Įvadas
Surogatinės motinystės tema Lietuvoje išlieka itin aktuali ir poliarizuojanti. Pastaraisiais metais Seime vyksta intensyvios diskusijos dėl šios procedūros įteisinimo. Šiame straipsnyje aptariami surogatinės motinystės teisiniai, etiniai ir finansiniai aspektai Lietuvoje, atsižvelgiant į politikų pozicijas, visuomenės nuomonę ir tarptautinę patirtį.
Pagalbinio apvaisinimo įstatymo niuansai
Lietuvoje galiojantis Pagalbinio apvaisinimo įstatymas nustato, kad pagalbinio apvaisinimo paslaugas gali gauti tik susituokusios poros ar partnerystės sutartį sudarę asmenys. Seimo narė M. Danielė teigia, kad neteisinga, jog šiuo metu vienišos mūsų šalies moterys arba nesusituokusios, nevaisingos poros negali pasinaudoti tokiomis pačiomis paslaugomis. Parlamentarė tokią poziciją grindžia tarptautinių žmogaus teisių konvencijose ir nacionaliniuose teisės aktuose nurodytais teiginiais, kad visi turime lygias teises į šeimos planavimą. Be to, M. Danielės teigimu, šiuolaikinėje visuomenėje daugėja finansiškai ir emociškai pasiruošusių moterų, kurios sprendimą dėl motinystės gali priimti pačios. Anot politikės, netrūksta ir situacijų, kai moteris yra pasirengusi motinystei, tačiau šalia savęs dar neturi tinkamo partnerio. Tokiu atveju viliamasi, kad partneris gali atsirasti ir vėliau, tačiau biologinis laikrodis nelaukia.
M. Danielė teigia: „Teoriškai vienišai moteriai norą susilaukti vaiko įmanoma išpildyti per spermos donorystę arba per (ne)pažįstamą žmogų. Mokslo pažanga tai leidžia padaryti legaliai, neieškant vienos nakties nuotykio. Pasinaudoti pagalbinio apvaisinimo paslauga šios moterys gali 16-oje Europos valstybių, tarp kurių ir mūsų kaimyninės Latvija bei Estija. Tačiau Lietuvoje vienišoms moterims vis dar neleidžiama tokiu būdu įgyvendinti savo prigimtinės teisės susilaukti vaikų“. Politikės nuomone, ribojama galimybė gauti vaisingumo priežiūros paslaugas neigiamą poveikį daro ne tik vienišoms moterims, bet ir nesusituokusioms nevaisingoms poras. Dėl to M. Danielė skatina valstybę remti šiuolaikinių šeimos planavimo metodų taikymą visiems žmonėms, nediskriminuojant jų pagal šeimyninę padėtį. Laisvės partija surogatinę motinystę siūlo vienišoms moterims.
Visuomenės nuomonės ir prieštaravimai
Surogatinės motinystės tema Lietuvoje yra ypač poliarizuojanti. Dar 2021 m. Sveikatos apsaugos ministerija pateikė siūlymą įteisinti neatlygintiną surogatinę motinystę. Pagal pasiūlymą, tokia paslauga būtų prieinama toms moterims, kurioms nėštumas fiziologiškai negalimas. Tokiu scenarijumi, surogatinė motina įsipareigotų „naudojant kitos poros lytines ląsteles, reprodukcinius audinius ar embrioną, pastoti, išnešioti ir pagimdžiusi perduoti kūdikį šiai porai“. Tačiau šį SAM siūlymą visuomenė įvertinos itin prieštaringai. Prekybos žmonėmis srityje dirbantys specialistai atkreipė dėmesį, kad pritarus tokiam siūlymui, moters gimda būtų vertinama kaip prekė. Be to, Lietuvoje atsivertų dar viena niša išnaudojimui ir medicininiam turizmui. Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė atvirai pareiškė, kad surogatinė motinystė yra panašus į išnaudojimą veiksmas.
