Šventosios Gimimo Bažnyčia Lvove, Ukrainoje, yra svarbus religinis ir kultūrinis paminklas, turintis turtingą ir sudėtingą istoriją. Šis straipsnis skirtas išnagrinėti šios bažnyčios istoriją, pradedant jos įkūrimu ir baigiant dabartiniu statusu.
Įvadas
Ukraina, turinti gilias istorines šaknis su Lietuva, yra daugelio kultūrinių ir religinių paminklų namai. Lvovas, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, yra miestas, kuriame gausu architektūros paminklų ir istorinių pastatų. Šventosios Gimimo Bažnyčia yra vienas iš tokių paminklų, liudijantis miesto ir regiono religinę istoriją.
Bažnyčios įkūrimas ir ankstyvoji istorija
Voluinės Vladimiras, tampriai susijęs su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK), pirmą kartą paminėtas 988 metais. Nuo 992 metų jis tapo vyskupijos centru. Iki 1199 metų jis buvo Voluinės Vladimiro kunigaikštystės sostinė, o 1199-1336 metais - Haličo-Voluinės kunigaikštystės sostinė.
Architektūrinės ypatybės
Šventosios Gimimo Bažnyčia, kaip ir daugelis Lvovo bažnyčių, pasižymi unikaliu architektūriniu stiliumi. Jos architektūra atspindi įvairių istorinių laikotarpių ir kultūrų įtaką. Bažnyčioje galima rasti gotikos, renesanso ir baroko elementų, kurie susipynę sukuria harmoningą ir įspūdingą vaizdą.
Bažnyčia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais
1340-1569 metais (su pertrauka 1366-1370) Voluinės Vladimirą valdė LDK. 1431 metais Voluinės Vladimirui suteiktos miesto savivaldos teisės, kurias vėliau patvirtino Kazimieras Jogailaitis ir Žygimantas Senasis. Po Vytauto Didžiojo mirties miestą valdė Švitrigaila. 1452 metais jis testamentu paliko Voluinės Vladimirą Lietuvai.
Taip pat skaitykite: Šiuolaikinės ukrainietiškų vaikiškų kostiumėlių tendencijos
Bažnyčia Abiejų Tautų Respublikos laikais
Sudarant Liublino uniją 1569 metais, Voluinės Vladimiras atiduotas Lenkijai. Šis laikotarpis buvo reikšmingas bažnyčios istorijai, nes ji patyrė įvairių religinių ir politinių įtakų.
Bažnyčia Rusijos Imperijos laikais
Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo 1795-1918 metais Voluinės Vladimiras priklausė Rusijai (buvo apskrities centras). Šis laikotarpis pasižymėjo rusifikacijos politika, kuri turėjo įtakos bažnyčios veiklai ir jos santykiams su vietos bendruomene.
Bažnyčia tarpukario laikotarpiu
1919-1939 metais Voluinės Vladimiras priklausė Lenkijai. Šiuo laikotarpiu bažnyčia išgyveno atgimimą ir sustiprino savo pozicijas vietos bendruomenėje.
Bažnyčia Antrojo pasaulinio karo metais
Nacių Vokietijai užpuolus Lenkiją 1939 metais, Voluinės Vladimiras užimtas SSRS kariuomenės (prijungtas prie Ukrainos Sovietų Socialistinės Respublikos). 1941-1944 metais jis buvo okupuotas Vokietijos kariuomenės; veikė koncentracijos stovykla (nužudyta apie 56 000 karo belaisvių), getas (1942 metais sušaudyta apie 15 000 žydų). Šis laikotarpis buvo itin sunkus bažnyčiai ir jos bendruomenei, nes jie patyrė didžiulius nuostolius ir persekiojimus.
Bažnyčia sovietmečiu
Sovietmečiu bažnyčia patyrė didelius apribojimus ir persekiojimus. Daugelis dvasininkų buvo suimti, o bažnyčios veikla buvo apribota. Nepaisant to, bažnyčia išliko svarbiu dvasiniu centru vietos gyventojams.
Taip pat skaitykite: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikimas Lvove
Bažnyčia nepriklausomoje Ukrainoje
1991 metais Ukrainai atkūrus nepriklausomybę, bažnyčia atgavo savo laisvę ir galėjo atnaujinti savo veiklą. Ji tapo svarbiu Ukrainos kultūros ir religijos centru, prisidedančiu prie šalies dvasinio atgimimo.
