Kalėdos - tai viena iš svarbiausių švenčių visame pasaulyje, kuri žymi Jėzaus Kristaus gimimą. Lietuvoje ši šventė turi gilias tradicijas, persipynusias su senaisiais baltų papročiais ir krikščioniškąja kultūra. Šis straipsnis panagrinės senovės lietuvių Kalėdų papročius ir tradicijas, atskleidžiant jų kilmę, reikšmę bei evoliuciją.
Įvadas
Ar pastebėjote, kad visos didžiosios lietuvių šventės susiję su religija? Turbūt sunkiausias dalykas būtų atskirti Kūčias ir Kalėdas, daugelis rašančių apie šias šventes, jas suplaka į vieną, supina tradicijas, kurios skirtos konkrečiai dienai. Lietuva turbūt vienintelė pasaulio šalis daugiausiai tradicijų siejanti su Kūčiomis, o ne Kalėdomis. Senovės lietuvių Kalėdos apjungia etnokultūrines šaknis ir krikščioniškąją tradiciją.
Kalėdų kilmė ir reikšmė
Šv. Kalėdos - tai prosenovinė šventė. Jos pavadinimas žinomas daugeliui tautų (romėnams, graikams, slavams ir kt.). Lietuvoje žodis kalėdos randamas XVI-XVII a. raštuose. Šios šventės pavadinimu dar 1823 metais susidomėjo D.Poška, o 1913 m. - kalbininkas K. Pradinė žodžių kalendorius ir Kalėdos (lot. Calendarium vadinta skolų knyga, o Calendae reiškė kiekvieno mėnesio, kai mokamos tos skolos, pirmą dieną. Yra ir kitokių šios šventės pavadinimų aiškinimų. S.Solovjovas žodį koliada skirsto į kolo - ratas ir Lada, kurią laiko slavų pavasario deive. S.Daukantas šventės pavadinimą aiškino atsiradus nuo kuolo, kurį seniau kaimiečiai kaldavo į sieną praėjusiems metams pažymėti. N.Laurinkienės nuomone, šventės pavadinimas susijęs su ritualinės medžio kaladės valkiojimu. A.Patackas aiškina, kad šventės lietuviškas pavadinimas sietinas su žodžiu kalėti, nes žiemą žemė tarsi kali, šalčio sukaustyta.
Romos imperijoje įsitvirtinus persų šviesos deivės Mitros kultui, 274 m. imperatorius Aurelijus įsakė visoje imperijoje švęsti Sol invictus („Nenugalėtosios saulės“), t.y. saulės grąžos šventę. Kadangi ši šventė buvo laikoma ir Naujųjų metų pradžia, lotyniškai ji vadinta Festum Calendarum (Kalėdų šventė). Bažnyčia šią šventę paskelbė Kristaus gimimo švente, remdamasi Biblija. Senajame Testamente žydų pranašas Malachijas būsimąjį tautos ir žmonijos išgelbėtoją - mesiją vadina „teisybės saule“. Evangelijoje dažnai kalbama apie Kristų kaip apie „šviesą iš aukštybių“. Taigi Kalėdas nesunku buvo paskelbti „tikrosios šviesos“ gimimo švente. Gruodžio 25-oji Kristaus gimimo švente visuotinai pripažinta tik VII a.
Kalėdos lietuvių liaudies kalendoriuje - sena agrarinė šventė, turinti daug bendrų bruožų su kitų indoeuropietiškų tautų apeigomis. Rašytiniai šaltiniai mini lietuvių apeiginį kiaulienos valgymą per šventes bei pradedant žemdirbystės darbus ir paprotį derliaus dievams aukoti kiaules bei paršelius.
Taip pat skaitykite: Po gimdymo tradicijos
Pasiruošimas Kalėdoms: Adventas
Nuo ramių Advento vakarų, kai po truputį įsižiebia vainiko žvakės, iki kalėdaičių laužymo per Kūčias ir tyliai skambančių giesmių. Šis laikotarpis pilnas simbolių, kviečiančių į bendrystę, gerumą ir šviesą. Kalėdinis ciklas Lietuvoje: Adventas (laukimas) → Kūčios (susitaikymas) → Kalėdos (džiaugsmas) → Trys Karaliai (palaiminimas).
