Neretai vaikai mėgsta šiurpuliukus keliančias, baugias istorijas, tačiau suaugusieji dažnai žiūri į siaubo literatūrą įtariai, manydami ją nevertinga ar net žalinga. Šiame straipsnyje panagrinėsime siaubo pasakų fenomeną vaikams, įvertinsime jų vertę, poveikį ir vietą literatūroje.
Siaubo Žanro Apibrėžimas ir Ribos
Literatūros žanrus galima apibrėžti pagal įvairius kriterijus: veiksmo laiką, santykį su realybe, siužeto tipą ir kt. Siaubo literatūra dažniau siejama su fantastiniais siužetais, tačiau ji gali būti ne tik pasakinė, fantastinė (veikia vampyrai, vaiduokliai, atgijusios mumijos ir pan.) ar mokslinės fantastikos (veikia ateiviai arba taikant mokslą sukurtos pabaisos), bet ir realistinė (pvz., siaubą gali haliucinuoti pagrindiniai veikėjai arba kokius nors baisius dalykus daryti kiti žmonės: psichopatai, išprotėję mokslininkai ir pan.). Be abejo, žanrai jungiasi vieni su kitais, todėl ir siaubo literatūra gali būti, pavyzdžiui, ne tik realistinė ar fantastinė, bet ir istorinė, detektyvinė ir t.t.
Vienas garsiausių šių laikų meno filosofų Noëlis Carrollis siaubo žanrą apibrėžia remdamasis dviem būtinais elementais. Pirmas iš jų - pabaisa: kiekviena siaubo istorija turi monstrą, kuris pažeidžia natūralią tvarką ir yra neįprastas mūsų įprastame pasaulyje, neretai jis nešvarus, netyras. Antras elementas - siekis išgąsdinti. Pabaisos turi kelti baimę ar pasišlykštėjimą, kuris taip pat siejamas su siaubo žanru. O tai pasiekti ne itin sunku: „Siaubo kūriniuose pagrindinių veikėjų [tų, kuriems nutinka siaubingi dalykai. - E. Siaubo žanro pasakojimams būdinga, kad pagrindiniams veikėjams, kurie beveik visada yra žmonės, nereikia sužinoti pabaisos paslapties, t. y. kodėl ir kaip ji atsirado, kodėl yra tokia siaubinga ir bloga.
Siaubas ir Humoras: Ar Įmanomas Derinys?
Ar suderinamas siaubas ir humoras? Šių dviejų žanrų tikslai, veikimo būdas ir priemonės smarkiai skiriasi: „Siaubas tam tikra prasme slegia, komedija išlaisvina. Siaubas spaudžia, komedija atpalaiduoja. Komedija kelia nuotaiką; siaubas žadina depresiją, paranoją ir baimę.“ Skiriasi ir tai, ką ir kaip patiria skaitytojas. Kitaip nei skaitydamas humoristinę literatūrą, siaubo istorijose vaikas patiria tas pačias ar panašias emocijas kaip ir veikėjai, kuriems nutinka baugūs dalykai. Tuo tarpu skaitydami juokingą istoriją apie nevykėlį, visai tikėtina, juoksimės, kai jis, pavyzdžiui, išsidrėbs užmynęs ant bato raištelio arba ims klykti iš siaubo išvydęs kokį nors mielą pūkuotą pabaisiuką. Kita vertus, šie du žanrai turi ir daug panašumų: abiem būdingas groteskas, hiperbolės, sutirštinimas, netikėtumai. Kaip rodo populiariosios kultūros pavyzdžiai, humoras ir siaubas vienas kitam nemaišo, netgi papildo vienas kitą. Humoras neretai siaubą nuginkluoja, įtampą sušvelnina, nukreipia dėmesį nuo kažko baisaus, leidžia skaitytojui kiek atsikvėpti, nusijuokti, pernelyg neįsibauginti.
Siaubo Literatūra Vaikams: Kuo Ji Skiriasi?
