Jei Visata yra Dievo mintis, tai siela - jos žodis. Bet kas ją ištarė pirmą kartą? Ar siela buvo sukurta, ar ji visada egzistavo kartu su viskuo, kas yra? Šis straipsnis nagrinėja sielos kilmės klausimą, apžvelgdamas įvairias religines, filosofines ir mokslines perspektyvas. Nuo senovės teologų ginčų iki šiuolaikinių sąmonės tyrimų, siekiama atskleisti, kaip skirtingi mąstytojai ir mokslininkai bandė suprasti sielos prigimtį ir jos ryšį su kūnu bei Visata.
Sielos Samprata Religijose ir Filosofijoje
Daugelis religijų teigia, kad siela kyla iš Dievo kvėpavimo - gyvybės kibirkšties, įpūstos į materiją. Biblijoje rašoma, kad Dievas sukūrė žmogų iš dulkių ir įkvėpė į jį gyvybės alsavimą - neshamah - sielą. Indų Vedose minimas atman - dieviškasis „aš“, kuris yra amžinas ir to paties prado dalis kaip ir visata. Graikai kalbėjo apie psyche, o majai - apie way - dvasinį antrininką. Visur kartojasi ta pati mintis: siela nėra kūno dalis, o šviesa, įdėta į laikiną indą.
Tačiau kyla klausimas - jei sielą kažkas sukūrė, ar ji jau buvo užprogramuota? Ar mūsų charakteris, polinkiai, net likimas - tai iš anksto nustatyta sielos struktūra? Jei kūrėjas nustatė mūsų savybes, ar iš viso egzistuoja laisva valia? Senieji teologai ginčijosi dėl to šimtmečius. Augustinas teigė, kad Dievas kuria kiekvieną sielą atskirai, o jos prigimtis atspindi jo planą - tarsi sėkla, kurioje jau slypi būsimo medžio forma. Tomistas požiūris skelbė, kad siela individuali, bet laisva - Dievas duoda galimybę, o ne rezultatą. Mistikai, tokie kaip Jakobas Böhme ar Ekhartas, tvirtino dar drąsiau: Dievas nesukūrė sielos kaip daikto, o pažadino ją iš savęs. Vadinasi, siela nėra kūrinys - ji yra dalis kūrėjo, užmiršusi, kad yra jis pats.
Filosofiniai Raidos Etapai
Psichikos reiškiniais domėtasi jau gilioje senovėje. Indų vedose, Kinijos išminčių darbuose buvo keliami klausimai, susiję su žmogaus būtimi, esme, siela. Ilgą laiką psichologinius klausimus kėlė filosofai, remdamiesi loginio protavimo principais, tačiau nebandė tų išvadų patikrinti ar įrodinėti. Filosofija, nagrinėdama savo svarbiausias problemas, negalėjo apsieiti be sielos ir materijos santykio klausimo. Jau ankstyvuoju minties istorijos laikotarpiu susidūrė dvi priešybės - materializmas ir idealizmas. Žymiausias idealizmo atstovas - Platonas (427-347 m. pr. Kr.) pripažino nepriklausomų idėjų egzistavimą. Jo manymu, siela yra amžina ir iki žmogui gimstant egzistavo idėjų pasaulyje. Patekusi į žmogaus kūną, siela pamiršta, ką pažinojo, ir pažinimas yra prisiminimas to, ką ji jau buvo patyrusi idėjų pasaulyje. Platonas yra dualizmo pradininkas psichologijoje, nes jis pripažįsta, kad yra du nepriklausomi pradai - siela ir kūnas. Siela yra žmogaus lemtis. Platono dualizmą iš dalies įveikė jo mokinys Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.). Tai buvo universalaus proto filosofas, susisteminęs beveik visas to meto pažinimo sritis. Jo veikalas „De anima“ („Apie sielą“) paliko gilų pėdsaką psichologijos raidoje. Aristotelis priartino psichologiją prie gamtos mokslo ir medicinos ir aiškino, kad siela neatskiriama nuo kūno: siela, esanti gyvybės principas, kūną formuojanti jėga (entelechija) ją aptinkame visuose gyvuose individuose. Siela nedaloma, bet trejopai pasireiškia gyvo organizmo veikloje: žemiausioji siela yra maitinančioji. Ji leidžia augalams maitintis ir daugintis; gyvūnai turi jaučiančią sielą, dėl to jie gali jausti, džiaugtis, liūdėti, kentėti ir t.t. Nuo šio veikalo pasirodymo iki XVIII a. mokslas apie vidinius žmogaus išgyvenimus (sielą) buvo vadinamas animastika (taip jis buvo vadinamas ir Vilniaus universitete teologijos fakultete).