Advento vainikas su keturiomis žvakėmis. Kiekvieną sekmadienį uždegama po vieną. Pirmoji simbolizuoja viltį, antroji - taiką, trečioji - džiaugsmą, ketvirtoji - meilę. Daug šeimų kuria Advento kalendorius. Kasdien atverčiamas langelis su maža staigmena, eilėraščio posmu ar gerumo užduotimi. Vaikams tai tampa smagiu žaidimu, o suaugusiems - priminimu, kad laukimas gali būti prasmingas.
Kūčios: Prieškalėdinis vakaras
Jeigu paklausčiau koks svarbiausias Kūčių patiekalas, turbūt nedvejodami pasakytumėte, jog latviški šprotai, be jų šventė - nešventė. Kūčios - paskutinė advento diena, todėl ant stalo negali būti mėsos, pieno, kiaušinio patiekalų. Ant stalo turi būti 12 patiekalų, kurie simbolizuoja 12 metų mėnesių arba, pagal krikščioniškąją tradiciją, 12 Jėzaus apaštalų. Būtinai reikia paragauti, kiekvieno patiekalo, kad metai būtų sotūs. Visi valgiai dedami į mažus dubenėlius, nes Kūčių vakaro stalas - tai pasninko pabaiga, apogėjus - persivalgyti nevalia. Prie stalo sėdama tik tuomet, kai pateka Vakarinė žvaigždė. Prie stalo susirenka visa giminė, nes šventė simbolizuoja santarvę, susitaikymą, atleidimą. Prieš pradėdami valgyti visi šeimos nariai sukalba maldą, padėkoja Dievui už praėjusius metus ir duoda laužti kitiems šeimos nariams savo plotkelę, kad jie ateinančiais metais "paimtų" jūsų rūpesčius ant savo pečių. Po vakarienės visą šeima ruošiasi Bernelių mišioms.
Aukštaitijoje iki Antrojo pasaulinio karo ant Kūčių stalo būdavo tik šaltieji patiekalai. A.Augustaitienė pasakojo, kad praūžus karui ant stalo su silkėmis, kisieliumi ir kitais sūriais, rūgščiais patiekalais stovėdavo jau ir lėkštė su karštomis bulvėmis. O Vidurio Lietuvoje nuo seno buvo verdami ir valgomi šilti Kūčių barščiai. Aukštaičiai taip pat ruošia daug valgių iš žuvų, mėgsta ir avižinį kisielių. Šiaurės Lietuvoje Kūčių stalas neįsivaizduojamas be virtų kviečių, kuriuos pagardindavo miešimu - vandenyje ištirpintu medumi.
Jeigu atkreipėte dėmesį iki šiol aprašyta Kūčių tradicija yra perdėm krikščioniška, tačiau krikščionybė tik uždengė senąjį baltų tikėjimą, o jo nepanaikino, todėl šią naktį gausiu įvairių burtų. Sakydavo, jog 12 valanda vanduo virsdavo vynu, o gyvuliai pradėdavo kalbėti žmogaus balsais. Kūčių vakarą po staltiese padėdavo šiaudų, po valgio kiekvienas šeimos narys išsitraukdavo po vieną šiaudą. Šiaudo ilgis simbolizuodavo gyvenimo ilgį, gumbai ir nulikimai simbolizuodavo svarbius gyvenimo įvykius, sunkumus. Sodininkai Kūčių vakarą eidavo į sodą ir apkabindavo medžius, aprišdavo šiaudais iš po Kūčių stalo, kad vestų daugiau vaisių. Merginos nešdavo pirkion glėbį malkų ir, pabėrusios asloje, skaičiuodavo: jei pora - ištekės, jei poros nėra - dar reikės palaukti. Sudėdavo vyriškus ir moteriškus batus į sietą, paskui nežiūrėdamos griebdavo. Jei mergina sugriebė vyrišką - ištekės, jei moterišką - ne. Skaičiuodavo iš dubens pasisemtų šližikų, žirnių ar riešutų saują: jei išeina po porą, sueis į porą, jei pasilieka vienas, kitais metais dar laimė pro šalį praeis.
