Vaikų Piešinių Analizės Metodika: Sociometrinio Statuso Atspindžiai Klasėje

Įvadas

Šiame straipsnyje nagrinėjama vaikų piešinių analizės metodika, ypatingą dėmesį skiriant piešinių sąsajai su vaiko sociometriniu statusu klasėje. Straipsnyje apžvelgiama teorinė literatūra apie mokinių tarpusavio santykius ir jų įtaką vaiko būsenai, piešinius kaip asmenybės psichologinės būsenos nustatymo priemonę ir piešinius kaip vaiko sociometrinio statuso klasėje nustatymo priemonę. Taip pat aptariami tyrimai, kuriuose taikomi šeimos piešimo metodikos principai ir sociometriniai testai, siekiant išanalizuoti mokinių psichologinę savijautą ir tarpusavio santykius klasėje.

Klasės Aplinkos Svarba

Šiuo metu pedagogai ir mokslininkai kreipia ypatingą dėmesį į klasės aplinką, nes yra įsitikinę, kad mokinio savivaizdis ir sėkmingas mokymasis priklauso nuo jo sąveikos su klasės kultūra. Raider-Roth analizuoja klasės aplinką kaip sąveiką, kuri iš visų jos dalyvių reikalauja konstruoti žinias. Todėl mokinio savęs vertinimas ir akademinė sėkmė labiausiai priklauso nuo tarpusavio santykių klasėje. Psichologai ir pedagogai ieškojo bruožų, kurie apibūdintų klasės aplinką. Fizinė klasės aplinka turi ypatingą reikšmę ugdymo aplinkos efektyvumui. Kiekvienai klasei būdinga savita klasės kultūra, kuri sudaro mokymosi proceso kontekstą. Kad geriau suprastume, koks yra mokymosi proceso kontekstas, svarbu ištirti savo klasės kultūrą. Giliau suvokti klasės kultūros ypatingus bruožus, vaiko sociometrinį statusą klasėje, emocinį vaiko ryšį su klasės aplinka gali padėti sociometrinis testas.

Sociometrinis Testas

Šį tyrimo metodą 1934 m. pasiūlė Morenas. Jo metu gaunami formalūs tarpasmeninių santykių rezultatai. Tačiau tiriamųjų pasirinkimams gali turėti įtakos išoriniai veiksniai (mada, baimė, įprotis ir t.t). Sociometrinis statusas gali būti nustatytas ir naudojant projekcinius testus.

Projekciniai Testai

Pasak Martišiaus (1999), projekciniai testai buvo sudaryti remiantis idėja, kad asmens psichikos ypatybės lemia nevienareikšmių stimulų suvokimą bei jų interpretavimą. Todėl, atliekant projekcinius testus, tiriamiesiems sunkiau, lyginant su klausimynų atveju, orientuotis, kokie atsakymai juos palankiai gali apibūdinti. Šiuo atveju yra mažesnis falsifikavimo pavojus. Projekcija yra traktuojama ne tik kaip psichologinė gynyba, bet ir kaip suvokimo proceso priklausomybė nuo ankstesnio suvokimo. Projekciniai testai gali ne tik palengvinti tyrėjo ir tiriamojo kontaktą, bet ir atskleisti tiriamojo emocines problemas, dvasinio pasaulio turinį, kurio pats žmogus dažniausiai nesistengia tiesiogiai išreikšti. Projekciniai testai palyginti išsamiai parodo tiriamojo individualybę, emocines savybes, neurozines reakcijas, dvasinio pasaulio turinį, kurio pats žmogus dažniausiai nesistengia tiesiogiai išreikšti ir padeda įvertinti sudėtingas asmenybės savybes. Tačiau čia iškyla interpretavimo problema, kuri priklauso nuo asmens teorinio pasiruošimo ir praktinio įdirbio.

Piešinys Kaip Vaiko Saviraiškos Priemonė

Vaikai atsiskleidžia piešdami, tik reikia tinkamai "perskaityti" jų piešinius. Tam, be kita ko, pozityviai pasitarnauja komparatyvinė (lyginamoji) analizė.

Taip pat skaitykite: Vaiko priežiūros atostogos Lietuvoje: kas priklauso?

