Tremtis - skaudus istorijos etapas, palikęs neišdildomą randą daugelio lietuvių širdyse. Ypač sunki dalia teko vaikams, kurių nekaltos akys turėjo išvysti žiaurumus, badą, šaltį ir neteisybę. Rašytojas Stanislovas Abromavičius, pelnytai vadinamas tremties metraštininku, nuosekliai renka ir užrašo tremties vaikų pasakojimus, leisdamas pažvelgti į istorijos skaudulius pačių pažeidžiamiausiųjų akimis. Šiame straipsnyje remsimės tremties vaikų atsiminimais, atskleidžiančiais, ką reiškė vaikystė Sibire.
Trėmimas: kelionė į nežinią
Sovietų Sąjungai 1940 m. okupavus Lietuvą, prasidėjo masinės tremtys į atokias Sovietų Sąjungos vietoves. 1941 m. birželio 14-osios naktį, trečią valandą, vienu metu visose Baltijos valstybėse - Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje - prasidėjo trėmimai. Perpildyti ešelonai riedėjo į Rytus, išveždami daugiau nei 40 tūkstančių žmonių, daugiausiai lietuvių. Daugiau kaip 70 procentų tremtinių sudarė moterys ir vaikai. Iš viso tada iš Lietuvos deportuoti beveik 17 500 žmonių, kurių 12 832 iškeliavo į tremtį, 4663 - į lagerius.
Vagonai, kuriais vežė tremtinius, buvo pritaikyti gyvuliams: palubėje maži grotuoti langeliai, suveriamos durys, dviaukščiai lentų gultai ir skylė grindyse. Karštomis dienomis smirdėjo. Vagonų durys uždaros ištisas dienas, tremtiniai nemaitinami, valgo savo pasiimtą maistą, o kas jo neturi - vargsta nevalgę ir negėrę, nebent šalia esantieji sušelpia. Po savaitę trukusios kelionės pagaliau pro praviras duris įstumia kibirą pachliopkės - taip vadinama sriuba: šiltas vanduo su šiek tiek įmaišytų kruopų. Ir viskas… Vagonuose daug vaikų, senolių bei sergančiųjų. Jie kartais miršta.
Marija Samušytė, būdama vos šešerių, 1949 m. kovo 25-osios rytą su šeima buvo išvežta iš Sausininkų kaimo, Vilkaviškio rajone. Ji prisimena: „Buvau vos šešerių, kai ankstų 1949 m. kovo 25-osios rytą mūsų namuose pasirodė nepažįstami žmonės. Plačiai atsivėrė durys ir įėjo dvi moterys. Jau buvau atsikėlusi, tad rytinės egzekucijos nesusapnavau, nors to tada labai norėjau. Girdėjau kalbant, kad mus veš. Įsivaizdavau, kad vyks kažkas baisaus, labai bijojau. Už lango suūžus mašinai, krūptelėdavau: gal jau atvažiuoja?"
Kelionė į Sibirą buvo sunki ir varginanti. Marija prisimena: "Vagone šalta, trūksta oro, tvyro smarvė. O ešelonas dunda, rieda į šiaurę, už grotuoto langelio nematytas, niūrus peizažas. Sako, važiuojam Rusijos platybėmis, Baikalo link. Vienas jaunuolis guli įsitaisęs ant viršutinių gultų ir ant šniūrelio pritvirtintu magnetu pakelia iš ant grindų esančių pintinių šaukštus. Taip žaidžia. Vieniems tai sukelia juoką, o pintinių savininkai pyksta, bara neklaužadą. Valgėm, ką turėjom: duoną, kąsnelį lašinių, gėrėm vandenį. Galvojau, kad nuo tokio maisto numirsiu. Vis prisimindavau padengtą pietų stalą Lietuvoje."
Taip pat skaitykite: Vaiko priežiūros atostogos Lietuvoje: kas priklauso?
