Įvadas
Žmogaus atėjimas į pasaulį nuo seniausių laikų buvo apgaubtas ypatingo dėmesio ir pagarbos. Ilgus šimtmečius gimimą lydėjo įvairūs magijos elementai, burtai, skirti apsaugoti naujagimį nuo blogio ir užtikrinti jam laimingą ateitį. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kokie senovės lietuvių papročiai lydėdavo moterį ir kūdikį po gimdymo, kokią reikšmę turėjo pribuvėjos vaidmuo, krikštynos ir kitos apeigos, įtvirtinančios naują gyvybę bendruomenėje.
Nėštumas ir Pasiruošimas Gimdymui
Nėštumas senovės Lietuvoje buvo apgaubtas paslapties ir pagarbos. Kaimo bendruomenėje besilaukianti moteris buvo ypač saugoma ir gerbiama. Mūsų senoliai stengdavosi net neįvardyti garsiai „nėščia” ar „besilaukianti” - tikėta, kad kuo mažiau apie tai bus kalbama, tuo lengviau moteris išnešios ir pagimdys vaikelį. Buvo vengiama su ja bartis, pyktis, ginčytis, nes visa tai esą neigiamai atsiliepsią būsimajam kūdikiui. Nėštumo metu moteris laikydavosi visokių draudimų, tariamai turėjusių laiduoti gražią būsimo vaiko išvaizdą, gerą būdą ir laimingą gyvenimą. Negalima per nėščios galvą mesti, nes vaikas gimsiąs su apsisukusia aplink kaklą virkštele. Nėščiai pamačius gaisrą, buvo draudžiama ranka prisiliesti prie savo kūno, nes toje vietoje ant vaiko kūno būsianti raudona dėmė. Nėščia moteris neturėjo būti godi, nes naujagimis būsiąs daug trokštantis. Jai buvo draudžiama tyčiotis iš nesveikų, invalidų, tikint, kad nuo to galįs gimti nesveikas vaikas.
Nors būsimoji mamytė buvo labai saugojama ir globojama, ji toli gražu netinginiaudavo. Nėščios moterys dirbo visus darbus: pjaudavo rugius, grėbdavo šieną, kuldavo, ruošdavosi apie namus, verpdavo, ausdavo ir t.t. Tinginiauti buvo vengiama, tikinant, kad būsimasis žmogus galįs apsigimti tinginiu. Visi tie tikėjimai yra paremti analogijos dėsniu: kiekvienos nėščiosios veiksmas ar elgesys sukeliąs atitinkamus reiškinius naujagimyje, t. y. būsimajame žmoguje.
Dažniausiai moterys kruopščiai pasiruošdavo gimdymui - pasirūpindavo švariais drabužiais, patalais, į lovą įsidėdavo šiaudų, išsiprausdavo. Tačiau laisvųjų ūkininkų šeimose augusios merginos paprastai būdavo saugomos ir globojamos.
Moterys visais laikais dalijosi savo gimdymo patirtimi. Yra buvęs gražus senovės lietuvaičių paprotys gimdyvei surengti prausynas - į jas susirinkdavo pagimdžiusios moterys, dalydavosi patirtimi. Kitos moterys nėštukei išleisdavo plaukus, iššukuodavo, apvilkdavo švariais gimties marškiniais. Visa tai buvo ne tik dėmesys būsimajai mamytei, bet ir turėjo simbolinę reikšmę - nesupinti plaukai reiškė atsipalaidavimą (gimdant reikės stengtis kuo labiau atsipalaiduoti, kad viskas vyktų sklandžiai ir sėkmingai), marškiniai bylojo apie tai, kad kiekviena gimdanti moteris yra kažkiek praskleidusi uždangą į anapusinį pasaulį ir kad jai reikia susikaupti, susitelkti ir stengtis jaustis kuo ramiau.