K. Mišinienė sako: „Kalbant apie gestacinę surogaciją, kai in vitro apvaisintą embrioną įkėlus į moters gimdą ji išnešioja, pagimdo ir pagal sutartį vaikelį atiduoda jį užsakiusiems asmenims, manau, kad tai yra neleistinas, panašus į išnaudojimą veiksmas“, ir pabrėžė, kad moters gimda taptų „preke, valdoma įstatymų, kontraktų, užsakovų“. Negana to, dar 2020 m. Seimas priėmė rezoliuciją, kurioje prezidentas Gitanas Nausėda, visa Vyriausybė ir Užsienio reikalų ministerija buvo aktyviai raginami pasmerkti bet kokios formos surogaciją ir reprodukcinį turizmą. Dokumentu raginta imtis veiksmų, kad tarptautiniu lygiu, o ypač Europos Sąjungos (ES) šalyse, surogacija būtų uždrausta. Rezoliucijoje teigta, kad „bet kokios formos surogacija, tiek vadinamoji „altruistinė“, tiek ir komercinė, yra moderni vergovės ir prekybos žmonėmis forma“.
Taip pat skaitykite: Surogatinės motinystės teisiniai aspektai
Tuo tarpu pastaraisiais mėnesiais vis garsiau kalbama, kad naujasis Pagalbinio apvaisinimo įstatymas iš tiesų yra tik dūmų uždanga, po kuria slypi tas pats siekis Lietuvoje įteisinti surogaciją. Apie tai prabilo kelios krikščioniškos organizacijos, taip pat Darbo partijos frakcijos narys Aidas Gedvilas. Nors iš tiesų įstatymas numato, kad dirbtinis apvaisinimas galėtų būti atliekamas tik moteriai ir su ja gyvenančiam sutuoktiniui ar partneriui, bet nėra abejonių, jog ilgainiui, teisės aktas bus panaudotas ir tos pačios lyties vaikų susilaukti norinčių asmenų porų atžvilgiu arba surogatinei motinystei įteisinti.
Politikų pozicijos ir nuomonės
Į Seimo narės M. Danielės nuomonę, jog pagalbinio apvaisinimo procedūros turėtų būti prieinamos ir vienišoms moterims ar nesusituokusioms poroms, greitai sureagavo buvęs sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. A. Veryga ragina nepamiršti, kad vaikas nėra gyvūnas, Jis į tokius siūlymus ragina pažvelgti logiškai ir skatina nepamiršti visuomenės ir kolegų parlamentarų pastabų, kad vaikas nėra šuo ar katė, kurio galima tiesiog užsinorėti.
A. Veryga teigia: „Labai įdomu, kad siekiama pagalbinio apvaisinimo teisę įteisinti žmonėms, kurie nenori įsipareigojimo santuokai, taičiau įsipareigoti auginti vaiką „sutiktų“. Jei jau pasiryžtama tam, tai kodėl netinka santuoka? Kodėl galvojama tik apie norinčiuosius turėti vaikų, o apie vaikus negalvojama? Kur yra vaiko teisė žinoti abu tėvus? Kur yra vaiko teisė augti su tėčiu ir mama? Tiesa, gyvenime neretai nutinka, kad to nepavyksta įgyvendinti, bet valstybė pati tokių nepageidaujamų trūkumų neturėtų kurti ir skatinti“. Jis taip pat svarsto, kad tokio pasiūlymo esmė gali būti susijusi su galimybe ateityje dirbtinio apvaisinimo ar surogacijos paslaugas pritaikyti ir homoseksualioms poroms. „Žinom, kaip jautriai Lietuvos visuomenė reaguoja į vienalyčių porų įsivaikinimo ir vaikų auginimo klausimą. Tai štai jums ir „ėjimas žirgu“. Dar vienas gudrus žingsnelis bent jau moteriškoms vienos lyties poroms atverti vartelius turėti vaikų ir juos auginti. Net nereikia tos poros niekur registruoti, nes teisę įgytų ir „vieniša moteris“, kuriai pasak Morganos „tiksi laikrodis“, o reikiamo „partnerio“šalia neatsiranda“, - mano A. Veryga.
Tuo tarpu parlamentarė Agnė Širinskienė dėmesį atkreipia į tai, kad Seimo nariai dirbtinio apvaisinimo bei surogacijos klausimu savo nuomonę keičia it kojines ir nesilaiko bendrinių partinių ideologinių vertybių. A. Širinskienė stebisi parlamentarų ideologine kaita. Politikė pateikia rengiamų įstatymų projektų dokumentaciją, kuri parodo, kad socialdemokratai taip pat vis dažniau perima Laisvės partijos siūlomas iniciatyvas ir projektus. A. Širinskienė pažymi: „Paradoksas, bet Morganos Danielės parengtą projektą pirmiausiai pasirašė ne, ne Raškevičius…o G. Paluckas. Socialdemokratas“.
