Vaiko teisės - tai žmogaus teisės, pritaikytos vaikams. Jos apima visus asmenis iki 18 metų amžiaus ir užtikrina, kad vaikai būtų apsaugoti ir turėtų galimybes augti sveiki, saugūs ir laimingi. Kaip ir kiekvieno žmogaus teisės, vaiko teisės yra nedalomos, visuotinės ir neatimamos.
Vaiko teisių esmė ir svarba
Pagarba vaiko, kaip teises turinčio asmens, orumui, gyvybei, išlikimui, gerovei, sveikatai, vystymuisi, dalyvavimui visuomenės gyvenime ir nediskriminavimui privalo būti įtvirtinta ir puoselėjama kaip pagrindinis Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją ratifikavusių šalių politikos vaikų atžvilgiu tikslas. Geriausias būdas realizuoti šį tikslą yra gerbti, saugoti ir įgyvendinti visas teises, įvardytas Vaiko teisių konvencijoje bei papildomuose (fakultatyviniuose) protokoluose.
Būtina atsisakyti tokio požiūrio į vaikų apsaugą, pagal kurį vaikai traktuojami vien kaip pagalbos reikalingi objektai ar aukos, ir skatinti Konvenciją atitinkantį požiūrį, kad vaikas yra savo teisių subjektas ir savininkas ir kad jis turi visas žmogaus teises, kurios privalo būti apsaugotos. Vaiko teisių konvencijoje įtvirtintas įpareigojimas visiems asmenims ir institucijoms, imantis bet kokių su vaiku susijusių veiksmų, pirmiausia vadovautis vaiko interesais.
Vaiko teisėmis grindžiamas požiūris
Vaiko teisėmis grindžiamu požiūriu Konvencijoje laikomas toks požiūris, kuriuo padedama užtikrinti visų vaikų teises didinant atsakomybę prisiimančiųjų subjektų pajėgumą įvykdyti savo įsipareigojimus gerbti, apsaugoti ir užtikrinti teises ir teisių turėtojų pajėgumą reikalauti savo teisių, visuomet vadovaujantis teisėmis į nediskriminavimą, vaiko interesais, teise gyventi, išgyventi bei vystytis ir atsižvelgimu į vaiko nuomonę.
Naudodamiesi savo teisėmis vaikai taip pat turi teisę į tai, kad jiems patartų ir juos orientuotų tėvai, globėjai (globa) ir bendruomenės nariai, atsižvelgiant į vaikų gebėjimų raidą.
Taip pat skaitykite: Auklių įvertinimas
Vaiko teisių apsauga Lietuvoje
Lietuvoje 1995 m. liepos 3 d. ratifikuota (įsigaliojo 1995 m. liepos 21 d.) Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija yra sudedamoji Lietuvos teisinės sistemos dalis. Detaliau vaiko teises reglamentuojantis nacionalinis teisės aktas yra Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (1996), įtvirtinantis ne tik vaiko teisių katalogą, bet ir vaiko apsaugą nuo neigiamos socialinės aplinkos, reglamentuojantis visų rūšių smurtą, nustatantis vaiko atstovų pagal įstatymą (tėvų, globėjų) teises, pareigas ir atsakomybę, pagalbą vaikui ir šeimai.
Vaiko teisės - pagarba vaikui
Suaugę dažnai bijo termino „vaiko teisės“, nes dauguma jas įsivaizduoja kaip vaiko teisę elgtis taip, kaip jis sumano. Iš tiesų, sąvoka „vaiko teisės“ apima bendražmogiškas teises, kurias galima apibendrinti labai paprastai: tai vaiko teisė, kad su juo būtų elgiamasi pagarbiai.
Suaugusiems vaiko teises nėra paprasta pripažinti: turėdami daugiau galios, patirties, jie jaučiasi pranašesni už vaikus ir dažnai „diktuoja savo sąlygas“ net nebandydami įsiklausyti į vaiką. Netgi Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje išdėstytos teisės ne visada buvo vienodai taikomos vaikams ir suaugusiesiems. Gali būti labai sunku įsivaizduoti, kaip atrodo tėvystė, gerbianti vaiko teises, o ypač - kaip turi atrodyti drausmė be mušimo ir šaukimo, ypač jei trūksta žinių apie vaiko raidą.
Pagrindiniai vaiko teisių principai
- Vaikai nėra tėvų nuosavybė. Žmogaus teisių principai užtikrina, kad nė vienas asmuo negali būti kito asmens nuosavybė.
- Vaikai turi teisę būti apsaugoti nuo fizinio ir psichologinio smurto. Smurto naudojimas negali būti pateisinamas jokia priežastimi.
- Vaikai turi teisę išsakyti savo nuomonę ir turėti savo pažiūras. Pripažindami vaikų teisę išsakyti savo nuomonę, mes negalime primesti vaikams savo valios, neatsižvelgdami į jų požiūrį.
- Vaikas turi teisę į orumą. Pripažindami vaiko teisę į orumą, mes negalime jų gėdyti arba žeminti. Tai reiškia, kad tėvai turi atsižvelgti į tai, kokią įtaką jų žodžiai ir poelgiai turi vaiko pasitikėjimo savimi vystymuisi.
Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas
Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas yra nepriklausomų ekspertų institucija, kuri stebi kaip įgyvendinama 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių apsaugos konvencija, ir 2 jos papildomi protokolai - 2000 m. Vaiko teisių konvencijos fakultatyvusis protokolas dėl vaikų pardavimo, vaikų prostitucijos ir vaikų pornografijos ir 2000 m. Fakultatyvusis protokolas dėl vaikų dalyvavimo ginkluotuose konfliktuose, valstybėse narėse.
2011 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių ir apsaugos konvencija įpareigoja valstybes nares - teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei užtikrinti. Taip pat šioje Jungtinių Tautų konvencijoje ir jos papildomuose protokoluose yra įtvirtintos tokios vaiko teisės, kaip: kiekvienas vaikas turi teisę tik gimus gauti vardą, įgyti pilietybę, vaikas negali būti atskirtas nuo tėvų prieš jų valią, išskyrus tokius atvejus, kai tai yra daroma dėl vaiko gerovės, asmuo kuriam nėra suėję 18 metų negali dalyvauti tiesioginiuose karo veiksmuose ir kitas teises.
Taip pat skaitykite: Gimdymas Santaros klinikose: pasiruošimas
Konvencijos įgyvendinimo priežiūra
Valstybei ratifikavus atitinkamą Konvenciją, ji prisiima įsipareigojimą laikytis toje Konvencijoje įtvirtintų žmogaus teisių standartų. Tačiau tai nėra pakankama garantija, kad atitinkami žmogaus teisių standartai toje valstybėje bus iš tikrųjų pripažįstami, nes praktika rodo, kad valstybės ne visada yra linkusios laikytis prisiimtų įsipareigojimų.
Todėl be ratifikavimo valstybė privalo prisiimti papildomą pareigą periodiškai teikti ataskaitas atitinkamos konvencijos įgyvendinimą prižiūrinčiam komitetui, kad šis galėtų vertinti kaip valstybė laikosi savo įsipareigojimų pagal konvenciją. Tačiau Komitetai, gavę valstybės ataskaitas vien jomis nesivadovauja.
Siekiant objektyviai ištirti ir įvertinti, kaip valstybės laikosi atitinkamų žmogaus teisių standartų, pasitelkiami ir kiti šaltiniai - nevyriausybinių organizacijų ataskaitos apie atitinkamų žmogaus teisių padėtį (dar vadinamos „šešėlinėmis“ ataskaitomis), Jungtinių tautų institucijų bei tarpvyriausybinių organizacijų nuomonės ir vertinimai, akademinių institucijų vertinimai ir žiniasklaida.
Remiantis visais šiais šaltiniais, bendradarbiaudami su atitinkamų valstybių, pateikusių savo ataskaitas, atstovais, komitetai pateikia savo vertinimą bei rekomendacijas, kurios nors teisiškai nėra privalomos, politiškai yra labai svarbios.
Individualūs skundai dėl vaiko teisių pažeidimų
Nuo 2014 m. įsigaliojo mechanizmas, leidžiantis teikti individualius skundus komitetui dėl žmogaus teisių ir laisvių, įtvirtintų pakte, įgyvendinimo. Komitetas nagrinėja individualias peticijas dėl Pakte įtvirtintų teisių pažeidimų. Būtina sąlyga, kad valstybė, prieš kurią yra nukreipta peticija, būtų 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių apsaugos konvencijos dalyvė bei būtų prisijungusi prie 2011 m. protokolo.
Taip pat skaitykite: Humoras apie darželį
Nėra būtina turėti advokatą, kuris paruoštų individualią peticiją, asmuo tai gali padaryti savarankiškai. Galutiniai komitetų sprendimai dėl peticijų yra vieši.
Reikalavimai individualiai peticijai
- Besikreipiantis asmuo (arba asmuo, kurio vardu pateikta peticija) turi būti tariamo pažeidimo auka. Turi būti įrodyta, kad tariama auka yra asmeniškai/tiesiogiai nukentėjusi nuo žmogaus teisių pažeidimo, įvykdyto valstybės, konvencijos dalyvės, pareigūnų.
- Turi būti išnaudotos visos vidaus teisinės gynybos priemonės. Šis reikalavimas turi išimčių, tokiomis priemonėmis nebus laikomos neefektyvios, neprieinamos ar užtrunkančios per ilgai teisinės gynybos priemonės.
- Komitetas nėra apeliacinė institucija, todėl į ją negalima kreiptis dėl to, kad būtų peržiūrimas valstybėje narėje priimtas sprendimas atitinkamoje byloje.
- Peticijoje turi būti nurodyta pagrindinė asmeninė informacija: aukos vardas, pavardė, pilietybė, gimimo data, adresas.
- Būtinai turi būti nurodyta valstybė narė, prieš kurią yra nukreiptas skundas.
- Kartu su peticija turi būti pateikiamos dokumentų, susijusių su skundu, kopijos (pvz., nacionalinių teismų priimtų sprendimų kopijos). Dokumentų kopijos turi būti pateikiamos chronologine tvarka (t. y., pagal jų datą).
- Peticijos apimtis neturėtų būti didesnė kaip 50 lapų (be priedų).