Bene svarbiausias vaikų auklėjimo proceso veiksnys - artimas tėvų ir vaiko ryšys. Tai atspirties taškas, nuo kurio prasideda kiekvienas artimas santykis mūsų gyvenime. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip kurti ir puoselėti šį ryšį, kokie komunikacijos būdai padeda suartėti ir kokie - atitolina, taip pat aptarsime dažniausiai pasitaikančius mitus apie tėvų ir vaikų santykius.
Artimo ryšio svarba
Tik tarpusavio ryšio su vaiku pagalba, nesiimdami manipuliavimo, gąsdinimo, papirkinėjimo ar baudimo, galime kurti vaiko saugumui svarbias ribas. Visas mūsų elgesys yra sąlygotas skirtingų poreikių, tad didelė svarba turi būti skiriama jų supratimui. Tik suprasdami tikruosius savo bei vaiko poreikius (pvz.: būti saugiam, suprastam, priimtam, svarbiam, įvertintam, pripažintam, paguostam, palaikytam, išklausytam, turėti galimybę saviraiškai, savarankiškumui, laisvę rinktis, tyrinėti, atrasti, sužinoti, išmokti, draugauti, linksmintis, pailsėti, pabūti vienam ir pan.) galime ieškoti kūrybiškų būdų jų patenkinimui.
Vidinių mūsų poreikių įsisąmoninimui didelę reikšmę turi empatija sau ir savo vaikui (stengimasis suprasti kas vyksta su manimi ir vaiku ir ko šiuo metu kiekvienam iš mūsų labiausiai reikia). Norint suprasti apie kokį poreikį mums praneša kylančios emocijos labai svarbi yra pauzė - leisti sau truputi stabtelti ir įsiklausyti į save bei pajusti savo vaiką. Trumpa pauzė apsaugo mus nuo spontaniškų reakcijų kurios prasiveržia tuomet kai esme pavargę ir turime poreikį pailsėti arba tuomet kai patiriame nuolatinį vaiko trukdymą užbaigti pradėtus darbus (mūsų poreikis tuo metu galėtų būti pastovumo ar stabilumo, o vaiko - draugauti ar linksmintis). Mūsų ir vaiko poreikiai gali skirtis, tačiau dėl to nei vienas jų nėra mažiau svarbus. Stengtis suprasti ir priimti visus poreikius - nereiškia, jog tuoj pat turime stengtis juos patenkinti bei dėl to pateisinti netinkamą savo ar vaiko elgesį. Neretai mums patiems kyla sunkumų suprasti tikruosius savo poreikius kas vaikams, dar tik susipažįstant su savimi ir savo galimybėmis, tampa tikru iššūkiu.
Visos mūsų išgyvenamos emocijos nėra nei geros, nei blogos - yra tik tos emocijos kurias mes jaučiame ir kiekvienas toje pačioje situacijoje galime jaustis skirtingai. Jausmai gali būti malonūs ir nelabai, tačiau visi jie turi prasmę ir kyla iš patenkintų ar nepatenkintų vidinių mūsų poreikių. Tai kaip pirminis signalas, kuris mums praneša apie artėjančią grėsmę ar malonumą. Geriausiai suprasti mes galime tik savo išgyvenimus, apie vaiko jausmus tik numanydami ar nuspėdami. Todėl labai svarbu tikslintis, klausti vaiko ar teisingai suprantame tai ką jis išgyvena, jaučia, patiria (pvz. “ar tu nuliūdai?”, “matau, kad labai išgyveni dėl to, kaip tu dabar jautiesi?” ir pan.). Domėjimasis vaiko jausmais siunčia jam žinutę, jog jis yra svarbus, suprastas, priimtas, skatina jį patį apgalvoti ir įsivardinti kylančias emocijas. Vaiko suvokimas neretai skiriasi nuo mūsų, mes galime jam pritarti ar nepritarti, tačiau turime jį priimti nevertindami ir nesistengdami jo pakeisti.
