Įvadas
Straipsnyje nagrinėjama tėviškos globos apraiškos gyvūnų pasaulyje, religijos vaidmuo kultūroje, vienuoliškas gyvenimas šiuolaikiniame pasaulyje ir prisiminimai apie tėviškę. Nagrinėjama, kaip gyvūnai rūpinasi savo jaunikliais, kokie yra rūpestingiausi gyvūnai ir kodėl reikalingas žmonių rūpestis gyvūnais. Taip pat aptariama, kaip religija formuoja kultūrą, kaip žmonės jaučia Aukščiausiąją Būtybę ir kaip vienuoliai gyvena šiuolaikiniame pasaulyje. Straipsnyje remiamasi įvairiais šaltiniais ir pateikiamos įdomios įžvalgos.
Tėviška Globa Gyvūnų Pasaulyje
Dauguma vabzdžių, žuvų, varliagyvių bei roplių menkai rūpinasi savo palikuonių gerove. Tačiau yra išimčių. Vienas rūpestingiausių gyvūnų yra baisusis Nilo krokodilas. Orangutangai savo vaikais rūpinasi net 8 metus. Ilgiau tai darantis žinduolis yra tik žmogus. Baltajam gandrui vasarą ilsėtis nėra kada. Kad aprūpintų lesalu alkanus, ūgtelėjusius jauniklius, jis turi begalę sykių skristi prie netoli esančio ežero ieškoti varlių, žuvų ar driežų.
Jūrų Arkliukai
Jei reikėtų rinkti keisčiausią žuvų pasaulio atstovą, jūrų arkliukas konkurentus nugalėtų be kovos. Ši žuvis plaukioja stačia, neturi nei žvynų, nei uodegos peleko. Jūrų arkliukai būna įvairiausių spalvų: balti, geltoni, raudoni, rudi, juodi, pilki, taškuoti ar dryžuoti. Vietoj žvynų gyvūno kūną dengia oda apaugusios kaulinės plokštelės, sudarančios iškilusius žiedus. Be visų kitų keistenybių, jūrų arkliukai nededa ikrų kaip dauguma žuvų. Juos nešiojasi su savimi, o vėliau pagimdo gyvus jauniklius. Maža to, jūrų arkliukus gimdo jų tėveliai. Patinėlis ant savo pilvo turi kišenę, į ją patelė padeda kiaušinėlius. Į pasaulį paleidžia iki 100 jauniklių. Kitais atžvilgiais jūrų arkliukai - draugiški ir ištikimi gyvūnai. Patinėlis su viena patele išlieka kartu visą gyvenimą (t.y. apie keturis metus).
Globa Gyvūnams
Globa gyvūnams yra labai svarbi. Jie nori meilės, šilumos, nori, kad jais kas nors rūpintųsi.
Religijos Vaidmuo Kultūroje
Religija yra žmogaus kultūrinės veiklos produktas. Vėliau ir religiją nustelbia Dievą ir vystosi toliau kaip kultūriniai reiškiniai, stengiasi savaip pertvarkyti pasaulį. Mokslininkai teigia, kad visos kultūros, be jokios abejonės, yra kilusios iš religijos.
Taip pat skaitykite: Kaip gauti socialinę paramą
Religija Kaip Pagrindų Pagrindas
Citatų iš G. Beresnevičiaus darbų: Religija yra pagrindų pagrindas. Žmonių kitoniškumo pagrindas yra jų religija. Tikrasis homo religiosus. Pats jo gyvenimas buvo religinis aktas. Religinis, kitokio elgesio jis tiesiog nežino. Religinis gyvenimas nėra. - tai, galima sakyti, vaikiškos kultūros žmonės. Jie elgiasi kaip vaikai.