Svarstant, kuo siaubo kūriniai vaikams skiriasi nuo suaugusiųjų siaubo literatūros, iškyla tie patys aspektai, kurie tinka daugumai skirčių tarp vaikų ir suaugusiųjų literatūros nusakyti. Taigi kūriniai vaikams yra gerokai švelnesni, nuosaikesni. Čia vengiama pernelyg atvirų, šokiruojančių scenų, per didelio vizualumo, keiksmų, siaubas dažniau kuriamas kaitinant atmosferą, keliant įtampą, o kartais kaip tik humoru ji sušvelninama.
Taip pat skaitykite: Pramogos vaikų siaubo kambariuose
Istorinės Šaknys ir Šiuolaikinės Tendencijos
Siaubo žanro ištakų ieškotina mituose, legendose, sakmėse, tradicinių religijų mitologijoje: tai istorijos apie raganas, demonus, velnius ir pan. Nors liaudies pasakos paprastai nelaikomos siaubo literatūra, dauguma jų turi šio žanro bruožų ir netgi įkvepia autorius kurti tokią literatūrą. Žanrui suklestėti padėjo XIX a. Anglijoje išpopuliarėję pigūs (po pensą už skyrių) siaubo romanai (angl. penny dreadfuls), taip pat gotikiniai siaubo romanai, iš kurių ryškiausi šie: Mary Shelley Frankenšteinas, Roberto Louiso Stevensono Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija, Bramo Stokerio Drakula.
Siaubo žanras ypač suklestėjo XX a. O štai autorinė siaubo literatūra vaikams - gana naujas žanras. Tokių kūrinių daugiau ėmė rastis po Antrojo pasaulinio karo, o ypač jie išpopuliarėjo paskutiniame XX a. dešimtmetyje. Tada Vakaruose pasirodė įvairiausių siaubo serijų, iš kurių pačios populiariausios - Roberto Lawrence’o Stine’o „Šiurpuliukai“ ir „Pasišiurpink“ (angl. „Goosebumps“ ir „Give Yourself Goosebumps“), kurias sudaro per 100 knygų, pasirodžiusių 1992-2000 m. Matyt, panašiu metu ir Lietuvos leidyklos atkreipė dėmesį į Vakarų pasaulio tendencijas ir ėmė gausiai leisti baugias knygas vaikams. 1995- 1996 m. leidykla „Lietus“ pradėjo „Siaubų autobuso“ seriją. Ypatingą pakilimą šis žanras Lietuvoje išgyveno tūkstantmečių sandūroje - tada pradėtos leisti net kelios siaubo serijos: Louisos Cooper „Padarų“, „Šiurpuliukų“, kurią sudarė skirtingų rašytojų kūriniai, ir pati gausiausia knygų skaičiumi Tomo B.
Baimė Mene: Paradoksas ar Nauda?
Galimi keli požiūriai į tai. Baimės jausmą kone automatiškai priskiriame prie blogų, nemalonių. Bet esama skirtumo tarp jausmų, išgyvenamų tikrovėje ir patiriamų mene. Jie nėra tapatūs: net jei išsigąstame skaitydami knygą ar žiūrėdami kino filmą, esame saugūs, mums nieko baisaus nenutinka, net būdami labai įsijautę, suvokiame, kad tai tėra fikcija. „Tėtis ne itin susižavėjo Steno parsineštomis knygomis, pasakė, kad Stenas imsiąs sapnuoti košmarus. Turbūt tėtis nieko nesuprato. Steno tokie dalykai nė trupučio negąsdino. Va nepadaryti Blodžetui namų darbų - o čia tai baisu! Tokie dalykai jam kėlė baimę. Tikri dalykai. Siaubo literatūros skaitymas (ar kino filmo žiūrėjimas) yra saugus baimės jausmo išgyvenimas. Be to, skaitytojas kada panorėjęs gali užversti knygą, taigi sustabdyti pernelyg įsišėlusius jausmus, baimę. Nuo mūsų pačių priklausanti kontrolė leidžia mėgautis tiek dalykais, kurie kelia siaubą, tiek žaidimu su savo baimėmis, mokytis su jomis saugiai ir konstruktyviai tvarkytis, suvokti savo ištvermės ribas.
