Vėjaraupiai yra labai užkrečiama virusinė infekcija. Ligą sukelia Varicella zoster virusas (VZV), kuris priklauso herpes virusų šeimai. Ši liga dažniausiai pasireiškia vaikystėje, tačiau gali užsikrėsti ir suaugusieji. Nėštumo metu vėjaraupiai gali kelti rimtą pavojų tiek motinai, tiek vaisiui. Šiame straipsnyje aptarsime vėjaraupių simptomus, rizikas nėštumo metu, prevencijos būdus ir gydymo galimybes.
Kas yra vėjaraupiai?
Vėjaraupiai - tai ūmi infekcinė liga, kuriai būdingas pūslelinis bėrimas ir karščiavimas. Vėjaraupius sukelia Varicella zoster virusas (VZV), dar vadinamas Human herpes virus 3. Užsikrėtus šiuo virusu, dažniausiai susergama vaikystėje, pasak Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro apie 90% atvejų užsikrečiama iki 15 metų amžiaus, o persirgus įgyjamas ilgalaikis imunitetas. Sergantis asmuo gali turėti net iki 500 pūslelių. Bėrimas nusėja visą kūną bei gali išplisti į burnos gleivinę, viršutinius kvėpavimo takus, akių junginę.
Kaip plinta vėjaraupiai?
Vėjaraupiai yra labai lengvai užkrečiama virusinė liga, plintanti iš žmogaus žmogui, dažniausiai šaltuoju metų laiku. Pagrindinis užsikrėtimo kelias - oro lašelinis, kai virusas perduodamas kalbant, čiaudint ar kosint. Vėjaraupiais užsikrėsti galima ir tiesioginio kontakto būdu, palietus infekuoto žmogaus odos bėrimo pūsleles, pūslelių išskyromis suteptus rūbus, daiktus. Virusas plinta labai greitai - užtenka pabūti vienoje patalpoje su sergančiuoju, kad užsikrėstumėte.
Vėjaraupiais galima užsikrėsti ir nuo žmogaus, sergančio juostine pūsleline, jei kontaktuojama su jo bėrimu. Nors liga dažniausiai plinta tarp 2-8 metų amžiaus vaikų grupių, užsikrėsti gali bet kokio amžiaus žmogus, jei anksčiau nesirgo vėjaraupiais arba nebuvo paskiepytas.
Kada pasireiškia pirmieji ligos požymiai po užsikrėtimo?
Laikotarpis nuo užsikrėtimo iki pirmųjų ligos požymių, kitaip vadinamas inkubaciniu periodu, užtrunka apie 2 savaites (gali svyruoti 10-21 d.). Nors per šį laiką žmogus dar nejaučia jokių simptomų, paskutinėmis inkubacinio laikotarpio dienomis jis jau tampa užkrečiamas aplinkiniams - užkrečiamasis laikotarpis prasideda likus 1-2 dienoms iki bėrimo atsiradimo ir trunka dar apie 5 dienas po to - iki kol visos pūslelės pasidengia šašais. Dėl šios priežasties vėjaraupiai dažnai ima plisti netikėtai, tam tikrose žmonių grupėse, nes užkratas perduodamas dar nežinant ar nesuprantant, kad žmogus serga.
Taip pat skaitykite: Skiepijimo nuo hepatito svarba
Sergantis vėjaraupiais žmogus gali platinti ligą prieš 1 - 2 d. iki atsirandant bėrimams ir tęstis iki tol, kol bėrimai virsta šašeliais (iki 5 - 7 dienų). Kai žaizdelės pasidengia šašais, jos jau nebėra pavojingos. Ligonio šeimos nariams rizika užsikrėsti vėjaraupiais siekia 80 - 90 proc.
Vėjaraupių simptomai
Vėjaraupių eiga prasideda nuo bendrų simptomų - karščiavimo (iki 38-39 °C), nuovargio, galvos skausmo ar apetito praradimo. Netrukus, dažniausiai per 1-2 dienas po pirmųjų simptomų, atsiranda būdingiausias požymis - bėrimas. Iš pradžių ant veido, galvos odos, liemens pastebimos raudonos dėmelės, kurios greitai virsta mažomis pūslelėmis, užpildytomis skaidriu skysčiu. Šios pūslelės vėliau džiūsta ir pasidengia šašais.
