Šiais laikais, kai mokslas žengia didžiulius žingsnius, o technologijos leidžia pažvelgti į anksčiau nepasiekiamas sritis, vis dažniau grįžtame prie fundamentalių klausimų apie žmogaus egzistenciją. Kas atsitinka, kai mes paliekame savo fizinį kūną? Ar yra gyvenimas po gyvenimo, tai yra, gyvenimas po mirties? Koks yra tas pomirtinis pasaulis? Šie ir daugelis kitų panašių ezoterinių klausimų domino ir tebedomina žmoniją jau ne vieną tūkstantį metų.
Viena iš seniausių ir labiausiai paplitusių teorijų, bandančių atsakyti į šiuos klausimus, yra reinkarnacijos idėja. Būtent persikūnijimas yra vienas pagrindinių bene seniausių pasaulio religijų - budizmo ir hinduizmo - principų, teigiančių, kad po mirties žmogaus siela, pagal savo paties susikurtą karmą (priežasties ir jos pasėkmės dėsnį) iš naujo atgimsta kitame kūne. Šiais laikais geriausiai reinkarnacijos, tai yra sielų persikūnijimo faktą patvirtina jau seniai iš metafizinės plotmės į mokslinį lygį peršokę tyrimai, hipnoterapeutų atliekami jau kelis dešimtmečius skirtingose pasaulio šalyse.
Reinkarnacijos Įrodymų Paieškos: Hipnoterapijos Metodas
Prieš dvidešimt ar trisdešimt metų persikūnijimo istorijos apie žmones, staiga prisiminusius savo praėjusius gyvenimus ir galinčius papasakoti smulkiausias detales apie tuometinę gyvenamąją vietą, šeimos narius ir nutikusius įvykius arba netgi taisyklingai kalbėti niekada negirdėta kalba, kuri kadaise buvo gimtoji, tebuvo vienetiniai abejotini pavyzdžiai. Ieškodami reinkarnacijos įrodymų net kelis dešimtmečius šiais klausimais dirba tokie žinomi pasaulinio lygio psichoterapeutai kaip Ianas Stevensonas, Ursula Demarmels, Brian Weiss, Sylvia Browne ir kiti. Per ilgus tyrimų metus šie specialistai dirbo su kelioms dešimtims tūkstančių įvairiose šalyse gyvenančių, įvairioms rasėms ir kultūroms priklausančių žmonių.
Visiems jiems buvo taikomi taip vadinamos regresinės hipnoterapijos seansai, kurių metu žmogus įvedamas į hipnozės būseną ir psichoterapeuto klausimų vedinas keliauja prisiminimais atgal iki gimimo momento, o vėliau ir į būseną prieš gimimą. Taip palaipsniui sugrįžtama į praeitus įsikūnijimus, o tam tikrais sėkmingais atvejais - net ir į GTG („gyvenimas tarp gyvenimų“) būseną. Visi pacientų pasakojimai yra įrašinėjami ir po seanso gali būti perklausomi iš naujo.
Labiausiai stulbina ne patikrintų praėjusio gyvenimo faktų sutapimas, bet tai, kaip tiksliai atsikartoja visų šių dešimčių tūkstančių vienas kito nepažįstančių žmonių pasakojimai apie sielos būseną prieš gimimą ir kaip viskas atrodo tuomet, kai nesame kūne. Dar daugiau - dalis seanso metu būseną tarp gyvenimų pasiekusių pacientų, remdamiesi kosminio srauto jiems teikiama informacija, savo gydytojams sugebėjo pateikti daug neįtikimų, visiškai niekam nežinomų faktų iš asmeninio paties psichoterapeuto gyvenimo.
