Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie socialinį emocinį ugdymą ir teigiamą jo įtaką vaikų psichikos sveikatai. Tai procesas, per kurį vaikai įgyja žinių, susiformuoja vertybines nuostatas, gebėjimus ir įgūdžius, padedantis pažinti ir valdyti savo emocijas, jausti ir parodyti rūpestį kitais. Socialinis emocinis ugdymas padeda kurti ir palaikyti pozityvius tarpusavio santykius, išsikelti teigiamus tikslus ir jų siekti, priimti atsakingus sprendimus.
Socialinio emocinio ugdymo svarba
Socialinės emocinės kompetencijos - tai gebėjimai dirbti kartu su kitais, produktyviai mokytis, atlikti svarbiausius vaidmenis šeimoje, bendruomenėje, darbo vietoje. Yra nustatyta, kad mokymuisi daro įtaką daugybė socialinių ir emocinių veiksnių. Į mokyklą ateinantis neramus, baimingas ar besijaučiantis svetimas mokyklai vaikas - tai vaikas, kurio gebėjimas mokytis yra sumažėjęs. Mokykla, kurioje patyčios yra kasdienis reiškinys, nėra ta vieta, kurioje vaikai jaučiasi skatinami mokytis ir bręsti. Todėl socialinis emocinis ugdymas organizuojamas taip, kad vaikai ir suaugusieji.
Emocinio intelekto sąvoka apima gebėjimą jausti, suprasti kitų žmonių jausmus, valdyti nuotaiką bei kontroliuoti impulsus, susidoroti su frustracija bei kasdienio gyvenimo reikalavimais. Tyrimai rodo, kad emocinis intelektas - socialiniai ir emociniai įgūdžiai - daug svarbesnis vaiko sėkmei už kognityvinį intelektą, matuojamą IQ. Emocinį vaiko intelektą galima ugdyti visuose jo amžiaus tarpsniuose.
Kaip teigia Lekavičienė R, Antinienė D. (2012) aplinkinių žmonių ir savo emocijų pažinimas ir supratimas, jų valdymas bei kontrolė, empatija ir t.t. skatina efektyvų tarpasmeninį bendravimą, pozityviai veikia individualius sprendimus bei, apskritai, asmens psichologinį funkcionavimą. Todėl teigiama, kad emocinis intelektas yra gana patikimas asmeninio ir profesinio gyvenimo sėkmės rodiklis. Sėkmės susilaukiama tada, kai dėmesys skiriamas savęs pažinimui, lankstumui, savikontrolei, efektyviam konfliktų valdymui.
Kognityvinis intelektas (IQ) ir emocinis intelektas (EQ) koreliuoja, tačiau nėra susiję priežasties pasekmės ryšiais. Aukšto intelekto, išsilavinęs žmogus gali būti vienišas ir nelaimingas, nes nepakankamai išugdyti emociniai socaliniai gebėjimai, todėl santykiai su aplinkiniais gali būti komplikuoti. Galime stebėti ir atvirkščiai, žmogus, kuris baigė mokyklą žemais akademiniais įvertinimais ir nepasižymi aukštu intelektu, vėliau gali tapti itin sėkmingu verslininku ir kompanijos lyderiu.
Taip pat skaitykite: Socialinis darbas ir vaiko teisės
Šios išvardintos socialinės emocinės kompetencijos apima daugelio ankstesnių autorių tyrinėtas ir aprašytas socialines emocines kompetencijas (J.D.
Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie socialinį emocinį ugdymą, kuris laikomas viena veiksmingiausių geros vaikų psichikos sveikatos užtikrinimo ir smurto prevencijos priemonių. Pasak britų psichologo, psichoterapeuto, emocinio intelekto eksperto Stephen Neale, kartais net labiausiai išsivysčiusiose šalyse mokymo sistemos nėra subalansuotos. Per daug dėmesio skiriama loginio mąstymo vystymui ir per mažai emociniam intelektui. Tačiau labiausiai reikia lavinti limbinius smegenis (emocines smegenis). Būtent limbinė smegenų dalis yra atsakinga už visas mūsų emocijas, įsitikinimus, vertybes, hormonų pokyčius, sprendimų priėmimą ir elgesio pokyčius. Ji mūsų gyvenimui turi daug daugiau įtakos nei racionalioji mūsų smegenų dalis. Limbinė smegenų dalis gali apdoroti iki 6,000,000,000 bitų informacijos per sekundę, kai tuo tarpu už loginį mąstymą atsakinga smegenų dalis apdoroja tik iki 100 bitų informacijos per sekundę. S. Neal atkreipia dėmesį į tai, jog turime taip parengti mokymo programas, kad emocinis intelektas lydėtų kiekvieną pamokos aspektą.