Bėrimas dažniausiai plinta bangomis - kas kelias dienas atsiranda naujų bėrimų, todėl ant kūno vienu metu galima matyti skirtingų stadijų odos pažeidimus: dėmeles, pūsleles, šašus. Bėrimai gali būti visur - ne tik ant odos, bet ir burnos, akių gleivinėse, lytinių organų srityje.
Vėjaraupiams būdingas simptomas - pūslelinis bėrimas, šios pūslelės būna pripildytos skysčio, ilgainiui jos virsta šašais. Sergant vėjaraupiais vienu metu stebimi įvairūs bėrimo elementai - rausvos dėmelės, pūslelės, šašai. Bėrimas pirmiausiai pasirodo ant rankų, krūtinės, nugaros (dažniau pridengtose kūno vietose nei atvirose), vėliau išplinta po visą kūną, gali išberti ir gleivinę (burnos, akių vokų ar lytinių organų). Bėrimas tęsiasi savaitę. Bėrimų pūslelinę stadiją lydi intensyvus niežulys.
Vėjaraupių bėrimas dažniausiai atsiranda plaukuotoje galvos dalyje, ant veido, liemens, galūnių, gleivinės (burnos, akių, lyties organų). Beria bangomis kas 1-2 dienas, t. y. Vėjaraupių bėrimas paprastai tęsiasi apie 4-7 dienas. Visgi pagrindinis šios ligos simptomas yra pūslelinis bėrimas, kurį lydi stiprus niežulys. Vėjaraupiams būdingi įvairūs bėrimo elementai - rausvos dėmelės, vandeningos pūslelės, šašai.
Taip pat skaitykite: Nėštumas ir tymų vakcina: svarbi informacija
Kiek laiko sergama vėjaraupiais?
Vėjaraupiai paprastai trunka apie 7-10 dienų. Bėrimai formuojasi bangomis, o šašeliai dažniausiai nukrenta per 1-2 savaites nuo bėrimo pradžios.
Ar vėjaraupiai gali kartotis antrą kartą?
Labai retai, bet gali. Paprastai persirgus vėjaraupiais įgyjamas ilgalaikis imunitetas. Tačiau tam tikrais atvejais, ypač jei imunitetas nusilpęs, gali pasireikšti pakartotinė infekcija arba suaktyvėti virusas, sukeldamas juostinę pūslelinę, kuri skiriasi nuo vėjaraupių, bet yra to paties viruso sukelta.
Vėjaraupiai nėštumo metu: rizikos ir komplikacijos
Nėštumo metu vėjaraupiai ypač pavojingi tiek motinai, tiek vaisiui, tačiau rizika priklauso nuo to, kuriuo nėštumo laikotarpiu įvyksta užsikrėtimas. Imunosupresuoti asmenys, nėščiosios ir naujagimiai gali sirgti sunkesne ligos forma, kuri gali komplikuotis organų sistemų pažeidimu.
1-2 trimestras
1-2 trimestras (ypatingai 5-24 savaitė) yra laikotarpis, kuomet grėsmė vaisiui yra didžiausia - gali išsivystyti įgimtas vėjaraupių sindromas. Nors ši būklė pasitaiko retai, ji sukelia rimtus vystymosi sutrikimus, tokius kaip: galūnių, smegenų ir akių pažeidimus (pvz.: mikroftalmiją, kataraktą), odos randus, vidaus organų anomalijas, kartais - vaisiaus žūtį.
Jei nėščioji suserga vėjaraupiais per pirmą ir antrą nėštumo trimestrą, ypač 13 - 20 nėštumo savaitę - iki 2 proc. naujagimių gali gimti su įgimtų vėjaraupių sindromu. Jam būdinga mikrocefalija, katarakta, nepakankamai išsivysčiusios galūnės, randai odoje ir kt.
Taip pat skaitykite: Vakcinacijos rekomendacijos kūdikiams
Jei motina užsikrečia vėjaraupių infekcija ankstyvuoju nėštumo laikotarpiu (nuo 8 iki 20 sav.), vaisiui gresia įgimto vėjaraupių sindromo išsivystymo rizika. Šiam sindromui būdinga odos pažeidimai, neurologinės bei galūnių anomalijos, struktūriniai akių pažeidimai. Nėštumo metu motinos sergamumas vėjaraupiais taip pat yra susijęs su vėlesniu pūslelinės išsivystymu kūdikystėje. Epidemiologiniai duomenys rodo, kad skiepijimas nuo vėjaraupių sumažino motinos ir vaisiaus užsikrėtimo vėjaraupiais atvejų skaičių.
