Surogatinė motinystė - tai nevaisingumo gydymo metodas, kai moteris (surogatinė motina) išnešioja ir pagimdo kūdikį porai, kuri dėl tam tikrų priežasčių negali to padaryti pati. Ši praktika kelia daug etinių, socialinių ir teisinių klausimų, o jos reglamentavimas skirtingose šalyse labai skiriasi. Šiame straipsnyje aptariama surogatinės motinystės situacija Lenkijoje, jos teisinis statusas, argumentai už ir prieš, bei palyginimas su kitų šalių praktika.
Surogatinė Motinystė: Kas Tai?
Surogatinė motinystė - vienas nevaisingumo gydymo metodų, kai kūdikį porai išnešioja ir pagimdo „pakaitinė“ arba „surogatinė“ mama. Egzistuoja dvi pagrindinės surogatinės motinystės formos:
- Grynoji surogacija (arba nėštumo surogacija): kai moteris išnešioja ir pagimdo kūdikį „genetinei“ porai, naudojant jų lytines ląsteles (kiaušialąstes ir spermijus). Sukurti embrionai perkeliami į surogatinės mamos gimdą. Tokiu atveju surogatinė mama genetiškai nesusijusi su kūdikiu, o gimęs kūdikis teisiškai laikomas „genetinės“ poros vaiku.
- Tradicinė surogacija: kai surogatinė mama apvaisinama poros, norinčios vaiko, partnerio sperma. Tokiu atveju surogatinę mamą ir vaisių sieja genetinis ryšys. Dėl neapibrėžto teisinio reguliavimo duomenų apie tokios rūšies surogatinę motinystę mažai.
Surogatinė Motinystė Lenkijoje
Lenkijoje surogatinė motinystė yra draudžiama.
Ukraina tapo tarptautiniu su surogatine motinyste susijusio verslo centru, todėl Lenkijos, kur šis verslas draudžiamas, gyventojai norintys vaikų vyksta pas rytinius kaimynus. Jakubo Kortuso, knygos apie surogatinę motinystę Lenkijoje ir Ukrainoje autoriaus, teigimu, ukrainietėms tokia veikla yra būdas užsidirbti pinigų. Jakubas Kortusas pasakojo, kodėl poros iš jo šalies aktyviai naudojasi šia paslauga savo rytinėse kaimynėse: Ukrainoje liberalesni įstatymai, Lenkijoje valstybės vadovybei ši tema tarsi neegzistuoja. Neįmanoma įvertinti, kiek žmonių naudojasi surogatinių motinų paslaugomis. Pasak jo, įvairiais skaičiavimais, per metus surogatinės motinystės programoje dalyvauja apie 3 tūkst. moterų. Dar apie 3 tūkstančius moterų nusprendžia tapti surogatinėmis motinomis užsienyje. Ukrainoje, norinti vaiko pora turi sumokėti nuo 35 000 iki 55 000 JAV dolerių, surogatinės motinos gauna mažiau - 15-16 tūkst. Paslaugos kaina gali siekti iki 20 tūkst.
Teisinis Reglamentavimas Kitose Šalyse
Surogatinės motinystės teisinis reglamentavimas pasaulyje labai įvairus. Kai kuriose šalyse ji leidžiama, kitose - draudžiama, o dar kitose - reglamentuojama su tam tikrais apribojimais.
Taip pat skaitykite: Surogatinės motinystės teisiniai aspektai
Šalys, kuriose surogatinė motinystė leidžiama:
- Grynoji (IVF) surogacija leidžiama ir taikoma: Didžiojoje Britanijoje, JAV (reguliavimas skiriasi priklausomai nuo valstijos), Australijoje (reguliavimas skiriasi priklausomai nuo valstijos), Baltarusijoje, Graikijoje, Izraelyje, Kazachstane, Rusijoje.
- Bet kokios rūšies surogacija leidžiama: Indijoje (legalizuota nuo 2002 m.).
