti centrus galima, bet vaikai nuo to neišnyks.
Taip pat skaitykite: Efektyvus bendravimas su vaikais
L. Plyskaitienės nuomone, šiuos centrus reikia ne naikinti, o modernizuoti. Reikėtų pasižiūrėti, kaip jie atrodo Švedijoje ar Suomijoje, kur į juos investuojama daug lėšų ir dirba daug darbuotojų. Sąlygos turėtų būti modernesnės ir žmogiškesnės, bet tai nereiškia, kad viską reikia griauti. Uždaryti tarp keturių sienų ir neturėdami, ką veikti, vaikai priversti įsigilinti į savo gebėjimus, pasižiūrėti, ką jie moka ir ką gali. Jie mezga, piešia, mokosi įvairių dalykų. Būdami laisvėje, jie viso to neišmoktų, nes šlaistytųsi po gatves ir ieškotų nuorūkų.
Darbuotojų iššūkiai ir galimybės
L. Plyskaitienė pabrėžia, kad darbuotojai neturi galimybės užrakinti vaiko, nes jis nėra psichinis ligonis. Jei vaikas pasiskųstų, kad jį užrakino, kiltų skandalas, o darbuotojai taptų vaiko kankintojais. Taigi darbuotojai atsiduria beviltiškoje situacijoje ir neturi, kam pasiguosti. Jie neturi nei tvorų, nei rakinamų durų, nei svertų priemonių sulaikyti vaikus, kai jie nusprendžia pabėgti. Smurtu į vaikų smurtą neatsakoma, nes matoma, kad smurtu nieko nepakeisi. Vaikai jo tiek matę, kad jis neveikia. Tačiau vis tiek visada liekama kalčiausiais, ką bedarytum.
Apie 5-10 proc. vaikų dėl padidinto nerimo ir baimės visiškai nepavyksta prisitaikyti įprastoje mokykloje. L. Plyskaitienė pasakoja, kad yra vedusi tokius vaikus į mokyklą ir yra buvę situacijų, kai jų neįmanoma įvesti į klasę - nei gražiuoju, nei piktuoju. Galiausiai ir mokyklų nuostata globos namų vaikų atžvilgiu nėra gera. Kita vertus, jas galima suprasti.
L. Plyskaitienės nuomone, dabartinis vaikų su sunkesniais elgesio ir emocijų sutrikimais integracijos į mokyklą modelis yra visiškai nevykęs, kadangi nėra nustatyta, kas turi žiūrėti vaiką, kai jam prasideda, pavyzdžiui, agresijos priepuolis. Kas jį turi išvesti iš klasės ir kur nusivesti? Mokytojų padėjėjų juk nėra. Visi šaukia, kad negalima šių vaikų atskirti, turime socializuoti. Taip, bet kieno sąskaita tai darysime? Kai atsiranda toks vaikas klasėje, prieš jį sukyla visų vaikų tėvai, ir juos galima suprasti. Kodėl jų sūnų ar dukrą kažkas turi daužyti? Todėl šie vaikai ir mėtomi kaip karšta bulvė iš vienų rankų į kitas.
Specialaus ugdymo centrai gali būti kritikuojami, bet L. Plyskaitienė pateikia konkretų atvejį. Berniuką, kuris negalėjo lankyti paprastos mokyklos, nuvežė į Švėkšnos specialaus ugdymo centrą. Jis ten atsidūrė penkių vaikų su panašiomis problemomis klasėje ir atsigavo. Jis pradėjo skaityti, žinoma, užsikirsdamas, tačiau pamatė, kad klasėje paskaito vos ne geriausiai. Vaikas pradėjo pasitikėti savimi - vadinasi, aš galiu eiti į mokyklą.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie „Gandrelį“
Elgesio modeliai ir priklausomybės
L. Plyskaitienė teigia, kad vaikai atsineša tam tikrą elgesio modelį iš šeimos. Kai tėvai neina į darbą ir nesikelia normaliu laiku, vaikas neįgyja reikiamų įgūdžių. Jis visą vaikystę matė paromis geriančius ir iš namų niekur neišeinančius tėvus, todėl, kai 10-12 metų vaikui bandai aiškinti, kad reikia eiti į mokyklą, jis neturi jokios motyvacijos ir suvokimo, kam to reikia. Todėl kuo anksčiau vaikas paimamas iš tokios šeimos ir patenka į normalią, tuo daugiau tikimybės jam įgauti visus socialinius įgūdžius. Asmenybė susiformuoja iki trejų metų.