Taip pat skaitykite: Lietuvių Kalėdų papročiai
Pribuvėjos Vaidmuo Gimdyme
Atėjus gimdymo laikui, paprastai būdavo kviečiama bobutė-pribuvėja, turinti moteriškuose reikaluose patyrimą. Maždaug iki XX a. vidurio gimdyvei padėdavo ir vaikelį priimdavo vadinamoji „bobutė” - pribuvėja. Senais laikais bene kiekviena gimdžiusi moteris galėdavo būti tąja „bobute”, ir tik pastarąjį šimtmetį ja galėdavo tapti kone atsitiktinai, nes nebuvo keliami tokie griežti reikalavimai. Seniau pribuvėja galėdavo tapti paprastai tik ištekėjusi, ištikima vyrui ir gimdžiusi moteris, nes pati savo kailiu patyrusi, ką reiškia lauktis vaikelio ir jį pagimdyti. Dar būtina sąlyga - pribuvėja negalėjo būti pasidariusi aborto; už tai moterys apskritai būdavo smerkiamos, o kai kur senais laikais ir baudžiamos. Vaikelį padėjusi sugauti (kaip tai būdavo įvardijama) moteris turėjo būti švari, maloni ir gero būdo, nes juk ji pirmoji, kuri paima į rankas vaikelį. Tiesa, priimti vaikelį plikomis rankomis būdavo nevalia - reikėdavo pasiimti drobės, naminių lininių skarų ar pan. Pribuvėjomis tapdavo ir žolininkės - dar XX a. pradžioje jos žinodavo, kokiais kompresais sumažinti gimdymo skausmus, ruošdavo žolelių arbatų, tam tikrais žolelių užpilais skatindavo užsitęsusį gimdymą ir pan.
Seniau kiekvienas kaimas turėjo savo pribuvėją, o vėliau keli kaimai dalydavosi viena. Atsisakyti eiti sugauti vaikelio, kai būdavo kviečiama, pribuvėja negalėdavo - tai laikyta nuodėme. Pribuvėja būdavo pakviečiama artėjant nėštumo pabaigai, bet taip, kad niekas nesužinotų. Atsiveždavo ją (arba pati ateidavo) kartais net su vyriška kepure, kad niekam nekristų į akis ir kad jos nepamatytų piktosios jėgos. Tikėta, kad kuo mažiau žmonių žinos apie būsimą mamą, tuo lengviau ji pagimdys. Atvykusi atverdavo namų duris ir langus, paprašydavo iš tvarto išginti gyvulius, atrakinti spintų stalčius - manyta, kad gimdymas bus lengvesnis. Sakydavo ir įvairių užkalbėjimų, vienas tokių, sakomų prie gimdyvės: „Atsiriškit mazgeliai, suminkštėkit kauleliai.”
Pribuvėja ateidavo prieš pat gimdymą ir būdavo visą savaitę iki krikštynų. Ji padėdavo ligonei, prižiūrėdavo vaiką, prausdavo, vystydavo. Gimdymo metu paprastai gryčioje būdavo bobutė ir gimdyvės vyras. Kitų ypač vaikų į gryčią neįleisdavo. Netyčia užėjusiam buvo paaiškinama, kas dedasi namuose, ir tas neidavo. Pribuvėjos priimti kūdikį ruošdavosi iš anksto - vasarą prisirinkdavo žolelių, išdžiovindavo (jų pasiimdavo važiuodama pas gimdyvę). Po gimdymo dar savaitę pribuvėja rūpindavosi mamyte ir jos vaikeliu.
Kai kurios pribuvėjos pranašaudavo vaikelio likimą ar profesiją, pavyzdžiui, jei galvoje įžiūrėdavo kryželį, sakydavo, kad bus kunigas. Beje, pribuvėjos uždavinys buvo ne tik padėti vaikeliui ateiti į šį pasaulį ir pasirūpinti jo mama, bet ir apsaugoti nuo piktųjų dvasių maldomis, smilkalais ir švęstu vandeniu.
Gimdymas Pirtyje: Sakrali Vieta ir Apeigos
Pirtis lietuviams - sakrali vieta. Joje negalėjo būti geriama, linksminamasi. Moterys ir vyrai į pirtį eidavo atskirai. XIX a. pab.- XX a. pr. moterys eidavo gimdyti į klėtį, jaują, tvartą ar pirtį. Vasarą daugiausia gimdydavo klėtyse. Pirtyse buvo įprasta gimdyti net iki XX a. pradžios.
Taip pat skaitykite: Priežiūros rekomendacijos Lietuvos mamoms
Pirtyse būdavo kur kas šilčiau, tad saugiau ir mamai, ir vaikeliui, be to, tikėta, kad ten - geresnė aura, ir tai padės pagimdyti lengviau bei sklandžiau. Pirtyje netgi būdavo atliekamos gimdymo apeigos, aukodavo aukas dievams, ypač deivei Žemynai, kad vaikelis augtų sveikas ir laimingas. Pagal baltų tikėjimą, vaikučio besilaukianti moteris pati yra tarsi Žemyna, savyje brandinanti vaisių. Vyras taip pat nelikdavo nuošalyje. Kadangi vaikelis - laimingos šeimos vaisius, kartais būdavo sakoma, kad tai - sėkmingos Perkūno ir Žemynos sąjungos rezultatas. Ir kuo daugiau šeima susilaukdavo vaikelių, tuo labiau būdavo vertinami kaip sėkmingos sąjungos pavyzdys.