Pirmame ir ankstyvame antrame nėštumo trimestre pirminė VZV infekcija gali lemti neišnešiotumą arba įgimtą vėjaraupių sindromą, kuris nėra dažnas, pasitaikantis 1-2.8% moterų, kurios buvo infekuotos 12-20 nėštumo savaitę. Nustatyta, kad pažeidimas įmanomas ir iki 28-os nėštumo savaitės. Įgimtas vėjaraupių sindromas pasireiškia odos randais, galūnių hipoplazija, mikroftalmija, katarakta, mažu gimimo svoriu, protinės raidos atsilikimu, bloga sfinkterių kontrole, ankstyva mirtimi ir kt.
Atlikus ultragarsinį tyrimą 5-tą sav. po persirgtos infekcijos, galima stebėti šiam sindromui būdingus pakitimus: sutrumpėjusias galūnes arba galūnių malformacijas, krūtinės ląstos malformacijas, polihidroamnioną, vaisiaus vandenę ir kt. Taip pat matomi pakitimai smegenyse: ventrikulomegalija, hidrocefalija, mikrocefalija su polimikrogirija ir kt.
3 trimestras
3 trimestro metu, ypatingai jei motina suserga likus mažiau nei 5 dienoms iki gimdymo, naujagimis gali susirgti sunkia vėjaraupių forma. Dėl dar nesusiformavusio imuniteto kūdikiui gresia rimtos komplikacijos (plaučių, kepenų ar burnos gleivinės uždegimai, encefalitas) ar mirtis.
Jei būsima mama suserga likus daugiau kaip 5 dienoms iki gimdymo - naujagimis per placentą gauna ne tik virusą, bet ir apsauginius antikūnus, kurie sušvelnina ligos eigą. Jei būsimai mamai liga prasideda 5 dienos iki gimdymo ar 2 dienos po gimdymo, naujagimiai gali gimti sirgdami sunkia vėjaraupių forma. Negydant naujagimių mirštamumas siekia iki 30 procentų.
Jeigu nėščioji vėjaraupiais suserga baigiantis nėštumui, naujagimio pažeidimas priklauso nuo pirmųjų ligos požymių. Jeigu naujagimis suserga 5-10 dieną po gimimo, ligos eiga dažniausiai būna sunki: būdingi odos pažeidimai, diseminuotos intravaskulinės koaguliacijos sindromas (DIK), pneumonija, hepatitas ir kt.
Sunkios ligos rizika žymiai didesnė naujagimiams, gimusiems iki 28 nėštumo savaitės, kurių gimimo svoris < 1000 g. Nėščiųjų mirštamumas nuo vėjaraupių taip pat yra didesnis. Dažniausiai mirštama nuo kvėpavimo takų komplikacijų. Apskaičuota, kad 5-10% nėščiųjų suserga virusine pneumonija, kurios rizikos veiksniai yra rūkymas ir didelis bėrimo elementų skaičius (daugiau nei 100). Dažniausiai komplikacijos išsivysto ketvirtą ligos dieną ir vėliau.
Kaip įvertinti vaisiaus būklę?
Vaisiaus įgimto vėjaraupių sindromo riziką galima įvertinti atliekant vaisiaus kraujo arba amniono kraujo VZV-DNR tyrimą PGR metodu kartu su ultragarsiniu tyrimu vaisiaus anomalijoms nustatyti. VZV-DNRtyrimas PGR metodu yra jautrus tyrimas, paprastai atliekamas tarp 17 ir 21 nėštumo savaitės. Anatominis ultragarsinis įvertinimas turėtų būti atliekamas mažiausiai praėjus 5 sav.
Kada kreiptis į stacionarą?
Jeigu pneumonija progresuoja, atsiranda dusulys, neurologiniai simptomai, hemoraginis bėrimas arba kraujavimas, gausus bėrimas su gleivinių pažeidimu, nėščioji rūko, serga lėtine plaučių liga, anamnezėje yra vartojusi kortikosteroidus, nėščioji turi būti hospitalizuojama į stacionarą. Gydymas turėtų būti pradėtas per 24-72 val.