Pirminės Kultūros Žmonės
Galima pastebėti, kaip jie elgiasi palikti vieni. Jie imasi žaisti, jie tyrinėja žaislus, dėlioja, bet jie jų nesudievina. Kad negerai būtų tuos žaislus sunaikinti. Jie eina į kitą kambarį, ieško kitų žaislų. Jie yra kaip kokie klajokliai. Jų kultūros amžius yra gal 20-30 tūkstančių metų, tačiau jų kultūra pažeista kitų kultūrų. Jie naudojasi gamta kaip Dievo dovana, gyvena bei tuo džiaugiasi. Jie neužima vienos vietos. Jie yra nomadai, kaip ir žaidžiantys vaikai. Jų tarpusavio santykiai yra idealūs. Jie neengia, paprastai neišsiskiria. Didelė vertybė yra vaikai. Gamta yra visą laiką garbinama, bet ne religiniais aktais. Darbo įrankiai yra tik mediniai ir sraigių kriaukles. Akmens įrankių jie dar neturi.
Aukščiausios Būtybės Garbinimas
Visos šitos tautelės išpažįsta Aukščiausiąją Būtybę. Jie ją vadina Dangaus Tėvu. Tai apdangalas, kuris viską mato ir globoja. Žmonės jaučia Aukščiausiąją Būtybę. Jie kalbėdami, tarsi su kažkuo kalbėtų: ne tiek su savimi, bet su žaislais ir su dar kažkuo panašiais atvejais. Jie visą laiką jaučia Aukščiausiąją Būtybe, kaip kokį globėjišką skėtį ar už debesų esančią ir šildančią saulę.
Iniciacija Į Suaugusiųjų Pasaulį
Svarbiausi reikalavimai tampant suaugusiu yra tokie:
- Altruizmas, tarpusavio pagalba, senelių, vaikų bei ligonių priežiūra.
- Pagarba vyresniems ir gimdytojams.
- Darbštumas ir ištikimybė.
- Širdies gerumas ir draugiškumas.
- Taikingas gyvenimas santuokoje.
Jei jis dar žalias, neišugdytas, tai jis dar nepasiekė moralinio dvasinio subrendimo, kur jis nori. Jei negali sugyventi su žmona, nemušk jos, bet geriau pamesk, nesiklausys, tai tokia taisyklė. Apie jokį homo homini lupus est, negali būti ir kalbos.
Taip pat skaitykite: Globos ir rūpybos apžvalga Vilkaviškyje
Altruizmas Ir Rūpinimasis Silpniausiaisiais
Iš kur jie sužino Aukščiausios Būtybės reikalavimus? Sužino iš mitų. Mitai pasakoja apie žmogų, apie tarpusavio elgesį. Dauguma mano, kad Evangelija, kurią paskelbė Kristus, yra antrinė. Jie elgiasi kaip vaikai, nes tikisi rojų, jei bus klusnūs. Todėl jie ir elgiasi kaip vaikai. Tačiau ar tai įmanoma, kad būtų galima sugrįžti į tą kitą?
Pradinės Kultūros Išplitimas Po Pasaulį
Kaip šitos tautelės išplito po visą pasaulį su visa šita kultūra? Tačiau ar tai įmanoma, per tokius vandenynų atstumus? Ar jos yra kilusios iš vienos šeimos ar vieno kamieno? Anot žurnalo „Nature“, visų šiuo metu gyvenančių žmonių prosenelė. Daugelis mokslininkų ją jau praminė IEVA. Įdomiausia, kaip pradinė kultūra galėjo išplisti po visus žemynus? Juk padavimai apie didįjį tvaną yra įvairiuose žemynuose.
Pavyzdžiui, Šv. Rašte rašoma: „Betgi Dievo akyse žemė buvo sugedusi ir pilna smurto. Žemė buvo sugedusi, nes visi marieji buvo sudarkę savo kelius žemėje. Sunaikinsiu juos drauge su žeme. Padaryk arkoje perdaras ir užglaistyk ją iš vidaus ir iš lauko derva. Arkos ilgis tris šimtai uolekčių, plotis penkiasdešimt uolekčių ir aukštis trisdešimt uolekčių. Kartos tik tave vieną radau teisų savo akivaizdoje. Tvanas žemėje tęsėsi keturiasdešimt dienų, kad ji pakilo nuo žemės. Arka plūduriavo ant vandenų.“ Panašiai tautų legendose, taip pat elgėsi indų dievas Višna. Tie, kurie pasigamino sielius, išsigelbėjo.