XVII a. filosofijoje atsirado racionalistinė kryptis, kuri mąstymą ir protą (lot. ratio) laikė vieninteliu arba bent svarbiausiu pažinimo šaltiniu. Prasidėjo nauja gamtos mokslų epocha, keitėsi pažiūra į kūną, jo sandarą ir funkcionavimą. Dualistas R. Dekartas (1596-1650) teigė, kad žmogaus sielą sudaro reiškiniai, kurie pačiam žmogui pažįstami, apie kuriuos jis žino. Juos ir reikia tirti. Tai apie ką kalbėjo Dekartas dabar vadiname sąmone. Mąstymą Dekartas laikė svarbiausia sąmonės savybe, o kūnas, veikiantis pagal mechanikos dėsnius, yra materialus, jis pirmasis pavartojo reflekso sąvoką: žmogaus smegenys yra tarsi veidrodis, atspindintis išorės poveikius. Garsus R. Dekarto teiginys „Cogito ergo sum“ (lot. Mąstau, vadinasi, esu). Vėliau filosofijoje kaip priešprieša racionalizmui atsiranda empirizmo srovė, kuri pagrindiniu pažinimo šaltiniu laikė ne mąstymą, bet patyrimą [gr. empeiria - patirtis]. Anglų filosofas ir pedagogas Dž. Lokas (1632-1704) teigė, kad žmogus gimsta kaip tabula rasa [lot.
Taip pat skaitykite: Viskas apie vištos kiaušinio formavimąsi
Taigi, pirmoji prielaida atsirasti psichologijai kaip mokslui buvo filosofija. Dar viena prielaida psichologijai kaip mokslui atsirasti - gamtos mokslai (medicina fiziologija, biologija). Šie mokslai sukaupė daug vertingų žinių apie žmogaus organizmą. Graikų gydytojas Hipokratas (460-377 m. pr. Kr.) teigė, kad žmonės skiriasi savo dinamikos ypatumais. Vieni yra lėti, kiti greiti, dar kiti ramūs, o kiti staigūs. Jis bandė aiškinti nuo ko tai priklauso, sukūrė temperamento sąvoką ir išskyrė 4 jo tipus (cholerikas, sangvinikas, melancholikas ir flegmatikas). K. Galenas (130-200 m.) visapusiškai atskleidė ryšius tarp psichinių ir fizinių reiškinių. Psichikos buveine jis laikė smegenis. Fiziologai pradėjo tyrinėti žmogaus nervų sistemos klausimus, psichiką pradėjo tirti specialiais moksliniais metodais. Atsirado požiūris, kad psichika yra smegenų funkcija. Tai patvirtino fiziologiniai tyrimai, buvo nustatyta, kad yra sąmoningi ir nesąmoningi psichikos procesai, kad veikia visas reflekso lankas, tik liko neaišku, kaip gyvas organizmas gali aktyviai prisitaikyti prie kintančios aplinkos. Atsakymo ieškojo žymus rusų mokslininkas I. Sečenovas. Jo „minties polėkį“ toliau tęsė I. Pavlovas (1849-1936) išsiaiškinęs kaip susidaro sąlyginiai refleksai - naujos organizmo atoveiksmio formos.
Modernusis Mokslas ir Sielos Paieškos
Modernusis mokslas šią temą nagrinėja kitais žodžiais. Genetika, neurologija ir kvantinė fizika kalba apie determinaciją - kiek žmogaus elgesys ir charakteris priklauso nuo biologijos, aplinkos ir atsitiktinių procesų. Jei smegenis valdo chemija, o chemiją - fizika, tai iš kur tada atsiranda pasirinkimas? Ar siela tik žiūri, ką daro kūnas, negalėdama nieko pakeisti? Tačiau egzistuoja ir kita kryptis - sąmonės mokslas. Kai kurie mokslininkai mano, kad siela gali būti ne kūno produktas, o savarankiškas informacinis laukas. Tada viskas keičiasi: siela ne „sukurta“, o tik „įžiebta“ - kaip žvakė nuo kitos žvakės. Ji atsineša savo savybes iš ankstesnių būsenų, iš patirties, kuri gali būti senesnė nei šis pasaulis. Galbūt kūrėjas nesukūrė mūsų tarsi programų, o tik suteikė dvasinį kodą - galimybių spektrą. Mūsų sielos charakteris būtų tarsi melodijos tonacija, o gyvenimas - improvizacija joje. Vienas gimsta linkęs į gailestingumą, kitas į kūrybą, trečias į audras - bet kaip šie polinkiai išsiskleis, priklauso nuo mūsų pačių. Senovės gnostikai sakė, kad siela nusileidžia į kūną kaip keliautojas į labirintą. Jo kelias iš dalies numatytas, bet pasirinkimai viduje priklauso jam.