Saugumo aspektai ir tarptautinė patirtis
JAV vis garsiau kalbama apie tai, kad surogatinė motinystė gali tapti net saugumo problema nacionaliniu mastu, mat Amerikoje pastebima tendencija, kad turtingi Kinijos piliečiai samdo amerikietes kaip surogatines motinas, kad šios pagimdytų vaikus. Tokie vaikai tampa JAV piliečiais, tačiau iš tiesų gyvena Kinijoje, perima šios šalies kultūrą, tradicijas ir, žinoma, politiką. Surogatinė motinystė gali tapti ir nacionalinio saugumo grėsme.
Taip pat skaitykite: Latvijos surogatinės motinystės įstatymai
Kaip teigia „Heritage Foundation“ mokslinė bendradarbė ir Nepriklausomo moterų forumo ekspertė Emma Waters, vis daugiau Kinijos piliečių, jau sulaukusių vaisingo amžiaus, samdo amerikiečių surogatines motinas vien dėl to, kad šis reprodukcijos būdas Kinijoje yra neteisėtas. Nors daugelis tokių Kinijos piliečių iš tiesų gali siekti tiesiog savo svajonės sukurti šeimą išsipildymo, kartu tokia praktika tampa rizika ir ilgainiui gali leisti Kinijai visiškai įsiskverbti į JAV politiką. E. Waters teigia: „Kai kalbama apie Kinijos skverbimąsi į visus Amerikos gyvenimo aspektus, tai yra didžiulė grėsmė. Atrodo, kad tikrai akivaizdus to tęsinys yra JAV piliečiai, kurie iš tiesų bus visiški kinai“.
E. Waters pasakoja, kad pasirinkus tokį surogacijos metodą, embrionai implantuojami surogatinei motinai, kuri vaiką išnešioja Jungtinėse Valstijose. Šie Kinijos piliečių vaikai įgyja ir išlaiko visas JAV pilietybės teises, nors įprastai būna auginami Kinijoje. E. Waters aiškina: „Kai kalbama apie faktinį stebėjimą, kas yra šie tėvai, kas yra vaikai ar net koks yra Kinijos dalyvavimas, šiuo metu to padaryti iš esmės neįmanoma. Tai tikrai yra laukiniai nevaisingumo gydymo Vakarai“. Kinija ilgus dešimtmečius vykdė griežtą „vieno vaiko“ politiką, tačiau 2015 m. Kinijos vyriausybė sušvelnino šeimos planavimo taisykles ir leido poroms turėti daugiau vaikų. Kai kurios provincijos taip pat pakeitė įstatymus, kad nesusituokę asmenys galėtų registruoti vaikus ir kreiptis dėl socialinės rūpybos paslaugų.
Medikų požiūris ir poreikis paslaugai
Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) siūlo įteisinti neatlygintiną surogatinę motinystę, kai nėštumas fiziologiškai negalimas. Santaros Vaisingumo centro vedėjo Rimanto Griciaus teigimu, tokios paslaugos poreikis nėra didelis, bet kai kurioms poroms tai - vienintelė išeitis. Anot Santaros Vaisingumo centro vadovo Rimanto Griciaus, tokia paslauga reikšminga, kai gimda apskritai nėra susiformavusi arba pašalinta dėl onkologinių ar kitų aplinkybių. R. Gricius sako: „Pacienčių bus viena, kita per metus, bet vis tik tai tas poreikis yra gana realus. Tai nėra sunkiai įgyvendinama procedūra, bet dalykas yra tas, kad reikėtų politinių sprendimų. Egzistuoja dvi surogatinės motinystės kryptys - savanoriška ir atlygintina. Vienose šalyse kai kurioms moterims tai tampa net pragyvenimo šaltiniu, kitose - paprasčiausiai gera valia".
Pagrindinė surogatinės motinos sąlyga, anot medikų, būtų - gera fizinė ir emocinė sveikata. Vaisingumo asociacijos prezidentė Rūta Vyšniauskaitė-Marcinkevičiūtė teigia, kad surogatinės motinystės įteisinimas būtų žingsnis į priekį, tačiau pastebi, jog susipriešinimo visuomenėje gali būti. SAM taip pat siūlo įteisinti pagalbinį apvaisinimą nesusituokusiems ir panaikinti amžiaus, nuo kurio atliekamas vaisingumo išsaugojimas, ribą.
Kas yra pakaitinė motinystė?