Taip pat skaitykite: Deivių Sąrašas ir Reikšmė
Kūčių burtai ir spėjimai
Senosios Kūčių tradicijos neatsiejamos nuo dvasinio ir fizinio apsivalymo. Nuo ankstaus Kūčių ryto ir vaikai, ir suaugę tvarkė namus, kiemus, nepamiršdami šypsotis, sveikinti aplinkinius ir skleisti džiaugsmą. XIX a. pab. iki Kūčių vakarienės žmonės laikydavosi „juodojo“ pasninko, kitaip tariant, nevalgydavo visiškai nieko. Kiti negerdavo net vandens. Burtai ir spėjimai buvo viena laukiamiausių Kūčių tradicijų, kelianti jaudulį ir azartą.
- Kūčių vakarą iš po stalo traukiamas šiaudas. Jei ištraukiamas ilgas - metai bus dosnūs ir laimingi, jei trumpas - laukia sunkūs metai.
- Kūčių vakarą, išėjus į kiemą, klausomasi, kurioje pusėje šunys loja. Kur girdisi šunų lojimas - iš tos pusės mylimasis (-oji) atvažiuos.
- Jei Kūčių dieną ant namo stogo pakraščio daug sniego, kiti metai bus labai dosnūs.
- Jei Kūčių dieną sninga, bitės prineš daug medaus.
- Kūčių vakarienės metu skaičiuojama, kiek kūčiukų suvalgė poros neturintys jaunuoliai. Jei suvalgė porinį skaičių kūčiukų, kitais metais susiras antrąją pusę. Jei neporinį - bus vieniši.
- Po vakarienės sėdamasi ant vidury kambario pastatytos kėdės (nugara į duris). Ant kojos pirštų galiukų užkabintas batas sviedžiamas per petį ar galvą durų link. Jei apavas nukrito „nosimi“ į duris - laukia kelionė arba vestuvės. Kulnimi į duris nukritęs batas reiškia vienatvę ir sunkų darbą. Apsivertęs batas pranašauja laimę, o ant šono atsigulęs batas - nelaimes bei sunkumus.
- Kūčių vakare ant popierėlių surašomi priešingos lyties vardai. Popierėliai susukami, kišami į medžiaginį maišą, o šis dedamas po pagalve. Naktį prabudus arba ankstų Kalėdų rytą traukiamas vienas popierėlis - būsimo vyro / žmonos vardas.
- Paruošiama tiek dubenėlių, kiek yra norinčiųjų išsiburti. Vedėjas po kiekvienu dubenėliu paslepia vieną simbolį (pieštukas - mokslo metai, rūta - vienatvės metai, anglis ar akmuo - sunkumai, smėlis - nelaimė, raktas - sėkmė, nosinė - ašaros, žiedas - santuoka ar draugystė, tuščias dubenėlis - vienatvė arba skurdas ir pan.). Po vieną į kambarį įėjęs dalyvis pasirenka vieną dubenėlį - savo ateitį.
- Šaukšte ištirpintas vaškas pilamas į dubenį su vandeniu. Figūrose ieškomi lemtingi ateities ženklai. Spėliojama pasitelkiant išradingumą ir vaizduotę.
- Į atsargiai sukamą indą su vandeniu įmetami du akmenėliai. Sukant indą, galvojama apie patinkantį žmogų. Tuomet indas pastatomas ant stalo. Jei kurį laiką, kol vanduo nusistovi, akmenėliai sukasi greta - tai abipusės meilės ir draugystės ženklas. Jei akmenys išsiskiria - meilė vienpusė arba gresia skyrybos.