Psichologija Kaip Mokslas
Psichologija, kaip mokslas, nuėjo ilgą ir vingiuotą kelią nuo mistiškos sielos sampratos iki psichikos, kaip nervų sistemos funkcijos, pripažinimo. Šiandien psichologija yra jaunas, intensyviai besivystantis mokslas, turintis gilią praeitį, bet trumpą istoriją. Kiekvienam žmogui aktualu pažinti save, išmokti spręsti vidines problemas, o psichologija gali padėti tai padaryti.
Psichologija XIX a. antroje pusėje susiformavo į savarankišką mokslą. Jos centrais tapo eksperimentinės laboratorijos. Pirmąją tokią laboratoriją 1879 m. Leipcige įkūrė vokiečių psichologas W. Wundt’as. XIX a. pabaigoje jau buvo subrendusios sąlygos psichologijai tapti savarankišku mokslu, eksperimentinės laboratorijos pradėjo steigtis ir kitose šalyse, didžiojoje Britanijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, JAV, ir kt.
Pagrindinės Psichologijos Kryptys
- Struktūralizmas: Šios psichologijos krypties atstovai (V. Vuntas, E. Tičineris) teigė, kad psichologijos uždavinys yra tirti žmogaus sąmonės struktūrą, glaudžiai susijusią su patyrimu. Jie skaidė sąmonę į elementus: pojūčius, vaizdus, jausmus.
- Funkcionalizmas: Šios psichologijos krypties atstovai (V. Džeimsas, R. Vudvortas, F. Spenceris) teigė, kad psichologijos uždavinys yra tirti tai, kaip psichika padeda žmogui prisitaikyti prie aplinkos. Jie panaudojo Č. Darvino mintį, kad evoliucijos procese išlieka tik stipriausi ir pritaikę ją žmogui.
- Biheviorizmas: Ryškiausi šios krypties atstovai (Dž. Vatsonas, E. Torndaikas) teigė, kad mokslinės psichologijos uždavinys - tyrinėti elgesį, kuris gali būti objektyviai stebimas, o ne sąmonę, kuri neprieinama psichologiniam stebėjimui.
- Geštaltpsichologija: Ši kryptis teigia, kad pagrindinė psichikos ypatybė - organizuoti suvokimą, informaciją.
- Psichoanalizė: Ryškiausias šios krypties atstovas Z. Froidas pirmasis suskirstė žmogaus psichiką į sąmonę ir pasąmonę. Mokslininkas manė, kad potraukių pasirodymas sąmonėje yra ribojamas ir jie išstumiami į pasąmonę.
- Kognityvinė psichologija: Tai viena naujausių psichologijos krypčių, atsiradusi apie 1960 m. Jos pradininkai D. Brodbentas ir S. Stembergas pradėjo tyrinėti informacijos pertvarkymo procesus, kuriuos atlieka ne tik žmogus, bet ir kibernetinės skaičiavimo mašinos.
- Humanistinė psichologija: Šiai krypčiai labiausiai rūpi kasdieninė žmogaus egzistencija. Ypač svarbu žmogui atskleisti save, savo saviraišką. Ji tiria žmogų kaip unikalą asmenybę su jos sugebėjimu siekti didelių vertybių, pažinti ir realizuoti save. Humanistinė psichologija nutolusi nuo mokslinės, žmogiškasis patyrimas čia svarbiausias.