Antra vertus, taip, istorijos gali mus veikti - gąsdinti, sukrėsti, - bet, kaip pabrėžia prof. Danutė Gailienė, traumas, kaip jas suvokia psichologijos mokslas, patiriame tik tikrovėje, taigi menas traumuoti negali. Be to, kas vyksta mumyse, kai patiriame siaubą, išsigąstame? Padažnėja pulsas, po kūną ima bėgioti šiurpuliukai, įsitempiame, akimirką sustingstame, virpame iš jaudulio, išsiskiria adrenalinas. Šie fiziniai potyriai sietini ne vien su neigiamais išgyvenimais, bet ir su maloniais jausmais, užplūstančiais, pavyzdžiui, žaidžiant, ko nors labai laukiant, patiriant nuotykius. Meno filosofė Katerina Bantinaki dar kiek kitaip aiškina paradoksą, kodėl patinka tai, kas kelia neigiamus jausmus. Mes galime mėgautis ir mėgaujamės tuo, kas suteikia neigiamų jausmų. Vienas iš jos pavyzdžių už meninio siaubo ribų - audringa bičiulių diskusija: jai vykstant kartais pasijuntame įskaudinti, įsižeidžiame, bet vis dėlto džiaugiamės intelektine diskusijos nauda. Galiausiai meninis siaubas suprantamesnis už gyvenimo siaubus - jis turi aiškią struktūrą, pasakojimo progresą, sprendimą.
Smalsumas ir Nežinomybė
Negalima pamiršti ir smalsumo. Mus domina tai, ko nepažįstame. Ne veltui žmones visais laikais masino keisti, nesuvokiami, rodos, natūralaus pasaulio ribas peržengiantys dalykai: gausiai buvo lankomi apsigimėlių cirkai (angl. freak circus), tyrinėjami, kaip manyta, antgamtiniai reiškiniai ir t. t. Todėl mums taip pat įdomu siaubo kūriniuose susidurti su keisčiausiais ir baugiausiais padarais ir, be abejo, sužinoti, kaip juos įveikti. Žvelgiant plačiau, monstrai, pabaisos ar baisingos situacijos, į kurias pakliūva pagrindiniai siaubo kūrinių veikėjai, neretai yra tikrovėje egzistuojančių ar galinčių nutikti dalykų metaforos, simboliai. Kaip ir visas menas, taip ir siaubo istorijos kai ką byloja apie pasaulį, gyvenimą ir mus pačius. Tai irgi masina. Galų gale siaubo žanras labai susijęs su pažinimo, taigi tam tikra prasme ir su žmogaus smalsumo, tema. Anot N.
Taip pat skaitykite: Siaubo knygos ir vaikų pažinimas
Siaubas Kaip Metafora ir Socialinė Kritika
Kaip jau užsiminta, siaubo kūrinius, jų situacijas, pabaisas ar veikėjų veiksmus, potyrius beveik visada galime suvokti kaip tam tikrą tikrovės metaforą. Neretai jie laikytini socialine kritika arba slapčiausių baimių, nerimą keliančių idėjų, kurios veikia mūsų elgesį, tyrinėjimu. Skirtingai nei, pavyzdžiui, problemų proza, panašius klausimus kelianti kiek atviriau, tiesiau, siaubo istorijose į pirmą planą išstumiamas groteskas, hiperbolė, žaidimas baimėmis, veiksmas, o socialinė kritika ir pan. Štai, pavyzdžiui, dabar itin populiarūs tiek suaugusiųjų, tiek vaikų literatūroje, kine yra zombiai. Kas yra zombis? Atgijęs lavonas, dažniausiai mintantis smegenimis ar mėsa, taip pat ir žmonių, bet kartu tai ir „stiprų simbolinį krūvį turinti kritinė sąvoka“. Meno istorijoje zombiai tiko visokiausiems kontekstams, civilizacijos ydoms nušviesti: socialinei ir konsumerizmo kritikai, antiintelektualumui, rizikingam žmonių elgesiui su mokslo išradimais ir t. t. Nors zombiai gali būti ir mitologinės kilmės, atsiradę naudojant magiją, populiariausiuose šiuolaikiniuose siužetuose jie dažniau siejami su mokslu: neatsakingas mokslo žaidimas su žmogumi ir gyvybe sukuria gyvuosius numirėlius. Tai dažnai apokaliptiniai ar postapokaliptiniai siužetai, pasakojantys, kas nutiktų, jei vieną dieną civilizacija žlugtų ir dauguma išradimų, kurie neatsiejami nuo mūsų kasdienybės, - telefonai, automobiliai, internetas, - būtų nebepasiekiami.