Senovėje moterys gimdydavo pirtyje ir ten atlikdavo gimdymo apeigas, aukodavo aukas dievams, ypač deivei Žemynai, kad naujagimis augtų sveikas ir laimingas. Pirtyse buvo atliekamos kai kurios krikštynų apeigos. Pasak M. Pretorijaus, per krikštynas gimdytoja su pribuvėja ir artima drauge eidavo į pirtį, melsdavosi ir dėkodavo deivei, kad leido sėkmingai pagimdyti. Po to valgydavo vištieną su duona, užsigerdamos alumi. Kokių nors vaistų ar įrankių prie gimdymo pribuvėja neturėjo, išskyrus žirkles ar peilį, kuriuo nupjaudavo virkštelę. Naujagimį maudydavo medinėje geldoje, galvutę aprišdavo sakrute, kad būtų lygi ir graži, neatsikišusios ausys. Jei būdavo kreivos kūdikio kojytės, jas subintuodavo. Paskiau kūdikį suvystydavo į drobinius vystyklus ir paguldydavo ant pagalvės lovoje. Vaikams sakydavo, kad sesutę ar broliuką bobutė sugavusi, semdama upėje vandeny, arba vaiką atnešęs gandras.
Apeigos Po Gimdymo: Nuo Židinio Ugnies Iki Palankynų
Po gimimo kai kuriose vietovėse moteris paprastai keturiasdešimt dienų neišeidavo iš namų - manyta, kad ją dar sieja ryšys su mistiniu, su anapusiniu pasauliu.
Pirmosios naujagimių apeigos buvo atliekamos prie židinio. Dalis tų apeigų išliko dar XIX a. pabaigoje. Kadangi tikėta, jog, degant židiniui, žmogus esąs saugus nuo visokių blogybių, pradėta žiūrėti, kad jis neužgestų tuo metu, kai gimsta kūdikis. Senovėje žmonės, nesuprasdami tikrųjų dažno vaikų mirimo priežasčių, stengėsi aiškinti esą naujagimiui gresiančios įvairios piktybės iš demonų, dvasių. Jas nukreipti galinti tik židinio ugnis. Išnykus iš trobos vidurio židiniui, prie naujagimio pradėta deginti nuolatinę šviesą (balaną, žvakę, žiburį), kol kūdikiui bus suteiktas vardas. Dzūkijoje dar XX a. pradžioje iki naujagimį krikštijant prie jo buvo atliekamas vadinamsis “žibinimas”. Kai tik saulė nusileisdavo, tuoj uždegdavo šviesą ir degindavo ją per visą naktį. Senu papročiu susirinkdavo viso kaimo merginos ir paauglės mergaitės jos augoti, kad laumės vaiko nepavogtų. Apie Švenčionis, gimus vaikui ir jį pirmą kartą prausiant, uždegdavo žvakę. Po to ją užgesintą laikydavo padėtą lopšyje, kol vaikas pradėdavo vaikščioti.
Gimus kūdikiui po kelių dienų vaikelio tėvas pasiimdavo vaišių ir eidavo pranešti kaimynams džiugios žinios. Praėjus kelioms dienoms po kūdikio gimimo, tėvas pasiimdavo duonos, druskos, degtinės ir eidavo pranešti kaimynams apie kūdikio gimimą. Ištekėjusios moterys suskubdavo lankyti naujai iškeptos mamytės (kitoms ir kitiems kurį laiką nebuvo galima trikdyti jos ir vaikelio ramybės), tai buvo vadinama palankynomis, patakais, patekylais ir pan. Laikas nuo kūdikio gimimo iki krikštynų vadinosi radynos. Tos moterys (artimos kaimynės, giminaitės) eidavo lankyti gimdyvės. Lankytojos nešdavo kūdikiui dovanų ir maisto: tradicinės kiaušinienės, iškeptos moliniame dubenyje ar puode iš 20-25 kiaušinių, sūrio, blynų ar duonos. Manyta, kad vaikučiui būtinai reikėjo ką nors padovanoti, kad ir smulkmeną, tada jis augs laimingas ir turtingas. Kai kur buvo gajus paprotys į namus, kuriuose neseniai gimė kūdikis, įžengus svetimam vyriškiui, čiupti jo kepurę ir reikalauti išpirkos. Po sunkaus gimdymo periodo ateidavo linksmybių metas - vaikelio lankyti susirinkusios moterys šokdavo ir dainuodavo. Tiesa, gimdyvės lankymo ritualas būdavo ne šiaip sau linksmybės - atėjusios moterys buvo tarsi tarpininkės, padedančios mamytei pereiti į naują motinystės tarpsnį, o pirmojo kūdikio susilaukusiajai padėdavo įsitraukti į kaimo moterų bendriją.
