Literatūros pasaulyje, ypač kalbant apie moterų kūrybą, dažnai kyla klausimas, ar reikalingas toks skirstymas. Vieni teigia, kad literatūra skirstoma tik į gerą ir blogą, tačiau toks požiūris yra pernelyg supaprastintas. Literatūros suvokimas remiasi nuostata, kad vyrai ir moterys sociokultūrinėse veiklose dalyvauja skirtingai, todėl ir jų kūryba įgauna savitų bruožų. Šiame kontekste, motinystės tema, kaip esminis moters gyvenimo aspektas, tampa svarbiu tyrinėjimo objektu lietuvių literatūroje.
Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip motinystė atsispindi lietuvių rašytojų kūryboje, kokie požiūriai vyrauja ir kaip jie koreliuoja su tarptautiniu kontekstu. Siekiama apžvelgti feminisčių požiūrio į motinystę raidą ir jos įtaką motinystės, kaip kasdienio reiškinio, suvokimui.
Moterų literatūra: nuo demaskavimo iki saviraiškos
Terminas "moterų literatūra" atsirado septintajame dešimtmetyje, per antrąją feminizmo bangą. Tuo metu moterys siekė išsilaisvinti iš patriarchalinės visuomenės, todėl jų kūryba demaskavo ir kritikavo šią struktūrą, atskleidė moterų jauseną tokioje visuomenėje. Taip pat egzistuoja siauresnis terminas - "moteriškas rašymas", kuris apima ne tik temas ar autorystę, bet ir estetinius raiškos dalykus. Šią srovę sukūrė prancūzų rašytojos ir filosofės Julia Kristeva, Helene Cixous ir Luce Irigaray, kurios teigė, kad patriarchalinis pasaulio suvokimas yra įrašytas kalboje, todėl norint pakeisti patriarchalinę santvarką, reikia pradėti nuo kalbos.
Šiuo metu vėl stiprėja feministinis ir eksperimentinis moterų balsas. Moterų literatūroje vis dar laužomos konvencijos ir ieškoma būdų, kaip išlaisvinti žodį ir išsakyti tai, kas anksčiau buvo neleistina. Kūniškumo aprašymai, malonus seksas, smurtas ir sutikimo klausimai tampa svarbiomis temomis. Taip pat atsiranda daug maišytų žanrų, transnacionalizmo ir klajokliškos estetikos.
Motinystės reprezentacijos lietuvių literatūroje: tarp ambivalentiškumo ir esencializmo
Lietuvių literatūroje motinystės tema yra unikali ir dažnai nekoreliuoja su tarptautinėmis tendencijomis. Nors tarptautinėje erdvėje aktualiausios motinystės ambivalentiškumo artikuliacijos, Lietuvoje vyrauja esencialistiškos motinystės deklaravimas - mėgavimasis motinišku kūnu ir gyvybės kūrimo galia. Motinystė lietuvių sąmonėje dažniausiai siejama su pozityvumu, o tai gali būti susiję su socialinėmis ir istorinėmis aplinkybėmis. Sovietiniais laikais motinystę buvo sunku išgyventi, todėl šeimos ir artimųjų svarba išliko giliai įsišaknijusi.
Taip pat skaitykite: Motinystės psichikos ligų simptomai
Vis dėlto, lietuvių literatūroje galima rasti ir kitokių motinystės vaizdavimo pavyzdžių. Pavyzdžiui, Giedrės Kazlauskaitės poezijoje aptinkamas pirmasis lesbietiškos motinystės liudijimas. Taip pat, ankstesnių kartų rašytojų kūryboje motinystė vaizduojama kaip nelaimė, nerimą ir baimę kelianti patirtis, kalbama apie pogimdyvinę depresiją ir kitus motinystės vargus.
Feminizmo įtaka motinystės suvokimui
Feminizmo teorijos požiūris į motinystę kito ir tebekinta. Simone de Beauvoir "Antrojoje lytyje" kritiškai įvertino susiformavusią motinystės instituciją, pabrėždama biologinį fatalizmą ir teigdama, kad motinystė turi būti laisvai pasirenkama ir nuoširdžiai geidžiama. Ji skatino prieinamą kontracepciją ir legalius abortus. Tačiau vėlesnės feministės kritikavo Beauvoir už jos požiūrį į moters kūną ir motinystę kaip atgrasią fiziologinę funkciją.