Komunikacijos formos įtaka santykiams
Ypatingą reikšmę čia turi mūsų pasirinkta komunikacijos forma su vaiku, ji gali mus suartinti arba priešingai - atitolinti ir supriešinti. Vertinimu paremtas kalbėjimas didina atstumą tarp mūsų ir vaiko ir visai nepadeda artimo ryšio kūrimui - vaikui kyla noras teisintis, gintis, prieštarauti ir įrodinėti savo tiesą. Pvz. pasakymas “tavo kambarys netvarkingas” jau yra vertinimas, nes mes visi turime skirtingą įsivaizdavimą apie tvarką ir taip kalbėdami su vaiku galime įsivelti į galios kovą (aš esu stiprus ir daugiau žinantis, o tu esi silpnas ir nieko dar neišmanai). Savo galios prieš vaiką demonstravimas kursto vaiko norą priešintis, maištauti ir formuoja vaiko savęs vaizdą kaip mažiau vertingo, menko, silpno, skatina supratimą, jog nesutarimus galima spręsti jėga bei galios prieš kitus demontavimu.
Taip pat skaitykite: Pilietybė pagal tėvus
Vertinimo išvengti padeda kalbėjimas apie konkrečią situaciją remiantis faktais (pvz.: “aš matau, jog tavo rūbai yra ant lovos, nors mes esame sutarę, kad rūbai turi būti sudėti į spintą”, “tavo sąsiuviniai yra ant žemės, nors jų vieta yra stalčiuje”). Konkrečiais faktais paremta komunikacija nežemina vaiko, neskatina jo noro prieštarauti, tad tuo metu galime pereiti prie galimų situacijos sprendimo paieškų. Taip pat svarbu - aiškus įvardinimas vaikui kokio elgesio ar rezultato mes iš jo tikimės. Pasakymai ko mes nenorime, kad vaikas darytų, kaip elgtųsi (pvz. “nesuversk kambario”, “nelipk”, “nesimušk”, “netriukšmauk” ir pan.) vaikui gali būti neaiškūs ir suprantami savaip. Mūsų prašymai turėtų būti tokie aiškūs, kuriuos rezultate galėtume įvertinti atlikta ar neatlikta ir įgyvendinami atsižvelgiant į vaiko gebėjimus bei galimybes pagal amžių (pvz.
Taigi, pagrindinė šeimos tarpusavio santykių vertybė remiasi pamatine nuosata, jog visi mes esame vienodai svarbūs, tad kiekvienas turime teisę turėti skirtingus poreikius, išgyventi įvairias emocijas ir savaip suprasti bei interpretuoti tuos pačius dalykus. Santykiai paremti empatija ir pagarba sau bei savo vaikui, padeda puoselėti artimą tarpusavio ryšį bei kurti vaiko saugumui svarbias ribas.
Mamos ir vaiko santykiai: ankstyvosios patirtys
Mamos ir vaiko santykių vertinimas - tai svarbus procesas, kuris gali padėti suprasti giluminius ryšius, formuojančius emocinį ir fizinį vaiko vystymąsi. Ankstyvųjų metų santykiai su mama turi didelę įtaką vaiko savijautai, pasitikėjimui savimi ir aplinka. Kaip vaikystėje formuojamas ryšys su tėvais, taip vėliau formuojasi ir vaiko pasaulio suvokimas, gebėjimas kurti santykius su kitais žmonėmis, įveikti gyvenimo iššūkius. Santykiai su mama yra pirmieji ir pagrindiniai, kurie formuoja vaiko emocinį ir socialinį vystymąsi. Ryšys su vaiku nuo pat gimimo yra esminis, nes jis padeda vaikui jaustis saugiam ir mylimam. Ankstyvi patirtys su mama formuoja pasitikėjimą pasauliu, o tai yra būtina vaiko psichinei sveikatai. Šiuo atveju, rekomenduojama ir mamos balso terapija - tai viena iš būdų, kaip sustiprinti šį ryšį ir suteikti vaikui saugumo jausmą. Mama, kalbėdama švelniu ir raminančiu balsu, ne tik suteikia jam emocinę paramą, bet ir padeda sukurti gilų pasitikėjimą pasauliu. Jeigu ryšys su mama yra tvirtas, vaikas išmoksta pasitikėti kitais žmonėmis ir jausti, kad pasaulis yra saugi vieta.