Metropolitas Andrejus Šeptickis ir jo vaidmuo
Ukrainos graikų apeigų katalikų metropolitas Andrejus Šeptickis (1865-1944) buvo svarbi figūra bažnyčios istorijoje. 2020 m. liepos 29 d. Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje vyko dokumentų ir nuotraukų parodos „ANDREJUS ŠEPTICKIS. DIDYSIS. NEPAŽINTASIS“, skirtos Ukrainos Graikų Apeigų Katalikų Bažnyčios metropolito Andrejaus Šeptickio (1865-1944) 155-osioms gimimo metinėms, atidarymas. Parodos atidaryme dalyvavo Nepaprastasis ir įgaliotasis Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Volodymyras Jacenkivskis, Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras Darius Trijonis.
Šv. Andrejus Šeptickis (Šeptyckyj Andrej, tikr. Roman Aleksander Maria Szeptycki) gimė prieš 155 metus, 1865 m. liepos 29 d., Prilbičio kaime (Lvovo sr. Ukrainoje), grafo Ivano Kantijaus Religijaus Šeptickio giminėje. Romanas turėjo geriausius mokytojus ir nuostabias perspektyvas, bet, jau būdamas aštuonerių metų berniukas, nustebino giminaičius prisipažinęs, kad nori tapti dvasininku. Tėvas ilgai kovojo su sūnaus pasirinkimu: privertė jį baigti Jogailos universitetą, įgyti teisės daktaro laipsnį, keliauti į Kijevą, Maskvą ir Romą. Būdamas 22-jų, grafas R.Šeptickis įžengė į Vasilijansko vienuolyną Dobromylije ir priėmė įžadus pasirinkęs Andrejaus vardą (taip pasivadino Rusios-Ukrainos apaštalo ir globėjo garbei). 1892 m. rugpjūtį Andrejų įšventino į kunigus. Nuo 1898 m. Stanisławówo (dabar Ivano-Frankivskas) vyskupas, 1900-1944 m. Lvovo arkivyskupas ir Galicijos metropolitas - Ukrainos unitų bažnyčios vadovas. 1901-1914 m. Galicijos seimo, 1903-1914 m. 1914 m. carinė rusų kariuomenė užėmė Lvovą, Šeptickį areštavo kaip eretiką ir antivalstybinį nusikaltėlį, kurį laikė iki 1917 m. Sugrįžęs į Ukrainą, A. Šeptickis, kaip Ukrainos Nacionalinės Tarybos narys, kovojo už Vakarų Ukrainos Nacionalinės Respublikos paskelbimą ir jos pripažinimą, todėl jį suėmė lenkų policija ir jis grįžo į Lvovą tik 1924 m.
A. Šeptickis pasmerkė SSRS, kuri 1932-1933 m. sukėlė Ukrainoje badą, per nepilnus metus badu ir represijomis sunaikino daugiau nei 7,5 mln. Visą savo gyvenimą kovojo už gimtosios liaudies laisvę. 1939 metų kovo mėnesį sveikino Karpatų Ukrainos nepriklausomybės pripažinimą. 1941 m. Likimo smūgis neaplenkė Šeptickių giminės. 1939 metų „auksinis rugsėjis“ atneša nelaimę - NKVD žvėriškai nukankino metropolito brolio Levo artimuosius. 1944 m. lapkričio 1 d. metropolito A.Šeptickio širdis sustoja. Po jo mirties Ukrainos unitų bažnyčia 1946 m. panaikinta, bet veikė pogrindyje, o 1990 m.
Kardinolas Josifas Slipyj ir jo reikšmė
Minimos Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčios vieno didžiausio XX a. dvasinio autoriteto, Lvivo arkivyskupo metropolito, kardinolo Josifo Slipyj (1892-1984) 130-osios gimimo metinės. Tai pat sukanka ir 30 metų, kai 1992-ųjų rugsėjo 28-30 dienomis Lvivo Šv. Prasminga, jog karo ugnies apsuptoje Ukrainoje išleistas J. Slipyj dvasinis „Testamentas“ pasipriešinimo okupantams akivaizdoje tapęs dvasinės atgaivos šaltiniu. Popiežiaus šv. Jono Pauliaus II žodžiais, „tvirtos drąsos ganytojas, didvyriškos ištikimybės liudininkas“ J.