Socialinių emocinių kompetencijų formavimasis ir įtaka gyvenimo kokybei bei mokymuisi. D. Goleman (2003) teigimu, šeima yra mūsų pirmoji emocinio gyvenimo mokykla: bendraudami su artimiausiais žmonėmis, mes mokomės suvokti savo pačių jausmus, į juos reaguoti, numatyti, kaip į juos gali reaguoti kiti, taip pat suprasti ir išreikšti savo viltis ir baimes. Iš visų emocinio intelekto įgūdžių gebėjimas sutarti su kitais labiausiai prisideda prie sėkmės ir pasitenkinimo gyvenimu jausmo. Socializacijos procesas prasideda nuo vaiko įgimto temperamento sąveikos su suaugusiojo reakcija į jį ir pasireiškia dar kūdikystės laikotarpiu (kūdikis bendrauja šypsniu, žvilgsniu). Ikimokyklinio amžiaus vaikai socialinių įgūdžių įgyja ne tiek iš suaugusiųjų, kiek iš sąveikos su kitais vaikais. Vaikystėje patirtas atstūmimas - vienas iš rizikos faktorių, kad paauglystėje vaikas gali prasčiau mokytis, turėti emocinių problemų, nusikalsti. Prasti socialiniai įgūdžiai ypač išryškėja, kada vaikai bando susidraugauti. Tokie vaikai nori dalyvauti kitų veikloje, bet pasirenka klaidingą taktiką. Populiarūs vaikai prie nepažįstamų bendraamžių linkę artėti palaipsniui, kontaktas paprastai pradedamas žodžiu (klausiant, komentuojant). Todėl užsimezgusias vaikų draugystes būtina vertinti rimtai. Svarbu, kad suaugęs žmogus sudarytų sąlygas vaikui bendrauti su bendraamžiais, leistų ieškoti tinkamų komunikavimo būdų (klysdami vaikai aptinka, kurie būdai yra veiksmingi), rodytų asmeninį pavyzdį. Šeimyniniai pokalbiai - vienas iš pagrindinių būdų mokyti vaikus socialinio komunikavimo. Kuo anksčiau vaikas girdi, kad šeimoje pagarbiai, mandagiai bendraujama (išklausoma, domimasi kitu, paisoma nuomonės, dalyvaujama pokalbyje), atspindimi kito jausmai, kreipiamas dėmesys į visus, tuo anksčiau tą pradeda taikyti komunikuodamas su bendraamžiais. Humorui šeimoje taip pat turėtų būti skiriama pakankamai dėmesio ir laiko. Lengviausias būdas - tiesiog drauge žaisti: kurti juokingus pasakojimus, dainas, maivytis, kvailioti. Humoras suteikia vaikams galimybę tvarkytis su stresu, nerimu, pykčiu, gali padėti išreikšti tai, ką sunku pasakyti. Vertinga skatinti vaikus juokauti ir pastebėti humorą net sunkiomis gyvenimo aplinkybėmis. Kušlevič - Veršekienė D., Pukinskaitė R. (2009) nagrinėjusios paauglių emocinį intelektą, pastebi, jog patiriami sunkumai paauglystėje iš dalies priklauso nuo emocinio intelekto lygio, individualių vaiko savybių, jo aplinkos, socialinės kompetencijos, neigiamų aplinkos įvykių, jų reikšmingumo bei jų pasikartojimo dažnio. Iš tėvų ir mokytojų surinkta daug informacijos, akivaizdžiai patvirtinančios, kad nemaža dalis paauglių yra emociškai pažeisti: yra vieniši ir kenčia nuo depresijos, jaučia stiprų pyktį, negali valdyti emocijų, yra nervingi, linkę nerimauti, impulsyvūs ar net agresyvūs. Autorių atlikto tyrimo metu nustatyta, kad bendras emocinis intelektas (EQ), adaptyvumas, tarpasmeninių santykių ir asmens vidiniai gebėjimai yra teigiamai statistiškai reikšmingai susiję su