Taip pat skaitykite: Filosofiniai sielos gimimo aspektai
Skepticizmas Ir Mokslinis Požiūris
Skaitant ezoterines ir grožines knygas apie reinkarnaciją, dažnai gali susidaryti įspūdis, kad susidūrėme su eiliniais fantastiniais, pasakos pobūdžio paistalais - kitaip tariant - masine psichoze. „Nes juk taip tiesiog negali būti.“ Būtent tokį įvertinimą pradžioje bando duoti dauguma psichologų, bandančių šiuos reiškinius paaiškinti įvairiausiais psichiniais pacientų nukrypimais, įtaiga, telepatiškai perduodama informacija ar neįtikėtinomis žmogaus proto galimybėmis, leidžiančiomis individui staiga laisvai prabilti jam nežinoma kalba vien dėl to, kad ji buvo nugirsta kažkada kažkur vaikystėje kaip ir autobiografiniai buvusio gyvenimo faktai. Dalis skeptikų teigia, kad reinkarnacijos faktas buvo išgalvotas kaip paguoda ir negalėjimas susitaikyti su faktu, kad mirtis yra visa ko pabaiga arba kaip lengviausias daugelio veiksmų pateisinimas, nuimantis nuo mūsų bet kokią atsakomybę. „Ai, neva, ko nepadariau šį gyvenimą, padarysiu sekančiame.“ , arba „Ai, toks mano likimas ir nieko čia nepadarysi“.
Žinoma, galima viską kategoriškai neigti ir toliau bandyti ieškoti pateisinimų, kodėl taip būti paprasčiausiai negali. Akivaizdu, kad būtent tokį kelią pasirinko dalis garsių psichologų, išdrįsusių surizikuoti savo reputacija ir savo daugiamečius tyrimus publikuoti viešai. Daugelį metų bandę, bet taip ir nesugebėję pacientų pasakojimų paaiškinti niekaip kitaip nei prisimenamos reinkarnacijos pavyzdį, atsisakę savo moksliško principo netikėti niekuo, kas nėra realiai, materialiai įrodyta, jie ryžosi pripažinti, kad yra tam tikri nepaaiškinami ir mums nesuvokiami dalykai, kurie vis dėlto egzistuoja.
Giminingos Sielos Ir Gyvenimo Pamokos
Dar vienas reinkarnacijos temą tęsiantis argumentas, su kuriuo susiduria ko gero kiekvienas iš mūsų, yra naujai sutikti žmonės, su kuriais pabendravus, norisi sakyti: „Toks jausmas, kad pažįstu tave visą savo gyvenimą“. Toks ką tik į mūsų gyvenimą įžengęs žmogus mums atrodo be galo savas, pažįstamas, emociškai, o svarbiausia - dvasiškai artimesnis už daugumą kitų, su kuriais labai šiltai draugaujame jau kelias dešimtis metų. Kaip paaiškinti tokį reiškinį, kai net ir turėdami polinkį savo asmeniniu gyvenimu dalintis išskirtinai tik su itin artimais draugais, naujai sutiktam žmogui galime ir norime papasakoti ne tik jausmingiausius savo išgyvenimus, bet ir paslaptis, kurių nepatikime net ir seniems draugams? Iš kur atsiranda tas nenusakomai stiprus ryšys, kurio skatinami su tuo žmogum galime nepavargdami kalbėti valandų valandas?
Sakoma, kad ateiname į šį pasaulį, išeiname ir realiai visą gyvenimą esame „po vieną“ (vienintelė išimtis - dvynukai, trynukai ir kiti vienu metu gimę kūdikiai), nes jokie žmonės, net mūsų šeimos nariai ir mūsų pačių vaikai mums nepriklauso. Jie tik laikinai palaiko mums kompaniją ir papuošia mūsų vienatvę. Tikima, kad sielos visuomet keliauja grupėmis, tai yra kartu atgimsta toje pačioje vietoje. Būtent taip jos gauna galimybę ne tik palaikyti, praturtinti viena kitą, išvengti vienišumo jausmo, bet ir svarbiausia - šansą mokytis ir toliau augti kartu. Atgimdamos vienu metu vėl ir vėl jos suteikia viena kitai visas reikalingas (ne būtinai vien malonias ir gerais jausmais apipintas) pamokas ir tęsia tokias kelionės tol, kol visos užduotys būna įgyvendinamos. Būtent iš čia atsiranda jausmas, kad ką tik sutiktą žmogų pažįsti visą savo gyvenimą, o kartu išgyvenamos patirtys tai patvirtina vėl ir vėl. Paprastai tokias situacijas išgyvename ne ankstyvoje gyvenimo stadijoje, o tada, kai jau esame dvasiškai pasiruošę atpažint sau giminingas sielas.
