Šokis - tai kalba, kuri peržengia žodžius, jungia kartas ir kultūras. Šiame straipsnyje panagrinėsime šokio istoriją ir reikšmę, pradedant nuo gimtadienio šventės ištakų ir baigiant lietuvių liaudies choreografijos savitumais.
Gimtadienio istorija: nuo faraonų iki šiuolaikinių vakarėlių
Gimtadieniai - viena populiariausių švenčių pasaulyje, tačiau ar kada susimąstėte, kaip atsirado ši tradicija? Pasirodo, gimtadienių šventimas turi ilgą ir įdomią istoriją.
Šventės ištakos
Manoma, kad pirmieji gimtadienius pradėjo švęsti senovės egiptiečiai, tačiau jie minėdavo tik faraonų gimimus. Egipto valdovai buvo laikomi dievais, o jų gimtadieniai - tai jų tapimo dieviškosiomis būtybėmis metinės. Vėliau gimtadienius pradėjo švęsti ir senovės graikai, kurie tikėjo, kad kiekvienas žmogus turi savo dvasinį globėją. Jie taip pat pirmieji pradėjo deginti žvakes ant pyragų, nes tikėjo, kad dūmai padės jų norams pasiekti dievus. Romėnai buvo pirmieji, kurie pradėjo švęsti ne tik dievų ar valdovų, bet ir paprastų žmonių gimtadienius. Tiesa, švęsti galėjo tik vyrai, o moterų gimtadieniai nebuvo laikomi svarbiais iki III amžiaus po Kristaus.
Įdomūs faktai ir mitai apie gimtadienius
- Pirmieji gimtadienio tortai atsirado Vokietijoje - viduramžiais kepėjai pradėjo gaminti specialius pyragus vaikų gimtadieniams, vadinamus „Kinderfest“.
- Daugelyje kultūrų žvakutės turi magišką reikšmę - manoma, kad užpūsdami žvakutes ir sugalvodami norą galime pritraukti sėkmę.
- Populiariausia gimtadienio daina „Happy Birthday“ buvo užpatentuota 1935 metais ir ilgą laiką buvo saugoma autorių teisių. Tik 2016 metais ji tapo viešai prieinama.
- Didžiausias gimtadienio tortas pasaulyje buvo iškeptas JAV 1989 metais ir svėrė daugiau nei 58 tonas!
- Vasario 29 d. gimę žmonės gimtadienius gali švęsti tik kas ketverius metus, todėl juos dažnai vadina „keliamųjų metų vaikais“.
Yra ir keletas mitų apie gimtadienius:
- Mitas: Senovėje žmonės nešvęsdavo gimtadienių. Tiesa, kad ne visos kultūros šventė gimtadienius, tačiau daugelis senųjų civilizacijų turėjo su jais susijusių ritualų.
- Mitas: Jei nesugebėsi užpūsti visų žvakučių iš pirmo karto, tavo noras neišsipildys. Tai tik linksma tradicija, tačiau jokie moksliniai tyrimai to nepatvirtina!
- Mitas: Kuo daugiau žvakučių ant torto, tuo daugiau laimės. Iš tikrųjų ši tradicija kilo iš seno tikėjimo, kad kiekviena žvakutė simbolizuoja nugyventus metus.
Gimtadienio tradicijos skirtingose šalyse
Kiekviena kultūra turi savitų gimtadienio tradicijų. Štai keletas įdomiausių:
Taip pat skaitykite: Tradicijos vaikams: lietuvių liaudies dainos ir šokiai
- Meksika: „Piñata“ tradicija, kai vaikai per gimtadienius daužo spalvingą figūrą, pripildytą saldainių ir dovanų. Ši tradicija simbolizuoja blogio įveikimą ir laimės atnešimą.
- Japonija: Ypatingai svarbios tam tikros gimimo dienos, pavyzdžiui, 3, 5 ir 7 metų vaikų gimtadieniai, kurie švenčiami specialioje „Shichi-Go-San“ ceremonijoje.
- Nyderlandai: Gimtadienio sveikinimai prasideda nuo artimiausių žmonių, o gimtadienio rytą šeima susėda į gimtadienio ratą ir geria arbatą su pyragais.