Kotryna Emerich regėjo ir kaip atrodė tvanas bei Nojaus laivas (senovėje laiveliai buvo pinami ir iš nendrių). Vadinasi, galėjo išsigelbėti ir kitų tautų atstovai. Vadinasi, ta kultūra buvo išplitusi po visą žemę. Tačiau ar tai galėjo įvykti? Galbūt įvairias tauteles, kad tuo rūpinosi angelai. Taip tradiciškai iš kartos į kartą, kultūros vystytis ir nykti. Išliko uždaros, izoliuotos tautelės. Šiol išliko jau minėtieji pigmėjai, kurių ūgis 1,40 cm. Su jais mažai kas nori bendrauti. Jie yra nematomi - jie vaikšto šakomis ir lianomis iš vienos vietos į kitą. Sekti jų pėdomis tiesiog neįmanoma. Jie neturi jokio civilizacijos poveikio. Jie neturi jokio turto, kaip ir vaikai. Anksčiau juos pakraščiuose paimdavo į vergiją kaip juokdarius. Jie artimai bendrauja šeimoje.
Dvasingumo Išraiška
Anksčiau tai buvo dvasingumo išraiška. Vėliau prasidėjo tolimas nuo dangaus Tėvo ir jo priesakų. galima daugiau sukaupti maisto ir buities atsargų, o kartu ir sąmoningas buvimas Aukščiausiosios Būtybės artumoje, jo apraišką. Tačiau ji sumažina žmonių dėmesį dangaus Tėvui ir vienas kitam. Tai atitolina žmogų nuo paties Kūrėjo. Tai yra rojaus praradimą. Ryšys su dievybe (lot. religare - iš naujo surišti, susieti) per augalus. Taip atsiranda tradicijomis ir nauju gyvenimo būdu. Kai kurie teologai teigė, kad Kristus nepaskelbė religijos. Jis paskelbė dvasinį mokymą ir davė žmonėms pats Save. Kad vaikai būtų su juo kaip šeimoje - čia ir dabar. Su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Jis yra su mumis, todėl pagalbinių garbinimo daiktų nereikia.
Taip pat skaitykite: Ukrainiečių Gidas Lietuvoje
Religinės Formos Ir Priemonės
Jei trūksta tikėjimo, tada reikalingos tarpinės priemonės. Pavyzdžiui, priverstinėje atskirtyje nuo artimų žmonių, kai žmogus yra atskirtas nuo šeimos ir tėvynės. Tada laiškai, siuntiniai ir spauda tampa lyg asmenine religine forma, kuri mane jungia su šeima ir tėvyne. Tai žmogaus sukurta forma. Pavyzdžiui, karys pasiima knygutę su nuotrauka ir ją bučiuoja, taip suartėdamas su tėvynėje likusiu jam brangiu asmeniu. Taip ir tautos, kurios prarado dvasingumą, t. y. apeigas. Bet jo tikslas ir prasmė yra dvasinio ryšio atkūrimas ir jo išlaikymas. Prapuola meilės tarp manęs ir Dievo, - tai nebus ir dvasingumo. Dievybės nebesugrąžina, pradinio meilės ryšio su Dievu nebeatstato. Tai yra religijos variantais, kurie kultūrinius pavidalus, ištisas tautas padarė stabmeldiškomis.
Magija Ir Religija
Todėl pradėta užsiiminėti magija, norėdamos iš dievybės gauti reikiamą pagalbą. Aš atlieku tam tikru būdu religinius veiksmus - ir turi kažkas įvykti pagal mano norą. Kai vaikas nori kažką išgauti iš tėvų - puola kniūpsti ant žemės, spardosi ir smarkiai rėkia. Tai ne malda, bet ji yra prievartaujanti, savotiškai magiška. Gavęs, tuomet išsivystė atitinkama magiškai religinė tradicija. Lietuviai - linkę garbinti gamtos ciklus, ypač atsižvelgiant į Mėnulį. Ypač per mistinio ryšio užmezgimą transo metu, jie nori su dievais ar deivėmis bendrauti intymiai, šiltai, karštai. Įėjimui į transą reikalingos pagalbinės priemonės. Jie tokias priemones, ypač naudojo įvairius augalus, kurie sukelia ekstazę. Ir koplytėles su Marijos statulėlėmis keldavo tik į liepas. Taip pat šalia bažnyčias sodindavo tik liepas visoje Lietuvoje.