Šiuolaikinė psichologija, aprėpdama vis įvairesnes žmonių psichinio gyvenimo sritis, skaidosi į atskiras šakas, besiskiriančias tyrimo objektais, metodais, pritaikymo sferomis. Žmogaus psichika įvairiai pasireiškia jo veikloje, vidinė disharmonija daro didelę įtaką veiklos rezultatams. Susiformavo daug psichologijos šakų, aiškinančių žmogaus psichikos dėsnius atskirose jo veiklos rūšyse, pvz., darbo, pedagoginė, kūrybos, vadovavimo ir kitos šakos. Pagal bendro psichologijos objekto tyrimo aspektą skiriamos psichologijos šakos. Jų skaičius ir pavadinimai nėra nusistovėję. Kartais psichologijos šakos skirstomos pagal veiklos sritis, tyrimo uždavinius, metodus, bet vieno psichologijos klasifikavimo pagrindo nėra.
Taip pat skaitykite: Kaip natūraliai sumažinti gimdymo skausmą
Pagrindinės Psichologijos Šakos
- Bendroji psichologija
- Diferencinė psichologija
- Biopsichologija
- Žmogaus raidos psichologija
- Patopsichologija
- Specialioji psichologija
- Neuropsichologija
- Socialinė psichologija
- Zoopsichologija
Taikomosios Psichologijos Šakos
- Darbo psichologija
- Inžinerinė psichologija
- Kriminalinė psichologija
- Medicininė psichologija
- Meno psichologija
- Mokslo psichologija
- Muzikos psichologija
- Pedagoginė psichologija
- Propagandos psichologija
- Religijos psichologija
- Sporto psichologija
- Tanatopsichologija
- Teisės psichologija
- Teismo psichologija
- Ekonominė psichologija
Psichologiniai Tyrimo Metodai
Moksliniais psichologiniais tyrimais siekiama nustatyti psichikos ir psichinio gyvenimo faktus, įvairių faktų ir reiškinių ryšius, suformuluoti hipotezes, dėsnius, kurti ir tikslinti psichologines teorijas. Svarbiausi psichologijos metodai: eksperimentas, stebėjimas, koreliacinis tyrimas. Pagalbiniai metodai: anketavimas, interviu. Taikomiesiems tyrimams, praktiniams tikslams taikomi psichodiagnostikos metodai, iš jų svarbiausi - psichologiniai testai.
Psichologinio Įvertinimo Metodai
- Klinikinis metodas
- Veiklos produktų analizė
- Biografiniai metodai
- Standartizuota metodika (testai)
Asmenybės Psichologija
Viena iš psichologijos sričių yra asmenybės psichologija. Šiai sričiai priskiriamos tos psichologinės teorijos, kurios nagrinėja žmogų kaip visumą. Būtent tuo asmenybės teorijos skiriasi nuo kitų psichologijos sričių, kurios apsiriboja tik tam tikrais žmogaus psichikos ar elgesio aspektų tyrimais. Tad asmenybės teorija yra ta teorija, kuri bando paaiškinti daugiau ar mažiau visus psichikos ar elgesio fenomenus. Asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo ją apibrėžiančiojo teorinės pozicijos ir praktiškai kiekviena teorija pateikia savą asmenybės apibrėžimą.
Problemos, su kuriomis susiduria asmenybės psichologija, galima įvardinti kaip tam tikras kontroversijas, kur prieštaravimus sudaro skirtingi bandymai spręsti šias problemas. Gana senas ir tradicinis klausimas - kas labiau lemia žmogaus asmenybę - prigimtis (arba biologija platesne reikšme) ar aplinka (kultūra, platesniąja reikšme). Pagal atsakymus į šį klausimą galima išskirti dvi kraštutinių pažiūrų teorijų grupes.
Sielos Egzistavimo Įrodymai: Moksliniai Tyrimai
Nors sielos egzistavimas tradiciškai buvo filosofijos ir religijos sritis, mokslas taip pat pradeda nagrinėti šį fenomeną.
Išėjimas iš Kūno Patirtys (OBE)
Daktaras Robertas Crookallas iš Aberdyno universiteto parašė net 9 knygas apie išėjimus iš kūno. Kalifornijos universiteto psichologijos profesorius Charlesas Tartas atliko eksperimentą, kurio rezultatai buvo paskelbti leidinyje „American Society for Psychical Research“. Mokslininkas fiksavo jaunos moters, tyrime pavadintos MissZ, išėjimo iš kūno patirtį. Moteris buvo kambaryje, kuriame buvo tik lova, lentyna, laikrodis ir stebėjimo langas, per kurį iš kito kambario buvo stebima ši moteris. Ši išėjimo iš kūno būsena, pasak Ch.Tarto, ypatinga tuo, kad moteris paliko savo fizinį kūną ir perskaitė penkiaženklį skaičių 25132, kuris buvo užrašytas ant popieriaus skiautelės, padėtos ant lentynos virš jos. Popieriaus skiautelė su skaičiumi buvo padėta virš lovos taip, kad ji negalėtų jo perskaityti gulėdama. Tačiau grįžusi į savo fizinį kūną, ji įvardijo teisingą skaičių. Visą eksperimento laikotarpį ji buvo stebima ir iš lovos nebuvo pakilusi.