- Suglamžyta ir suspausta popieriaus skiautė uždegama ir dedama ant keptuvės. Iš šešėlių, regimų ant sienos liepsnojant popieriui, spėjama ateitis. Spėjimai priklauso nuo kūrybiškumo ir vaizduotės.
- Visos merginos, sėdinčios prie Kūčių stalo, užsidega po žvakę ir pastato ant stalo. Ta, kuri neužpučia žvakės iš pirmo karto, liks netekėjusi.
- Vidurnaktį tamsoje, užsidegus vieną žvakę, einama prie didelio veidrodžio. Sakoma, kad pasivaidenęs veidas taps gyvenimo meile.
- Einant miegoti, po pagalve pakišamos šukos. Kas sapne šukuoja plaukus - tas ir būsimas vyras / žmona.
- Kalėdų naktį gulamasi į lovą, bet neužsiklojama. Kas sapne užkloja - tas ir būsimas vyras / žmona.
- Po pagalve kalėdinę naktį pakišami raktai. Jei sapne kas nors prašo raktų ar atrakinti duris - tas ir būsimas vyras / žmona.
Kalėdos: Šventės diena
Kalėdos yra sena žemdirbių šventė, tačiau Lietuvoje jinai neturėjo tokio stipraus religinio poveikio kaip Kūčios. Senovės baltai ta proga aukodavo kiaulę Dievams, vėliau šį paprotį pakeitė kiaulės valgymas. Kiaulės galva papuošta įvairiais žalumynais būdavo pateikiama ant stalo.
Remiantis Senuoju testamentu žydai švęsdavo Paschą - išėjimą iš Egipto vergijos keturioliktą Nizan mėnesio vakarą, pagal mėnulio kalendorių, kai patekėdavo pilnatis. Europoje įsigalėjęs Saulės kalendorius nesutapo su mėnulio kalendoriumi, todėl 325 metais bažnyčia nusprendė švęsti Velykas pirmąjį sekmadienį po pavasarinio lygiadienio.
Pirmoji Kalėdų diena
Pirmąją Kalėdų dieną žmonės būdavo rimtai nusiteikę, niekur neidavo ir nieko nedirbdavo, bet burdavo ateinančių metų derlių bei orą. Jei Kalėdų diena šalta, tikėtasi Velykų su sniegu ir vėlyvo pavasario. Jei Kalėdų dieną snigo - ateinančiais metais bus daug dirvinių pelių, kurios pakenks javams. Jei Kalėdų pirmą dieną pasirodo saulė, metai bus derlingi. Kalėdinės pusnys pranašavo gerą vasarojaus derlių. Kad didžiosios šventės pirmoji diena - šeimos ir poilsio, rodo Rokiškio krašte dar XX a. pradžioje buvęs paprotys kaimynų neįsileisti į vidų. Tiesiog užsklęsdavo duris iš vidaus. Už durų svečias belsdavosi, o viduje esantys klausdavo, kuo vardu Bernelis. Svečias turėdavo atsakyti, giedodamas kokią nors kalėdinę giesmę. Jeigu nesusiprasdavo to padaryti, tai kartais ir visai jo neįsileisdavo.
Kalėdojimas: Persirengėliai ir linkėjimai
Antras svarbus paprotys - kalėdojimas. Yra dvi kalėdojimo versijos ir man nepavyko rasti jokių datų, kurio paaiškintų kaip viena įtakojo kitą. Pirmoji - Kalėdų dieną žmonės persirengdavo seniu vadinamu Kalėda ir eidavo aplankyti kaimynų. Su apsilankymu susiję įvairūs ritualai ir būrimai, vėliau persirengėliai buvo sutapatinti su trim karaliais, o Kalėdą pakeitė Kalėdų senelis. Antroji - kalėdoti eidavo kunigas taip aplankydamas visus savo parapijiečius, taip pat patys neturtingiausi valstiečiai, atnešantis savo gerumą į namus ir gaunantys maisto.