Religijos Duktė
Kultūra yra buvusios religijos duktė. Yra toks pat skirtumas, kaip tarp turinio ir formos. Jeigu nors vieno iš šitų komponentų nėra, tai nėra ir gyvos religijos. Jeigu nėra tikėjimo, žodžių ir veiksmų, tai yra buvusios religijos kultūrinis reliktas. Tuo labiau krikščionybė buvo plečiama naujais religiniais pavidalais. Kalėdų senis, dovanos, eglutė, žaislai ir vaišės - tai tikėjimo silpnėjimą. Tai sutvirtinimo apeigas, per vestuves ir net per laidotuves. Ar žmonių palikuonys, netekę rojaus, stengėsi gyventi Dievo akivaizdoje? Todėl visuomenės gyvenimas buvo savanoriškai teokratiškas. Pradinė kultūra nėra nei vyriška, nei moteriška, bet tik žmogiška. Ankstyvoje vaikystėje, tiek vyrai, tiek moterys lygiai atsakingi.
Žmogaus Nutolimas Nuo Dievo
Štai savavališko gyvenimo klystkeliuose nuo Dievo nutolęs dabartinis žmogus. Palyginimai atspindi Dangaus Karalystę, nes ji realesnė nei abstrakčios sąvokos ir racionali mintis. Nykstant mitams nyksta ir žmonių artimas ryšys su angamtiniu pasauliu. Žmogus tolsta nuo pasaulio pirmapradžio pagrindo suvokimo. Prarandamas raktas ne tik pasaulio, bet ir paties savęs pažinimui, gyvenimo prasmės ir tikslo suvokimo. Vietoj to, kad surasti sielos, smegenyse nesuranda proto, o širdyje - meilės. Jam svarbiau žaisti gyvenimą pagal tėvų pavyzdį ir džiaugtis tuo gyvenimu. Jis negadina gamtos, nes gamtos neperdirba, nepertvarko ir neniokoja. Jam laukas ir akiratis jam giminingoje aplinkoje, kurio darkymas jam atrodo nusižengimas. Jis daugiau ieško ir ima gamtoje esančias dovanas, bet jos negadina. Jis jaučia gamtą kaip dovaną. Tada jam nėra nuobodžiauti ir nėra reikalo ką nors darkyti ar griauti. Jam kiekviena diena yra naujas ir įdomus Tėvo dovanotos knygos lapas. Jis jaučia tik laisvumą. Tačiau pasidaręs jos viešpačiu, todėl jis praranda ryšį su globojančia Dievybe. Siekiančiu ją pavergti, žmogus tolsta nuo dvasios, nuo Dievo, nuo gamtos esmės ir net nuo paties savęs. Jis surado tiesą, bet prarado džiaugsmą.
Norint pamatyti pasaulį vaiko akimis, reikia susigrąžinti vaikišką sielą. Nes neįmanoma prie jo priartėti, jeigu nėra vaiko dvasios. Supriešina žmones tarpusavyje ir atitolina nuo Dievo.
Vienuoliškas Gyvenimas Šiuolaikiniame Pasaulyje
Pagal pasaulietinės logikos standartus vienuoliai visuomenėje nevaidina jokio vaidmens. Vienuolis šiuo atveju yra niekas. Turbūt todėl mus nedaug kas supranta, neretai laiko netgi parazitais, kenkėjais, veltėdžiais ir tt.. Ir tai suprantama, nes mūsų gyvenimo kryptis nuolat akcentuoja ne darymo, o buvimo dimensiją. Būti žmogumi, mokytis vis daugiau tapti žmogumi, mokytis meno būti kartu su kitais, mokytis santykių su Dievu ir artimu pastovumo ir šitaip gyventi, tikrai gyventi - visa tai mūsų gyvenime keliama į pirmą planą.