Taip pat skaitykite: Viskas apie motinystės išmokas
Smegenų aktyvumo tyrimui naudotas elektroencefalografijos metodas, kuriuo matuojama smegenų biosrovė, fiksuojant elektrinius virpesius. Iš gautų signalų sprendžiama apie smegenų aktyvumą bei sąmonės būklę. Užfiksuotų srovės virpesių priežastys nurodo fiziologinius procesus, vykstančius tarp atskirų ląstelių smegenyse, kurių elektrinės būklės pakitimai padeda smegenims perdirbti informaciją. Dėl specifinės erdvinės struktūros, generuotos atskirų neuronų, srovės susijungia taip, kad atsirandančius įvairius parametrų pakitimus galima išmatuoti. Tirtos merginos atveju, REM ir odos reakcijos buvo registruojamos tiek prieš OBE, tiek ir per OBE būseną. Tiesa, fiksuotas didelis parametrų pokytis tuomet, kai moteris paliko fizinį kūną.
Prof. Ch.Tartas priėjo išvadą: „Nors fiziologiniai duomenys yra ribojami priklausomybės nuo jos ankstesnių tyrimų ataskaitų, siejamų su fiziologinio modelio patirtimi, atrodo, jog išėjimo iš kūno būsena jai pasireiškė ne sapnuojant ir ne miegant, kadangi nebuvo sulėtėjusių alfa bangų smegenyse ir jokio aktyvumo autonominėje nervų sistemoje. Atlikti stebėjimai ir merginos pateikti visiškai teisingi atsakymai į du kontrolinius klausimus pateikia įtikinančius įrodymus, kad išėjimo iš kūno būsena turėjo parapsichologinių aplinkybių. Apibendrinant galima teigti, kad šis trumpas tyrimas parodė gana aiškią koreliaciją tarp kelių tirtos MissZ OBE patirčių ir fiziologinio modelio, pasižyminčio aukštu alfa bangų aktyvumu (be REM stadijos ar odos reakcijų) ir normaliu širdies susitraukimų dažniu.“ Tai rodo, kad išėjimo iš kūno būsena gali būti charakterizuojama neįprastomis smegenų bei kūno reakcijomis. Tyrimo dalyvė nejudėdama lovoje sugebėjo „vaikščioti“ ir perskaityti 5 skaitmenų numerį; ji taip pat nusakė teisingą poziciją popieriaus lapelio, ant kurio buvo užrašytas numeris, kuris buvo paguldytas ant lentynos, o ne atremtas į sieną tarp lentynos, kaip kad ji tikėjosi. Maža to, tikimybė 5 skaitmenų numerį teisingai atspėti iš pirmo karto (o ji būtent tai ir padarė) yra lygi vienam iš 59 tūkst. Yra skirtumas tarp iliuzijos, kad esi kažkur kitur ir tikro matymo tikrų įvykių vykstančių vietose, kuriose fizinis kūnas neturi jokios prieigos. Šis tyrimas - dar vienas įrodymas, suteikiantis mokslinį patikimumą idėjai, kad siela egzistuoja.
Auros Fotografija
Kai prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo sukurtas auros fotografavimo principas, o apie 1960-uosius, pritaikius Kirliano fotografijos metodą, ir pats prietaisas, mokslininkams atsivėrė naujų perspektyvų. Daugybę metų buvo atliekama begalė tyrimų, sukurta speciali kompiuterinė programa, kuri gali atvaizduoti ne tik pačią aurą, jos virpesius, bet ir kitimą. Taigi auros fotografija suteikė galimybę objektyviai užfiksuoti žmonių, gyvūnų, augalų auras bei čakras, taip pat sužinoti savo fizinės, dvasinės, emocinės, psichinės sveikatos būklę. Svarbiausia, šis metodas tik patvirtino faktą, kad nesame vien materija: oda, kaulai, kepenys, širdis… Kad egzistuoja subtilusis kūnas, siela, dvasia. Kad energiją skleidžia ir akmenys, ir augalai.