Pakaitinė motinystė, arba surogatinė motinystė (lot. surrogatus - pasiūlytas vietoj kito), donorystės forma, kai moteris įsipareigoja pastoti bei išnešioti vaisių ir pagimdytą naujagimį atiduoti jo norinčiai porai atsisakydama į jį motinystės teisių. Naudojami pakaitinės motinystės būdai: moteris išnešioja kitos poros kūdikį (žmonos kiaušinėlis apvaisinamas laboratorijoje vyro sperma ir įsodinamas į pakaitinės motinos gimdą) arba pakaitinė motina apvaisinama kūdikio susilaukti norinčios šeimos vyro. Dėl pakaitinės motinystės pasirašoma sutartis, kurioje pakaitinė motina atsisako visų teisių į naujagimį, o būsimi tėvai įsipareigoja apmokėti su nėštumu ir gimdymu susijusias išlaidas, pasiimti naujagimį nepaisant jo sveikatos būklės. Atlyginimas pakaitinei motinai už išnešiojimą sutartyje nurodomas ne visada, nes kai kuriose pakaitinę motinystę įteisinusiose valstybėse (pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Nyderlanduose) pripažįstama tik altruistinė pakaitinė motinystė (komercinė pakaitinė motinystė įteisinta Indijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Rusijoje ir kai kuriose kitose šalyse).
Taip pat skaitykite: Etiniai surogatinės motinystės aspektai
Pakaitine motinyste dažniausiai naudojasi asmenys, dėl medicininių priežasčių negalintys turėti vaikų. Pakaitinė motinystė naudota dar senovėje, teisiškai pirmą kartą apibrėžta Hamurapio įstatyme. Kai kurios tautos (pavyzdžiui, Pietų Afrikos, Havajų) pakaitinę motinystę laikė draugiškumo ženklu ir nesavanaudiška pagalba nevaisingoms poroms, kai kurių Europos valstybių (pavyzdžiui, Ispanijoje) karališkosios šeimos naudodavosi pakaitinės motinos paslaugomis, jei teisėta žmona negalėdavo pagimdyti sūnaus. Pakaitinė motinystė pradėta apibrėžti sutartimis Jungtinėse Amerikos Valstijose 20 amžiaus pabaigoje.
Finansinė pusė
Vis dėlto tapti tėvais šiuo būdu nėra nei paprasta, nei pigu. Nors suma daugelį pribloškia, Destiny kad ilga ir varginanti kelionė iki tampant tėvais, buvo to verta. Tiesa, kaina gali būti labai skirtinga. Siekdamos susisiekti su galimomis surogatėmis (taip vadinamos surogatinės motinos), daugelis šeimų dirba su agentūromis. Nuo medicininių surogačių ir kiaušialąsčių bei spermos donorų apžiūrų, visoms šalims teikiamų konsultavimo paslaugų, pagalbos tėvams suprasti draudimo sutartis iki derybų dėl surogatinės motinystės teisinių sąlygų - kiekvienoje agentūroje kainos labai skiriasi. Už vaiko išnešiojimą surogatinei motinai sumokama vidutiniškai 30-60 tūkst. JAV dolerių. Į tai įskaičiuota medicininiai moters patikrinimai, vaiko išnešiojimas, gimdymas, būsimos mamos išlaidų kompensavimas ir kiti. Dažniausiai atlyginimas priklauso nuo atstumo (JAV ar užsienyje gyvena motina) ir nuo to, ar moteris jau dirbo surogatine motina. Be to, šis mokestis gali padidėti, jei moteriai teks nešioti dvynukus ar trynukus bei gimdyti cezario operacijos būdu.
Nuo 5 iki 15 tūkst. JAV dolerių reikės skirti teisinėms išlaidoms. Kaina priklausys taip pat nuo vietos ir advokato patirties. Surogatinė motina nešioja genetiškai nesusijusį vaisių - jis yra sukuriamas iš donorų (tėčio ir mamos) spermos ir kiaušialąstės. Tai kainuoja taip pat apie 20-30 tūkst. JAV dolerių. Tuomet pagalbinio apvaisinimo būdu jis implantuojamas į surogatinę mamą. Jei dėl tam tikrų priežasčių moteris neturi kiaušinėlių, tuomet jų donorystė kainuos dar 20-30 tūkst. JAV dolerių. Kiekviena pagalbinio apvaisinimo procedūrą mėgintuvėlyje (IVF) kainuoja apie 10-15 tūkst. JAV dolerių. Papildomai tenka sumokėti ir surogatinės motinos sveikatos draudimą - 10-30 tūkst.