Lyginimo Metodas

Lyginimo metodas (angl. Comparative method) - sociologinis tyrimas, kai derinama informacija, gauta įvairiais istorinio vystymosi laikotarpiais, įvairiose socialinėse sistemose (institucijose, grupėse ir t.t), skirtingų autorių ar tyrimo kolektyvų, įvairiais rinkimo ir matavimo metodais. Anot Tidikio (2003), lyginimo metodu galima siekti įvairių metodologinių ir metodinių uždavinių sprendimo būdų: aprašomojo (panašumo ar skirtumo nustatymo) arba analitinio (aiškinimo, nustatymo, praktinių rekomendacijų). Lyginimas - realių ir idealių objektų gretinimas ir vertinimas, siekiant pažinti jų tarpusavio santykius. Lyginimas susijęs su sintezės ir analizės operacijomis. Sugretinami tie objektai, kuriuos norima palyginti. Šios analizės tikslas - nustatyti panašumo santykius.

Tyrimo Tikslas

Ištirti, ar klasės piešinys gali atskleisti vaiko sociometrinį statusą klasėje.

Tyrimo Metodai

• Populiacija: 98 ketvirtų klasių (tyrime dalyvavo 4 klasės) mokiniai.
• Instrumentai: sociometrinė apklausa, klasės piešinys, vaikų piešiniai.
• Papildoma medžiaga: literatūros sąrašas (36 šaltiniai), santrauka (reziumė) anglų kalba, priedai (iliustruoja 8 lentelės).

Klasė Kaip Socialinė Grupė

Klasė (lot. classis - grupė, skyrius) - mokyklos kambarys, kuriame mokomi vaikai. Nors mažo vaiko gyvenime svarbiausia yra šeima, vis dėlto asmenybės vystymosi procese ne ką menkesnis vaidmuo tenka ir mokyklai, kuri yra pirmoji vaiko gyvenime formali organizacija, kurioje sąveikauja skirtingo amžiaus, išsilavinimo, charakterio, pažiūrų žmonės, kur tarpusavio santykiai nėra pagrįsti giminystės ryšiais, kur atsiranda ir konkurencijos elementų. Čia vyksta vaiko asmenybės ir elgesio formavimasis. Ugdymo institucijose vaikai įvaldo ne tik savo kalbą, susipažįsta su istorijos įvykiais, bet ir išmoksta specifinių bendravimo įgūdžių. Įprasta manyti, kad grupė užima tarpinę padėtį tarp asmens ir visuomenės. Klasė - tai "mokytojas ir mokiniai, kuriuos jungia bendra veikla" (Butkienė, Kepalaitė, 1996). Tai yra "pirminis formalus kolektyvas, kuriame mokinys praleidžia daug laiko tarp savo bendraamžių" (Mackonienė, 2002). Visos socialinės grupės (klasę taip pat galima vadinti socialine grupe) turi laikytis tam tikrų tarpusavio bendravimo ir elgesio taisyklių. Kiekvienas tokios grupės narys žino, kas grupėje priimtina ir kas ne. Kiekvienas mokinys savo klasės grupėje užima tam tikrą padėtį - lyderio, atstumtojo ir pan. Statusas individui skiria ir tam tikrus vaidmenis, kuriuos atlikdamas jis kartu ima vykdyti ir visuomenės keliamus reikalavimus tam vaidmeniui.

Klasės Mikroklimatas

Rupšienė (2000), kalbėdama apie klasės mikroklimatą, teigia, jog jis nusako grupės narių bendravimo ir santykių pobūdį, fizinį ir psichologinį saugumą, nuobaudų bei skatinimų sistemą, mokinių motyvacijos laipsnį ir pan. Autorė taip pat akcentuoja, kad kuo didesnė mokykla ir kuo didesnės klasės, tuo prastesnis jų mikroklimatas. Klasė yra vaiko asmenybės ir visuomenės sąveika, laikomas pirminis kolektyvas. Pirminis kolektyvas - mokykla ir klasė - pirmasis visuomeninis santykis, kuriuos vaikas patiria dirbdamas, mokydamasis, užsiimdamas užklasine veikla ir t.t. kartu su kitais. Kaip teigia Barkauskaitė (2001), visose klasės kaip kolektyvo raidos stadijose vaikas nori būti reikšmingas klasės draugams ir mokytojams, tad yra pasirengęs deramai elgtis, rodyti geriausias savo savybes, gebėjimus, jis ima konkuruoti su klasės draugais. Kadangi mokykloje mokinys praleidžia palyginti daug laiko, aktyviai bendraudamas su visais mokiniais, jam sunku išlikti priimtinam, vertinamam, patraukliam visų klasės narių (ir mokytojos) akyse.

