Švėkšnos vaikų namai, įsikūrę vaizdingame Lietuvos kampelyje, turi ilgą ir sudėtingą istoriją, persipynusią su dvarų praeitimi, socialinėmis reformomis ir skaudžiais vaikų globos sistemos iššūkiais. Šiandien, kaip „Diemedžio“ ugdymo centras, jie priima berniukus iš visos Lietuvos, turinčius elgesio ir emocijų sutrikimų. Tačiau praeityje šios įstaigos istorija buvo paženklinta skandalais ir problemomis, kurios atskleidė opias vaikų globos sistemos spragas.
Dvaro Istorija: Nuo Pliaterių iki Vaikų Namų
Švėkšnos apylinkės nuo seno garsėjo savo dvarais, kurių vienas svarbiausių - Vilkėno dvaras. Dvaras pirmą kartą paminėtas 1695 m. Švėkšnos dvaro inventoriuje. Vilkėnų dvaras priklausė plačios, turtingos Lietuvos bajorų magnatų, grafų Pliaterių giminės atstovams. Iki 1820 m. jis priklausė Švėkšnos dvarui, o vėliau atiteko Pranciškui Pliateriui (1798-1867), kurio iniciatyva 1843 m. pastatyti neorenesanso stiliaus dvaro rūmai. 1897 metais Aleksandras Pliateris (1845-1922) pastatė Vilkėno dvaro sodybos rūmus. Iškilo dviejų aukštų su rūsiu ir neįrengta palėpe pastatas. Vakarinėje pusėje įkomponuotas apžvalgos bokštelis. Aleksandro valdymo metais užveistas didelis angliško stiliaus parkas. Jis taip pat fundavo naujosios Švėkšnos bažnyčios statybą, žmona Marija garsėjo visuomenine ir labdaringa veikla.
XVIII a. pabaiga - XIX a. pradžia buvo kardinalių pokyčių metas tiek Švėkšnai, tiek dvarui. Tuo metu pastatyta ir dabartinė Švėkšnos bažnyčia, kurios didžiąją statybų išlaidų dalį padengė būtent grafai Adomas ir Aleksandras Pliateriai. Tuo pačiu laikotarpiu pastatyti ir rūmai-vila netoli bažnyčios bei atokiau įsikūrusio Vilkėno dvaro rūmai. Tikslia šių rūmų užbaigimo data nurodoma 1897 m.
Tačiau dvaro klestėjimas netruko amžinai. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, šeimininkai išvyko, o 1940 m. sovietų valdžia dvarą nacionalizavo. 1944 m. dvaro rūmuose veikė karo ligoninė, o 1945 m. čia įkurti Švėkšnos vaikų namai. Taip dvaras pradėjo naują gyvavimo etapą, tapdamas prieglauda likimo nuskriaustiems vaikams.
Vaikų Namų Transformacijos: Nuo Internato iki Ugdymo Centro
Po karo dvaras išgyveno įvairias transformacijas. 1958 m. buvęs dvaro arklidės pastatas rekonstruotas ir pritaikytas mokyklai. 1959 m. Švėkšnos vaikų namai perorganizuoti į Švėkšnos internatinę mokyklą, 1967 m. į Švėkšnos sanatorinę mokyklą-internatą. Nuo 1979 m. sodybos teritorijoje pastačius naują mokyklos pastatą, dvaro rūmai liko tušti.
Taip pat skaitykite: Švėkšnos švietimo skandalai
1993 m. dvaro rūmai ir parkas grąžinti Pliaterių paveldėtojai Laimei Felicijai Pliaterienei (1921-2015). Po Laimės Felicijos mirties 2007 m. Švėkšnoje esantis grafų turtas atiteko trims paveldėtojamas, du kurių gyvena JAV. Prasidėjo sunkios turto dalybos. Nuspręsta turtą parduoti ir pinigus pasidalinti. Vila „Genovefa“ neparduodama, ją paveldėtoja iš Lietuvos nori pasilikti savo žinioje.
2015 m. iš Šilutės r. savivaldybės centrą savo žinion perėmė Švietimo ir mokslo ministerija, socializacijos centras pavadintas „Diemedžio“ ugdymo centru. Dabar pagrindinės mokyklos tipo specialiojo ugdymo centras elgesio ir emocijų sutrikimų turintiems mokiniams priima mokytis berniukus iš visos Lietuvos regionų.
Seksualinio Išnaudojimo Skandalas: Skaudi Realybė
Deja, Švėkšnos vaikų namų istorija paženklinta ne tik transformacijomis, bet ir skaudžiais įvykiais. 2015 m. į viešumą iškilęs seksualinio išnaudojimo skandalas atskleidė šiurpią realybę, klestėjusią įstaigoje, kurioje turėjo būti saugomi specialiųjų poreikių turintys vaikai.
Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad Švėkšnos globos namuose apie pusantrų metų klestėjo seksualinis išnaudojimas. Kaltinimai šioje byloje buvo pareikšti aštuoniems asmenims, tarp kurių buvo tiek suaugę vyrai, tenkinę savo lytinę aistrą su nepilnametėmis, tiek ir pačios globos namų auklėtinės, organizavusios nepilnamečių prostitucijos verslą. Nukentėjusiomis pripažintos šešios merginos, kurioms, kai jos buvo pardavinėjamos, buvo nuo 14 iki 17 metų.
Šis skandalas sukrėtė visuomenę ir atkreipė dėmesį į opias vaikų globos sistemos problemas. Nevyriausybinių organizacijų atstovai atskleidė, kad seksualinis išnaudojimas yra paplitęs daugelyje Lietuvos vaikų globos namų, o įstaigų vadovai dažnai linkę neigti šią problemą arba ją slėpti.