Pavyzdžiai Vaikų Literatūroje
Dabar žvilgtelkime į keletą vaikų literatūros tekstų, kuriuos galima skaityti lietuviškai. Prieš metus pasirodė Kristinos Ohlsson detektyvinė trilogija su siaubo elementais Zombių karštinė. Šioje knygoje kaip tik vaikai, tiksliau - jaunesnieji paaugliai, pastebi, kad jų miestelyje vyksta kažkas negera. Jie gerokai jautresni ir atidesni pasauliui, tuo tarpu dauguma suaugusiųjų - akli ir kurti tam, kas dedasi prieš pat jų nosis, viską bando aiškinti logiškai. Todėl suaugusieji negali suteikti vaikams saugumo, ir našta viską išsiaiškinti bei apsaugoti miestelį gula ant vaikų pečių.
Man visada įdomi atrodė dar vaikystėje perskaityta ir pamėgta Louisos Cooper knyga Padarai. Išėjo vaikai į mišką… Nors šiurpuliukų istorijoje apstu, ji nėra skirta vien pagąsdinti, kūrinys siekia atkreipti dėmesį į svarbius gyvybės ir mirties dalykus. Knygoje mergaitė mokyklos spektakliui sendaikčių krautuvėlėje priperka visokiausių rekvizitų. Kadangi spektaklis apie mišką, ji įsigyja ir kailinių daiktų. Netrukus mergaitės namuose ir mokykloje, kur repetuojamas spektaklis, ima dėtis keisti ir baugūs dalykai. Pasirodo, įsigytieji kailiai atgyja ir keršija tiems, kurie nori jais pasinaudoti. Tad apie ką ši siaubo istorija? Argi ne apie nuojautą, kad nuskriaudę kitą būtybę, nesvarbu - žmogų ar gyvūną, galime sulaukti atpildo, keršto? Argi ne apie pasąmoninį suvokimą, kad kito gyvybę kainavęs daiktas (kailis) neturėtų būti naudojamas pramogai?
Minėtoji E. Fischel Veidai lange yra knyga apie tai, kad pabaisas nelengva atpažinti, kad nebūtinai jos yra tokios, jog, vos pamatęs, imsi klykti, kad jos nebūtinai yra antgamtiškos. Kartais tikrų tikriausios pabaisos esame mes, žmonės. Knygoje vaikai susiduria su genialaus proto keliamu pavojumi - su išprotėjusiu mokslininku, kuris įtikėjęs savo dieviškumu.
Siaubas Kaip Didaktikos Įrankis
Siaubas gali būti ir neretai yra didaktikos įrankis, paremtas baimės pedagogika. Nors, kaip minėta, tradicinės pasakos siaubo žanrui nepriskiriamos, gąsdinimų jose nestinga: dažnai jos yra savotiškas perspėjimas, atgrasymas nuo netinkamo elgesio, draudimas peržengti tam tikras ribas ar nepaisyti tabu; kraupiais siužetais ar vaizdiniais parodoma, kas gali nutikti nekreipiant į tai dėmesio. Neilo Gaimano Koralainą galima skaityti kaip įspėjimą ar net religinį įsaką „Gerbk savo tėvą ir motiną.“ Kiekvienas vaikas bent kartą yra patyręs jausmą, kad tėvams jis nerūpi, kad šie skiria jam per mažai dėmesio arba ne tokį, kokio jam norisi, kad trokštų turėti tobulus tėvus, kurie visada būtų tik jam ir tik dėl jo. Kaip tik šitai nutinka pagrindinei knygos veikėjai Koralainai - tik pasirodo, kad pakaitiniai tėvai ne tokie jau nuostabūs.