Klasės Unikalumas

Pasak Richard I. Klasė turi savitą struktūrą, organizaciją ir normas. Klasės tik iš toliau arba teoriškai atrodo panašios, o iš tikrųjų kiekviena yra nepakartojama lyg piršto atspaudas. Jų apribojimai atrodo, kad kažin koks menamas likimas kreipia ir kontroliuoja grupės elgesį. Tyrimai rodo, kad 85% I klasės, 65% IV klasės mokinių skundžiasi netinkamu berniukų elgesiu (šišaiposi, stumdosi). Berniukai dažniau nepatenkinti tarpusavio muštynėmis. Paklausti ar turi draugų, visi mokiniai atsakė teigiamai. Tačiau ne visi moksleiviai palankiai vertina savo psichologinę savijautą klasėje: pasitenkinimo ir prieraišumo lygis žemas, aukšti nesutarimo su bendraamžiais, lenktyniavimo ir klasėje patiriamų sunkumų vertinimai. Kai kurie mokiniai jaučiasi gana gerai. Kai kurie mokiniai skundžiasi problemomis, kilusiomis dėl bendravimo sunkumų su bendraamžiais.

Taip pat skaitykite: Kaip sukurti laimingą vaikystę kambaryje

Bendraamžių Įtaka

Dauguma psichologų sutaria, kad bendraamžių grupės priėmimo rodiklis tiksliai leidžia numatyti socialinę ir psichologinę paauglio adaptaciją ir dezadaptaciją. Klasėje galioja savo įgūdžiai, etikos normos, individo emocinė būklė. Klasėje mokinys priklauso nuo kitų grupės narių, jų požiūrio, tikslų, siekių, priimtinų vertybių. Labai svarbu kaip, kokiais būdais mokiniai klasėje sąveikauja, bendrauja, nes nuo to susidaro klasės teigiama ar neigiama atmosfera. Kuo geresnis psichologinis klimatas kolektyve, tuo geriau vertina kolektyvo nariai vienas kitą; kuo geriau žmonės vertina vienas kitą, tuo geriau vertina save, ir priešingai" (Anikejeva, 1988). Vaikų kolektyvas mokykloje - tai ne tik suaugusiųjų pedagoginės pastangos rezultatas, bet ir spontaniškai besivystantis reiškinys. Dalykiniai santykiai klasėje yra emocinių santykių sistemos susiformavimo pagrindas" (Barkauskaitė, 2001). Remdamiesi turimomis žiniomis, emocijomis mokiniai vertina vienas kitą. Tačiau vertina bendraklasius skirtingai. Klasėje susidaro nelygiareikšmių santykių tinklas dalykinių ir emocinių santykių sistemoje. Tačiau tarp jų yra ir "mėgstamiausių" ir "priimtųjų". Specialieji ugdymosi poreikiai nėra pagrindinė priežastis, lemianti žemą moksleivio socialinį statusą tarp bendraamžių. Butkienė ir Kepalaitė (1996) teigia, kad klasėje gali pasitaikyti daug vaidmenų, kuriuos mokiniai prisiima tam, kad užimtų tam tikrą padėtį kolektyve.

Projekcinės Technikos

Projekcinių technikų ištakos dera ieškoti Francis Galton, nagrinėjusio asociatyvinį procesą, tyrinėjimuose. Vėliau K. G. Jungas, taip pat kreipęsis dėmesį į asociacijas, sukūrė testą, leidžiantį aktualizuoti neretai paslėptus išgyvenimus - asmenybės kompleksus. XIX amžiaus pabaigoje - XX pradžioje, siekdamas ištirti vaizduotę, A. Binet Prancūzijoje, o taip pat ir kiti psichologai eksperimentavo su amorfinėmis spalvotomis ir monochrominėmis rašalo dėmėmis, kurios, kaip ir debesys, primindavo žmones, gyvūnus, įvairius gyvenimo įvykius. Į šią gretą yra ir tie darbai, kuriuose fantazija buvo stimuliuojama specialiai parinktais siužetiniais paveikslėliais. Psichologams ir psichiatrams buvo gerai žinoma, kad jų globotinių pasakojimai pagal "dėmes", siužetinius paveikslėlius leidžia spręsti apie asmenybės poreikius, interesus, tiriamųjų patologiją. Pirmoji projekcinė metodika, t. y. ta, kuri buvo pagrįsta atitinkama teorine koncepcija - psichologine projekcijos koncepcija - atsirado 1938 m. Tai yra psichologui H. Murray, garsaus teminės apercepcijos testo (TAT) autoriui. Projekcijos sąvoka (lot. - projectio - išmetimas) kaip psichologinė sąvoka pirmą kartą atsiranda psichoanalizėje ir priklauso Z.