Smagiausia tai, kad labai dažnai gimingos sielos mūsų gyvenime atsiranda visiškai neįtikimomis aplinkybėmis. Staigmenas mėgstanti daryti Visata mums itin dosniai atseikėja ženklų, kurių vedami su tokiu žmogum galime susipažinti situacijose, atrodančioje kaip nesusipratimas - kaktomuša susidurti viešajame transporte, parduotuvėje, gatvėje, stovėdami eilėje pas gydytoją, viešoje įstaigoje, ar atlikdami, rodytųsi, atsitiktinę paslaugą draugui. Gali atsitikti taip, kad netyčia gausite tam žmogui skirtą laišką ar siuntinį ir turėsite sugalvoti, kaip jį perduoti adresatui arba susimaišę vietoj savo draugo paskambinsite ar parašysite būtent jam. Įkritusios į jūsų gyvenimą tarsi iš dangaus šios sielos jame per trumpą laiką taip prigis, kad taps neatsiejama jūsų gyvenimo dalimi, be kurios jūs jau nebebūsite “ jūs“. Labiausiai nusipelniusiems tokie sielos draugai užima gyvenimo partnerio ar geriausio bičiulio roles, tačiau kartu keliaujančios sielos nebūtinai atgimsta toje pačioje šeimoje ar pasirodo artimiausių draugų rate.
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
Vis atgimstant iš naujo, sielos gali išlaikyti panašias roles viena kitos gyvenime arba jomis keistis, priklausomai nuo to, ką mums reikia kartu išmokti. Pavyzdžiui, gali būti, kad ta pati siela net keliuose jūsų gyvenimuose užims jūsų gynėjo, globėjo ar autoritetingo mokytojo rolę (tėvas, dėdė, vyresnysis brolis, dėstytojas, psichoterapeutas ar gydytojas, kuriuo pasitikite), o gali būti, kad tos rolės keisis ir jūsų kaimynas, kurio baisiai nekenčiate ir visą gyvenimą žeminat, kitame bus jūsų darbdavys ar mokytojas, t. y. Yra kelios skirtingos priežastys, dėl kurių tokios sielos susitinka iš naujo. Dažniausiai toks bendravimas tampa būtinų gyvenimo pamokų, dvasinio augimo įrankiu. Kartais susitinkame sielą, kuriai turime grąžinti arba iš jos priimti grąžinamas karmines (t.y. iš ankstesnių gyvenimų atėjusias) skolas. Žinoma, didžiausią džiaugsmą patiria tie, kurie tokias sielas sutinka tarp žmonių, kurių pats, atrodytų, sąmoningai nepasirenki (pvz.: šeimos narių ar antros pusės giminaičių), tačiau labai dideles gyvenimo pamokas padeda išmokti ir laikinai jūsų gyvenime atsiradusi „gimininga siela“. Kartais toks žmogus jūsų gyvenime gali pasirodyti tik tam tikram neilgam laikotarpiui- tuomet, kai per tam tikrą laiką reikia kartu išmokti kažkokias itin dideles pamokas ir priimti galbūt visą gyvenimo tėkmę pakeisiančius sprendimus.
Reinkarnacijos Įtaka Gyvenimo Perspektyvai
Ką duoda tikėjimas, kad gyvename ne vieną kartą? Manau, kad įsisąmoninus reinkarnacijos principą, atsiranda kitoks požiūris ne tik į visus žmones, kurie mus supa, visas situacijas ir gyvenimo atvejus, kuriuose atsiduriame ir kurie įgauna gilesnę, ne visuomet iš karto įžvelgiamą prasmę, bet ir į patį mūsų gyvenimo tikslą. Atgimstame konkrečioje vietoje konkrečiu laiku, nes manoma, kad taip nusprendžia prieš įsikūnydama mūsų pačių siela. Iš anksto pasirenkame savo gimimo vietą, šeimą, gyvenimo iššūkius, uždavinius, misijas ir tam tikras sąlygas, kuriose turime išmokti tam tikrų pamokų ir tobulinti savo sielą, kuri gali augti tik patirdama fiziniame kūne išgyvenamus dalykus. Žinoma, net ir gimę iš anksto numatytomis sąlygomis negalime žinoti, kaip mums seksis įgyvendinti savo užduotis, nes gimdami gauname laisvo pasirinkimo valią.