Vienuolių Dienotvarkė
Vienuolių dienotvarkė:
- 5 val. Kėlimasis
- 5. 30 - 6. 30 val. Naktinis budėjimas Poilsis, skaitymas…
- 6. 15 - 8. 00 val. Rytmetinė Pusryčiai, skaitymas
- 7. 00 - 11. 00 val. Šv. Mišios ir trečioji liturginė valanda Darbas, studijos, poilsis
- 8. 00 - 13. 15 val. Šeštoji liturginė valanda. Pietūs
- 9. 45 - 14. 00 val. Devintoji liturginė valanda
- 00 - 15. 00 Rekreacija, bendras atokvėpis. Darbas, skaitymas, poilsis
- 30 - 18. 00 val. Vakarinės liturginė valanda Asmeninė malda, darbas, skaitymas, poilsis
- 30 val. Vakarienė Asmeninė malda, darbas, skaitymas, poilsis
- 30 - 21. 00 val. Baigiamoji liturginė valanda Nakties poilsis
Mūsų gyvenime ypač svarbūs ir reglamentuoti yra kaip tik bendrieji dalykai: liturginė malda, valgymas, kuris yra liturgijos dalis, ir rekreacija. Šiose dienos veiklose dalyvauja visi kartu, o po jų kiekvienas laisvai pasirenka savo asmeninio laiko kryptį. Nors tai asmeninis laikas, tačiau jis visuomet užpildytas ir nelieka vietos dykaduoniavimui.
Popiežiaus Mintys Apie Vienuolius
Vatikano II Susirinkimas dokumente Ad gentes teigia: „Niekas tenemano, kad kontempliatyvūs vienuoliai tampa svetimi žmonėms ar nenaudingi žemiškajai bendrijai. Jie budi šalia savo amžininkų, dvasiškai bendradarbiaudami, kad žemiškosios bendrijos statyba visad būtų pagrįsta Viešpačiu ir būtų į jį nukreipta, idant statytojai neplušėtų veltui“ (Ad gentes 18).
Popiežius Pranciškus, bendruomenė neturi būti skaistykla. Reikia mokytis išgyventi bendrų santykių teikiamą džiaugsmą, patirti, kad būti kartu yra ne tik sunku, bet ir malonu, ir tai jau tikras menas, kurio mokomis visą gyvenimą.
Prisiminimai Apie Tėviškę
Akvilė Mikėnaitė (1912-2001), dėstytoja, muziejininkė, visą gyvenimą paaukojusi liaudies meno tyrinėjimui ir puoselėjimui. Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys sakė, kad A. Mikėnaitė beveik tuščioje vietoje sukūrė Liaudies meno skyrių. Atrinkti labai įvairūs, didžiausios meninės vertės eksponatai: geležinės kryžių viršūnės, baldai, vėliavos, raižiniai ir greta - jos šiomis temomis parengti ir išleisti katalogai. Didelį triūsą atspindi serijos „Lietuvių liaudies menas“ audinių ir drabužių tomai.
Gimtinė
Gimė 1912 m. balandžio 10 d. atokiame Skardupio vienkiemyje, Aknystos valsčiuje, Lietuvos ir Latvijos pasienyje. Apie Skardupį iš jos tekdavo dažnai girdėti, ten nuolat lėkdavo jos mintys: Senatvė, vienišumas, nerimas gena grįžti į gimtąjį lizdą, bent mintimis pabūti jame. Brangūs prisiminimai nedyla - jie atmintyje ir širdyje. Tėviškėje viskas taip miela, pažįstama - laukai, miškas, pievos, vėjelis, kuris plauko po slėnius. Ypač brangus Skardupio židinys, šildęs ne vieną sušalusią širdį… Tėviškė - tai šventenybė, niekas neišdildys jos iš širdies. Tyrą jos šaltinio vandenį gėrė, prie jos židinio šildėsi ne viena Mikėnų karta. Tai nuostabi sodyba, apaugusi didelėm liepom, ąžuolais, klevais, žilvičiais. Senieji medžiai - kaip mieli draugai, kartu su jais išgyventa tiek liūdesio ir skausmo… Juose gyvena protėvių dvasia, jų širdyse susikaupė mūsų praeitis: audros ir sutemos, giedros ir saulėtos dienos.