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
Josifas gimė 1892 m. vasario 17 d. Zazdriste, Vakarų Ukrainoje. Devyniolikos metų įstojo į Lvovo kunigų seminariją, 1917 m. rugsėjo 30 d. 1925 m. buvo paskirtas Lvovo kunigų seminarijos rektoriumi, o 1929 m. - to paties miesto teologijos akademijos rektoriumi. Tuo metu Ukraina buvo patekusi po sovietų jungu, Stalinas 1932-1933 m. Artėjant karui Ukrainos graikų apeigų katalikų metropolitas Andrejus Šeptickis (1865-1944) paprašė pop. Pijaus XII paskirti Josifą jo koadjutoriumi ir būsimu įpėdiniu. Taigi 1939 m. Josifas Slipyj buvo paskirtas Rytų Ukrainos egzarchu, o mirus metropolitui Šeptickiui 1944 m. lapkričio 1 d. tapo Ukrainos Katalikų Bažnyčios galva ir tėvu. Jo šaliai, atsidūrusiai nacių ir komunistų gniaužtuose, tai buvo baisus metas. 1945 m. balandžio 11 d. sovietai suėmė metropolitą Slipyj ir nuteisė aštuoneriems metams priverstinių darbų lageriuose. Tuo pat metu buvo surengtas neteisėtas sinodas, paskelbęs apie Ukrainos Katalikų Bažnyčios „susivienijimą“ su sovietų režimo kontroliuojamu Maskvos stačiatikių patriarchatu. Apie 3 000 graikų apeigų katalikų bažnyčių buvo atiduota stačiatikiams, beveik visi unitų vyskupai ir kunigai - nužudyti arba įkalinti. 1953 m. arkivyskupas Slipyj buvo antrą kartą nuteistas penkeriems metams Sibiro lageriuose, o 1958 m. - trečią kartą, šįkart ketveriems metams priverstinių darbų. 1962 m., sulaukęs septyniasdešimties, jis gavo ketvirtąją bausmę - tremtį visam gyvenimui į niūrų Mordovijos lagerį.
Sovietų koncentracijos stovyklas išgyvenęs jėzuitas tėvas Pietro Leoni (1909-1995), aprašydamas Kivovo pervežimo lagerio baisumus, pasakoja, kad vieną dieną į jo kamerą buvo patalpinta keletas kalinių. „Sutemus išgirdau kažką į mane kreipiantis nepažįstamu balsu: priešais mano gultą stovėjo senyvas vyras su barzda; jis padavė man ranką ir prisistatė Josifu Slipyj.
Pijus XII ne kartą užtarė ukrainiečius ir jų metropolitą, skatino juos priešintis persekiojimams, ypač 1945 m. gruodžio 23 d. savo enciklika „Orientales Omnes Ecclesias“. Vis dėlto 1958 m. mirus Pijui XII Rusijos ir Vatikano santykiai ėmė keistis. Kai Jonas XXIII paskelbė surengsiantis Vatikano II Susirinkimą, jis norėjo, kad jame dalyvautų ir Maskvos patriarchato atstovai. Kremliaus valdžia iškėlė sąlygą, kad Susirinkime nebūtų kalbama apie komunizmą. 1962 m. rugpjūtį Prancūzijos Meco mieste buvo pasirašytas slaptas susitarimas tarp Vatikanui atstovaujančio kardinolo Tisserant'o ir Rusijai atstovaujančio stačiatikių vyskupo Nikodimo. Didysis Susirinkimas, sušauktas aptarti savo laiko problemų, netars nė žodžio apie didžiausią XX a. Tais laikais komunistiniuose lageriuose kalėjo daugybė dėl religijos nuteistų žmonių, ypač Ukrainos katalikų. Jei Susirinkime nebūtų buvę nė vieno iš persekiojamų vyskupų tuo metu, kai Maskvos patriarchatui atstovavo komunistus remiantys delegatai, būtų kilęs didžiulis skandalas. Todėl tarp Šventojo Sosto ir Kremliaus vyko derybos, kad metropolitui Slipyj būtų leista dalyvauti Susirinkime. 1963 m. vasario 9 d. jis atvyko į Romą ir ėmė aktyviai veikti. 1963 m. spalio 11 d. Josifas Slipyj Susirinkime pasakė kalbą apie Ukrainos kankinius ir pasiūlė Kijevo-Haličo vyskupijai suteikti patriarchato rangą. Vėliau jis pasakojo, kad ne kartą su šiuo prašymu kreipėsi į Paulių VI, bet Popiežius dėl politinių priežasčių visada atsisakydavo jį tenkinti. Ukrainos patriarchato pripažinimas iš tiesų būtų trukdęs Bažnyčios „Rytų politikai“ (Ostpolitik) ir ekumeniniam dialogui su Maskvos Stačiatikių Bažnyčia.