Šioje vietoje kyla natūralus klausimas - jei iš tiesų atgimstame iš naujo, jei iš tiesų gyvenimo aplinkybes pasirenkame sąmoningai, jei iš tiesų mirtis nėra visa ko pabaiga, kodėl to neprisimename, būdami šiame kūne? Reinkarnacijos principas į tai atsako paprastai- ar norėtumėte eiti į mokyklą ir sunkiai mokytis, jei žinotumėte, kad iš principo patys galite pasirinkti, daryti tai ar ne? Ar norėtumėte vėl iš naujo atgimti ir išgyventi visus nelengvus žmogiškai būtybei skirtus išbandymus, jei prisimintumėte, koks nenusakomo gerumo ir laisvės pojūtis išgyvenamas neesant kūne? Kaip ten bebūtų, niekas nežino, kaip yra iš tikrųjų ir tik mes patys renkamės, kuo tikėti ir kuo ne. Manau, kad vienintelis teisingas patarėjas bet kokiu klausimu bet kokioje situacijoje yra vidinis balsas, kurio buvimas ir niekuomet neklystantys atsakymai, pats savaime yra moksliškai nepaaiškinamų dalykų egzistavimo įrodymas. Todėl kas kartą sutikę žmogų, kuris jums pasirodė stebinančiai artimas ar atsidūrę naujoje vietoje, kuri atrodo iki skausmo, iki smulkmenų pažįstama, paklauskite savęs - ar mano siela čia jau buvo? Ir ar galėjome mes su šiuo žmogum būti susitikę kada nors anksčiau?
Moksliniai Tyrimai Ir Sielos Atsiskyrimo Fiksavimas
Abiturientė Vanda Z. iš Vilniaus rajono klausia: "Ar tiesa, kad mokslininkams jau pavyko užfiksuoti momentą, kai žmogaus siela atsiskiria nuo kūno?" Jeigu sutarsime regima žmogaus siela vadinti biologinių objektų, patekusių į aukštos įtampos elektromagnetinius laukus, švytėjimo efektą, tai jis žinomas jau daugiau kaip du šimtmečius. Tačiau tik 1996 metais Sankt Peterburgo informacinių technologijų universiteto mokslininkai sukūrė prietaisą, kuriuo galima stebėti ne tik gyvo, bet ir mirusio žmogaus energetinio lauko švytėjimą. Prietaiso sukūrimo idėja buvo visiškai paprasta - jeigu galima stebėti energijos pasiskirstymą gyvame kūne, tai privalome matyti ir tai, kaip ši energija gęsta žmogui mirus - tai yra kaip vyksta perėjimas nuo gyvybės būsenos prie negyvos materijos.
Tyrimų rezultatai ganėtinai įdomūs:
Taip pat skaitykite: Patarimai verčiant gimtadienio sveikinimus
- Natūrali mirtis: Mirštant senam žmogui, jo gyvenimo ciklas baigiasi natūraliai. Siela ramiai, tačiau ne iš karto, palieka savo apvalkalą. Dar beveik parą ji lieka fiziniame kūne. Prietaisų ekrane fiksuojami virpesiai dar beveik 16 valandų pasiekia didžiausias amplitudes ar atvirkščiai - staiga sumažėja, kol pagaliau užgęsta.
- Atsitiktinė mirtis: Gyvenimo kelias nenueitas iki galo, ir siela nenori skirtis su kūnu. Ji blaškosi 48 valandas. Po to švytėjimas staigiai gęsta ir kūnas švyti lygiai ir blankiai, tarsi guminis muliažas.