Iš esmės berniukų ir mergaičių elgesys nesiskiria. Mergaitės taip pat gali smurtauti, keikti, stumti, nes nejaučia atstumo. Lytis šiuo atveju nesvarbi, daugiau veikia amžius ir vaikystės patirtis. Jeigu vaikas patyrė šeimoje smurtą, jis arba užsisklendžia, agresiją nukreipdamas į save, arba agresiją nukreipia į išorę. Aišku, jie išmokę manipuliuoti visuomene ir suaugusiais, nes kitaip nebūtų galėję išgyventi. Toks jų išgyvenimo modelis. Pavyzdžiui, antrokas apsivagia parduotuvėje ir pagautas pradeda guostis pardavėjai, kaip globos namuose jiems neduoda valgyti. Pardavėjai akys ant kaktos iššoka ir ji paleidžia vaiką. Arba gatvėje kokiai močiutei pasakoja pasakas apie sunkų gyvenimą, kad iškaulytų pinigų.
L. Plyskaitienė teigia, kad dalis auklėtinių - tiek mergaičių, tiek berniukų - savo šeimose iš tiesų buvo tvirkinami savo tėvų, kai šie tame pačiame kambaryje ir geria su draugais, ir miega, ir lytiniais santykiais užsiima, gulėdami su vaiku vos ne toje pačioje lovoje ar kažkur ant skudurų.
Didžiausia problema kyla tuomet, kai tėvams būna tik ribota valdžia ir vaikai dar gali su jais bendrauti. Tėvai pasiima vaikus savaitgaliui ar atostogoms ir grąžina „nuvarytus“. Aišku, kad tokioje šeimoje vaikai pradeda ragauti alkoholio nuo labai ankstyvo amžiaus. Išgėrimą ir parūkymą jie traktuoja kaip suaugusiųjų pasaulio atributą ir tuo didžiuojasi. Jie pasakoja, kad alkoholio paragavo vos pradėję vaikščioti - trejų-ketverių metų, dalinasi šiais prisiminimais kaip labai brangiais. Tėvai geria, po to užmiega, o bent jau lašų buteliuose lieka. Todėl į globos namus gali pakliūti vaikai jau su susiformavusia priklausomybe nuo alkoholio - jie jau būna įpratę gerti ir parūkyti, o darbuotojams belieka tik amžina kova. Vaikai turi grįžti laiku ir blaivūs, tačiau jie gudrauja, slepiasi ir organizuojasi. Auklėtojos jų ieško naktimis po naktinius klubus ar įvairias landynes. Jei tik pavyksta išsiaiškinti, kur gali būti negrįžtantis vaikas, einama jo ieškoti. Kviečiama policija, bet pastaroji praktiškai neturi jokių įgaliojimų veikti. L. Plyskaitienė yra mačiusi, kaip mažametis spiria į galvą darbuotojai, o šalia stovi du policininkai ir nieko nedaro, nes neturi teisės liesti mažamečių. Arba auklėtojos žino, kad bute yra vaikas, išsikviečia policiją, o ši reikalauja patikinimo, ar šimtu procentų jos tikros, nes priešingu atveju, įsiveržę į butą, turės nemalonumų. Dažniausiai tai bendrabučio tipo landynės, kuriose vaikai, pabėgę iš globos namų, puikiausiai gali glaustis. Ten susiformavusi sava bendruomenė - visi vieni kitus pažįsta. Suaugusieji tuos vaikus dangsto, net tos pačios motinos meluoja darbuotojams sakydamos, kad vaiko nėra. Darbuotojai skambina rytą vakarą ir bando jas įtikinti pasakyti tiesą, kad nebesijaudintų, o jos tik nuteikinėja vaikus prieš darbuotojus, skatina juos priešintis. Policija pyksta, esą kiek gali tąsytis su vaikais, bet ką tuomet daryti darbuotojams?
L. Plyskaitienė teigia, kad rankos nesvyra žinant, kad labai tikėtina, jog auklėtiniai vis tiek išeis gyventi tėvų gyvenimo. Darbuotojai negali jų kardinaliai perauklėti. Jeigu jie norės, gyvens kaip tėvai. Tačiau L. Plyskaitienė neturi misijos jų pakeisti, ji tik gali jiems parodyti, kad gali būti kitoks gyvenimas, kad į jų rodomą agresiją ir keiksmažodžius neatsakoma tuo pačiu, kaip jie įpratę. Toliau jau paties vaiko sprendimas, ką jis pasirinks. Ji supranta, kad jos galimybės ribotos, ir padeda tiek, kiek gali.