Rusų mokslininkas K. Korotkovas, kuris patobulino rusų tyrėjo S. Kirliano auros fotografavimo metodą ir sukūrė specialų prietaisą, ilgus metus pašventė aurų ir sielų tyrinėjimui. Taikant šį metodą, jam su kitais mokslininkais pavyko užfiksuoti žmogaus sielos atsiskyrimo nuo fizinio kūno momentą. Atlikus begalę eksperimentų, buvo pastebėta kad nuo mirusiųjų dar kurį laiką sklisdavo energija, kad energijos pulsavimas išnykdavo neiškart. Įdomiausia tai, kad natūralia mirtimi mirusių žmonių energijos sklidimo kreivė maždaug parą ar dvi (ilgiausiai tris) visada būdavo tolygi, visais atvejais panaši, o savižudžių ir netikėtai mirusiųjų energija šokinėdavo aukštyn žemyn, tarsi kažkokia nematoma, sutrikusi jėga nenorėtų palikti kūno. Ne sava mirtimi mirusių žmonių auros švytėjimas trukdavo ilgiausiai ir būdavo ryškesnis.
Sielos Lokalizacija: Širdis ar Smegenys?
Anksčiau buvo manoma, kad žmogaus siela koncentruojasi smegenyse. Tačiau tokios minties atsisakyti privertė faktas, kuris buvo aprašytas spaudoje. Dar prieš antrąjį Pasaulinį karą JAV gimė kūdikis be galvos smegenų. Tačiau medikai apie tai sužinojo tik po jo mirties atlikus skrodimą. Daugiau kaip dvidešimt dienų išgyvenęs naujagimis, nepaisant to, kad neturėjo smegenų, elgėsi kaip įprasti kūdikiai: miegojo, valgė, verkė. Specialistų teigimų, siela telkiasi žmogaus širdyje. Kol ji plaka, siela nepalieka kūno.
Tai patvirtina ir mokslininkų surinkti faktai. Amerikoje buvo atliktas tyrimas. Apklausus žmones, kuriems buvo persodinta širdis, pastebėta, kad daugelio jų psichika smarkiai pasikeitė. Taip pat jų gyvenimo įpročiai, pomėgiai, netgi temperamentas ir charakterio savybės. Anot užsienio spaudos, rami mergina, kuriai buvo persodinta avarijoje žuvusio vaikino širdis, pamėgo važinėtis motociklu, ėmė klausytis trankios muzikos, valgyti mėsą, nors anksčiau buvo vegetarė. Kai ji pasidomėjo, kokio donoro širdis plaka jos krūtinėje, paaiškėjo, kad jis buvo baikeris, mėgo audringą gyvenimą ir dievino keptus vištų sparnelius bei alų. Tokių atvejų yra ne vienas. Remdamiesi faktais ir sukaupta informacija, kai kurie mokslininkai teigia, kad informacija apie asmenybę, žmogaus charakterį ir temperamentą yra užkoduota širdies ląstelėse.
Sielos Kilmė: Teologiniai ir Moksliniai Požiūriai
Norėdami atsakyti į klausimą, kada atsiranda žmogaus siela, trumpai pažvelgsime į jos prigimtį, į jos santykius su kūnu ir į jos kilmę. Sielos prigimties klausimas yra sunkus. Daug apie tai yra rašyta ir diskutuota, bet mums pakaks žinoti tik tai, kad pagal krikščioniškąją filosofiją žmogaus siela yra dvasinė substancija. Žodis substancija paeina nuo veiksmažodžio subsistere, reiškia laikytis arba stovėti savo jėgomis, be kito pagalbos. Substancija gali būti materialinė (pvz. akmuo, medis, šuo) arba dvasinė (angelas, žmogaus siela). Kitas klausimas - koks yra santykis tarp žmogaus sielos ir kūno, kaip juodu jungiasi? Čia yra dvi skirtingos pažiūros didžiųjų graikų filosofų Platono ir Aristotelio. Platonas sako, kad siela ir kūnas yra dvi pilnos substancijos, kurios yra sujungtos pripuolamai (akcidentaliai). Tas susijungimas abiem substancijom išeina į naudą, bet jis nėra joms būtinas. Aristotelis mano, kad siela ir kūnas nėra savaiminės esybės, bet vienos esybės principai: kūnas yra materija, o siela forma. Šis Aristotelio mokslas turi didelės reikšmės visai scholastinei filosofijai ir teologijai.