Teisiniai aspektai ir pasekmės Lietuvoje
„Čia neužtenka pasakyti, kad surogatinė motinystė Lietuvoje - nelegali. Surogatinė motinystė yra kvalifikuojama kaip sunkus kriminalinis nusikaltimas - vaiko pardavimas. Jis neslėpė, kad parsivežus tokį vaiką iš užsienio kyla labai reali rizika, kad jis bus atimtas, kadangi yra buvę atvejų, kada taip vaiko susilaukusios ir jį į Lietuvą atsivežusios poros yra persekiojamos baudžiamojo kodekso tvarka. Aišku, galima tikėtis, kad teisme nebus išsiaiškinta tiesa ir visą situaciją pavyks pateikti kaip sutuoktinio neištikimybės vaisių, kurio sutuoktinė vėliau esą atleido ir netgi sutiko vaiką įsivaikinti. Bet, kartoju, rizika - labai didelė“, - neslėpė specialistas. Gyd. Pasak vaisingumo specialistės, Europoje surogatinė motinystė yra draudžiama - vaikas priklauso gimdyvei, o ne tai, kurios kiaušialąstės buvo panaudotos.
Etiniai klausimai
Anot K. Pašnekovės teigimu, argumentas, kad moterys savanoriškai (ne už pinigus) atiduoda savo vaiką kitiems, tėra „dūmų uždanga“, leidžianti veikti tarsi nepažeidžiant įstatymų ir moralės. Anot KOPŽI vadovės, įteisinus surogaciją klestėtų verbuotojai, tokių sandėrių organizatoriai, vykdytojai, o aukomis taptų moterys, kurių gimdos būtų išnuomotos trečioms šalims ir, žinoma, jų vaikai - parduoti, atiduoti žmonėms, kurie galėtų sau leisti tokius sandėrius. „Paprastai kalbant, tai, kad turi pinigų, nereiškia, kad gali nusipirk…
Konferencijos „Žmogaus gyvybės apsauga: medicinos etika ar medicinos verslas?“ apžvalga
Balandžio 29 d. Konferencijos dalyvius pasveikino Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, sakydamas, jog tokią diskusiją suaktualino įvykiai Ukrainoje, kurie provokuoja dar kartą pažvelgti į gyvybės vertės sampratą. Juk kare žmogus naudojamas kaip priemonė politiniams tikslams pasiekti, o toks žmogaus kaip priemonės naudojimas yra jo gyvybės ir vertės siaubingas nuvertinimas. Į renginio dalyvius kreipėsi ir Seimo laikinosios grupės „Už žmogaus gyvybės ir sveikatos apsaugą nuo pradėjimo iki natūralios mirties“ pirmininkė Asta Kubilienė, kuri priminė, kad valstybė yra stipri tiek, kiek rūpinasi pačiais mažiausiais. Tam priešinamas įvairių interesų grupių šūkis: „aš noriu ir už bet kokius pinigus“. Pasak Seimo narės, mes visi, ypatingai mokslas, dabar yra kryžkelėje: ką pasirinksime - medicinos etiką ar medicinos verslą?
Pasaulio gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacijos pirmininkė doc. dr. Eglė Markūnienė pakvietė renginio dalyvius švenčiant Gyvybės dieną bei Motinos dieną paminėti tylos minute ir taip padėkoti savo motinoms už gyvybės dovaną, prisiminti ir pagerbti tuos, kuriems tokios dovanos gimti ar oriai numirti buvo nuspręsta nesuteikti. Pirmasis pranešimą skaitęs VDU Katalikų teologijos fakulteto didysis kancleris, Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas pabrėžė, kad antropologija, žmogaus samprata - kad žmogaus vertė neįkainojama, kad jis pašauktas gyvenime pilnybei, kuri peržengia jo gyvenimo ribas - šiandien patiria iššūkių. Gyvenimas yra ir čia, ir amžinybėje. Bet jau ir čia turi šviesti amžinybės žvilgsnis. Didysis paradoksas, kad žmogaus samprata, kuri atrodė nejudinama, dabar patiria iššūkių būtent žmogaus teisių kontekste. O juk teisių samprata kyla iš asmens sampratos. Žmogaus asmenį apibrėžia, kad jis sukurtas kaip Dievo paveikslas, todėl nusipelno pagarbos kone tokios, kaip Dievas. Žmogus yra atpirktas, Dievas prisiėmė žmogaus prigimtį ir ją atpirko. Dėl šių dalykų žmogus yra kilnus kaip asmuo, jis gali save pažinti, save valdyti. Ir net nuodėmės sužalotas žmogus išlieka žmogumi pagal Dievo paveikslą.