Visgi 1965 m. sausio 25 d. Tarp 1968 ir 1976 m. kardinolas Slipyj, kaip tikras savo tautos ganytojas, nepaisydamas garbaus amžiaus leidosi į ilgas ir varginančias keliones pas ukrainiečių diasporos bendruomenes Amerikoje, Australijoje ir Europoje. 1976 m. jis kreipėsi į Jungtines Tautas komunizmo aukų vardu, o 1977 m. Romoje vykusiame Antrajame Sacharovo tribunole dar kartą pasmerkė religinį persekiojimą Ukrainoje. Pasaulis į jį ir kardinolą Józsefą Mindszenty (1892-1975) žvelgė kaip į du didžiuosius XX a. Siekdamas užtikrinti Ukrainos Bažnyčios ateitį, kardinolas Slipyj nevengė imtis kraštutinių veiksmų. 1977 m. balandžio 2 d. jis slapta, be Pauliaus VI leidimo, įšventino tris vyskupus, automatiškai užsitraukdamas kanoninę bausmę, numatytą tuo metu galiojusio Kodekso (953 kan.). Tačiau skirtingai nuo arkivyskupo Marcelio Lefebvre'o, kuris 1986 m. buvo ekskomunikuotas už tokį patį kanonų teisės pažeidimą, prieš kardinolą Slipyj faktiškai nebuvo imtasi jokių priemonių. Vieną iš jo įšventintų vyskupų, Lubomyrą Husarą (1933-2017), Jonas Paulius II paskyrė Josifo Slipyj įpėdiniu, Graikų apeigų Katalikų Bažnyčios arkivyskupu ir kardinolu. Vėliau jį šiose pareigose pakeitė Sviatoslavas Ševčiukas, šiuo metu atsidūręs bombarduojamame ir apgultame Kijevo mieste. 2004 m.
Kardinolas Josifas Slipyj mirė tremtyje Romoje 1984 m. rugsėjo 7 d., sulaukęs devyniasdešimt dvejų metų. Jis yra palaidotas Lvove, Šv. Jurgio katedros kriptoje, šalia metropolito Andrejaus Šeptickio. Nors jo krašto religinė ir politinė tapatybė vėl yra brutaliai trypiama, kardinolo Josifo Slipyj didvyriško pasipriešinimo atminimas padeda mums tikėti Ukrainos ateitimi. Kijeve įvyko rusų tautos atsivertimas į Katalikų Bažnyčią, ir būtent iš Kijevo, o ne iš Maskvos, turėtų prasidėti antrasis didysis Rusijos atsivertimas, apie kurį Fatimoje paskelbė Dievo Motina. Kardinolas Slipyj labai gerbė Fatimos žinią. 1980 m. jis Jonui Pauliui II įteikė du milijonus Marijos mėlynosios armijos surinktų parašų ir ilgame pokalbyje su Popiežiumi primygtinai pabrėžė būtinybę pašvęsti Rusiją Nekaltajai Marijos Širdžiai. Šis pašventinimas dar neįvykdytas taip, kaip to reikalavo Švenčiausioji Mergelė. Į ją kardinolas Slipyj savo testamente kreipėsi taip: „Rengdamasis keliauti į amžinybę… aš meldžiuosi mūsų Globėjai ir Dangaus Karalienei, visuomet Mergelei Dievo Motinai.
Šventosios Gimimo Bažnyčios reikšmė šiandien
Šiandien Šventosios Gimimo Bažnyčia Lvove yra svarbus religinis ir kultūrinis centras. Ji pritraukia tiek vietos gyventojus, tiek turistus, norinčius susipažinti su Ukrainos istorija ir kultūra. Bažnyčia atlieka svarbų vaidmenį vietos bendruomenės gyvenime, organizuodama religines apeigas, kultūrinius renginius ir socialinę veiklą.