Adrienne Rich veikale "Iš moters gimusi" kritikavo susiformavusią motinystės instituciją, teigdama, kad ji tarnauja vyrų interesams. Ji palietė daugelį antrosios bangos feminizmą dominusių problemų, tokių kaip motinų ir dukterų santykiai, depresijos, vaikžudystė ir matrofobija. Taip pat išpopuliarėjo teorijos apie matrilinijinę santvarką ir Motinos Deivės religiją, egzistavusią Europoje iki patriarchato įsigalėjimo.
Motinystės studijos aštuntajame-devintajame dešimtmetyje atvedė motinystę į akademiją. Tačiau ir šiandien psichologai susiduria su kontrastu tarp dėmesio kūdikiui ir nedėmesio motinai vystymosi psichologijoje. Pripažįstama esminė prieštara tarp socialinės konstrukcijos, teigiančios, jog vaiko auginimas ir priežiūra priskirtini privačiai sferai, ir tuo pat metu reiškiamo visuomenės susirūpinimo moterimis, kurios neatitinka šios konstrukcijos.
Filosofė Julia Kristeva kalba apie Mergelės Marijos kultą ir jo įtaką katalikiškajai motinystės ir moteriškumo sampratai. Anot Kristevos, feminizmas, paneigęs daugelį tradicinių požiūrių į motinystę, taip pat nepasiūlė nieko pozityvaus ir negali paaiškinti, kodėl moterys nori turėti vaikų.
Taip pat skaitykite: Išmoka ir pinigai
Per paskutinius tris dešimtmečius išaugo dėmesys sąlygoms, kuriomis moterys gimdo, atgijo įsitikinimas, kad nėštumas ir gimdymas nėra liga ir nereikalauja medikų intervencijos, jei nėra komplikuotas. Pribuvėjų istoriją imta laikyti moterų istorijos dalimi.
Lietuvių moterų rašytojos: nuo tradicijų iki modernumo
Lietuvių moterų rašytojų istorinė raida prasideda 19 amžiaus pabaigoje, kai rašė Žemaitė, Bitė ir Šatrijos Ragana. Savo kūryboje jos kėlė moterų problemas ir vaizdavo moterų personažus. Sovietų okupacijos metais literatūrą formavo socialistinis realizmas ir cenzūra. Tačiau 9-ajame dešimtmetyje bendras kultūrinis klimatas pradėjo keistis ir moterys turėjo daug daugiau galimybių kurti literatūrą. 9-ajame ir 10-ajame dešimtmečiuose grupė jaunų moterų kūrė savo pirmąsias knygas, kuriose atsispindėjo postmodernizmo įtakos.
Šiuolaikinėje lietuvių literatūroje moterys jau atranda savo kūną, tačiau su šimtmečių senumo negatyvizmu pasireiškiančiu vakarų kultūroje. Lietuvių moterų rašytojų kuriami moterų personažai gyvena tradicinėse šeimose, augina vaikus ir yra pilka, beveidė, niekuo neišsiskirianti masė. Kita dažna tema šiuolaikiniuose lietuvių moterų tekstuose yra jaunos moters ir jos tėvo santykis. Moterų rašytojų skaičiui augant, feminizmo persmelkti tekstai tampa vis labiau žinomi, tad neišvengiamai motinystės tema yra svarbi lietuvių feminizmo literatūroje.
XX a. pr. prozoje moterys dažniausiai vaizduojamos kaip tradicinių vertybių puoselėtojos, jaučiančios motinystės pašaukimo, o XX a. vid ir XXI a. vaizduojamos pasikeitusios moterų vertybės. Daugelyje lietuvių grožinių kūrinių išaukštinamos moterų dorybės, pabrėžiamas jų vidinio pasaulio grožis. Tačiau pasikeitusių moterų vertybes vaizduoja Lietuvos išeivijos rašytojas Marius Katiliškis romane „Miškais ateina ruduo“, o gyvenimo pilnatvę siekia ir Bitės Vilimaitės novelės „Draugystės anatomija“ veikėja Vylė.
Halina Kairiūkštytė: intelektualės motinystės ir meilės dilemos
Halina Kairiūkštytė (1896-1984) buvo pirmoji menotyros daktarė Lietuvoje, Kauno meno mokyklos dėstytoja, aktyviai rašė į spaudą ir visuomenės veikėja. Kaip asmenybė - kiek nepastovi, impulsyvi, tačiau drąsi ir užsispyrusi tarpukario visuomenės veikėja, intelektualė, žavėjusi ir mylėjusi nemažą pulkelį vyrų; savo svajonių „dėl vaiko“ neatsižadėjusi vieniša motina.