Mamos ir vaiko santykių vertinimas padeda ne tik mamai, bet ir vaikui, nes jis leidžia geriau suprasti, kokie yra santykiai tarp jų, ir kaip jie gali būti stiprinami ar taisomi. Ryšys su vaiku nuo pat gimimo yra esminis, nes jis padeda vaikui jaustis saugiam ir mylimam. Ankstyvi patirtys su mama formuoja pasitikėjimą pasauliu, o tai yra būtina vaiko psichinei sveikatai. Jei vaikas patiria sunkumų su elgesiu, emocijomis ar nuotaikų svyravimais, gali būti naudinga atlikti ryšys su vaiku vertinimą. Tai gali apimti netinkamą elgesį namuose, mokykloje ar kitose socialinėse aplinkose, taip pat atsirandantį stresą, pyktį ar nerimą. DISC vertinimas ir vaikų psichologo pagalba gali būti svarbūs įrankiai, siekiant įvertinti vaiko asmenybės bruožus ir padėti nustatyti, kaip šeimos dinamika veikia vaiko elgesį ir emocijas. Toks vertinimas leidžia geriau suprasti, kokie veiksniai įtakoja vaiko elgesį, ir pasiūlyti sprendimus, kaip pagerinti situaciją.
Kai tėvai jaučia, kad ryšys su vaiku yra silpnas arba nori gilinti savo santykius, mamos ir vaiko santykių vertinimas gali tapti puikiu įrankiu. Tai gali būti aktualu tėvams, kurie nori geriau suprasti savo vaiką, stiprinti ryšį ir kurti sveikus, abipusiu pasitikėjimu pagrįstus santykius. Mamos ir vaiko santykių vertinimas vyksta per specialistų naudojamus metodus, kurie padeda geriau suprasti šeimos dinamiką, vaiko ir motinos emocijas bei tarpusavio ryšį. Vertinimo metu naudojami įvairūs psichologiniai ir edukaciniai metodai, skirti įvertinti motinos ir vaiko santykius. Vertinimas taip pat apima praktinius užsiėmimus, kuriuose tėvai ir vaikai gali dirbti kartu, kad sustiprintų savo ryšį.
Taip pat skaitykite: Psichologinis požiūris į šeimos santykius
Mamos ir vaiko santykių vertinimas turi daug privalumų šeimai. Tai padeda kurti stipresnį ir sveikesnį ryšį tarp motinos ir vaiko, o tai yra svarbus faktorius, užtikrinantis abipusį pasitikėjimą ir emocinę gerovę. Jei jaučiate, kad jūsų santykiai su vaiku galėtų būti tvirtesni arba susiduriate su emociniais sunkumais, labai rekomenduojama užsirašyti vizitui. Šis vertinimas suteiks jums galimybę geriau suprasti savo santykius su vaiku, gauti praktinių patarimų, kaip sustiprinti ryšį ir užtikrinti vaiko emocinę pusiausvyrą. Vertinimo dėka mamos gali geriau suprasti savo vaiką, jo poreikius ir jausmus. Mamos ir vaiko santykių vertinimas rekomenduojamas, kai kyla sunkumų dėl vaiko elgesio, emocijų ar bendravimo. Ne, mamos ir vaiko santykių vertinimas tinka ir tiems, kurie nori pagerinti savo ryšį su vaiku arba ieško būdų stiprinti santykius. Procesas trunka apie 30 minučių, priklausomai nuo vertinimo sudėtingumo ir šeimos poreikių. Tai pakankamas laikas, kad specialistai galėtų atlikti išsamų vertinimą, atidžiai įvertinti tiek motinos, tiek vaiko emocinę būklę ir dinamiką. Per šį laiką taip pat bus suteikta naudingų rekomendacijų, kaip stiprinti tarpusavio ryšį, gerinti komunikaciją ir spręsti galimus iššūkius šeimoje. Mamos ir vaiko santykių vertinimas yra puiki galimybė ne tik išspręsti esamas problemas, bet ir gilinti ryšį su savo vaiku. Tai svarbus žingsnis siekiant stiprinti šeimos emocinę gerovę, skatinti sveikus santykius ir užtikrinti vaiko gerovę tiek emociniu, tiek psichologiniu lygmeniu.