Projekcinių Metodikų Principai

Pagrindiniai projekcinių metodikų principai:

1. Nevienareikšmių (neapibrėžtų) stimulų naudojimas.
2. Neribotas atsakymų skaičius.
3. Tiriamųjų atsakymų vertinimas kaip "teisingų" ir "klaidų" nebuvimas.

Šis aktyvumas, yra faktorius, tiesiogiai dalyvaujantis formuojant realybės vaizdinius. Nevienareikšmės stimuliacijos naudojimas, kai nėra griežtai apibrėžtos veiklos motyvacijos (pagrindinis projekcinis principas) leidžia nagrinėti asmenybinių faktorių poveikį. Diskusijos apie projekcinių metodikų vietą tarp kitų asmenybės tyrinėjimo instrumentų tęsiasi ir šiandien. Tai atsispindėjo psichodiagnostinių metodikų dalijimu į objektyviąsias ir projekcines. Objektyviomis metodikomis laikomos tokios, kurios sudarytos fundamentaliųjų matavimo principų pagrindu. Projekcinėmis metodikomis skelbiamos tokios, kuriose vos ne visiškai ignoruojamas matavimų principas, o matuojant gauti duomenys yra vertinami subjektyviai interpretuojant, priklausomai nuo asmeninių tyrėjo prioritetų. Tokios nuomonės apie projekcines ir objektyviąsias metodikas yra tendencingos ir supaprastintos. Abt (2000) teigia, jog projekciniai testai visiškai aiškiai parodė, kad mes turime būti pasirengę atsisakyti klaidingo kiekybinių ir kokybinių duomenų atskyrimo. Projekcinės metodikos, kaip jokios kitos, padeda išryškinti individualių reakcijų įvairovę.

Vaikų Piešinių Istorija

Pirmą kartą 1887 metais į vaikų piešinius psichologiniu aspektu atkreipė dėmesį meno kritikas Ricci. Didelis žingsnis buvo žengtas tik 1926 metais, kai Goodenough sukūrė intelekto vertinimo sistemą pagal žmogaus figūros piešinį. Žmogaus figūros piešinį kaip "savojo aš" atspindį pirmoji išanalizavo Machover 1949 metais. Vaikų piešinių vertinimo skalę sukūrė Koppitz 1968 metais. Jos skalės tinkamumą nagrinėjo daugelis tyrėjų. Synder ir Gaston suabejojo šios skalės validumu ir siūlė šį metodą taikyti atsargiai. Taip pat naudojama gyvūno piešimo metodika, Liuašerio testas (pagal spalvas). Chomentauskas (1983) taikė "Šeimos piešinio" metodiką 7-9 metų amžiaus vaikams tirti, aprašė šios metodikos taikymo prielaidas. Istorinę apžvalgą apie "Šeimos piešinio" metodiką, jo diagnostinės procedūros ypatumus ir interpretacijos tvarką išsamiai nušviesta Chomentausko ir kt. darbuose (Hulse, Sacharov, Wolf, Berns, Kaufman ir kt.). Testo tikslas - išsiaškinti šeimos santykių ypatumus. Piešinio atlikimo ir atsakymų į klausimus pagrindu įvertiname, kaip vaikas suvokia santykius šeimoje ir išgyvena dėl jų ypatumų.

Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba, kai jaučiate neapykantą vyro vaikui

Psichografinės Analizės Patikimumas

Natūraliai kyla klausimas dėl psichografinės analizės metodų tinkamumo ir patikimumo, lygiai taip pat, kaip kyla jis ir dėl kitų psichodiagnostikos metodų. Tikėtina, kad mokslininkai kalbėjo apie tuos specifiškai kokybinius duomenis, kurie gaunami kaip grafinės procedūros panaudojimo rezultatas. Ši aplinkybė, bent jau iš principo, leidžia vykdyti grafinių testų kriterinius tikrinimus validumo ir patikimumo atžvilgiu lygiai taip pat, kaip tai daroma kitų psichodiagnostinių procedūrų atžvilgiu. Kai kurie tyrėjai siūlė tirti vaikus H-T-P (namo, medžio, žmogaus) testu. Šlienė (2006) taikydama H-T-P projekcinę techniką tyrinėjo vidutiniškai sutrikusio intelekto jaunuolių "aš" veiksmingumo lavinimą skatinant dailinę raišką. Venger (2002) teigia, kad piešimo testai turi vieną, pagrindinį, trūkumą - santykinai nedidelį gaunamų rezultatų patikimumą, susijusį su interpretavimo subjektyvumu. Nasvytienė (2007) atliko žmogaus piešinio testo psichometrinių rodiklių analizę ir teigia, kad žmogaus piešinio kiekybinio ir kokybinio vertinimo sistemos yra gana aukšto patikimumo lygio. Tačiau piešinių interpretacijos naudos individo diagnozei įrodymų nėra. Piešinių duomenys gali būti naudingi, kai jie yra gretinami su kitais duomenimis. Venger (2002) perspėja, kad remiantis tik piešinių testais nerekomenduojama daryti galutinių išvadų apie subjekto psichologines ypatybes. Bradley C. Norford ir kiti tyrėjai.

Piešimas Kaip Asmenybės Atspindys

Piešimas - tai ne tik smagus užsiėmimas vaikams, bet ir galingas įrankis, leidžiantis pažvelgti į žmogaus vidų. Piešinys tarsi langas, padedantis atidžiau pažvelgti į vaiko vidų. Pasirinktas popieriaus lapas, piešimo priemonės, piešinio dydis, padėtis erdvėje, piešiniuose vyraujančios formos ir spalvos gali suteikti daug informacijos apie mažylio charakterį, jo būseną, mintis, emocijas bei išgyvenamus vidinius konfliktus.

Piešimas Kaip Komunikacija ir Saviraiška

Piešti patinka visiems vaikams. O piešia jie tai, ką mato aplinkui, ką myli, apie ką svajoja. Todėl kiekvieno vaiko piešinys, pasak psichologų, projektyvus, t. y. atspindi jausmus, vizijas, fantazijas, mintis, kurios kyla piešiant. Piešimas - viena ankstyvųjų komunikacijos ir mąstymo formų šalia žaidimo ir kalbos. Interpretuojant vaikučio piešinius galima spręsti apie jo intelektinę raidą ir apie psichologines problemas. Piešiant plėtojasi psichomotoriniai, sensomotoriniai, kalbiniai įgūdžiai, pasaulio pažinimas, savivoka. Su vaikais dirbantys specialistai vis dažniau pasitelkia meno terapiją. Dailė - geras būdas išsakyti sumišusius, ne iki galo suvoktus jausmus, siekiant suteikti jiems aiškumo ir tvarkos. Dailės terapija - visuomet galimybė prabilti apie save, net, kai tai būna labai sunku. Piešinys dažniausiai gimsta tyloje, tačiau jis prabyla dažniausiai labai išraiškinga, turtinga vidinių išgyvenimų kalba, kurią perduoda piešinio linijos, spalvos, figūrų išsidėstymas erdvėje, jų dydis, formos, santykiai.

Svarbūs Aspektai Analizuojant Piešinius

Analizuojant piešinius, svarbu atsižvelgti į įvairius aspektus. Yra teorijų, kurios vertina formalius piešinukų kriterijus: popieriaus lapo dydį, formatą, pavienių pavaizduotų elementų dydį, formas, naudojamas linijas ir dėmes, pasirinktas spalvas ir judesio perteikimą. Remiantis šiais kriterijais yra daromos išvados.