geresniais mokymosi laimėjimais. Geriau besimokantys paaugliai dažniau jaučiasi laimingi, jie efektyviau prisitaiko prie pokyčių, geriau susitvarko su kasdien iškylančiomis problemomis, jų geresni tarpasmeniniai santykiai. Autorių teigimu, sėkmę mokykloje lemia ne tiek vaiko žinios ar ankstyvi skaitymo įgūdžiai, kiek emociniai ir socialiniai įgūdžiai: pasitikėjimas savimi, domėjimasis aplinka, žinojimas, kokio elgesio iš tavęs laukia kiti ir kaip susivaldyti, kai nori pasielgti netinkamai, gebėjimas išlaukti, laikytis nurodymų, kreiptis į mokytojus pagalbos, mokėti išreikšti poreikius ir sutarti su kitais vaikais. Lietuvos gyventojų savivertės lygis ir laimės pojūtis yra vienas žemiausių visoje Europoje. Moksliškai įrodyta, kad šie du dalykai yra tiesiogiai susiję. Pagrindiniai žmogaus socialiniai emociniai gebėjimai, tokie kaip savivertė ir pagarba kitam išsivysto mokykliniame amžiuje ir daro esminę įtaką tolimesniam asmenybės formavimuisi ir elgesiui. Lietuvos pedagogų sąmoningumas socialinio emocinio ugdymo ir saviugdos tema yra minimalus. Čedavičienė D. (2008) pastebi, jog mokymo programos yra gana perkrautos dalykų, keičiasi jų turinys ir temos, todėl nenuostabu, kad mokytojai jaučiasi labai apkrauti ir nesiryžta skirti laiko dar vienam papildomam dalykui. Be to, tikriausiai jokiu kitu atveju mokytojo darbo kokybė nėra tokia svarbi, kaip programose ugdančiose socialines emocines kompetencijas, nes jau pats mokytojo elgesys klasėje yra emocinės kompetencijos arba trūkumo pavyzdys. Ne kiekvieno mokytojo temperamentas tinka tokioms pamokoms vesti, ne kiekvienas gali ir nori kalbėti apie jausmus. Iš pradžių nedaug mokytojų noriai imasi mokytis naujo dalyko, kuris atrodo toks neįprastas, palyginti su kasdieniu darbu. Lam C. (2014) nurodo gero mokytojo bruožus, kurie, savo ruožtu, lemia mokytojo socialines emocines kompetencijas bei siejasi su Neale S., Spencer-Arnell L., Wilson L.
Svarbu pažymėti, jog pedagogų ir tėvų socialinio emocinio intekto ugdymui didinant jų socialines emocines komepetencijas reikalinga sisteminė pagalba ir parama. Pačios geriausios socialinio emocinio ugdymo programos vaikams gali būti neefektyvios vien todėl, kad, pedagogo asmenybės elgesys ir asmenininės vertybės kontrastuos su programos nuostatomis, jei kalbėdamas apie empatiją, jis pats jos nejaus, jei mokydamas vaikaus pagarbos jiems nerodys savo elgesiu. Ne veltui yra sakoma, jog vaikai pirmiausia mokosi iš pavydžio. Galime stebėti kaip skiriasi klasės vaikų elgesys ir tarpusavio santykiai priklausomai nuo mokytojo santykio su jais. To negalime išugdyti teorinėmis žiniomis, reikalinga patyriminė praktika, kurios rezultatu bus žinojimas ir patyrimas tapęs asmenybės savastimi. Kaip pastebi Kunickienė R., Neale S. (2015), nors Lietuvos švietimo sistemą nuolat lydi įvairios reformos, tačiau realių pokyčių gyvenimo ir ugdymo kokybėje nėra (veikiau stebima mažėjimo, blogėjimo tendencija). Siekiant išspręsti kilusius sunkumus, mokykla turi veikti kaip sutelkta bendruomenė.