Šeimos konsteliacijos ir pasąmoniniai ryšiai
Išdėstymuose (konsteliacijose) galima pamatyti stiprų ryšį tarp tėvų ir vaikų. Šis ryšys nepriklauso nuo šiuo metu esamų tarpusavio santykių (nuo to, kas auklėja vaiką) ir jaučiamų jausmų (aš myliu tėtį, tačiau nemyliu mamos). Šis ryšys veikia su vienoda jėga tiek vaiko santykyje su tėvu, tiek santykyje su mama. Kad šis ryšys atsirastų, užtenka biologinio tėvystės arba motinystės fakto. Dėl šios priežasties šis ryšys veikia net ir tuo atveju, kai motina su tėvu turėjo vienintelį trumpalaikį susitikimą vienas su kitu.
Klientė papasakojo apie savo problemas su trylikamete dukterimi. Moteris nuo dukters slėpė, kas yra jos tėvas. Kai jos paklausė, kiek vyrų galėtų būti jos dukters tėvu, ji atsakė: „dešimt“. Ji pasakojo, kad tuo laikotarpiu ji gyveno Azijoje, kur mėgavosi laisvu gyvenimu ir dėl šios priežasties pastojo, nepaisant visų savo pastangų apsisaugoti nuo nepageidaujamo nėštumo. Išdėstyme (konsteliacijoje) buvo išdėstyti motina, jos duktė ir įsivaizduojamas tėvas. Tarp dukters ir tėvo atsirado nedrąsus simpatijos jausmas. Tuomet mes nusprendėme išdėstyti likusius devynis vyrus. Tuo tarpu, motina pajuto, kad dar du vyrai gali būti jos dukters tėvais. Stovėjau šalia dalyvės, atstovavusios dukterį ir buvau didžiai nustebęs, nes tuo momentu, kai išdėstyme (konsteliacijoje) buvo pastatytas antras vyriškis ji sušnibždėjo man: „Štai jis!“ Po to, kai visus vyrus išdėstė, ji be svyravimų priėjo prie jo, o jis ją nuoširdžiai sutiko.
Panaši situacija buvo ir Helingerio seminare. Klientė nuolat turėjo problemų su tėvu. Ji buvo vyriausia iš trijų vaikų, tačiau dar turėjo vyresnį įbrolį - jos motinos sūnų, kurio ji susilaukė su ankstesniu mylimuoju. Visi jie buvo išdėstyti konsteliacijoje. Dukters šaltumas tėvui buvo akivaizdus. Tačiau ji jautė stiprų ryšį su mamos mylimuoju ir savo įbroliu. Ji atsistojo šalia jų ir visi trys pajuto palengvėjimą ir džiaugsmą.
Viena iš šio darbo ypatybių apima supratimą apie įsūnijimą ir įdukrinimą. Įvaikinimas laikomas radikaliu ryšio tarp tėvų ir vaiko nutraukimu ir pateisinamas tik išimtinais atvejais. Paprastai vaikui geriau likti su tėvų giminaičiais. Labai jaudina, stebint į tai, kaip artimi santykiai tarp tėvų ir vaikų atsispindi išdėstymuose (konsteliacijose) po to, kai būna pašalinti tarpusavio santykius griaunantys veiksniai. Meilės energija gali vėl laisvai tekėti. Tai gerai galima pamatyti tokioje pozicijoje: tėvas stovi už sūnaus, jį apkabinęs. Tėvą laiko apkabinęs jo tėvas, stovintis už jo. Galite įsivaizduoti, kaip ši grandinė tęsiasi tolyn per kartų kartas. Tas pats vyksta ir su dukra, kuri stovi apkabinta savo motinos, stovinčios už jos. Tokiu būdu, sūnus gauna savo vyrišką energiją per tėvą ir protėvių, stovinčių už jo tėvo.