Taip pat skaitykite: Efektyvus bendravimas su vaikais
Anos Istorija: Pragaras Švėkšnoje
Viena iš merginų, patyrusių seksualinį išnaudojimą Švėkšnos socializacijos centre, buvo Ana (vardas pakeistas). Jos istorija atskleidžia, kokį pragarą teko išgyventi šios įstaigos auklėtiniams.
Ana į Švėkšną pateko apie 2013-2014 m., po to, kai globos namai nusprendė jos atsikratyti. Mergina prisimena, kad čia buvo žiauriau nei vaikų namuose - klestėjo muštynės, keiksmažodžiai, o vaikai grįždavo dar žiauresni nei buvo. Netrukus Ana buvo įtraukta į prostitucijos tinklą.
„Taip, ir man pačiai teko parsiduoti. Man tą daryti pasiūlė pusmetį pragyvenus Švėkšnoje, kada buvau pabėgusi ir čia grįžau. Ką man reikėjo daryti? Aš tų merginų bijojau, kartą parsidaviau, paskui labai blogai jaučiausi“, - pasakoja Ana.
Anot Anos, merginas daugiausia išnaudodavo „šlykštūs pagyvenę seniai“ iš Klaipėdos. Už parūpintas mergaites, pardavinėtojos gaudavo pinigų, alkoholio, tabako, o aukoms netekdavo nieko. Kai nepilnamečius išnaudoję vyrai atsidūrė teisme, Anai teko liudyti.
Po išaiškėjusio skandalo, Ana buvo išvežta į ligoninę, o vėliau grįžo į globos namus. Tapusi pilnamete, ji pastojo ir nesėkmingai ištekėjo. Tačiau nepaisant patirtų sunkumų, Ana neprarado vilties ir pasiryžo susitvarkyti savo gyvenimą.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie „Gandrelį“
K. Mišinienės Įžvalgos: Auklėtojų Beteisiškumas ir Abejingumas
Lietuvos Carito programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė teigia, kad Švėkšnos centro kolektyvas jau buvo apsipratęs su savo globotinių prostitucija, ilgalaikiais dingimais ir pareigūnų neveiklumu. Anot jos, net teisme psichologės ir socialinės pedagogės jaunuosius sutenerius charakterizavo kaip veiklius, organizuotus ir tikrus lyderius, o jų aukas - kaip didesnių sužalojimų nepatyrusias, sunkaus būdo ir nepritampančias.
K. Mišinienė teigia, kad centro auklėtojos turėjo kai kurių sekso pirkėjų kontaktus, prašydavo jų parvežti mergaites atgal ir apsipykdavo su jais dėl įkyrumo. Specialistės manymu, visi - centro steigėjas Švietimo ir mokslo ministerija, konkretūs darbuotojai ir pareigūnai - tam tikra prasme prisidėjo prie prievartavimų, suteneriavimo ir mergaičių žlugdymo.
Teismo Nuosprendis: Teisingumas Pasiektas?
Klaipėdos apygardos teismas paskelbė nuosprendį rezonansinėje Švėkšnos byloje. Vyrai, tenkinę savo lytinę aistrą su nepilnametėmis, buvo nuteisti realaus laisvės atėmimo bausmėmis, o merginos, organizavusios prostitucijos verslą, - lygtinėmis bausmėmis.
Tačiau K. Mišinienė nesutinka su teisėjo atliktu nusikalstamų veikų perkvalifikavimu - iš prekybos vaikais į pelnymąsi iš nepilnamečių prostitucijos. Specialistė kelia mintį, kad jau laikas peržiūrėti pasenusį, neatitinkantį šiuolaikinių vaikų apsaugos standartų terminą „nepilnamečių prostitucija“.
Globos Sistemos Pertvarka: Siekis Auginti Vaikus Šeimose
Švėkšnos skandalas ir kiti panašūs įvykiai paskatino vaikų globos namų pertvarką Lietuvoje. Pertvarkos tikslas - vaikus auginti šeimose ir bendruomenėje, o ne institucijose.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė tokius centrus, koks yra Švėkšnoje, pavadino valstybės gėda ir kritikavo institucijas už tai, kad jos „stumdosi atsakomybę“ ir nesprendžia seniai žinomų problemų. Prezidentė mano, kad tokios įstaigos turėtų būti išskaidytos į mažas, globojančias galbūt tik po 10 vaikų.
Lietuvai svarbu pereiti nuo institucinės globos ir iki 2020 m. Utenos vaikų globos namų veiklos pagrindinis tikslas - sustiprinus šeimą sugrąžinti vaiką jo biologiniams tėvams, o nepavykus surasti jam kitą (globėjų) šeimą. Todėl šios įstaigos darbuotojai sukaupė vertingos praktikos, kuri galėtų būti naudinga kitiems globos namams, pagerinti vaikų globos namų gyvenimo kokybę, teikiant pagalbą pažeidžiamoms šeimoms ir mažinant globojamų vaikų skaičių institucijose.
Vilkėno Dvaro Atgimimas: Nauja Viltis
Šalia skaudžių įvykių, Švėkšnos kraštas turi ir vilties teikiančių istorijų. 2022 m. Vilkėno dvarą įsigijo nauji savininkai - verslininkas Aidas Guzauskas ir menotyrininkė Olga Prokofieva, kurie pasiryžo atkurti dvaro kompleksą ir paversti jį patraukliu kultūros centru.
Šis nacionalinio reikšmingumo kultūros paveldo objektas, susidedantis iš aštuonių kompleksinių dalių, atrodė, pasmerktas pražūčiai. Tačiau naujieji šeimininkai, nestokojami optimizmo ir entuziazmo, pradėjo restauruoti avarinės būklės pastatus, siekdami išlaikyti XIX a. tradicijas.