- Savižudybė: Efirinis kūnas glaudžiai susijęs su fiziniu. Savižudybė sielai - tai netikėtas gyvenimo nutraukimas, aplinkybių ir nesėkmių sutapimas. Trapi siela nepasiruošusi staiga palikti fizinę buveinę, kur kovojo ir kankinosi. Tad beveik tris paras prietaisai fiksuoja energijos blyksnius. Kuo labiau prieš mirtį buvo įaudrinta žmogaus emocinė būsena, tuo sunkiau efiriniam "dvyniui" atsiskirti su fiziniu kūnu.
- Netikėta mirtis dėl nelaimingo atsitikimo: Pirmas 4 valandas po tokios mirties prietaisų ekranuose matomas plonas, siauras virpesių pikas, dar po 3 valandų - žvaigždelių pavidalo švytėjimo blyksniai, panašūs į krintančias snaiges. Tarsi energija fontano srautu palieka praplėštą plėvelę. Tik po paros siela visiškai palieka fizinį kūną.
JAV San Diego universiteto mokslininkai ištyrė apie 3 milijonus natūralios mirties atvejų ir nustatė, kad moterys dažniausiai miršta kitą savaitę po savo gimimo dienos, o vyrai dažniau miršta artėjant savo gimtadieniui.
Mirties Slenksčio Patirtys Ir Sąmonės Prigimtis
Mokslininkų komanda, vadovaujama dr. Elenos Vasiljevos, penkerius metus tyrinėjo mirties slenksčio patirtis, sąmonės prigimtį ir energijos transformacijos procesus. Jų išvados, publikuotos prestižiniame žurnale „Consciousness Studies”, sukėlė tikrą audrą akademiniame pasaulyje. Dr. Vasiljeva teigia: „Mes priėjome prie ribos, kur mokslas ir dvasingumas susilieja į vieną.”
Britų matematikas ir fizikas Rogeris Penrose kartu su anesteziologu Stuartu Hameroff iškėlė hipotezę, kad sąmonė - ne tik neuronų šokis smegenyse, bet kvantinių procesų orkestras, kuris gali egzistuoti nepriklausomai nuo fizinio kūno. Dr. Vasiljevos komanda, remdamasi šia teorija, atliko eksperimentus su jautriausia pasaulyje kvantine matavimo įranga. Dr. Marija Kovalenko pasakoja: „Tai, ką mes vadiname siela, gali būti informacijos laukas, kuris išlieka ir po fizinio kūno mirties.”
Žmonės, išgyvenę mirties slenksčio patirtis, dažnai grįžta su informacija, kurios negalėjo žinoti. Jie tiksliai aprašo gaivinimo procedūras, pokalbius tarp medikų, net įvykius kitose ligoninės palatose ar namuose. Neurologė dr. Samanta Vong pasakoja: „Kai kuriais atvejais pacientai, kurie buvo akli nuo gimimo, po mirties slenksčio patirties gebėjo aprašyti vizualinius elementus, kurių niekada negalėjo matyti.”
Kvantinės fizikos ekspertas prof. Aleksejus Kuznecovas aiškina, kad siela gali būti susieta kvantiniu susietumu - reiškiniu, kai dvi dalelės lieka susietos nepriklausomai nuo atstumo. Biofizikė dr. Lina Petraitienė pasakoja: „Mes užfiksavome unikalius spinduliuotės modelius mirties momentu. Šie modeliai rodo koherentišką, organizuotą energijos išsiskyrimą, kuris prieštarauja atsitiktiniam irimui.”
Antropologė dr. Greta Šimkutė pasakoja, kad beveik visos pasaulio kultūros ir religijos kalba apie sielos kelionę po mirties. Ypač įdomūs šamaniškų kultūrų aprašymai, kur kalbama apie sielos kelionę per skirtingus realybės sluoksnius. Dr. Vasiljeva svarsto: „Kai šamanas kalba apie kelionę į dvasių pasaulį, jis galbūt aprašo tai, ką fizikai vadina kvantine superpozicija ar paraleline dimensija.”
Praktiniai Patarimai Ir Santykis Su Mirtimi
Dr. Vasiljeva teigia, kad informacinis laukas, kurį vadiname siela, išsaugo visą gyvenimo patirtį. Ji pataria:
- Praktikuokite sąmoningumą kasdien.