Taip pat skaitykite: Priežastys ir simptomai: naktiniai siaubo priepuoliai
Taip pat dažna siaubo istorija perspėja, kad pasaulis nėra saugus, kad pavojai visada mūsų tyko, todėl turime būti jiems pasirengę. Kad baugios istorijos vaikams patinka, rodo tokių serijų kaip R. L. Stine’o „Šiurpuliukai“, T. B. Stone’o „Kapinių mokykla“, Paulo van Loono „Siaubų autobusas“ arba visai neseniai Lietuvoje atrastõs K. Ohlsson knygų populiarumas.
Tradicinių Pasakų Švelninimas: Ar Tai Padeda?
Pastebima ir tendencija perpasakoti tradicines baugias pasakas, jas švelninant, atsisakant smurto, žudymo scenų. Manoma, kad tokios knygos bus vaikams tinkamesnės, jų negąsdins ir nežalos jautrios psichikos. Paradoksalu, bet kai kurie tyrimai rodo, kad sušvelnintos pasakos daro priešingą poveikį, nei mano suaugusieji. Pavyzdžiui, „Raudonkepuraitės“ versija, kurioje vilkas nėra papjaunamas, o pabėga, vaikus gąsdina labiau, nes jei vilkas gyvas, vadinasi, išlieka ir jo keliamas pavojus. Be to, ką suaugusieji nori pasakyti vaikams, jeigu žino, kad pabaisa yra gyva ir kažkur tyko, bet jiems nerūpi jos nugalėti?
Suaugusiųjų Požiūris ir Vaikų Susidomėjimas
Be abejo, ne visi suaugusieji kratosi įduoti vaikams į rankas baugių istorijų. „Baugios istorijos nei skatina nesveiką domėjimąsi makabriškais dalykais, nei kelia per didelę baimę ar nerimą. Mokytojai ir kiti suaugusieji turi pasitikėti vaikų susidomėjimu baugiomis knygomis ir pripažinti, kad baimė svarbi jų normaliai raidai. Dar, pasitaiko, nuogąstaujama, kad siaubo istorijos yra menkavertė, neverta dėmesio literatūra, orientuota vien į psichikos dirginimą, bet ne meninio skonio, vertybių ugdymą. Kad ši literatūra iš principo ne tokia, kad ji skirta ne vien pagąsdinti, bet yra ir puiki terpė tam tikroms idėjoms, persergėjimams ar socialinei kritikai skleisti, jau mėginta įrodyti šiame straipsnyje, todėl labiau plėstis nėra prasmės. Tik pasakysiu, ką mėgstu kartoti kam nors prakalbus apie vertingus ir nevertingus žanrus: gera literatura yra gera literatura, ir nesvarbu, ar tai bus koks nors populiariosios kultūros reiškinys (komiškoji ar siaubo literatura arba meilės romanai), ar rimtoji (vadinamoji aukštoji, elitinė) literatura.