Šalys, kuriose surogatinė motinystė draudžiama:
- Daugumoje Europos šalių, įskaitant Suomiją, Švediją, Daniją, Prancūziją, Slovėniją, Šveicariją, Italiją.
Europoje net 19-oje iš 28 valstybių narių nėra surogacijos sritį reglamentuojančių įstatymų (2008 m. duomenimis). Šešiose valstybėse surogacija yra uždrausta, keturiose iš jų numatyta baudžiamoji atsakomybė. Griežčiausiai už surogaciją yra baudžiama Italijoje. Italijoje šios veiklos subjektu yra pripažįstami tarpininkai, vaisingumo klinikos ir jose dirbantys gydytojai. Šiems asmenims už surogacijos procedūros organizavimą ir įgyvendinimą numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 3 mėnesių iki 6 metų ir bauda nuo 600 000 iki 1 000 000 eurų. Tarpininkai, kaip nusikalstamos veikos subjektai, yra pripažįstami ir Prancūzijoje. Vokietijoje įstatymai baudžiamąją atsakomybę numato tiems, kurie atlieka dirbtinio apvaisinimo procedūras surogatei. Vienintelėje Portugalijoje baudžiamoji atsakomybė yra numatyta ir surogatei. Nei vienos iš minėtų valstybių įstatymuose nėra konkrečiai įvardijama, kas laikoma nukentėjusiuoju pagal šią nusikalstamą veiką.
Liberalus požiūris į surogaciją yra Jungtinėje Karalystėje, Graikijoje, Danijoje. Šiose šalyse yra leidžiama altruistinė surogacija, tačiau ji griežtai reglamentuota. Graikija iš šių šalių išsiskiria tuo, kad poroms, siekiančioms pasinaudoti altruistine surogacija, pirmiausia reikia gauti teismo leidimą. Toks reikalavimas įsigaliojo nuo 2002 m., siekiant geriau užtikrinti surogačių teises bei įvertinti, ar moteris sutinka tapti surogate laisva valia ir niekieno neverčiama. Graikijoje, priešingai, nei kitose valstybėse, yra numatyta ir baudžiamoji atsakomybė tiems, kurie nesilaiko Graikijos įstatymų, t.y. siekia pasinaudoti surogacija, už atlygį tarpininkauja tarp surogatės ar būsimųjų tėvų, skelbiasi už atlygį sutinkančios tapti surogatėlis.
Argumentai Už ir Prieš Surogatinę Motinystę
Argumentai „už“ surogatinę motinystę dažnai pabrėžia medicinines priežastis, dėl kurių šis gydymo metodas gali būti taikomas. Surogatinė motinystė gali būti taikoma moterims, kurios neturi gimdos dėl įgimtos anomalijos arba po atliktos chirurginės gimdos pašalinimo operacijos. Surogatinė motinystė taip pat galėtų tikti ir tais atvejais, kai moterys patiria daugybinius pasikartojančius persileidimus arba kai gydymas pagalbiniais apvaisinimo būdais yra nesėkmingas. Dar viena grupė pacienčių, kurioms gali būti siūloma surogatinė motinystė - tai sunkiomis ligomis sergančios ligonės (inkstų, širdies), kurioms nėštumas pablogintų sveikatos būklę ir sukeltų pavojų gyvybei.
Taip pat skaitykite: Latvijos surogatinės motinystės įstatymai
Tačiau surogatinė motinystė yra kontraversiškas gydymo metodas, todėl reikalinga griežta teisinė reguliacija. Pagrindinės problemos, su kuriomis gali būti susiduriama:
- Surogatinė mama gali nenorėti atiduoti vaiko genetinei porai.
- Jei gimsta nesveikas vaikas, jo gali atsisakyti ir genetinė pora, ir surogatinė mama.
- Dažnai iškyla klausimas - ar etiška mokėti surogatinei motinai už pagalbą. Jei mokėti, tai kiek?