- Puoselėkite kokybiškus santykius.
- Išmokite paleisti.
- Dokumentuokite savo patirtis su mirštančiaisiais.
- Nebijokite mirties, bet gerbkite gyvenimą.
Dr. Vasiljeva sako: „Mes tik pradedame suprasti, kas iš tiesų vyksta mirties momentu. Bet jau dabar aišku, kad tai, ką vadiname mirtimi, yra tik durys į kitą egzistencijos formą. Kaip ir saulėlydis, kuris nėra šviesos pabaiga, o tik jos transformacija į kitą dieną kitoje pasaulio pusėje, taip ir mūsų sielos kelionė nesibaigia paskutiniu atodūsiu.
Astrologinis Požiūris Ir Sielos Brandumas
Mokytoja Nijolė Gabija Wolmer, turinti dvasinės praktikos ir daugiau negu 15 metų astrologo darbo patirties, leido suvokti, kad siela renkasi būsimo įsikūnijimo akimirką, atsižvelgdama į išsikeltus uždavinius. Astrologijoje gyvenimo uždavinį rodo kylantis Mėnulio mazgas, o planetų padėtys - savybes, gebėjimus.
Sielos skiriasi pagal savo brandą. Kai kurie vaikai nuo mažens elgiasi kaip seni žmonės: yra rimti, brandūs, atsakingi. Jie nemėgsta žaisti su bendraamžiais, labiau domisi egzistenciniais klausimais. Sielas būtų galima suskirstyti į vaikiškas, jaunas, brandžias ir senas. Dar yra transcendentinės sielos, kurios ateina įsikūnyti kaip žmonijos mokytojai, vedliai, asmeninės problemos jų nedomina.
Vaikiškai sielai svarbiausia - saugumas, išlikimo garantijos. Jaunai - garbė ir pinigai, drąsa, galimybė išsiskirti, pasirodyti. Brandžiai - meilė ir kūryba. Senai - išmintis, dvasiniai dalykai.
Karma Ir Sielos Tobulėjimas
Tobulėjimas vyksta veikiant karmos - veiksmo ir atoveiksmio - dėsniui. Ką nors darydami, ypač kartodami veiksmą, formuojame įprotį. Taigi darydami gera, formuojame gerąją karmą, t. y. gero veiksmo įprotį, o darydami pikta - blogąją karmą. Esame laisvi ir galime daryti, ką norime. Vis dėlto už tai teks sumokėti. Tai, ką padarėme, turėsime išgyventi ir patys, t. y. patirti kitą lazdos galą, išlyginti karmos svarstykles. Kaip galima sumažinti neigiamas praeitų gyvenimų pasekmes? Darant gerus darbus ir laikantis etikos, pagrindinių bendražmogiškų priesakų.
Žmogui tobulėjant, plečiasi, didėja ir siela, ji nuo žemesnių energinių centrų stiebiasi vis aukštyn. Teigiama, kad nušvitusios, aukštą dvasingumo laipsnį pasiekusio žmogaus siela išsiplečia iki pat viršugalvio. Jo aura tampa ypač ryški, spindinti. Tokie žmonės skleidžia gėrį, veda kitus dvasingumo link.
Reinkarnacijos Tyrimų Pavyzdžiai
1926 m. Delyje, Indijoje, gimė mergaitė, vardu Shanti Devi. Būdama ketverių, ji pradėjo pasakoti apie savo „praėjusį gyvenimą“ Mathuros mieste, teigdama, kad jos buvęs vardas buvo Luji ir kad ji mirė netrukus po gimdymo. Jos pateikta informacija buvo neįtikėtinai tiksli ir išsami. Mahatma Gandi paskirta komisija kartu su mažąja Shanti nuvyko į Mathuros miestą patikrinti jos pasakojimų. Shanti užtikrintai vedė juos miesto gatvėmis, kurių dabartiniame gyvenime nebuvo mačiusi. Ji atpažino savo „vyrą’ ir kitus giminaičius, vadino juos vardais ir prisiminė įvykius, kuriuos galėjo žinoti tik šeimos nariai. Šią istoriją išsamiai ištyrė daktaras Ianas Stevensonas.