Simonas Storpirštis - jaunosios kartos lietuvių aktorius, sėkmingai tęsiantis garsios Storpirščių giminės tradicijas. Gimęs 1986 metais, jis ne tik paveldėjo talentą iš savo tėvo, legendinio aktoriaus Arūno Storpirščio, bet ir pats tapo ryškia asmenybe Lietuvos teatro ir kino pasaulyje.
Ankstyvasis gyvenimas ir studijos
Simonas Storpirštis gimė 1986 m. Vilniuje. Augdamas menininkų šeimoje, jis nuo mažens buvo apsuptas teatro ir kūrybos atmosferos. Jo tėvas, Arūnas Storpirštis, buvo žinomas aktorius, o motina taip pat buvo susijusi su teatru. Tokia aplinka natūraliai paskatino Simoną domėtis aktoryste.
2010 m. Simonas baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaidybos (lėlininkų) kursą. Jo vadovais buvo patyrę pedagogai Algirdas Latėnas ir Gediminas Storpirštis, pastarasis - Simono dėdė. Studijos akademijoje suteikė jam tvirtą pagrindą ir paruošė profesinei karjerai.
Karjera Teatre
Nuo 2010 m. Simonas Storpirštis vaidina Jaunimo teatre, kuriame susitinka ne tik su dėde Gediminu Storpirščiu, bet ir su pusbroliu Ainiu. Šiame teatre jis sukūrė įvairių vaidmenų, įrodydamas savo universalumą ir talentą.
Svarbiausi Simono Storpirščio vaidmenys teatre:
Taip pat skaitykite: Simono Donskovo kūryba
- XXI amžiaus ŠĖPA
- Ūbas Caras, rež. Guašas
- Aldous Huxley, Puikus naujas pasaulis, rež.
- Miguel de Cervantes, Don Kichotas, rež.
- Asia Voloshina, Žmogus iš žuvies, rež.
- Jean Genet, Balkonas, rež.
- Ödön von Horváth, Vienos miško pasakos, rež. Teklė Kavtaradzė
- Apie baimes, rež.
- Hans Christian Andersen, Coliukė, rež.
- Marius von Mayenburg, Perplex, rež.
- Dea Loher, Pabaigos ugnis, rež. Lina Žutautė
- Kakė Makė ir pavogtas laikas, rež.
- Astrid Lindgren, Karlsonas, kuris gyvena ant stogo, rež. Bertolt Brecht
- Geras žmogus iš Sezuano, rež. Carlos Murillo
- Tamsos žaidimas, rež.
- Anton Chekhov, Vyšnių sodas, rež. Pawel Demirski
- Nesistebėk, jei kas nors ateis padegti tavo namų, rež.
- Otfried Preussler, Raganiukė, rež.
- Chuck Palahniuk, Kovos klubas, rež.
- Oleg Bogajev, Slaptoji dviratininkų draugija, rež.
- Arvydas Juozaitis, Širdis Vilniuje, rež.
- Dale Wasserman, Skrydis virš gegutės lizdo, rež. William Shakespeare
- Lady Macbeth, pagal „Makbetą“, rež.
- Pagal Kazį Binkį ir keturvėjininkų kūrybą, Keturiais vėjais, rež. Tomas Jašinskas
- Paolo Emilio Landi, Strip man show-viskas apie vyrus, rež.
Simonas Storpirštis vaidino spektaklyje „Geras žmogus iš Sezuano“ kartu su tėvu Arūnu ir dėde Gediminu Storpirščiais. Spektaklyje „Skrydis virš gegutės lizdo“ jis pasirodė su tėčiu ir dėde.
Emilija Latėnaitė-Beliauskienė prisimena Simoną Storpirštį iš vaikystės: „Spektaklyje yra epizodas, kai Simonas paduoda man pūkelį - atrodo, nieko ypatinga, bet man tas momentas toks asmeniškas. Tuomet ypač jaučiu tą nuo vaikystės mus siejantį ryšį. Jaunieji aktoriai suteikia gaivumo spektakliui, pačiam teatrui - atrodo, ką tik kartu su jais laikėme egzaminus, o dabar susitinkame scenoje.“
Spektaklyje „Keturiais vėjais“ Simonas Storpirštis vaidino Pasakotoją, kuris randa seną Kazio Binkio knygą ir atlieka tarpininko vaidmenį tarp publikos ir spektaklio vaizduojamo pasaulio.
Kinas ir Televizija
Simonas Storpirštis taip pat vaidina filmuose ir televizijos serialuose. Jis sukūrė vaidmenis serialuose „Kriminalistai“, „Nuovada“ ir kituose. Be to, jis įgarsina animacinius filmus.