LSMU universiteto Akušerijos ginekologijos klinikos atstovė doc. dr. Regina Mačiulevičienė skaitė pranešimą tema „Nutraukti negalima leisti gimti visiems vaikams. Doc. dr. Prof. dr. Andrius Narbekovas, dirbantis VDU Santuokos ir šeimos studijų centre, kalbėjo apie surogaciją kaip šiuolaikinės vergijos formą. Pasak jo, „surogatinės motinystės susitarimų paprasčiausiai neįmanoma pateikti kitaip nei kaip gimdančios moters ir vaiko, už kurį mokama, pavertimą preke. Net ir altruistinė surogatinė motinystė be atlygio vis tiek pažeidžia principą, kad asmuo negali būti daiktas. Pagal Kanto etiką kažkas gali būti arba asmuo, arba nuosavybė, bet ne ir viena, ir kita. Kūdikiai yra asmenys, o tai reiškia, kad su jais neturėtų būti elgiamasi kaip su nuosavybe.
Prof. dr. Teisininkas Vytis Turonis pristatė LR Konstitucinio Teismo doktriną apie žmogaus gyvybės apsaugą. V. Turonis pabrėžė, kad Konstitucija atsiskleidžia kaip ypatingai žmogaus gyvybę saugantis teisės aktas, cituodamas Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimą: „Teisė į gyvybę yra kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė. Ji yra nedaloma. Teisininko teigimu, „Konstitucinio Teismo teisėjai išmintingai atskleidė, kad prigimtines žmogaus teises turi kiekvienas žmogus, tai reiškia, kad jas turi ir geriausieji, ir blogiausieji žmonės. Konstitucija neleidžia paneigti šių pagrindinių žmogaus teisių esmės. Tai ypatingai aktualu teisės į gyvybę klausimuose. Šios teisės ribojimai pagal Konstituciją yra draudžiami.
LSMU Anesteziologijos klinikos gydytojas prof. dr. Andrius Macas aptarė žmogiškojo gyvenimo pabaigą anesteziologo reanimatologo žvilgsniu ir kalbėjo apie du kraštutinumus: neproporcingą gydymą bei eutanaziją. „Gydytojui ir slaugytojai vos ne kasdien tenka susidurti su pacientų netektimis. Paprastai manoma, kad medicinos darbuotojai yra atbukę ar prisitaikę lengvai priimti šiuos gyvenimo pabaigos įvykius. Tačiau taip manyti yra visiškai klaidinga. Prie mirties nepriprantama, lygiai kaip nepriprantama prie kančios. Tad tokiomis akimirkomis ieškoma ne tik klinikinių sprendimų, bet ir atsakymų į aktualius kančios prasmės, jos tęsimo klausimus. Čia pagrįstai kyla klausimai apie gydymo proporcingumą, jo adekvatumą, tačiau paprastai gydytojams nekyla klausimai apie proporcingo gydymo nutraukimą. Dažniau linkstama į neproporcingo gydymo taikymą.
Gydytojas prof. dr. Laisvos visuomenės instituto teisės ekspertas, taip pat Rengimo Šeimai asociacijos pirmininkas Ramūnas Aušrotas perskaitė pranešimą apie teisinius žmogaus gyvybės pradžios nustatymo kriterijus. R. Aušroto teigimu, nuo to, nuo kada žmogų laikysim žmogiškuoju asmeniu, priklausys, kokias teises jis turės. Jei laikysime žmogų asmeniu nuo žmogaus gimimo, tai iki gimimo jis teisių neturės ar turės tiek, kiek jam suteiks valstybė. Jei žmogų laikysime žmogumi nuo jo egzistencijos pradžios (pradėjimo), turėsime pripažinti, kad jis turi visas žmogaus teises, įskaitant ir teisę į gyvybę. Todėl, kalbant apie žmogaus gyvybę, gali būti išskirtos dvi žmogaus teisių sampratos: sąlyginė ir absoliuti. Sąlyginę sampratą atspindi Napoleono kodeksas (ir iš jo kilusi moderni civilinė teisė), kur žmogus susiaurinamas iki teisnumo ir veiksnumo. Krikščioniška žmogaus samprata yra visiškai kitokia, absoliuti ir nesusieta su asmens veiksnumu, o su jo prigimtiniu orumu. Teisininkas taip pat aptarė teisėje populiariausią vaisiaus išgyvenamumo kriterijų, kuris pripažįsta žmogaus vaisiaus teisę gyventi tik tada, kai jis gali savarankiškai išgyventi už moters kūno.