Taip pat skaitykite: Saugus sportas po gimdymo
Artimos draugės ir kaimynės paprastai maždaug po savaitės irgi norėdavo pamatyti vaikelį, bet tai jau buvo mamos teisė spręsti, rodyti ar ne - kai kurios svetimiems nerodydavo mėnesį ar net daugiau: bijodavo nužiūrėjimų. Jei kaime būdavo negeras žmogus arba, kaip sakydavo, blogų akių, tokiam stengdavosi kūdikėlio nerodyti, iki kol jis nepakrikštytas. Jei vaikutį visgi kas nors nužiūrėdavo, „gydydavo” įvairiais liaudiškais būdais, pavyzdžiui, pasmilkydavo per Verbas pašventintų kadagių ar padegindavo žarsteklio galą ir su smilkstančiu apeidavo aplink lovą, kurioje miega kūdikis, ir pan.
Jei gryčion, kurioje yra naujagimis, netyčia užeidavo svetimas vyras, pribuvėja arba kitos moterys pačiupdavo jo kepurę: ją reikėdavo išsipirkti.
Krikštynos: Vardo Suteikimas ir Įvedimas Į Bendruomenę
Po savaitės ar ilgesnio laiko būdavo ruošiamos krikštynos. Reikėdavo parinkti vaikui kūmus, dorus žmones, nes buvo tikima, kad augantis vaikas pasisavinąs kūmų būdą ir įpročius. Be to, kūmai tapdavo ne tik vaiko, bet ir jo tėvų artimais žmonėmis. Senovės lietuviai kviesdavo daug kūmų, ką dar XVII a. Valkininkų apylinkėse dar XX a. pradžioje kūma, atvykusi į krikštynas su dovanomis, sėsdavo ant namo slenksčio. Ją pasitikdavo pribuvėja ir, paėmusi iš jos dovanas, kviesdavo į vidų.
Vežant naujagimį į krikštą, kūmai išeidavo pro duris ir sustodavo prie lango, o pribuvėja paruoštą vaiką apnešdavo aplink židinį ir po to pro atidarytą langą paduodavo kūmams. Tada kūmai sugaudavo juodą vištą ir juodą gaidį, padėdavo ant namo slenksčio ir kirviu nukirsdavo taip, kad jų galvos nukristų vienoje slenksčio pusėje, o kūnai liktų kitoje. Paskiau moterys vištą ir gaidį išskrosdavo, jų žarnomis apraizgydavo lopšį ir taip laikydavo, kol grįždavo kūmai iš krikšto. Atvežtą kūdikį įnešdavo į namus, vėl paduodami pro langą. Gaidį ir vištą aukodavo ant slenksčio, kad po slenksčiu gyvenančios vėlės nekeršytų ir vaikas nemirtų.
Verčiami lietuviai nešė vaikus krikštyti į bažnyčią, bet laikė garbe būti pagonimis. Todėl buvo sugalvoję kaip nusivalyti bažnyčios krikštą: tuoj po krikšto nešdavo savo vaikus prie šaltinių, upių, ežerų ir kitokių vandenų, kur, juos nuplaudami, atlikdavo apkrikštijimo apeigas. Tų apeigų metu vaikams buvo duodami senoviniai lietuviški vardai. Išvežant kūdikį krikštyti, buvo atliekami įvairūs magiški veiksmai, burtai maldos, nieko bendra neturintys su krikščionybe. Pavyzdžiui, Dzūkijioje, pribuvėjai parodžius kūdikį, kūmai jai nusilenkdavo ir prašydavo duoti jiems kūdikėlį apkrikštyti ir parinkti angelą sargą, kad jis vaikelį visą amželį saugotų nuo piktų nuotykių, skaudžių ligų ir t.t. Tai neabejotina malda senovės Žemynėlei, supinta su krikščioniškaisiais dievais.