Taip pat skaitykite: Vaikų kirpykla "Pas Voveryką"
Socializacijos ypatumai ir teritorinė bendruomenė
Straipsnyje, remiantis teorinėmis pozityvios socializacijos galimybių teritorinėje bendruomenėje nuostatomis ir bendruomenėje egzistuojančiais žmogiškaisiais ištekliais, atskleidžiamas VGN socialinių pedagogų požiūris į teritorinės bendruomenės, kurioje įsikūrę VGN, ugdytinių integraciją kaip pozityvios socializacijos galimybę bei trukdžius. Aptariama bendruomenės, kaip individo pozityvios socializacijos veiksnio, samprata, parodomi VGN ugdytinių kaip rizikos vaikų socializacijos ir adaptacijos, pakliuvus į svetimą aplinką, sunkumai.
Straipsnyje pristatomas socialinių pedagogų požiūris į VGN ugdytinių santykį su teritorinės bendruomenės vaikais, patiriamą diskriminaciją dėl socialinio našlaičio statuso, socialinę atskirtį, psichologinį smurtą ir patyčias. Socialinių pedagogų apklausa parodė, kad VGN ugdytiniai kvalifikuojami kaip rizikos vaikai, turi daug adaptacijos, psichologinių ir edukacinio pobūdžio sunkumų, pasižymi agresyviu elgesiu, uždarumu ir socialinių įgūdžių stoka, o tai trukdo jų pozityviai socializacijai. Remiantis atliktu tyrimu autorės pastebi, kad vietos bendruomenė į VGN ugdytinius žvelgia atsainiai, su įtarumu, o šeimos nenoriai bendrauja.
Pasirengimas savarankiškam gyvenimui
Straipsnyje analizuojamas VGN gyvenančių jaunuolių pasirengimas savarankiškam gyvenimui, išryškinamas jų požiūris į svarbius savarankiško gyvenimo įgūdžius, padedančius sėkmingai adaptuotis visuomenėje. Taip pat atskleidžiama, kokius savarankiško gyvenimo įgūdžius VGN gyvenantiems jaunuoliams pavyksta išsiugdyti, o kokių jie stokoja ir norėtų įgyti.
Tyrimo metodai apima mokslinės literatūros ir galiojančių teisės aktų analizę, analizės sintezę ir apibendrinimo metodą, apklausą, o duomenų rinkimo instrumentas - anketą. Atskleista, kad jaunuoliai yra įgiję reikiamų kasdienio gyvenimo įgūdžių, leidžiančių išgyventi ir pasirūpinti fiziologiniais poreikiais: dauguma VGN auklėtinių geba pasigaminti maisto, susitvarkyti kambarį, apsipirkti parduotuvėje ir išsiskalbti drabužius. Tačiau subjektyvaus įsivertinimo rezultatai liudija, kad globos namus paliksiantys vaikai stokoja tokių įgūdžių kaip gebėjimas susirasti darbo, planuoti išlaidas ir pajamas. Daugiau kaip pusė jaunuolių teigė, kad kiekvieną dieną arba kartą per savaitę mokomi kasdienių gyvenimo įgūdžių, reikalingų paprastiems darbams, tokiems kaip kambarių tvarkymas, drabužių skalbimas ir maisto gaminimas, atlikti, bet, jų subjektyviu vertinimu, nemokomi mokėti mokesčius - šio savarankiškumo įgūdžio jiems labiausiai trūksta ir labiausiai norėtų jį įgyti.
Kartingo varžybos
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Egidijus Bičkauskas kartu su Plytinės kartodromu ir Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga jau ketvirtą kartą organizuoja Lietuvos vaikų globos namų ir socializacijos centrų auklėtinių kartingo varžybas. Šio renginio iniciatorius E. Bičkauskas informuoja, kad varžybos vyks gegužės 26 dieną (šeštadienį) Vilniaus Plytinės kartodrome. Dalyvauti kviečiami po vieną 7-16 metų vaiką iš visų globos namų ir socializacijos centrų. Dalyvį gali lydėti 5-7 draugų „palaikymo“ komanda. Kaip ir kasmet, nugalėtojams planuojami prizai. Pagrindinis prizas - kelionė į Europos Parlamentą.
tags: #vaiku #globos #namu #aukletiniu #socializacijos #ypatumai