Taip pat skaitykite: Išsamus vadovas tėvams apie darželius
Sunkumai tarp tėvų ir vaikų yra dažnai sutinkami. Jų priežastys taip pat glūdi šeimos sistemoje. Šeimos narių tarpusavio santykiuose, be jų pačių jausmų, prisideda kitiems šeimos nariams priklausantys jausmai. Šie svetimi jausmai valdo tiek vaikų, tiek tėvų elgesį. Jie įneša įtampą į tarpusavio santykius ir griauna juos. Dažnai iškyla situacija, kai yra pažeidžiami tėvo ir sūnaus arba motinos ir dukters santykiai. Tai gali vykti dėl sūnus arba dukters identifikavimosi su vieno iš tėvų buvusiu partneriu. Galimas daiktas, kad iki santuokos motina turėjo jai svarbius santykius su kitu žmogumi, kurie nutrūko. Galbūt tai buvo jos pirmoji meilė arba pirmasis vyras. Jos sūnus ima tapatintis su jos pirmuoju vyru, ko pasekoje užima ypatingą padėtį. Iš vienos pusės - iškyla labai glausti tarpusavio santykiai tarp motinos ir sūnaus, iš kitos - blogėja tėvo santykiai su sūnumi, kuris pelnytai sūnuje mato savo varžovą. Šeimos išdėstyme (konsteliacijoje) matomas toks vaizdas: sūnus tarsi stumia atgal tėvą.
Tokiose situacijose, išdėstymuose dažnai būtina atlikti kitą - labai galingą susitaikymo ritualą. Sūnus arba duktė atsistoja priešais tėvą arba motiną. Jam liepiama atsiklaupti ant kelių, liečiant kakta grindis, atsukus rankas delnais į viršų, giliai įkvėpti ir ištarti: „Aš gerbiu tave“. Iš šono visa tai atrodo lyg paklusimas kitam žmogui - o kaipgi orumas ir lygybė? Kol vaikui neiškyla noras išreikšti tėvams pagarbos, jis užima svetimą vietą. Anksčiau minėtame atvejyje, sūnus užima tėvo vietą greičiausiai nesąmoningai ir netyčia, tačiau tai neturi reikšmės tam, kaip jo elgesys paveiks visą sistemą. Pagerbimo ritualas - tai pati aukščiausia išraiškos forma, kuria parodoma, kad priimami natūralūs skirtumai, esantys tarp tėvų ir vaikų. Gyvenimas žmogui ateina per jo tėvus, nepriklausomai nuo kitų jų savybių. Šio ritualo poveikis šeimos išdėstymo (konsteliacijos) dalyviams - stulbinantis. Jie atsipalaiduoja. Varžymasis liaujasi. Sūnus gali grįžti į savo vietą ir išsilaisvinti nuo konkurencijos naštos. Savo paties padėties atsisakymas buvo ta kaina, kurią jam teko už tai sumokėti.
Kodėl vaikai ir tėvai patenka į tokius persipynimus ir susipainioja juose? Tą gilų ryšį tarp tėvų ir vaikų, kuris atsiveria šeimos konsteliacijose, Helingeris vadina pirmine meile - labai gilia ir naivia. To fakto, kad kažkas buvo kažkieno pagimdytas ir priimtas pakanka. Apibūdindamas šias pasąmonines dalis, kurios mus jungia, Helingeris naudoja žodį „siela“. Mūsų siela siekia išsaugoti ryšį su kitais šeimos nariais. Siela rūpinasi, kad tėvų vertybės, elgesys ir likimas tęstų darbą žmogaus asmenybėje. Šios savybės toliau vibruoja ir duoda postūmį būti išpildytomis. Ši ištikimybė - viena iš aukščiausių vertybių sistemoje.