• Popieriaus lapo dydis ir formatas: Pastebėta, kad dažniausiai vaikai renkasi didelio ir vidutinio formato popieriaus lapus, vaikai linkę į neurozes - mažus. Taip ir lapo forma, piešiamos figūros, linijos gali nurodyti atitinkamus charakterio nestabilumus.
• Spalvos: Manoma, kad stabilios psichikos vaikas rinksis visą spalvų skalę, išskyrus juodą ir baltą spalvas.
• Figūrų dydis ir išsidėstymas: Piešiant šeimą, galima spręsti apie vaiko psichologinę būseną, savęs suvokimą. Paprastai centre vaizduojamas svarbiausias šeimos narys (juo gali būti ir pats mažylis), pakraštyje - mažiau svarbūs nariai. Šeimos narių svarbą atspindi ir vaizduojamų figūrų dydis, tarpusavio santykis.
• Linijos ir formos: Tvarkingos, aiškios linijos - savitvarda, organizuotumas. Stiprus piešimo priemonės spaudimas gali rodyti didelę vaiko gyvybinę energiją, bet gali ir simbolizuoti įtampą, nerimą. Vos matomos, švelniai braukiamos linijos rodo drovumą, nesaugumą.

Dailės Terapija

Su vaikais dirbantys specialistai vis dažniau pasitelkia meno terapiją. Beveik viską, kas išreiškiama per dailės terapiją, būtų galima priskirti metaforai. Piešiantysis gali savo situaciją pavaizduoti tokiais vaizdais kaip jam nuo kaklo svyrantys sunkūs svarsčiai, gali pavaizduoti save uždengtą stiklo gaubtu, lyg siūbuojantį ant jūros bangų kamštį, tarsi nereikšmingą taškelį peizaže, apsuptą užrakintų durų arba plevenantį viršum visko lyg drugelis. Vaikui piešiant labai didelę reikšmę turi terapeuto pritarimas, palaikymas. Pagrindinis dailės terapijos tikslas yra įžvelgti vaiko problemas, kada reikia pagalbos; pažadinti vaiko emocijas, jas išreikšti, įvardyti verbalizuoti. Dailinės veiklos metu reikia nukreipti dėmesį į vaiko būseną, aptarti jo darbą, tai padeda suvokti vaikui savo išgyvenimus, akcentuoti pozityvų problemos sprendimo būdą. Vaikui reikia kalbėti rūpimomis temomis, apie įvykius, reiškinius, kreipiamas dėmesys į emocines temas, reiškinio ar įvykio aspektus.

Dailės Terapijos Taikymas

Pasaulinėje ir Lietuvos praktikoje DT taikoma pačioms įvairiausioms visuomenės grupėms: neįgaliems vaikams ir suaugusiems, specialiųjų poreikių asmenims, priklausomybių turintiems, psichikos ligoniams, kaliniams, nėščioms moterims, asmenims, kurie siekia giliau save pažinti ir kt. Pastaraisiais metais DT poreikis iškilo karštose karo, stichinių nelaimių nusiaubtose vietose. Vis populiarėja kūrybiškumo skatinimo programos stambioms verslo kompanijoms. DT metodai taikytini daugeliui visuomenės grupių, kurios jaučia poreikį kūrybiniame procese stebėti, vystyti ir atrasti naujus savo asmenybės bruožus ir galimybes.

Piešimo Etapai Vaikų Raidoje

Iš vaiko piešinių matome, kaip jie vystosi. Daugelio psichologų nuomone - vaiko piešinys atspindi ne tai, ką vaikas mato, bet tai, ką jis žino. Tuo pagrįsta ir teorija, kad vaiko piešinys pereina tam tikras fazes: žmogaus vaizdavimas - nuo galvakojo iki proporcingos žmogaus figūros, medis - nuo pagaliuko su keliais skersiniais brūkšneliais (stuburo fazė) iki kamieno su šakomis, o paukščio vaizdavimas vystosi nuo „kiaušinio“ su akimis ir sparnais iki tikro paukščio su rūšies požymiais. Dėl tam tikrų individualių vaiko vystymosi ypatybių piešinio raida gali sutrikti, kadangi būna sutrikdyta jo pažinimo raida. Vaikų piešiniai rutuliuojasi lėtai, protrūkiais, kartais jie regresuoja į ankstesnįjį etapą.