- Pietų Korėja: Pirmasis gimtadienis vadinamas „Doljanchi“ ir yra laikomas itin svarbiu. Vaikas turi pasirinkti vieną iš kelių daiktų, kurie pranašauja jo ateitį - pavyzdžiui, pieštukas gali reikšti mokslininko karjerą, o pinigai - turtus.
- Vokietija: Egzistuoja prietaras, kad 40-mečio iš anksto švęsti negalima, nes tai gali atnešti nelaimes.
Šokis kaip meno forma: nuo modernaus iki liaudies
Šokis, kaip ir muzika, yra universali kalba, kuri gali išreikšti įvairias emocijas ir istorijas. Šiuolaikinis šokis pasižymi laisve, eksperimentavimu ir jautrumu aktualioms temoms, o lietuvių liaudies šokis - tai savita, tvirta ir gilias šaknis turinti paveldo dalis.
Šiuolaikinis šokis: laisvė ir eksperimentavimas
Modernus šokis atsirado XX a. pradžioje kaip atsakas į griežtas klasikinio baleto normas. Jo ištakos siejamos su tokiomis šokio pionierėmis kaip Isadora Duncan, Martha Graham ar Ruth St. Denis, kurios ieškojo laisvesnės, labiau žmogaus vidinius išgyvenimus ir emocijas atspindinčios šokio kalbos. Vienas įdomiausių faktų - pirmieji modernieji šokiai dažnai buvo šokami basomis, siekiant parodyti natūralumą ir artumą žemei, o tai buvo visiška priešprieša tuo metu vyravusiam baleto teatrališkumui ir griežtai technikai. Modernus šokis nuo pat pradžių buvo eksperimentinis: jo formos, technikos ir temos nuolat kito. Laikui bėgant, jis išsivystė į daugybę krypčių - nuo ekspresyvaus ir dramatiško iki minimalistinio, nuo abstraktaus judesio tyrinėjimo iki aiškų naratyvą pasakojančių kompozicijų. Būtent ši nuolatinė kaita ir atvirumas naujoms idėjoms lėmė, kad modernus šokis peraugo į dar platesnę, daugiabalsę raiškos formą - šiuolaikinį šokį. Šiuolaikinis šokis šiandien yra itin dinamiška meno sritis, kuri ne tik eksperimentuoja su kūno judesiu, bet ir jungia kitus menus - muziką, teatrą, video meną, instaliacijas. Tai atvira forma, kurioje daug vietos saviraiškai, improvizacijai, individualiam balsui.
Lietuvoje šiuolaikinio šokio scena taip pat gyvybinga ir aktyvi - tai liudija ne tik vis didesnis žiūrovų susidomėjimas, bet ir profesionalių kūrėjų iniciatyvos. Viena svarbiausių institucijų - Šiuolaikinio šokio asociacija, kuri aktyviai kuria erdves šokio sklaidai, tarptautinei partnerystei ir menininkų augimui. Jos organizuojami projektai ir renginiai, tokie kaip festivalis „Dance All In“, ne tik reprezentuoja šiuolaikinio\modernaus šokio įvairovę ir eksperimentinę dvasią, bet ir kelia aktualius socialinius klausimus - apie įtrauktį, kūno reprezentaciją, bendruomenę.
Lietuvių liaudies šokis: tradicijos ir paveldas
Lietuvių liaudies šokis - tai struktūriškai apibrėžta meno forma, turinti savo taisykles, specifinę choreografinę kalbą ir istorines šaknis. Iš pirmo žvilgsnio jis gali pasirodyti priešingas šiuolaikiniam šokiui, kuris gimsta iš laisvos kūrybos, emocinės ekspresijos ir eksperimentavimo. Tačiau Valstybinio ansamblio „Lietuva“ kūrybinė kryptis įrodo, kad tarp šių dviejų pasaulių gali vykti itin stipri sinergija.