- Šiuo metu nėra duomenų apie vaikų, gimusių surogatinėms motinoms, ilgalaikių sveikatos bei psichologinės būklės stebėjimų rezultatų. Taip pat nėra aiški surogatinės motinystės įtaka pačios surogatinės mamos bei genetinių tėvų psichologijai.
Surogatinė Motinystė ir Prekyba Žmonėmis
Surogacija Lietuvoje nėra įteisinta, t.y. nėra surogacijos klausimus reglamentuojančių įstatymų. Lietuvoje atlygintina surogacija galėtų būti prilyginta prekybai žmonėmis ir taikomos baudžiamosios atsakomybės priemonės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 147 str. „Prekyba žmonėmis“ (baudžiama laisvės atėmimu nuo 2 iki 10 metų); baudžiamojo kodekso 157 str.
Situacija Lietuvoje
Lietuvoje surogatinė motinystė nėra įteisinta. Kaip skelbia Sveikatos apsaugos ministerija, mūsų šalyje nėra teisės aktų, reglamentuojančių surogatinę motinystę. Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekte pagalbinis apvaisinimas numatomas tik tarp sutuoktinių. Todėl nenuostabu, kad alio.lt svetainėje pasirodęs įtartinas skelbimas buvo kaip mat pašalintas. „Ieškoma surogatinė mama. Sveika, iki 35 metų amžiaus, pagimdžiusi sveiką ar sveikus vaikus normaliu būdu, be Cezario pjūvio. Atlyginimas 5000 $“, - buvo rašoma jame.
Seime svarstomas pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisų projektas sukėlė nemažai ginčų. Kelios krikščioniškos organizacijos, taip pat Darbo partijos frakcijos narys Aidas Gedvilas išsakė įtarimus, esą naujas įstatymas atveria kelią surogatinei motinystei.
Pagalbinio Apvaisinimo Įstatymo Projektai Lietuvoje
2001 m. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso V skirsnio „Dirbtinis apvaisinimas“ 3.154 straipsnyje yra numatyta, kad dirbtinio apvaisinimo sąlygas, būdus ir tvarką, taip pat vaiko, gimusio dirbtinio apvaisinimo būdu, motinystės bei tėvystės klausimus reglamentuoja kiti įstatymai. Rengiant Civilinio kodekso projektą, mėginta reglamentuoti santykius, susijusius su dirbtiniu apvaisinimu.
Taip pat skaitykite: Surogatinė motinystė Lietuvoje: teisinis kontekstas
Pagal Civilinio kodekso įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, dirbtinio apvaisinimo įstatymas turėjo būti parengtas iki 2002 m. gegužės 1 d. Nors buvo parengti ir svarstyti keli dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektai, tačiau praėjus 13 metų, toks teisės aktas nėra priimtas, o dirbtinio apvaisinimo atlikimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. įsakymu „Dėl dirbtinio apvaisinimo tvarkos patvirtinimo“, kuris, reprodukcinei medicinai sparčiai žengiant į priekį ir keliant vis aukštesnius kokybės bei saugos reikalavimus, atsilieka nuo dabarties medicinos mokslo ir praktikos.
Seime 2010 m. rugsėjo - spalio mėn. buvo įregistruoti dviejų dirbtinį (pagalbinį) apvaisinimą reglamentuojančių įstatymų projektai. Seimo narys, liberalas, buvęs sveikatos apsaugos ministras A. Čaplikas pateikė Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektą (XIP-2388). Seimo nariai D. Mikutienė ir V. Gapšys netrukus pateikė alternatyvų Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektą (Nr.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įvertinusi minėtus įstatymų projektus, 2011 m. pritarė tikslui įstatymu sureguliuoti dirbtinį (pagalbinį) apvaisinimą ir siekiui padėti nevaisingoms poroms susilaukti vaikų taikant pasaulinėje praktikoje naudojamus dirbtinio (pagalbinio) apvaisinimo metodus ir atkreipė dėmesį į prieštaringas tiek vieno, tiek kito įstatymų projektų nuostatas.
tags: #surogatine #motinyste #lenkijoje