Taip pat skaitykite: Tradicijos ir modernumas motinystės atspindžiuose
Didelė magiška jėga buvo priskiriama kalėdiniams sveikinimams bei linkėjimams. Jų žodžiams teikiama ypatinga galia. Linkėjimai įtakingesni, jei persirengiama nepažįstamais žmonėmis, gyvūnais ir mitinėmis būtybėmis. Tų papročių atskirų elementų, netekusių sakralinės prasmės, kai kur išliko dar XX a. pradžioje. Įdomiausias iš jų - vaikščioti pakiemiais persirengusiam daduliu, Kalėdų seniu ir linkėti gero derliaus.
Kalėda dažniausiai apsirengdavo kaimo kerdžius ar koks nors senolis. Jis turėdavo lininę barzdą, lazdą ir krepšį. Kartu su vaikais Kalėda užsukdavo į namus aplankyti mažutėlių - dar nemokančių vaikščioti vaikų. Kalėda su vaikais giedodavo, apsimesdavo muzikantais, tačiau jų muzikos instrumentai būdavo kočėlai, šaukštai, puodai - tai, kas pakliūdavo po ranka.
Suaugusieji taip pat prasimanydavo įvairių pasilinksminimų. Šiaurės Lietuvoje buvo paplitęs kalėdinio blukio (kelmo ar didelės trinkos) vilkimo ir deginimo paprotys. Pagal senuosius lietuviškus papročius, blukis yra Kalėdų šventės ženklas. Vienas žmogus jo niekaip nepajudintų, tad jo vilkimas suburia visą bendruomenę.
Blukį tempiantys žmonės buvo vadinami blukvilkiais. Jie elgėsi kaip pokštininkai - dainuodavo, šokdavo, šokinėdavo per blukį, prikrėsdavo ir šunybių aplankytų sodybų šeimininkams. Aukštaitijoje blukvilkiai užsukdavo į kiekvieną kiemą, už tai jiems būdavo atsidėkojama. Už kaimo ribų trinka būdavo sudeginama.
Antroji Kalėdų diena
Antrąją dieną dažnai tęsiami vizitai pas giminaičius ir draugus, tvyro ramybė, daugiau laiko skiriama pasivaikščiojimams, knygoms, filmams, neskubiems pokalbiams.
Ledų diena
Trečioji, o kai kuriose Lietuvos vietovėse ketvirtoji, Kalėdų diena vadinama Ledų diena. Šią dieną vengta didesnių darbų, nes tikėta, kad tokie darbai, kaip kūlimas, malimas, malkų kapojimas, pavasarį prišauks ledus ir javus niokojančias audras. Ledų dieną senesni žmonės meldėsi už būsimo derliaus sėkmę.
Kalėdų simboliai ir reikšmės
Kiaulės galva. Paskerstos kiaulės galva, papuošta žalumynais, tarp kalėdinių patiekalų užėmė svarbiausią vietą. Žemaitijoje ant Kalėdų stalo buvo statomas šiupinys su viduryje dubenio kyšančia kiaulės uodega.
Šiaudinis sodas. Kabinamas virš stalo - tai visatos modelis, pusiausvyros ir gausos simbolis.
Žvakė lange. Rodė kelią pavargusiam keleiviui ir priminė šviesos pergalę prieš tamsą.
Kalėdaitis. Maža, bet galinga - ji sujungia žmones stipriau nei bet kokia dovana.
Kalėdos šiandien
Šiandien kalėdinės mugės Vilniuje prie Katedros, Kaune Rotušės aikštėje ar mažesniuose miesteliuose kvepia šventine nuotaika. Veikia „Maltiečių sriuba“, „Maisto banko“ akcijos, dalijama Betliejaus taikos ugnis. Socialiniuose tinkluose plinta #KalėdosBeŠiukšlių iššūkiai: žmonės dalijasi idėjomis, kaip švęsti tvariau.