• Atsitiktinės žymės: Patys pirmieji kūdikių grafiniai ženklai, pastebėti atliekant eksperimentus.
• Nekontroliuojama keverzonė: Toliau plečiama kinestetinė patirtis. Pasitaiko, kad vaikas stengiasi tyrinėti save.
• Kontroliuojama keverzonė: Vaikas atpažįsta savo ryšį su abstrakčiais ženklais ant popieriaus. Linijos ir spalvos vaikui tampa reikšmingos, jos dažnai kartojamos ir lengvai keičiamos. Šiame etape vaikas itin smalsus, jam būdinga tyrinėjimo formų įvairovė. Šios stadijos bruožas - keverzonių įvardijimas. Piešimą lydi žodžiai.
• Ikischeminis piešinys: Vaikas daro akivaizdžią pažangą. Jis įsisąmonina save kaip pasaulio centrą. Pastebimos pirmosios pastangos vaizduoti žmonių figūras (galvakojai), namus, medžius. Spalva yra mažiau svarbi. Dabar dėmesio centras yra forma. Dar nenustatomi erdviniai santykiai. Vaikas dar nepasiruošęs skaityti. Patirtis savaime yra mokytoja. Augant sąmoningumui, vis daugiau detalių galime matyti ir vaiko paveiksle.
• Scheminis piešinys: Vaiko meninė kūryba labai individualizuota ir liudija jo „sutvarkytą“ pasaulį. Kai jis nukrypsta nuo savo įprastos schemos, atsiranda plastinės raiškos įvairovė: nauji spalvų deriniai, kompozicijos netikėtumai, dekoratyviniai elementai. Svarbūs erdvės santykiai pažymint pagrindo ir dangaus linijas. Spalvos artimos objektams.
• Piešinių realizmas: Išryškėja akivaizdžios įtakos. Didesnis dėmesys skiriamas detalėms, realistinėms interpretacijoms, įvairiai vartojamos spalvos, daugėja dekoratyvinių elementų įvairiuose projektuose. Dingsta dangaus linija. Dangus virsta oru.
• Pseudonatūralistinis piešinys: Susikoncentruojama į natūralią aplinką.

Kaip Interpretuoti Vaiko Piešinius: Praktiniai Patarimai

Taigi jūsų vaikas nupiešė piešinį. Pažvelkite į jį. Vaikai piešia tai, kas jiems rūpi. Piešiniai kalba ne tik profesionalams.

• Mėgstami herojai: Mėgstamus knygų ar filmų herojus. Puiku. Tai rodo susidomėjimą, prisirišimą.
• Gyvūnai: Veikiausiai jūsų vaikas jautrus ir pažeidžiamas. Mažieji nereti save tapatina su gyvūnais.
• Mūšiai: Paprastai juos piešia berniukai. Tai normalu. Manoma, jog tokiais piešiniais vaikas iškrauna viduje susikaupusią vyrišką agresiją. O štai prievartos, žudynių, katastrofų scenos jau kalba apie vaiko baimę. Jei siužetas kartojasi gana dažnai, galima spėti, jog vaiką kamuoja nuolatinė baimė, jums vertėtų pasikonsultuoti su psichologu.
• Spalvos: Atkreipkite dėmesį į spalvas. Psichiškai sveikas vaikas naudoja ryškių spalvų paletę, daugumą spalvų parenka pagal paskirtį: saulė - geltona, dangus - mėlynas, žolė - žalia. Vis dėlto pastebėjote, kad kuri nors viena spalva aiškiai dominuoja visose jo piešiniuose? Juoda - liudija vaiko baimę, atsiribojimą, palūžimą. Ypač jei piešinyje gausu aštrių juodų štrichų, net perdreskiančių popierių.

Fraktalinis Piešimas Kaip Savęs Pažinimo Būdas

Fraktai - tai geometrinės figūros, pasižyminčios savybe būti panašioms į save įvairiuose masteliuose. Tai autorinė piešimo metodika, kur linijos piešiamos užmerktomis akimis, o gautas linijų raizginys spalvinamas, rašoma pranešime žiniasklaidai. Pasak B. Paulauskienės, toks piešinys yra maža mūsų gyvenimo detalė, netiesiogiai, bet gana tikslai, atspindinti visą mūsų gyvenimą. Piešinyje slypi informacija apie jo autoriaus charakterį, talentus, potencialą, spręstinus ir koreguotinus dalykus, sveikatą ir dar daug įdomaus. Taip pat šis metodas yra savęs pažinimo ir tobulinimo instrumentas bei meninės saviraiškos būdas. Visų pirma noriu pabrėžti, kad fraktalinio piešinio skaitymo procesas yra labai subjektyvus. Piešinys - tai papildoma informacija apie žmogų, būdas kitu kampu pažvelgti į save. Nesuabsoliutinkime gautos informacijos, žmogus yra labai sudėtinga būtybė, turinti nenusakomą daugybę galimybių įvairiai pasireikšti.

#

tags: #vaiko #piesinio #analize