Pranešimų sesiją užbaigė VDU Santuokos ir šeimos studijų centro darbuotoja prof. dr. Birutė Obelenienė, aptardama mirties kultūros konstruojamos terminologijos kuriamą naują realybę, kurioje gyvename. Pranešėja atkreipė dėmesį į kalbą, kuri jau kelis dešimtmečius plačiai naudojama ir konstruoja vadinamąją „mirties kultūrą“. „Galima teigti, jog naujos gyvybės pradžios srityje labiausiai vartojami kalbiniai junginiai, įtvirtinantys neigiamą nuostatą nėštumo atžvilgiu, tokie kaip „neplanuotas“, „nenorimas“, „nelauktas“ nėštumas, „prevencija“ nuo nėštumo ir lytiškai plintančių infekcijų, „ŽIV prevencija“ ir panašiai.
Konferencija „Žmogaus teisės modernioje visuomenėje“
2014 m. gegužės 15 d. Gegužės 16 d. Seime surengta konferencija „Žmogaus teisės modernioje visuomenėje“. Joje pranešimus skaitė iškilūs teisininkai iš Lietuvos, o taip pat iš Bordo ir Normandijos universitetų. Profesorius dr. Saulius Katuoka, atidarydamas konferenciją, pažymėjo, kad žmogaus teisės, kaip vertybės, turi užtikrinti žmogaus, kaip biologinės ir socialinės būtybės, o taip pat, kaip aktyvaus pilietinės visuomenės nario interesus.
Konstitucinio Teismo teisėja, buvusi Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėja docentė dr. Danutė Jočienė patvirtino žmogaus teisių kategorijos dinamiką. Teisės mokslų daktarė nagrinėjo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tokiais jautriais klausimais, kaip teisė į gyvybę ir teisė į privataus gyvenimo gerbimą. Daug dėmesio pranešime skirta abortų temai - profesorė akcentavo teismo nuomonę dėl būtinybės išlaikyti proporcingą pusiausvyrą tarp moters teisės į sveikatą, teisės į privatų gyvenimą ir vaisiaus apsaugos. Taip pat D. Jočienė išvardino teismui kylančius aktualiausius iššūkius, susijusius su etiniais visuomenės įsitikinimais - tai homoseksualių žmonių santuokos, partnerystės, surogatinės motinystės, eutanazijos, įvaikinimo, gimdymo namuose. D. Jočienė sakė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į valstybės tradicijas ir etinius klausimus nagrinėja ypač jautriai. Pavyzdžiui, Žmogaus Teisių Teismas nenustato prievolės valstybei įteisinti tos pačios lyties santuokas ar lyties keitimo operacijas, tačiau visuomet pasisako, kad nacionalinėje teisėje įtvirtintos teisės turi būti ir užtikrinamos.
Kadenciją baigusi Konstitucinio Teismo teisėja profesorė dr. Toma Birmontienė kalbėjo apie lygiateisiškumo principą, Konstitucijos aspektu. Pasak profesorės, šiuo principu yra grindžiama visa žmogaus teisių sistema, taip pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucija. Tačiau 1992 metais priimtoje Konstitucijoje įtvirtintas kuklus diskriminacijos pagrindų sąrašas, vertinant šiandieninių žmogaus teisių aspektu. Pavyzdžiui, šiame sąraše nėra nustatyta tokių diskriminacijos pagrindų, kaip negalia ar netradicinė seksualinė orientacija. Tačiau Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas klausimus, susijusius su diskriminacija, nelaiko Konstitucijoje įvardinto diskriminacijos pagrindų sąrašo baigtiniu. Pasak profesorės, oficialios konstitucinės doktrinos evoliucijos pripažinimas, t.y. Profesorė dr. Lyra Jakulevičienė nagrinėjo pažeidžiamų asmenų vietą žmogaus teisių kontekste.
tags: #surogatine #motinyste #teismas