Darbas Muziejuje
Darbui muziejuje A. Mikėnaitė atidavė daugiau kaip penkiasdešimt metų. O pradėjo karo nuniokotose patalpose radusi 149 liaudies meno eksponatus. Dirbo viską, ko tik reikėjo muziejui. Muziejaus rengiamoms ekspedicijoms vadovavo 35 metus - nuo 1948 iki 1983 m. Šiuo metu muziejuje saugoma daugiau nei 25 000 liaudies meno eksponatų, didžioji jų dalis surinkti ekspedicijose.
Vaikų Pareiga Rūpintis Tėvais
Šiais laikais vis svarbesnė tampa socialinė pagalba - slaugos ligoninės, senelių namai, savanorių organizacijos, lankomoji globa ir t. t. Lietuvoje ši sritis kol kas nėra taip gerai išvystyta kaip kitose Vakarų šalyse, bet požiūris pamažu keičiasi, ir tai yra svarbiausia.
Dalia Grinkevičiūtė: Atsiminimai Apie Tremtį
Dalia Grinkevičiūtė su knyga „Lietuviai prie Laptevų jūros“ įrašoma į XX amžiaus lietuvių literatūros lobyno seriją. Išleidžiama serijoje antrąja - po Žemaitės. Dalia Grinkevičiūtė fiksavo tuos lietuvių tautos dramos momentus, kurie įvyko po pusšimčio metų. Atsiminimai, liudijimai, žmonių laikysenų, būsenų, reakcijų, kalbėjimo būdų fiksavimas įeina į literatūrą kaip giliųjų mentalinių procesų atspindžiai.
Tremties Patirtis
1941 m. Dalia su motina ir broliu (tėvas, Lietuvos banko valiutų komisijos reikalų vedėjas, gimnazijos matematikos mokytojas, nuo šeimos buvo atskirtas, Šiaurės Uralo lageryje mirė iš bado) ištremta į Altajaus kraštą, 1942 m. - į Užpoliarę, prie Laptevų jūros. 1948-aisiais išvežama į Kangalaso anglies kasyklas. Po metų pabėga į Lietuvą - didžiausias noras išgelbėti silpstančią motiną, kurią neilgai trukus slapta palaidoja tėvų namų rūsyje. Vėl suimama (Unžlagas, Jakutija). Atkaklumu, reiklumu pasiekia galimybę mokytis, įstoja į Omsko medicinos institutą (baigia studijas jau Kaune).
Pasipriešinimas
Vidinėmis aspiracijomis, siekimais, pačia prigimtimi Dalia buvo tarsi kviečiama meno: nuo vaikystės labai mėgo teatrą (į tremties kelionę kaip didžiausią turtą pasiėmė matytų spektaklių programas, iš Laukuvos važinėdavo į spektaklius ne tik į Vilnių, Kauną, Panevėžį, bet ir į Maskvą), muziką, daug skaitė (ypač rusų klasiką, F. Dostojevskį). Pasipriešinimas yra kertinis Dalios Grinkevičiūtės pasaulėžiūros žodis.
Literatūrinis Palikimas
Dalios Grinkevičiūtės literatūros centras - tremties tekstai. Pirmasis, neturėjęs pavadinimo, dabar vadinamas Atsiminimais, parašytas apie 1949-1950-uosius metus, kai ji slapta buvo grįžusi į Lietuvą. Rankraštį įdėjo į stiklainį ir pakasė žemėje (rastas 1991, restauruotas, saugomas VDK muziejuje; spausdintas žurnale „Metai“ 1996). Nebesitikint rasti pirmojo parašymo, rašyta iš naujo jau gydytojaujant Laukuvoje; pirma rusiškai, paskui ir lietuviškai - apie 1980-uosius, gal kiek ir vėliau. Pasakojimo tąsa - „Gimtojoj Žemėj“.