Klasika ir Šiuolaikinė Siaubo Literatūra
Iš siaubo literatūros ar bent jau literatūros, turinčios baugių, siaubo elementų, pirmiausia, be abejo, norisi pasiūlyti pasaulinę literatūros klasiką, skaitomą ir paauglių. Tai minėtieji M. Shelley Frankenšteinas ir B. Stokerio Drakula, taip pat Edgaro Alano Poe Raudonosios mirties kaukė. Vyresnieji paaugliai galbūt susidomės ir pirmąja lietuviškai išleista siaubo literatūros klasiko Howardo Phillipso Lovecrafto knyga - kūrybos rinktine Tykantis tamsoje. Šalia klasikos verta paminėti ir tautosaką, kurioje baugių istorijų nestinga. Turime rinktinę Siaubo pasakos, sudarytą Ritos Repšienės. Lentynose nestinga ir modernių, šiuolaikinių, deja, ne visada vertingų siaubo arba baugių istorijų. Kaip minėjau, Nepriklausomybės pradžioje pradėta leisti „Siaubų autobuso“ serija. Į ją įėjo skirtingų autorių kūriniai: P. van Loono Siaubų autobusas, Otfriedo Preußlerio Krabatas, arba T…
Siaubo Pasakų Poveikis Vaikų Psichikai: Psichologų Nuomonės
DELFI kalbinti psichologai ir psichoterapeutai sutarė, kad pasakos vaikui suteikia aiškumo, perteikia supaprastintą pasaulio vaizdą. Jos padeda suvokti savo emocijas, spręsti kilusias problemas, moko drąsos, pasitikėjimo savimi, žinojimo, kad už kiekvieną gerą ar blogą darbą turi būti atitinkamai atlyginta. Ir svarbiausia - jos moko svajoti. „Tautosakoje, pasakose, kurios perduodamos iš kartos į kartą, užkoduoti tam tikri gyvenimo tiesų, tikrovės, šeimos santykių aspektai. Juos svarbu atskleisti vaikams. Bauginančią kliūtį įveikęs personažas tampa pavyzdžiu, kaip kebli problema gali būti išspręsta tikrovėje. Pasakos elementai padeda vaikui įveikti baimes, išmokti spręsti uždavinius“, - tikino šeimos psichologė Giedrė Gutautė-Klimienė. Anot jos, susitapatinęs su pasakos veikėju, vaikas lengviau įveikia tam tikrus psichologinius sunkumus. Pasakos veiksmingos kovojant su baimėmis, tėvų skyrybomis, sunkumais šeimoje, gelbsti vaikus nuo agresijos.
Ar tinka vaikui skaityti pasakas su smurto, siaubo elementais, pasak G. Gutautės-Klimienės, priklauso nuo jo amžiaus. „Iki paauglystės - vienuolikos, dvylikos metų - šie elementai gali reikšti didelį nesaugumą. Jaunesnieji patiriamus vaizdinius priima tiesiogiai, neskiria, kur fantazija, o kur - tikrovė. Vaikui atrodo, kad visa tai gali realiai atsitikti jo gyvenime, aplinkoje. Todėl smurtiniai siužetai, kraupios atomazgos, keistos potekstės - gana rizikingas dalykas“, - pabrėžė G. Gutautė-Klimienė.
Šiuo klausimu psichoterapeutas Robertas Balčiūnas laikosi priešingos nuomonės: „Ko gero, viso to žiaurumo pasakose labiau bijo mamos, tėčiai arba biurokratai. Daug ką matuojame pagal savo sugedimo laipsnį. Manau, vaikai nėra jau tokie bejėgiai, jie moka atsirinkti, - kalbėjo R. Balčiūnas. - Be to, jų suvokimas visai kitoks, ir baisiose scenose, kitaip nei mes, gali jokio baisumo neįžvelgti.“ Pasak psichoterapeuto, mažas vaikas kitaip supranta mirtį. Mirtis jam nereiškia pabaigos. „Blogis pasakose turi būti baisus. Negalima jo vaikui daryti simpatiško. Jei vaikas verkia, vadinasi, išgyvena tą pasaką. Nereikia slopinti, mėginti nuo to apsaugoti“, - patarė R. Balčiūnas. Svarbu ne tai, kokią pasaką skaito tėvai, seneliai, o kaip ją skaito. „Ar pateikia ryšį su laiku, dabartimi, ar mėgina vaikui paaiškinti. Galima skaityti gąsdinant, ir vaikas bijos užmigti. O galima ramiai - aiškinantis, šnekantis su vaiku. Suaugusiojo tikslas yra padėti vaikui suprasti, suvokti ir iki galo išgyventi patiriamą emociją“, - teigė psichoterapeutas.