Lietuvių liaudies šokiai - tai autentiškas mūsų tautos paveldas, kuriame gyva senųjų bendruomenių dvasia, santykis su gamta ir artimu žmogumi. Jų istorija itin sena: pirmosios rašytinės žinios apie baltų genčių šokius mus pasiekia iš X amžiaus keliautojų pasakojimų. Spėjama, kad seniausios šokio formos buvo religinių apeigų kilmės, atliekamos tam tikrų gamtos ciklų, metų laikų ar apeigų metu. Vėliau lietuvių liaudies šokiai tapo neatsiejami nuo kaimo švenčių, kalendorinių ritualų, vestuvių ir kitų susibūrimų. Šokiai perteikė kasdienybę - nuo darbo imitacijos iki flirtuojančių porinių judesių ar žaismingų dialogų per judesį. Jiems būdingas aiškus ritmas, pakartojimai, nesudėtinga choreografija, kurią gali išmokti kiekvienas bendruomenės narys. XX a. pradžioje, formuojantis tautiniam sąjūdžiui, lietuvių liaudies šokiai buvo stilizuoti ir pradėti aktyviau rodyti viešuose pasirodymuose, ypač per dainų šventes ir kitus kultūrinius sambūrius. Šiandien lietuvių liaudies šokiai vis dar gyvi ir aktualūs - jie perduodami iš kartos į kartą, išlaikydami svarbiausius tautos kultūros elementus. Tačiau greta to vis dažniau ieškoma būdų, kaip šią tradiciją pateikti šiuolaikiškai, įdomiai ir įtraukiančiai įvairaus amžiaus žiūrovui. Vienas iš tokių pavyzdžių - valstybinio ansamblio „Lietuva“ projektas „Šoka Lietuva“, kuris suburia bendruomenes tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje, skatina skirtingo amžiaus žmones - nuo vaikų iki senjorų - šokti ir dalyvauti bendroje kūryboje.
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
Valstybinio ansamblio „Lietuva“ indėlis
Vienas ryškiausių pastarųjų metų ansamblio „Lietuva“ projektų - teatralizuotas koncertas „Per amžius“, skirtas Dainų šventės šimtmečiui. Šis kūrinys - tarsi muzikinė ir choreografinė laiko kelionė, jungianti istorinį atminimą su šiandienos emociniu išgyvenimu. Čia susipina pirmosios Dainų šventės kūriniai su šiuolaikiniais sprendimais, atskleidžiančiais šimtmečio tėkmėje užfiksuotas vertybes: bendrystę, pasididžiavimą savo šaknimis ir tautinį identitetą. Tokie šokiai kaip „Kupolinis“ ar „Vestuviniai šokiai“, choreografiškai išgludinti dar ansamblio įkūrimo metais, čia įgauna naują formą - kartu su šiuolaikine šviesa, muzika ir dramaturgija jie pasakoja apie tautos dvasios tvarumą. Tuo tarpu ansamblio aukso fondas - „Paveldo“ kūrinių programa - yra ilgamečio darbo rezultatas, kuris pristato per dešimtmečius sukauptą choreografinį lobyną, atstovaujantį autentiškiausioms lietuvių liaudies šokio vertybėms. Čia skamba į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą įtrauktos sutartinės, atliekamos originaliais lietuvių liaudies instrumentais, o šokiai išsiskiria ritminiu tikslumu, liaudišku žaismingumu ir autentiškais kostiumais. Tačiau net ir čia - tradicijoje - atsiranda erdvės šiuolaikinei sceninei kalbai: naudojamos subtilios šviesų, scenografijos ir kompozicinės dinamikos priemonės, kurios padeda žiūrovui geriau įsigilinti į šokio istoriją ir kontekstą.
Šokio įvairovė: nuo čarlstono iki pilvo šokio
Šokis yra nuolat besikeičianti meno forma, kuri įgauna įvairių pavidalų skirtingose kultūrose ir laikmečiuose. Nuo energingo čarlstono iki jausmingo pilvo šokio - kiekvienas stilius turi savo unikalią istoriją ir reikšmę.