Socialinio emocinio ugdymo metodai darželyje
Socialinis emocinis ugdymas darželyje apima įvairius metodus ir programas, skirtas vaikų emocinei savijautai ir socialiniams įgūdžiams ugdyti. Štai keletas pavyzdžių:
Taip pat skaitykite: Socialinės įtraukties skatinimas globos namuose
- Aktyvių ugdymo metodų taikymas: Skatinamas aktyvus vaikų dalyvavimas ugdymo procese, atsižvelgiant į jų individualius gebėjimus ir poreikius.
- Dėmesys socialinių emocinių įgūdžių ugdymui: Ugdymo programose integruojamos veiklos, skirtos vaikų savimonei, savitvardai, socialiniam sąmoningumui, tarpusavio santykiams ir atsakingų sprendimų priėmimui ugdyti.
- Sėkmingas socialinio - emocinio ugdymo (prevencinių) programas diegimas: Taikomos įvairios programos, tokios kaip "Zipio draugai" ir "Kimochis", kurios padeda vaikams suprasti ir valdyti savo emocijas, kurti pozityvius santykius ir spręsti konfliktus.
Konkretūs metodai ir priemonės
- Minčių lietus arba proto šturmas: Šis metodas skatina vaikus laisvai reikšti savo mintis ir idėjas, padeda jiems geriau suprasti savo ir kitų požiūrį.
- Vaidmenų atlikimas: Vaikai vaidina įvairias situacijas, mokosi atpažinti ir reaguoti į skirtingas emocijas.
- Žaidimai: Žaidimai yra puikus būdas ugdyti vaikų socialinius įgūdžius, mokyti juos bendradarbiauti, dalintis ir spręsti problemas.
- Kimochis žaislai: Tai nuotaikingi personažai su minkštomis jausmų pagalvėlėmis, kurie išmokys vaikus suprasti bei valdyti savo emocijas.
- Naratyvinis žaidimas: Savo esme, naratyvinis žaidimas yra bendras čia ir dabar išgyvenamo siužeto kūrimas, bet jokiu būdu ne žinomos pasakos dramatizavimas. Naratyvinis žaidimas sujungia žaidimą ir pasakojimą į visumą. Naratyvinis žaidimas - tai interpretacinė veikla ir svarbiausia čia yra kiekvieno vaiko individualus, asmeninis požiūris į įvykius.
- Veiksmingų klausimų metodas: Užduodami klausimai, kurie padeda vaikui išsakyti patiriamas emocijas.
- Diskusijos, disputo metodas: Skatinamas vaikų gebėjimas reikšti savo nuomonę, argumentuoti ir išklausyti kitus.
Programos, skirtos socialiniam emociniam ugdymui
- „Zipio draugai“: Programa moko darželinukus kalbėti apie jausmus, padeda jiems įgyti socialinių bei emocinių sunkumų įveikimo gebėjimų.
- „Kimochis“: Socialinio- emocinio intelekto ugdymo programa. Ji ugdo penkias socialines ir emocines kompetencijas: savęs pažinimą, savęs valdymą, socialinį pažinimą, santykių kūrimo įgūdžius, atsakingų sprendimų priėmimą ir remiasi charakterį ugdančiomis savybėmis: pagarba, atsakingumu, atsparumu, atjauta ir geranoriškumu.
Socialinio emocinio ugdymo įtaka vaikui
Socialinis emocinis ugdymas darželyje turi didelę įtaką vaiko asmenybės formavimuisi ir tolimesniam gyvenimui. Vaikai, kurie dalyvauja tokiose programose:
- Lengviau sprendžia savo gyvenimo uždavinius.
- Geba atpažinti savo jausmus.
- Lengviau susiranda draugų.
- Padeda formuotis brandžiai asmenybei.
- Geba valdyti savo elgesį.
- Geba reguliuoti savo emocijas.
- Geriau valdo jausmus, neleidžia, kad jie jį valdytų.
- Lengviau prisitaiko prie socialinės aplinkos pasikeitimų ir sukuria palankius socialinius ryšius.
- Geba spręsti problemas, konfliktus.
- Geba būti empatišku.
- Geba susidoroti su stresu ir įveikia sunkumus.
- Turi gerus komunikavimo įgūdžius.
- Tampa atsakingesnis, rūpestingesnis, laimingesnis.