Išvažiavus kūmams, svečiai vaišindavosi ir laukdavo jų sugrįžtant. Krikštynų vaišės buvo nevienodos. Žemaitijoje pirmiausia pietumis vaišindavo tėvai, o vakariene - kūmai. Aukštaitijoje ir Suvalkijoje, pirmiausia būdavo kūmos pietūs. Būtinas patiekalas buvo dubenyje kepta kiaušininė, kurią suvalgius sudaužydavo indą. Žemaitijoje per krikštynų vaišes kūdikis būdavo perduodamas iš rankų į rankas, kiekvienas jį laimindavo, linkėdamas, kad jis būtų turtingas, protingas, doras ir t.t., o po to kūmas ar kūma kūdikį nešiodavo apling ugniavietę ir po visą ūkį, kad būtų geras šeimininkas. Krikštynose dalyvaudavo tik vedusieji. Krikštynos baigdavosi pribuvėjos išvežimu, pasodinus ją į geldą, ratus, šlajas ar ant akėčių. Aptaisydavo visokiaisiais skarmalais ir dainuodavo humoristines dainas, kartais vežamąją išversdavo į griovį.
Palaiminimo Apeiga
Palaiminimo apeiga - tai vaiko įvedimas į šeimą ir giminę. Nuo seniausių laikų tai buvo moterų atliekama apeiga. Vaikas papuošiamas lininiais drabužėliais/juosta/Laimos ženklu, visi jį sveikina kilnodami po tris kartus. Vaišės (gira/alus, sūris, pyragas).
Placentos Reikšmė ir Papročiai
Šaltiniuose nurodoma, kad mūsų protėviai labai tiksliai laikėsi papročio, kuomet vaikui gimus placenta buvo užkasama. Įdomu tai, kad ši apeiga skyrėsi priklausomai nuo to, ar gimdavo berniukas, ar mergaitė. Kad mergaitė liktų namuose, placenta būdavo užkasama po stalu, žinoma, reiktų nepamiršti, kad anuomet nebuvo tokių grindų, kaip dabar, buvo geriausiu atveju plūktinė asla. Po mergaitės gimimo placentą užkasdavo gėlių darželyje, ar kitoje arčiau namų esančioje vietoje. Rūtų darželyje placentą užkasdavo dėl to, kad užaugusi mergina turėtų daug gerbėjų, sulauktų daug piršlių. Gimus berniukui, placentą užkasdavo po slenksčiu, nes tai reikė namų dvasios saugojimą. Manyta, kad po slenksčiu renkasi gerosios protėvių vėlės, kurios saugo namus. Kartu tai reiškė, kad vaikas laikysis namų. Vėlesniais laikai esama paminėjimų, kad placenta galėjo būtų užkasama toliau nuo namų, minimi jos džiovinimo atvejai.
Šaltiniuose užsimenama, kad džiovindavo ir virkštelę, kurią padėdavo į kur nors ant aukšto, o kai vaikas sulaukdavo metų - jam duodavo tą surištą virkštelę atrišti. Jei tai padaryti pavydavo, buvo sakoma, kad vaikas bus labai išmintingas žmogus, įmins daug paslapčių ir pan. Tai darydavo pribuvėja ar mama.
Pirties Tako Reikšmė
Baltų pirties tako papročiuose žinoma ir gėlių simbolika, susijusi su moterų bei gimdyvių globėja deive Laima. Ypač tai ryškiai pastebima latviškoje medžiagoje, kur Laimai skiriama daug dėmesio. Sakmių deivė Laima gerai pažįstama ir lietuvių mitologijai. Pagal latvių tikėjimus, einačiai į pirtį gimdyti, Laima barsto taką (kelią) gėlėmis ir apyniais.
Pirties tako mitologinę reikšmę padeda suprasti paprotys taką (kelią) minėti žmogaus gyvenimo prasme. Žemėje pragyventas gyvenimas meniniuose vaizdiniuose, apibūdinamas kaip „savo kelio“ nuėjimas.
Bevaikių Šeimų Padėtis
Tuo laiku buvo manoma, jeigu šeima negali susilaukti vaikelio, tai dėlto kalta tik moteris, todėl jos imdavosi įvairiausių būdų ištaisyti šią padėtį. Liaudyje buvo žinoma įvairiausių natūralių bei mistinių būdų.
Buvo manoma, kad nuo to kaip elgsis moteris nėštumo metu priklausys kūdikio fizinės, psichinės bei dorovinės savybės. Lietuvių šeima laikė garbe turėti daug vaikų. Neturėti vaikų - didelė nelaimė, taip pat gėda prieš kaimynus ir gimines, Dievo bausmė ne tik šiame gyvenime, bet ir po mirties.