Čarlstonas: riaumojančių dvidešimtųjų simbolis
Vienas iš labiausiai žinomų džiazo šokių - čarlstonas - visame pasaulyje išgarsėjo beveik prieš šimtmetį ir išliko kaip nerūpestingų riaumojančių dvidešimtųjų įkūnijimas. Šis šokis gimė miesto juodaodžių bendruomenėje ir greitai buvo mėgdžiojamas baltųjų artistų, kurie pristatė jį platesnei Niujorko ir viso pasaulio publikai. Čarlstonui būdingas tom-tom ritmas, apibūdinamas kaip mostas Buck and Wings šokyje, tik šokėjas žingsniuoja į priekį ir atgal, o ne į šoną. Dažniausiai tai daroma be muzikinio akompanimento ir plojant rankomis į antrą-ketvirtą taktą. Teigiama, kad jį į Niujorką atvežė juodaodžiai, anksčiau gyvenę Čarlstone, Pietų Karolinos valstijoje. Manoma, kad šį šokį pirmą kartą sušoko juodaodžiai, žinomi kaip geechee.
Pilvo šokis: paslaptys ir legendos
Pilvo šokis yra apipintas legendomis. Viena iš jų pasakoja, kad vienąkart po jaunos šokėjos apdarais įlėkė bitė, kurią paviliojo merginos aromatas. Kad išsivaduotų nuo įkyraus vabzdžio, mergina ėmė rangytis visu kūnu, energingai judinti klubus ir daryti judesius pilvu. Taip manoma ir atsirado pilvo šokis. Kita ritualinė legenda byloja, kad jei žmona kasmet vestuvių metinių dieną šoka šį šokį savo vyrui, vadinasi, ji lieka tokia pat jauna, patraukli ir geidžiama net metams bėgant.
Šokis, įvairiose šalyse vadinamas skirtingai, nors dažniausiai naudojamas Belly dance. Išties yra ginčinamasi, kur ir kaip šokis atsirado, pagal vieną labiausiai paplitusių versijų šokio gimtine vadinama Azija, būtent čia šis šokis turėjo sakralinę reikšmę. Azijoje pilvo šokis buvo moters motiniško prado garbinimo ceremonijos dalis, šis ritualas buvo atliekamas būsimo kūdikio gimimo garbei. Pilvo šokis plito Artimųjų ir Vidurinių Rytų šalyse, Viduržemio jūros regione, Graikijoje, Indijoje, Romoje ir apskritai Europoje.
Taip pat skaitykite: Patarimai verčiant gimtadienio sveikinimus
Pilvo šokio istoriją tyrinėjantys istorikai mano, kad jo šaknys glūdi gilioje senovėje, kai buvo itin garbinamas moterų vaisingumas. Jo simbolis - pilvas - buvo garbinamas Graikijoje, Kipre, Artimuosiuose Rytuose, Vakarų Azijoje. Egipte religiniuose ritualuose dalyvavusios pilvo šokėjos, taip pat atlikdavusios ir prostitučių vaidmenį, buvo laikomos garbingomis miestelių pilietėmis.
Lietuvių liaudies choreografija: žanrai ir ypatumai
Kaip ir kitos kūrybos rūšys, choreografija visuomet buvo labai susijusi su liaudies buitimi, darbu ir papročiais. Lietuvių liaudies choreografija, atsiradusi žiloje senovėje, formavosi darbo bei visuomeninio gyvenimo procese. Šokis buvo neatskiriamas svarbesnių žmogaus gyvenimo įvykių palydovas. Lietuvių liaudies choreografija įprastai skirstoma į tris skirtingos struktūros žanrus: šokius, ratelius ir žaidimus. Atsižvelgiant į svarbiausius choreografinių kūrinių elementus, lietuvių liaudies choreografija skirstytina į keturis žanrus: sutartinių šokius, šokius, šokamuosius žaidimus ir ratelius.
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje lietuvių liaudies šokiai, rateliai ir žaidimai buvo šokami bet kurio pasilinksminimo metu. Be savo pramoginės paskirties, dalis lietuvių liaudies choreografijos kūrinių dar buvo išlaikiusi ir tam tikrą apeiginę funkciją. Jie buvo šokami per darbo pabaigtuves, šeimos arba kalendorines šventes. Senovės lietuviai tikėjo, kad tam tikri ką nors imituojantys veiksmai gali duoti norimų rezultatų - iššaukti lietų, nulemti medžioklės sėkmę, padėti laimėti kovą ar išvengti įvairių nelaimių, permaldauti gamtos jėgas, padaryti jas palankias žmogui.