Blogis Mūsų Viduje: Psichoanalitinė Perspektyva
Tikros pasakos yra žiaurios, tačiau mūsų viduje taip pat nestinga žiaurumo. „Žvelgiant psichoanalitiškai, visa, kas vyksta pasakose - vyksta ir mūsų viduje. O mūsų viduje yra visko - ir gerų herojų, ir blogų, meilės ir pykčio, agresyvumo ir mirties. Per pasakas galima prie to prisiliesti, pamatyti, pajusti. Gėris be blogio pasakose neegzistuoja. Jei nebus vieno, nebus ir kito. Manau, vaikams reikia sekti ir žiaurias pasakas - tai normalu. Per agresiją pasakose atpažįstame savo blogąją pusę, įsisąmoniname ją“, - tvirtino pašnekovas. Jis pritarė spektaklio režisierės nuomonei, kad tokie veiksmai kaip galvos nukandimas iš tiesų yra iniciacijos simbolis, žymintis paauglio atėjimą į suaugusiųjų pasaulį. „Jis gali būti tiesiogiai susijęs su menstruacijomis, netekties, praradimo jausmu. Pasaką skaitančios mergaitės gauna daug reikalingų atsakymų. Tokie kūriniai jas nuramina“, - tikino R. Balčiūnas.
Siaubo Pasakos Teatre: Retas Reiškinys?
Siaubo tema populiariojoje kultūroje, pavyzdžiui, kine, turi savo nišą. Teatre siaubo mažiau? Kodėl?- Kalbant apie siaubą teatre, vienas tokių spektaklių galbūt Oskaro Koršunovo „Jelizaveta Bam“. Niekada negalvojau apie siaubą teatre. Tačiau matyt viskas priklauso nuo požiūrio, nes ir dramose, žmonių santykiuose galima įžvelgti daug siaubo. Siaubo pasakose viskas mistifikuota, kalbama metaforomis. Siaubas žmogui visuomet įdomus, nes smalsu, kas yra už nežinomybės. Manau, kad kažkas yra, ko žmonės nemato. Ir daugumai, ypač meniškos prigimties žmonėms, neužtenka tik to, kas žinoma.
Moralinis Siaubo Pasakų Aspektas
Ką siūlo ir ko moko siaubo pasakos?- Pasakos visuomet turi aiškų moralą. Jos liepia nedaryti nuodėmės - taip tau nereikės susidurti su tuo, ko bijai. Jei padarei nuodėmę, turi atgailauti, viešai išpažinti, padaryti ką nors labai gero. Pasakos ganėtinai stipriai moralizuoja, kad žmogus turi elgtis gerai. Šie kūriniai moko žmogų būti geru, kaip parašyta ir Biblijoje. Viskas taip pat, tik pasakų forma paprastesnė.
Siaubo Pasakos Suaugusiesiems: Ar Verta Skaityti?
Vis tiek pasakos dažniau skaitomos vaikams. O kodėl jas verta atsiversti suaugusiesiems?- Pasakose yra tos pačios tiesos, kaip ir sudėtinguose romanuose. Suaugusiesiems gali nepatikti nebent paprasta kalba. Vaikus su jomis reikia pažindinti, nes pasakos užrašytos taip, kad, nori nenori, vaikas pasąmoningai pradeda jausti pasaulį, giliau jį suprasti. Tikrai rekomenduočiau skaityti vaikams pasakas. Ir nebūtinai geras, smagias. Žinau, kad dabar mamos stengiasi vengti bet kokių blogybių, skaityti tik tai, kas gera ir gražu. Aš manau, kad vaikas turi žinoti viską. Pasaulis yra toks, koks yra, ir reikia mokytis jį pažinti. Pasakose visa informacija užkoduota taip, kad vaikui ji tiesiog įsitvirtina.
Išorinis Pozityvumas ir Pasakų Reikšmė
Šiais, išorinio pozityvumo laikais, labai skatinama mąstyti vien teigiamai. Tai puiku, bet kartais virsta į paviršutinišką, greitą gyvenimą. Dabar labai gajos knygos, neva padedančios per dešimt dienų tapti turtingu ar laimingu. Žmonės neturi laiko, nori greitų stebyklų. Pasakos - neatskiriama vaikystės dalis. Kita vertus, pasakų yra įvairiam skaitovų amžiui.