Aplinka, skatinanti socialinį emocinį ugdymą
Svarbu sukurti aplinką, kurioje vaikas jaučiasi saugus, mylimas, pripažintas, kurioje jaučia suaugusiųjų rūpestį, kurioje jaučia bendraamžių grupės priėmimą, kurioje keliami jo brandą atitinkantys reikalavimai, kurioje vertinamos vaiko pastangos, kurioje nejaučiama baimės suklysti, kurioje išryškinamos dominuojančios ugdymosi bendruomenės vertybės.
Iššūkiai ir problemos
Nepaisant socialinio emocinio ugdymo svarbos, darželiuose susiduriama su įvairiais iššūkiais:
- Ugdymo įstaiga nenumato galimybių ugdyti vaikų emocinį intelektą.
- Ne visada bendradarbiaujama su tėvais, kitais bendruomenės nariais.
- Daugiau dėmesio skiriama kitų įgūdžių plėtojimui.
- Nepakanka žinių apie socialinį - emocinį ugdymą, bei jo ugdymo galimybes.
- Per didelis vaikų skaičius grupėje.
- Perkrautos ugdymo programos.
- Nuolatiniai tėvų tarpusavio nesutarimai, pykčiai, barniai.
- Tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai, bendravimo stilius.
- Šeimos moralinė, kultūrinė atmosfera.
- Pedagogo profesinės kompetencijos.
- Pedagogo vidinės savybės.
- Tėvų auklėjimo stiliai.
- Pedagogo ugdymo stilius.
- Tėvų išsilavinimas.
- Tėvų tarpusavio nesutarimas kaip auklėti vaikus.
- Tėvų asmeninė patirtis vaikystėje.
- Pedagogo vertybės, požiūriai.
- Bet kokios formos smurtas artimoje aplinkoje (šeimoje).
- Socialinių ir emocinių vaiko poreikių netenkinimas šeimoje.
- Atsiskyrimas nuo vieno ar abiejų tėvų dėl skyrybų, darbo migracijos, tėvystės teisių netekimo ir kt.
- Vieno ar abiejų tėvų priklausomybės.
- Šeimoje vyraujantys emociniai santykiai.
- Ugdymo tikslai ir programos, neatitinkančios individualių ugdytinio galių ir poreikių.
- Inovatyvių, vaikui patrauklių ugdymo metodų taikymo trūkumas.
- Nepalankus ugdymo institucijos psichologinis klimatas.
- Nepalankus grupės psichologinis klimatas.
- Prasti pedagogų ir ugdymo institucijos administracijos santykiai.
- Prasti pedagogų tarpusavio santykiai.
- Nepakankamai užtikrinamas vaiko saugumo poreikis ugdymo institucijoje.
- Švietimo pagalbos specialistų trūkumas ugdymo institucijoje.
Kaip skatinti socialinį emocinį ugdymą?
- Skatinimas vaikus išsakyti savo emocijas, mokyti kalbėti apie savo jausmus.
- Veiklų organizavimas, kuriose būtų kalbama apie emocijas, mokoma jas atskirti.
- Neigiamų vaikų emocijų ignoravimas, taip siekiant efektyvesnio nuraminimo būdo.
- Mokymas vaikus tinkamais būdais reikšti įvairias kylančias emocijas.
- Papasakoti apie vaiko netinkamą elgesį kitiems grupės vaikams, taip parodant, ko negalima daryti.
- Pastebėti įvairias vaiko emocijas, pasikalbėti, taip parodant, jog vaikas suprantamas.
- Tam tikrų taisyklių, susijusiu su emocijų raiška, sudarymas.
- Savo pavyzdžio rodymas.
- Įvertinti ugdymo procese dalyvausiančių vaikų socialinių - emocinių gebėjimų lygį ir atsižvelgti į jį.
- Įvertinti jų pasiekimus ir stiprybes.
- Nustatyti, kokių socialinių emocinių gebėjimų yra stokojama ir kokius reikia ugdyti.
- Visada atkreipti dėmesį į vaiko reiškiamas emocijas. Kalbėtis, išklausyti.
- Užduoti klausimus, kurie padeda vaikui išsakyti patiriamas emocijas
- Stengtis nukreipti vaiko dėmesį pasitelkiant įvairias priemones.
Taip pat skaitykite: Vaiko gyvenamoji vieta
tags: #socialinis #emocinis #ugdymas #darzelyje #issukiai #aukletojui