Šeima ir Asmeninis Gyvenimas
Simonas Storpirštis yra vedęs Indrę, kuri taip pat yra aktorė ir dirba „Lėlės“ teatre. Jie susituokė 2019 m. rugpjūčio 3 dieną Vilniaus santuokų rūmuose. Pora augina du vaikus.
Taip pat skaitykite: Simonas Donskovas: gyvenimo kelias
Simonas pasakoja, kad su žmona Indre yra kartu nuo trečio kurso. Jis prisipažįsta, kad jam vis atrodė, jog turi nuo kažko bėgti, bet galiausiai suprato, kad Indrė yra jam skirtas žmogus.
Aktorius su šeima gyvena name sodų bendrijoje prie miško. Jis mėgsta leisti laiką su šeima ir rūpintis namais.
Dinastijos Tęstinumas
Simonas Storpirštis yra garsios aktorių dinastijos atstovas. Jo tėvas, Arūnas Storpirštis, buvo legendinis aktorius, o dėdė Gediminas Storpirštis - žinomas muzikantas ir aktorius. Simonas didžiuojasi savo šeimos tradicijomis ir stengiasi jas tęsti.
Simonas Storpirštis jau įprato girdėti klausimą, ar tikrai yra to Storpirščio, aktoriaus, sūnus. „O tada iškart dar perklausia - kurio?“ - nusijuokia.
Jaunimo teatre jis susitinka ne tik su tėčiu, bet ir su dėde Gediminu Storpirščiu bei pusbroliu Ainiu. Visus dinastijos atstovus netgi galima kartu išvysti scenoje - spektaklyje „Geras žmogus iš Sezuano“, o „Skrydyje virš gegutės lizdo“ - Simoną su tėčiu ir dėde.
Taip pat skaitykite: Storpirščio kūryba
Simonas jau įprato nuolat būti lyginamas su jais. „Kartais net supainioja - sako, kad matė mane spektaklyje, ir pamini pavadinimą pjesės, kurioje vaidina Ainis, - šypteli. - Nors mes išoriškai visai skirtingi. Tiesa, vienoje recenzijoje esu skaitęs, jog mūsų vaidybos stilius panašus… Aš manau, kad esame skirtingi tiek scenoje, tiek gyvenime.
Netektis ir Atsiminimai apie Tėvą
Lapkričio mėnesį sueis dveji metai, kai S. Storpirštis neteko tėčio, teatro scena - garsaus aktoriaus.
Ankstesniuose interviu S. Storpirštis pasakojo, jog kurį laiką jam vis dar mėgindavo paskambinti. Mėgino paskambinti ir dieną prieš interviu, tačiau ir vėl nesėkmingai.
„Kas nėra su tuo susidūręs, neįmanoma to jausmo paaiškinti. Mirtis mane lydi kone visą gyvenimą. Kai gimiau, jau neturėjau vieno senelio ir močiutės. Tuomet netekau kito senelio, mamos, kitos močiutės, galų gale - tėčio. Mirtis mane labai dažnai aplankydavo ir kiekvieną kartą patirdamas netektį suprantu, koks žiaurus yra tas žodis „niekada“. Tu niekada nebepamatysi to žmogaus. Taip, yra nuotraukos, mano tėčio atveju - ir vaizdo įrašai. Bandžiau prieš porą savaičių įsijungti laidą apie jį. Tik penkias minutes pažiūrėjau, ir viskas. Akys šlapios ir supratau, kad to daryti dar negaliu. Tos pačios laidotuvės. Tai yra sudėtingas dalykas. Tuomet pats gedi ir dar ateina penki šimtai žmonių, tau reiškia užuojautą, o tu turi visus juos išklausyti. Kiekvienas jų žodis - tarsi dūris. Kiekviena istorija apie tavo žmogų - kaip priminimas: viskas, nebėra. Po mamos netekties metus ar pusantrų nesupratau, kaip toliau gyventi. Po paskaitų, kurios baigdavosi dešimtą valandą, eidavau per pusę miesto pėsčiomis į kapus. Atrodė, taip reikia. Tai dariau kiekvieną vakarą pusantro mėnesio. Po tėčio mirties aš iš viso buvau išskridęs - nebeturėjau tikslo, turėjau vaiką, šeimą, bet save buvau nurašęs ir išmetęs. Maniau, kad niekam nesu reikalingas. Man visada lengviau padėti kitiems, o sau nežinojau, kaip padėti“, - sako aktoriumi taip pat tapęs žinomo aktoriaus sūnus.