Vėjaraupių gydymas nėštumo metu
Daugeliu atvejų vėjaraupiai praeina savaime per 7-10 dienų, todėl specifinio gydymo dažniausiai neprireikia. Norint palengvinti simptomus, sveikatos priežiūros specialistas gali rekomenduoti niežulį mažinančias ir odos bėrimus prižiūrinčias priemones - pavyzdžiui, specialius losjonus ar pudras. Gydantis svarbu vengti bėrimų kasymo, kad būtų išvengta infekcijų ir randų, taip pat daug ilsėtis, vartoti pakankamai skysčių ir dėvėti švelnius, odos nedirginančius drabužius.
Vis dėlto tam tikroms rizikos grupėms - vyresniems nei 12 metų, nėščiosioms, žmonėms su nusilpusia imunine sistema ar patiriantiems komplikacijų - gali prireikti specialaus gydymo. Kiekvienu atveju tinkamiausią gydymo būdą gali nustatyti tik gydytojas, įvertinęs individualią situaciją. Todėl pajutus pirmuosius ligos požymius ar kilus įtarimams dėl vėjaraupių, būtina kreiptis į sveikatos priežiūros specialistą.
Prieš skiriant profilaktiką ir gydymą nėštumo metu, svarbu išsiaiškinti, ar nėščioji yra sirgusi vėjaraupiais anamnezėje, jeigu sirgusi, tuomet gydymas ir profilaktika netaikomi. Jeigu nėščioji nežino arba nėra įsitikinusi, kad sirgo, tuomet reikia atlikti serologinį tyrimą VZV IgG nustatyti.
Jeigu nėščioji neturi VZV IgG, rekomenduojama suleisti savitojo VZVIG per pirmąsias 96 val. po kontakto su infekcijos šaltiniu. Jei nuo kontakto praėjo daugiau nei 96 val. ir yra antrasis nėštumo trimestras, nėščioji serga gretutine plaučių liga, prieš nėštumą vartojo imunosupresantus, rūkė arba rūko, rekomenduojama skirti aciklovirą arba valaciklovirą.
Vėjaraupiams gydyti nėštumo metu gali būti skiriamas acikloviras ir valacikloviras. Valacikloviras nėštumo metu vartojamas kaip alternatyva. Acikloviras yra sintetinis nukleozidų analogas, inhibuojantis žmogaus herpes virusų replikaciją. Acikloviras lengvai praeina placentos barjerą, yra aptinkamas vaisiaus audiniuose, virkštelės kraujyje, amniono vandenyse. Jis gali inhibuoti viruso replikaciją, sumažinti transplacentinį viruso patekimą.
Jeigu nėščioji suserga vėjaraupiais likus 7 dienom iki gimdymo, gimusiam naujagimiui savitojo VZVIG skirti nereikia, skatinamas maitinimas krūtimi, izoliacija nereikalinga. Jeigu gimė neišnešiotas naujagimis, sergantis vėjaraupiais, turi būti skiriamas intraveninis acikloviras 20 mg/kg kas 12 val. Jeigu motina susirgo vėjaraupiais likus mažiau negu 7 dienos iki gimdymo, skiriamas savitasis VZVIG 125 g/10 kg kūno masės, kuris turi būti suleistas į raumenis per 24 val.
Vėjaraupių profilaktika
Geriausia apsauga nuo vėjaraupių - skiepai. Pasiskiepijus vėjaraupių vakcina įgyjamas pilnavertis ilgalaikis imunitetas. Ji apsaugo nuo sunkių ligos formų ir komplikacijų ne tik vėjaraupių, bet ir juostinės pūslelinės atveju. Vakcina nuo vėjaraupių pasižymi dideliu efektyvumu, todėl paskiepyti vaikai itin retais atvejais gali susirgti (dažniausiai suserga tie, kurių imuninė sistema sutrikusi).