Kunigo Zenono Ignatavičiaus Tarnystė Gudijoje Antrojo Pasaulinio Karo Metais
Monsinjoro Zenono apaštalavimas Gudijoje - nutolusių laikų autentiškas dokumentas. Tai Lietuvos karo kapeliono dienoraštis, Antrojo pasaulinio karo metu. Kunigas Ignatavičius visus svarbiausius darbus, įspūdžius ir pokalbius radęs laiko slaptai aprašydavo dienoraštyje.
Tarnystės Sunkumai
Džiaugsmo dirbant karo kapelionu Gudijoje (dabar vadinama Baltarusija) kliuvo mažai. Dažniausiai teko lankytis ten, kur reikėjo pagalbos. Sovietų partizanai taikėsi jį užmušti, nes jis bendravo su okupantais, okupantams painiojosi kaip gyvas priekaištas, lenkų nacionalistai tykojo už tai, kad pabrėždavo savo lietuvybę, o lietuviams savisaugos batalione kliuvo raginimais žmoniškai elgtis. Autorius džiaugėsi sutikęs padorų žmogų. Deja, dauguma sutiktųjų kare atskleidė tik savo blogąsias savybes - sadizmą, cinizmą, gobšumą.
Naciai griežtai draudė kunigams vykti į Gudiją civilinių gyventojų reikalais. Vilniaus arkivyskupijos siųsti kunigai buvo arba sušaudyti, arba jų likimas nežinomas. Vienintelis kelias padėti tikintiesiems Gudijoje buvo tapti karo kapelionu. Autorius gerai išmoko vokiškai ir dėvėjo Lietuvos karininko uniformą, tai ne sykį gelbėjo nuo Gestapo nagų, o bolševikų ranka jo nepasiekė.
Kalėdos Minske 1941 Metais
Penktą valandą ryto bažnyčia buvo pilnutėlė. Prie klausyklos išsirikiavo ilgos eilės tikinčiųjų. Šimtai akių smigo į mano veidą su smalsiu nuolankumu. Čia tenka naudotis lietuvių, lenkų, rusų, vokiečių ir gudų kalbomis. Pirmąjį kartą mano gyvenime perskaičiau šventą Evangeliją gudų kalboje. Bernelių Mišias vietos gyventojai lenkai, rusai ir gudai tegalėjo suprasti tik šia kalba. Lietuviai civiliai ir kariai susirinko išklausyti trečias šventąsias Mišias - lietuviškai. Manau, kad pirmąjį kartą šventųjų Simono ir Elenos bažnyčioje, Minske, suskambėjo lietuvių religinės giesmės ir lietuvis kunigas atnašavo šventas Mišias lietuviams.
Klimato Kaita: Popiežiaus Pranciškaus Ir Mokslininkų Įžvalgos
Popiežius Pranciškus teigia, kad vartojimo, eikvojimo ir aplinkos keitimo ritmas taip pranoko planetos galimybes, kad dabartinė gyvensena, kurios nebeįmanoma palaikyti, gali baigtis tik katastrofomis. Mokslininkai Danielius Praisas ir Erlendas Knudsenas teigia, kad Arktyje amžinasis įšalas ir vandenyno ledas sparčiai tirpsta. Ištirpus daliai amžinojo įšalo, atsilaisvins metano dujos, kurios dar labiau įšildys atmosferą. Ištirpus vandenyno ledui, atsiveria tamsaus vandens paviršiaus plotai, kurie sugeria daugiau saulės spindulių nei juos atspindintis ledas.
Teisingumas Tarp Kartų
Popiežius Pranciškus kalba apie teisingumo tarp kartų būtinybę. Jis teigia, kad žemė, kurią gavome, priklauso ir tiems, kurie dar bus. Artimiausioms kartoms galime palikti per daug griuvėsių, dykrų ir purvo.
Dialogas Tarptautinėje Politikoje
Popiežius Pranciškus kalba apie dialogo tarptautinėje politikoje svarbą. Jis teigia, kad tarptautinėse derybose neįstengta reikšmingiau pajudėti į priekį dėl pozicijos šalių, kurios pirmenybę teikė savo interesams.