Simonas Storpirštis prisimena tėvo žodžius: „Nereikia į nieką žiūrėti per daug rimtai, o ypač į save.“
Paauglystės Iššūkiai ir Kelias į Aktorystę
Simonas prisipažįsta, kad mokykla jo niekada netraukė. Jis visada rasdavo įdomesnės veiklos, nei ruošti pamokas. Buvo pusmetis, kai jis mokykloje taip ir nepasirodė.
„Būtų galima filmo scenarijų parašyti, kokioje melo karalystėje tuo laiku gyvenau. Nuo rugsėjo iki sausio, kai mane jau prigavo, kiekvieną rytą atsikeldavau, išsiruošdavau ir išeidavau į mokyklą. Iš tiesų - į Bernardinų sodą ir iki devintos valandos sukdavau ratus. Kartais būdavo ir daugiau nelankančių bendraminčių, kartais - tik aš vienas. Žiema buvo šalta, pasitaikydavo, kad paspausdavo ir dvidešimt laipsnių. Sulaukdavau, kol Rotušės aikštėje atidarys pieno barą, ten nusipirkdavau pigiausią bandelę, sušildavau ir laukdavau, kada pradės veikti kompiuterinė. O ten atsisėdi ir žaidi kompu iki pamokų pabaigos, kai jau gali grįžti namo. Grįžęs mamai papasakoji kokią istoriją, kaip sekėsi mokykloje, ir sėdi prie kompiuterio žaisti toliau.
Augau pavojingu metu - aišku, kiekviena karta gali sakyti, kas jos metas pilnas pavojų. Vieniems tai - alkoholis, kitiems - narkotikai, tretiems - azartiniai žaidimai. Kaip tik mano paauglystėje suklestėjo internetas, mieste atsidarė kompiuterinės - o jose prie kompiuterių ištisomis dienomis sėdėdavo ir žaisdavo krūvos tokių kaip aš.
Tėčiui buvo kilę įtarimų - vis norėdavo patikrinti mano pažymių knygelę. Sukausi kaip įmanydamas, buvau priprašęs bičiulės jam paskambinti, prisistatyti auklėtoja ir pasakyti, kad Simonas puikiai mokosi, o pažymių knygelė bus kitą mėnesį. Kai nebepakako pasiaiškinimų, kad, tarkim, auklėtoja pažymių knygeles surinko ir netikėtai susirgo, tėtis nutarė palydėti mane iki mokyklos ir su ja pasikalbėti. Prie pat mokyklos durų įtikinau jį sukti atgal - neva mokytoja labai užsiėmusi ir tik supyks… Jau vėliau tėtis pripažino, kad visas tas pusmetis buvo vienas geresnių mano vaidmenų…
Viskas išaiškėjo, kai sausį mokyklos vadovybė nutarė mane iš vienuoliktos klasės grąžinti kartoti kurso į dešimtą, o jau naujoji auklėtoja paskambino tėčiui ir pasidomėjo, kur esu dingęs, - paliktas antriems metams per mėnesį dar nepasirodžiau.
Tai buvo mano plano dalis - demaskuoti, kaip mokytojams iš tikrųjų nerūpi mokiniai (nusijuokia). O jei iš tiesų, tai aš gerai žaidžiau, gal ir jiems nebuvo lengva mane išaiškinti. Nunešdavau į mokyklą medikų raštelius, kad labai sunkiai sergu. Tokią melo raizgalynę buvau sumazgęs…
Vis dėlto karma su manimi susidorojo - buvau greta tėčio, kai jam paskambino naujoji klasės auklėtoja. Buvome užsukę į kažkokį ofisą, jis pridėjo telefoną prie ausies ir dvi minutes, kol vyko pokalbis, žiūrėjo į mane. Tos minutės prilygo pusmečiui, viskas prabėgo pro akis.
Tėtis viešų scenų nekėlė, tik kai išėjome pro duris… Labai supyko. Turbūt tik tie, kas augina vaikus, ir gali suprasti, ką jis jautė tą akimirką, kai suprato, jog pusmetį buvo vedžiojamas už nosies.
Man buvo labai gėda, bet ir nukrito didelis akmuo, nes gyventi mele - pragaras. Juk kiekvienas telefono skambutis namuose jau buvo išbandymas, skubi pirmas atsiliepti, nes tai gali būti auklėtoja. Kaskart susitikęs su tėčiu, - tėvai buvo išsiskyrę, aš gyvenau su mama, - svarstydavau, o gal jis jau žino? Gyvenau baimėje, tiesą sakant, netgi džiaugiausi, kai mane parišo.
Kai pagaliau rankose buvo mokyklos baigimo atestatas, mintyse tebuvo aktorystė?