Nuo vėjaraupių skiepijama gyva vakcina, kuri pasižymi dideliu efektyvumu, todėl paskiepyti vaikai itin retais atvejais gali susirgti (dažniausiai suserga asmenys, su sutrikusia imunine sistema), tuomet liga pasireiškia labai lengva forma (nežymus pabėrimas, neaukšta temperatūra ar visai nepasireiškia karščiavimas). Visus anksčiau nesirgusius vėjaraupiais vaikus vyresnius nei 12 mėnesių amžiaus (ypač lankančius darželius bei mokyklas ar sergantys lėtinėmis ligomis, imunodeficitais). Dažniausiai vėjaraupių vakciną rekomenduojama skiepyti antraisiais gyvenimo metais kartu su tymų - epideminio parotito - raudonukės (MMR) vakcina. Jei po kontakto su vėjaraupiais dar nepraėjo 72 val. Jei moteris planuoja nėštumą ir nėra sirgusi vėjaraupiais, skiepytis reikėtų prieš tris mėnesius, vėliausiai likus mėnesiui iki nėštumo, arba 1 mėn. po gimdymo.
Gyva susilpninta vėjaraupių vakcinarekomenduojama skiepyti vaisingo amžiaus vėjaraupiais nesirgusias moteris prieš planuojamą nėštumą arba po jo. Nėštumo metu skiepijimas nuo vėjauraupių negalimas, nes gyvos vakcinos yra kontraindikuotinos nėščiosioms.
Jeigu nėščioji turėjo kontaktą su sergančiuoju vėjaraupiais, o jos imuninis statusas nėra žinomas, turi būti atliekamas serologinis tyrimas VZV IgG nustatyti. Gavus neigiamą atsakymą, rekomenduojama suleisti savitojo VZVIG.
Kada skiepytis negalima?
Svarbu: skiepytis nuo vėjaraupių negalima nėščiosioms, taip pat asmenims, kuriems neseniai buvo perpiltas kraujas ar buvo skiriami imunoglobulinai. Rekomenduojama pasiskiepijus 1 mėn.
Bendrosios rekomendacijos
Vėjaraupiais užkrėsti galima tol, kol atsiranda naujų bėrimų kūne ir visi esami bėrimai nepasidengia šašeliais. Todėl šiuo laikotarpiu asmeniui rekomenduojama susilaikyti nuo lankymosi viešose vietose, darbo ar ugdymo kolektyvuose. Taip pat labai svarbu pasirūpinti tinkama higiena (praustis po tekančiu vandeniu, rengtis lengvais, orui laidžiais drabužiais, dažniau keisti juos ir patalynę, tinkamai vėdinti patalpas), palaikyti tausojantį gulimą režimą ir gerti daug skysčių, siekiant atstatyti skysčių balansą. Jokiu būdu negalima kasyti bėrimų, nes didėja rizika antrinės bakterinės infekcijos. Niežuliui slopinti skiriami specialūs tepalai, šaldantys bėrimus, mažinantys niežėjimą ir nepaliekantys randų. Esant išreikštam niežuliui gydoma antihistamininiais medikamentais. Briliantinės žalumos naudoti nerekomenduojama. Esant 38,5 °C ir aukštesnei temperatūrai, rekomenduojama vartoti karščiavimą mažinančius vaistus. Prieš tai būtina pasitarti su gydytoju, kadangi kai kurie vaistai gali turėti šalutinį poveikį (pavyzdžiui, aspirinas gali sukelti retą, bet pavojingą ligą - Reye sindromą).
Kiti prevencijos būdai
- Rankų higiena: Reguliarus ir kruopštus rankų plovimas yra vienas iš svarbiausių būdų užkirsti kelią infekcijos plitimui.
- Asmeninės higienos priemonės: Asmenys, turintys kontaktą su užkrėstaisiais, turėtų naudoti atskirus higienos reikmenis, pavyzdžiui, rankšluosčius, patalynę ir nesidalinti asmeniniais daiktais.
- Užkrėstų asmenų izoliacija: Asmenys, sergantys vėjaraupiais, turėtų likti namuose ir vengti kontaktų su kitais, ypač su imunodeficito turinčiais asmenimis, nėščiomis moterimis ir kūdikiais, iki visų pūslelių susidarymo plutelių.
- Švietimas apie vėjaraupius: Svarbu informuoti visuomenę apie vėjaraupių simptomus, plitimo būdus ir prevencijos metodus.
- Skatinimas skiepytis: Viešieji sveikatos specialistai turėtų skatinti vakcinaciją kaip efektyvų būdą užkirsti kelią ligai.
tags: #skiepai #nuo #vejaraupiu #nestumo #metu