Rašytiniuose šaltiniuose seniausios žinios apie apeiginę choreografiją yra susijusios su laidotuvių apeigomis. Giminės ir artimieji eidavo į kapines, nešdavosi ten pieno, atmiešto medumi bei alumi, ir už mirusiųjų vėles puotaudavo bei šokdavo, pritariant trimitams ir būgnams. Anglosaksų keliautojas Vulfstanas, aprašydamas baltų genčių laidojimo papročius, nurodo, kad prie numirėlio buvo geriama ir žaidžiama, kol kūną sudegindavo.
Nuo pat gimimo dienos žmogaus gyvenimas praeityje buvo apipintas gausybe magiškų apeigų, kurios tariamai turėjo lemti jam gerą ir laimingą gyvenimą. Vestuvės senovėje buvo apipintos įvairiausiomis magiškomis apeigomis, kurių vienos turėjo apsaugoti jaunuosius nuo galimų nelaimių, kitos - lemti vaisingumą, turtą ir meilę.
Lietuviškai pirmasis apie šokius informavo literatūros klasikas Kristijonas Donelaitis. Aprašydamas metų laikus autorius „svodbos česnyje” meniškais vaizdais perteikė lietuvišką šokimo būdą, nuotaiką, muziką. Vertingų duomenų apie liaudies šokius randama XIX a. lietuvių ir kitataučių (lenkų, vokiečių) veikaluose.
XIX a. minimi tokie ratelių ir šokių pavadinimai kaip „Paduškėlė”, „Anglėza”, „Zuikutis”, „Mieželis”, „Gegutė”, „Melnikas”, „Blezdingėlė”, „Avietėlė”, „Lenciūgėlis”, „Kepurinė”, „Skepetinė”, „Žvirblis”, „Duja”, „Kepurnikas”, „Aguonėlė”, „Šalabanas”, „Žydas”. Užrašyti žaidimų pavadinimai - „Puodus degti”, „Kopūstą kirsti”, „Ridiką rauti”, „Šešką gaudyti”, „Teterviną mušti”, „Vilko uodegą traukti”. XIX a. mums paliko apie 100 šokių ir ratelių pavadinimų.
Kadrilio šaknys Anglijoje plito per Prancūziją po visą Europą. Lietuvoje kadrilis paplito XIX a., kaimas pradėjo jį šokti nusižiūrėjęs į dvarą. Aukštuomenės dvare šokami kadriliai iš pradžių buvo gana sudėtingi, buvo ir kelios privalomos figūros, bet vėliau šokis demokratėjo. Nors paprastų žmonių perimtas išlaikė pagrindines formas ir kompozicinius elementus, šokantieji prisitaikė savo galimybėms bei poreikiams, atsirado ir naujų figūrų.
Priešingai kadriliams, kurie po Europą XVIII a. sklido per dvarus, valsas plito tarp paprastų žmonių, aukštuomenė į jį žiūrėjo neigiamai ir tik XIX a. jis užkariavo sales, pasidarė grakštesnis, plastiškesnis. Lietuvoje valsas pasirodė apie XIX a. vidurį, šiek tiek aplenkęs polką. Valsą šokdavo nevienodai ir pagal šokimo būdą vadindavo „didvalsiu”, „apvalciumi”, „dvižingsniu valsu”. Valsas buvo mėgstamas ir mielai šokamas įvairiuose pasilinksminimuose, tik pastaraisiais dešimtmečiais jį nurungė įvairiausi trumpaamžiai mados šokiai, ir dabar reta jaunimo, mokančio šokti valsą.
Panašaus likimo gali sulaukti ir polka, įgijusi „pilietybę” lietuvių liaudies choreografijoje, polkos žingsnis ir polka pasidarė daugelio lietuvių liaudies šokių pagrindas, dažnas jis ir rateliuose. Atsiradusią apie 1830 m. Čekijoje polką jau po poros dešimtmečių šoko visoje Europoje, o dar po dešimtmečio - ir Lietuvoje. Kaip ir kiekvienas šokis, taip ir polka, keliaudama per pasaulį, kiekvienoje tautoje įgijo savitų bruožų, kiekviena tauta šokį prisitaikė prie savo šokimo manieros, tradicijų.