Ant scenos įveža moterį, sėdinčią neįgaliųjų vežimėlyje. Ji kenčia nuo piktybinio auglio. Helingeris truputį paklausinėja ją apie jos ligą, o tada konstatuoja: „Panašu, kad esi laiminga. Kai pasakoji apie savo ligą - tu šypsaisi“. Atsisukęs į auditoriją jis sako: „Tai persipynimo šeimoje požymis. Ši nesąmoningos meilės forma - archainė ir magiška. Ji pasireiškia, kaip tikėjimas, kad galima paimti sau kieno nors kito likimą. Geriau aš negu tu! Šis tikėjimas - vaikiškas ir tam tikra prasme aklas. Tokiu būdu, kaltė ir kančia yra perduodamos iš kartos į kartą. Jos priklauso visiems šeimos nariams ir visi nariai jas neša. Tai, kas įvyko dėl meilės ir yra palaikoma meile, gali būti ištirpdyta tik meilėje. Tas, kuris įniršyje nori nutraukti visus ryšius su šeima, sugebės šitą pasiekti tik išoriškai. Jei norite atrišti senus mazgus ir nelaimingus persipynimus, pradžioje turite suprasti, kad jie išaugo iš meilės.
Daugelyje šeimos konsteliacijų, išpirkimo ritualu tampa susitikimas su dalyviais, atstovaujančiais mirusiuosius. Didžiausią įtampą šeimos sistemoje sukelia motinos mirtis, įvykusi gimdymo metu. Vaikas negali pilnai priimti gyvenimo, nes už jį buvo sumokėta jo motinos gyvybe. Jis nesąmoningai nori sekti paskui ją į mirtį. Tačiau jei išdėstymo (konsteliacijos) pagalba leisite vaikui susitikti su jo mirusios motinos vaidmenį atliekančia dalyve, paaiškės, kad vaiko atžvilgiu ji yra geranoriška ir mylinti. Ji atidavė savo gyvenimą ir nori, kad jos vaikas gyventų pilnavertį ir laimingą gyvenimą. Kitu atveju, jos auka pasirodys betikslė. Mirusieji jaučia draugiškumą gyviesiems ir nenori jokių bereikalingų aukų. Viso šito supratimas prives vaiką prie brandžios ir labiau sąmoningos meilės formos.
Pilnoje šeimoje visi jos nariai yra tarpusavyje susiję, nors dažnai jie to nejaučia ir nežino. Šį ryšį ir jį lydinčius persipynimus galima pamatyti šeimos konsteliacijoje. Čia gali būti nustatyta nauja tvarka, kai kiekvienas šeimos narys turi savo vietą sistemoje. Niekas nėra laisvas tiek, kiek jam atrodo. Dažnai ta nepriklausomybė, apie kurią dažnas svajoja ir kurią kai kurie pasiekia jėga, tebūna tik ėjimas savo, jau seniai mirusių, dėdžių ir tetų pėdomis. Kai žmogus tai žino, jo elgesys nepasikeičia, o praturtinamas nuolankumu.
Mitai apie tėvų ir vaikų santykius
Vaikų ir paauglių santykių su tėvais tema neretai apipinama įvairiais mitais. Šie netikslūs, nepagrįsti įsitikinimai gali turėti reikšmės mūsų tarpusavio supratimui, bendravimo kokybei, kylantiems jausmams ar lūkesčiams.