Aš gimiau 1948 m. birželio 5 d. tremties vagone, pakeliui į Sibirą. Mama pasakojo, kad buvome kažkur prie Kazanės, šeima glaudėsi ant savo pundelių. Kai traukiniui sustojus žmonės pranešė, kad moteris gimdo ant ryšulių, vaikų akivaizdoje, ją nuvedė į kažkokį pustuštį vagoną, galbūt vadinamą sanitariniu, tik be sanitarų ar medicinos darbuotojų.
Gyvenimo sąlygos tremtyje
Tremties vietose laukė medinės trobelės ar sutrūniję barakai, vietoje lovų styrojo sukalti mediniai gultai. Šildydavosi patalpas vadinamosiomis buržuikomis, vandenį valgiui ir buičiai nešdavo iš arčiau ar toliau esančių upių ir upelių. Kai kuriems teko apsistoti žeminėse. Negana to, 1942 m. 2795 tremtiniai iš Altajaus (šeimos su mažais vaikais) buvo nugabenti į Jakutijos šiaurę, prie Laptevų jūros, ir įkurdinti Lenos deltos salose, kur ir vasaros nebūna.
Atvykus į Sibirą, prasidėjo skirstymas. Patekome į Sibiro Usolję, Angaros pakrantėse, už 83 kilometrų nuo Irkutsko, Krasnojarsko krašte. Žinoma, mūsų niekas nenorėjo priimti, nes buvo per daug burnų. Pagaliau atsiradome Zimoje, apgyvendino seno dviaukščio barako kambarėlyje. Pamenu, kad gaudavome duonos davinėlį, kurio atsiimti į parduotuvę eidavo Danutė.
Reikėjo kirsti miškus, dirbti kasyklose, statybose. Trūko maisto, žmonės badavo.
Vaikystė be vaikystės
Mažosios tremtinės Onutė Brazytė, Vanda Teresė Kontrimaitė ir Elena Kulbokaitė patyrė tremties sunkumus. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, 1941-1952 m. iš Lietuvos į atšiaurias Sovietų Sąjungos vietoves buvo ištremta 55 350 vaikų iki 16 metų, tremtyje gimė dar 18 306, mirė - apie 5000 vaikų. Tūkstančiai mažųjų kentėjo badaudami, šaltyje, vaikystę praleido niekinami, su tremtinio etikete, turėjo mokytis svetima kalba.
Taip pat skaitykite: Kaip sukurti laimingą vaikystę kambaryje
Vaikystėje ji neturėjo vaikystės. Gal dėl to ir vaikystės nuotraukų neturi. Vaikystė mergaitei buvo šalta, alkana, basa.
Pamenu, kad tremtyje mus stiprino tikėjimas. Su mumis daug metų Sibire kentėjo kunigai Stanislovas Kiškis bei Vladas Abramavičius. Po daugelio metų mačiau maldaknygę, kurią kunigas S. Kiškis buvo pasidaręs iš cemento maišelio popieriaus. Tai jis dar 1929 m. buvo paskirtas Kaišiadorių vyskupijos kurijos kancleriu. Antrojo pasaulinio karo pradžioje Kaišiadoryse įkūrė sovietinių karo belaisvių ligoninę. 1945-aisiais suimtas ir nuteistas dešimčiai metų. Kalėjo Komijoje. Sibiro lietuviai su kunigu Vladu Abramavičiumi.
Mama broliui Algiui švarko atlape, nematomoje pusėje, buvo išsiuvinėjusi Trispalvę, kuria jis buvo labai patenkintas. Žinoma, vasarą atsigaudavome, nes atsirasdavo uogų ir grybų.
Sugrįžimas į Tėvynę
Ištremti vaikai į Tėvynę sugrįžo jau suaugę. Į Lietuvą visi grįžome 1957 m. Žinojau, kad Lietuvoje buvo likusios mano seserys Janina, Albina ir Birutė. Susitikome po beveik dešimties metų, žinoma, jos manęs niekada nebuvo mačiusios, kaip ir aš jų. Pamenu, laukia mūsų trys moterys. Buvau išmokyta suaugusioms tetoms bučiuoti rankas. Prieinu prie jų ir lenkiuosi rankas bučiuoti.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba, kai jaučiate neapykantą vyro vaikui