Įdomu sužinoti, kaip atsiranda žmogaus siela. Senovėje buvo manoma, kad siela paeina iš tėvų. Šita teorija vadinasi traducionizmas. Jos šalininkas buvo ir Tertulijonas. Šv. Augustinas taip pat buvo linkęs į šią teoriją, bet vis dėlto galutinai jos nepriėmė. Popiežius Anastazijus II ją pasmerkė kaip eretišką. Pagal šią teoriją buvo lengviau išaiškinti gimtosios nuodėmės persidavimą iš tėvų vaikams. Bet visi Rytų Bažnyčios tėvai mokė, jog Dievas kiekvieną kartą sutveria sielą, kai susikuria kūnas. Tai yra visos krikščioniškosios filosofijos mokslas. Origenas manė, kad visos sielos Dievo buvo jau nuo senovės sutvertos. Taigi, jos visos jau egzistuoja ir yra pasiruošusios, reikalui esant, pereiti į kūną. Vėliau šita pažiūra visų krikščioniškųjų filosofų buvo atmesta. Kiti sakė, kad sielą Dievas sutveria ir į kūną įkvepia tada, kai jis jau susiformavęs, kai jau yra pastebimi jo organai: galva, rankos, kojos. Šv. Tomas ir beveik visi viduramžių filosofai bei teologai buvo nuomonės, kad žmogaus siela ne nuo pačios gyvybės užsimezgimo pradžios yra sutveriama. Jie mokė, kad žmogaus gemalas arba embrionas tam tikrą laiką gyvena tik vegetatyviniu gyvenimu, o tik vėliau jis sujungiamas su Dievo sutverta siela. Žinoma, šios teorijos nesilaikė traducionistai, bet ir kiti teologai bei filosofai kartais buvo kitokios nuomonės.
Kadangi Šv. Tomas Akvinietis yra Katalikų Bažnyčios autoritetas, įdomu žinoti, ką jis šiuo klausimu mano. Šv. Tomui, kaip ir Aristoteliui, siela yra kūno forma, ji yra dvasinė. Siela negali kilti iš medžiagos, bet yra Dievo sutverta. Jis, ištikimas aristoteliškosios filosofijos sekėjas, griežtai ir aiškiai sako, kad negali būti kūno be formos. Šv. Tomas griežtai atmeta Origeno mintį, kad sielos esančios anksčiau sutvertos ir laukia laiko, kada bus sujungtos su kūnu. Jis sako, kad žmogaus kūnas susikuria iš susijungimo dviejų principų: vyriško ir moteriško. Po vis formativa ateina vis vegetativa. Šv. Tomas aiškiai sako, kad vis vegetativa atsiranda pačiame embrione.
Šiais laikais, galima sakyti, visų yra priimta pažiūra, kad siela yra sutveriama tada, kai užsimezga nauja gyvybė, t. y. pastojimo metu. Bažnyčia iki šiol dar nėra nieko šiame klausime dogmatiškai nutarusi, bet faktinai laikosi pažiūros, jog siela susijungia pačioje pradžioje su vos užsimezgusiu gemalu. Bažnyčia liepia krikštyti žmogiškus embrionus bet kokiame amžiuje ar stovyje, jei yra reikalas. Krikštijant niekados neliepia vartoti sąlygos: “jei esi žmogus”. Taigi, suponuojama, kad jis yra žmogus. Bažnyčia vegetatyvinės sielos, be abejo, nekrikštytų. Taip pat nesako, kad reikia krikštyti tik tada, kai jau embrionas yra žmogiškos išvaizdos. Yra nurodyta, kad jeigu embrionas yra apvilktas plėvelėmis, reikia jas perplėšti ir dėti embrioną į vandenį, ištariant krikšto žodžius, nes vanduo turi paliesti žmogaus kūną, o apvalkalėliai ar plėvelės nesiskaito kūno dalys. Jeigu abejojama, ar embrionas dar gyvas, tada krikštijant reikia pridėti sąlygą: “jeigu esi gyvas, aš tave krikštiju vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios”. Bažnyčios mokslas apie Marijos Nekaltą Prasidėjimą taip pat remia šią nuomonę. Pasakyta, kad Marija buvo be nuodėmės “a primo instanti” - nuo pat pirmojo momento.