Mitas: Tėvai visada turi būti autoritetas
Neretai frazė "tėvų pareiga" vartojama norint pabrėžti tėvų pareigą atsakingai auklėti savo vaikus, nustatyti jiems ribas, disciplinuoti ir lavinti. Taip akcentuojama ir vaikų pareiga klausyti savo tėvų bei juos gerbti. Tačiau toks požiūris išaukština ribas ir nuvertina tarpusavio ryšį, tarsi griežtas ir šaltas auklėjimas būtų vienintelis būdas, padedantis užauginti tinkamai besielgiančius vaikus. Hierarchinis šeimos santykis, paremtas tuo, kad tėvų nuomonė visada turėtų būti laikoma viršesne už vaikų nuomonę, o vaikai tiesiog privalėtų nesiginčydami paklusti, iš tiesų gali atšaldyti santykius ir paversti juos priešingais tam, ką paprastai laikome draugyste. Iš tiesų, ribų nustatymas, pareigų ir susitarimų laikymasis nėra tai, kas prieštarauja draugiškam tarpusavio ryšiui. Priešingai, draugiškas ryšys motyvuoja žmones girdėti ir atsižvelgti į vienas kito poreikius. Kai šie poreikiai išpildomi, gyventi kartu yra maloniau. Tai didina tikimybę, kad ir suaugę vaikai norės toliau palaikyti artimą santykį su savo tėvais.
Mitas: Auklėti reikia iki paauglystės
Tenka girdėti pasakymų, kad tėvai savo darbą auklėdami vaikus turėtų atlikti iki kol vaikams sukanka 10-12 m., o vėliau tėra skinami šio darbo vaisiai. „Ko neprivalgei, to neprilaižysi“, teigia ir lietuvių liaudies patarlė. Vis dėlto, psichologiniai tyrimai rodo, kad tėvų įsitraukimas į vaiko gyvenimą, dėmesys bei laikas kartu išlieka svarbūs ir paauglystėje. Iki suaugystės, kol žmogus subręsta savarankiškam gyvenimui, mąstymas vis dar sparčiai lavėja ir keičiasi. Neuromokslo tyrimai atskleidžia, kad smegenų prieškaktinė skiltis, atsakinga už sprendimų priėmimą, pasekmių numatymą, ateities planavimą, kritišką galimybių ir rizikų įvertinimą bei sąmoningą emocijų reguliaciją formuojasi net iki 25 m. Perėjimas iš vaikystės į paauglystę yra nelengvas metas visiems šeimos nariams. Tam iš tiesų būtina patirti laisvę, asmenines pergales ir klaidas, tad perdėta tėvų kontrolė gali trukdyti. Tačiau per didelė laisvė gali pakenkti, o klaidos - per daug kainuoti. Daug saugiau, kai paauglio pasaulio tyrinėjimas vyksta tam tikrose ribose, išlaikant artimą santykį. Taigi netiesa, kad savarankiškumo siekiantiems paaugliams nebereikia jų tėvų.
Mitas: Idealios šeimos nekonfliktuoja
Neretai į psichologines konsultacijas tėvai kreipiasi išsigandę kylančių konfliktų su vaikais. Tiek tėvai, tiek vaikai tokiose situacijose gali išgyventi nusivylimą, jausti kaltę ar liūdesį. Neretai gali atrodyti, kad kitose šeimose santykiai „idealūs“ ir „idealiems“ tėvams ar vaikams tokie sunkumai nekyla. Vis dėlto, kaip ir kiekviename realiame santykyje tarp artimiausių žmonių, taip ir tėvų-vaikų ryšyje neįmanoma išvengti intensyvių jausmų. Normalu, kad kartais susipykstame. Tiesa ta, kad konstruktyvūs konfliktai netgi gali būti naudingi tėvų ir vaikų santykiams! Konstruktyvūs konfliktai lavina vaikų savarankiškumą, stiprina autonomijos ir savasties jausmą, kas leidžia atsiskirti nuo tėvų ir geriau suprasti, kas iš tiesų esu ir ko noriu. Siųsdamas įspėjamuosius ženklus, pyktis kiekvienam iš mūsų leidžia pasirūpinti savimi. Konfliktų metu gali būti išsakomi lūkesčiai ir pakovojama už tai, kad susitarimų būtų laikomasi, o asmeninės ribos nebūtų perženginėjamos. Padeda prisiminti, kad tėvai ir vaikas yra viena komanda ir galima ne vienam kovoti prieš kitą, o kartu susivienyti prieš kylančias problemas.
tags: #tevu #ir #vaiku #santykiai #kalbejimas