Per stojamuosius pirmą įrašiau vaidybą, antrą - taip pat. Toliau nieko ir neberašiau. Maniau, jei neįstosiu, eisiu į kariuomenę.
Ainis jau studijavo aktorystę, jei nebūčiau buvęs paliktas antriems metams, būčiau galėjęs mokytis su juo. Jis man patarė, kad svarbiausia - priešais priėmimo komisiją jaustis užtikrintam. Po kelerių metų dėstytojai man paatviravo - atrodžiau toks užtikrintas, kad neabejojo, jog esu pasikėlęs. Atėjo toks pasaulio bamba, o dar garsi pavardė… Prisipažino, kad jei būtų buvusi jų valia, būtų dar ilgiau svarstę, ar mane priimti.
Be abejo, studijuojant sklandė kalbų, kad tiesiog negalėjau neįstoti, nes juk priėmimo komisijoje ir dėdė, ir tėvo kurso draugas Algirdas Latėnas… O man taip virė kraujas - aš jums parodysiu.
Baigiau kursą, kuris buvo ruošiamas lėlių teatrams. Ką veiksiu užvėręs akademijos duris - neįsivaizdavau. Kai jau šventėme diplomų gavimą, pokalbio pasikvietė mane ir dvi kurso drauges ir pasakė, kad mums siūlo ateiti dirbti į Jaunimo teatrą.
Iš pradžių buvo labai keista vaidinti su aktoriais, kuriuos matei nuo vaikystės, bet aš nepersijungiu ir scenoje į tėtį žvelgiu kaip į savo tėtį, į dėdę - kaip į dėdę, o į pusbrolį - kaip į pusbrolį.
Esu filmavęs serialuose („Kriminalistai“, „Nuovada“), reklamose, įgarsinu animacinius filmus.
Užsiminėte, kad namuose laukia artimas žmogus. Ar mylimoji - iš teatro pasaulio?
Tai - mano kurso draugė Indrė, ji dirba „Lėlės“ teatre. Mes kartu - nuo trečio kurso. Aišku, buvo etapų, kai nebuvo aišku, esame kartu ar atskirai. Man vis atrodė, kad turiu nuo kažko bėgti, kad mane kažkas laiko, gal čia dar ne „tas“ žmogus. Pasirodo, niekas manęs nelaiko, o ir esu prastas lakstytojas. Yra toks rusiškas žodis, kuris viską pasako, - „odnoliub“ („vienmylys“). Be to, neseniai iš gastrolių Baltarusijoje ji parvežė kojines su užrašu „zaniat“ („užimtas"), tai kaip jau ir viskas aišku.
Kad abu esame tos pačios profesijos atstovai - ir smagu, ir ne. Kartais gerai, kai su šalia esančiu žmogumi gali pasikalbėti apie teatrą, kartais tai pradeda erzinti. Nors teatras ir kitas, bet problemos tos pačios. Kaip du virėjai - juk nesvarbu, kad vienas prancūzų virtuvės specialistas, o kitas - italų, bet gali kalbėtis, kurie peiliai aštresni… Tik tos pačios profesijos žmogus supranta, ką prieš premjerą keturiolika valandų gali veikti teatre ir kodėl tampi irzlus. Nori nenori į namus parsineši nuotaiką.
Neseniai įsigijome namą sodų bendrijoje prie miško ir bandome kurtis.
Taip negalvoju, paprasčiausiai atėjo kitas etapas. Gal tai galima vadinti trisdešimtmečio krize? Kol kas bandau pats ten tvarkytis - kai reikia daužyti, laužyti ir išrinkti, geranoriškai padeda draugai. Paauglystėje, kai atsirado reikiamybė turėti savų pinigų, esu išbandęs visokius darbus - kasiau griovius, dirbau statybose, valiau langus, dirbau padavėju, melžiau karves. Tačiau rankų nekišiu ten, kur neišmanau.
Mama visuomet laikydavo kates, tėtis - šunis. Visada juos mylėjau, nors vaikystėje vienas man yra įkandęs į galvą, iki šiol randai matyti: kaime pas močiutei nunešiau šuniui į voljerą kaulų, o po kiek laiko sumaniau nueiti su juo pažaisti, jis dar nebuvo baigęs graužti kaulų, mane ir puolė. Tačiau tai meilės nenugesino. Negali likti abejingas tam besąlygiškam šuns atsidavimui.
Man patinka, kai ryte išėjęs pasivaikščioti su šunimi gali įkvėpti gryno oro ir tau prapučia galvą.
tags: #simonas #storpirstis #gime