Taip pat skaitykite: Motinystės atostogų aspektai Lietuvoje
Kairiūkštytė buvo moterų emancipacijos šalininkė, novatoriško stiliaus atstovė, atkakliai siekusi mokslo aukštumų, o jas pasiekusi - neliko paraštėse, drąsiai reiškėsi vyrų dominuojamose srityse. Ji paliko gausų archyvą, kuriame yra korespondencija, autobiografijos, memuarai, paskaitų juodraščiai, straipsniai, neišleistų knygų rankraščiai, sapnų sąsiuviniai, nuotraukos ir dienoraščiai.
Dienoraščiuose Kairiūkštytė išsiliedavo apie santykius su vyrais, simpatijas, pasimatymus ir santuokos su antruoju vyru Ģedertu Eliasu peripetijas, nevengė ir savo pačios moteriškumo refleksijų. Ji pasakodavo apie Kauno naktinį pasaulį, visuomeninius reikalus, kuriuose ir pati dalyvavo, pavyzdžiui, Aukštąjį mokslą baigusių moterų sąjungą. Kairiūkštytė laužė visuomenės primetamas normas ir nesutiko su reikalavimais moterims būti dorovingomis, kukliomis ir atitikti grožio bei stiliaus etalonus.
Kairiūkštytės sūnus Julius Jacyna gimė 1919 m. Sibire. Po poros metų Kairiūkštytės vyras Witoldas Jacyna susidėjo su kita moterimi ir šeimą paliko, tad 1921 m. motina ir sūnus grįžo į Lietuvą. Kairiūkštytė išvyko studijuoti į užsienį, palikusi sūnų senelių priežiūroje. Patyrinėjus išlikusius Juliaus Jacynos laiškus mamai, peršasi išvada, kad sūnus Kairiūkštytę laikė autoritetu, vertino kaip menininkę ir mokslininkę.
Grįžtant prie Kairiūkštytės gyvenimo Rygoje etapo, dienoraščiuose ji dažnai liūdėjo ir ilgėjosi Juliukėlio, tačiau sąmoningai pasirinko meilę vyrui, o ne trylikametį sūnų. Panašu, kad Kairiūkštytė visų pirma save laikė moterimi, mokslininke, menininke - ir tik tada mama. Apie meilę Kairiūkštytė pradėjo rašyti jei ne lopšyje, tai vėliausiai jau būdama šešiolikos.
Kairiūkštytė fiksavo ne tik sueities pozas, bet ir menstruacijų pradžios dienas, apsilankymus vonioje, nupiešdavo širdelę, pažymėdama glamonių kupiną naktį. Santykius su antruoju vyru Ģedertu Eliasu pirmuosius porą metų Kairiūkštytė aprašo gana detaliai, jaudinasi dėl suplyšusių apsaugos priemonių ir kt. Jaučiama stipri savirefleksija seksualumo klausimais: „Ach! Aš dar jauna, jutulinga moteris! Man dar norisi erotikos, erotiškos atmosferos, aistringų glamonėjimų - fiziškos meilės - o čia reikia gyventi ištisomis dienomis kaip kokiai vienuolei“. Kairiūkštytė domėjosi santuokos pagerinimo būdais ir savipagalbos literatūra.
Posovietinis moteriškumo ir motinystės troškimas
Dvi debiutinės poezijos rinktinės, Jurgitos Jasponytės "Šaltupė" ir Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės "Kvėpuoju", kurių autorės abi gimusios 1981 metais, patraukė dėmesį. Nors motinystė nėra pagrindinė šių knygų tema, ji iškyla kaip jose kuriamų poetinių personų asmeninės brandos kulminacija. Abiejose autobiografinėse knygose konstruojamos jaunų moterų raidos trajektorijos nuo vaikystės, per paauglystę, ankstyvąsias meilės ir seksualines patirtis. Aukščiausią laimės tašką jos pasiekia susitikus svajonių princą, gyvenimo vyrą, o abi knygos baigiasi sublimuojančia, transformuojančia, viską atperkančia poetinių personų motinyste.
Šiame kontekste, poetinės Jasponytės ir Pilypauskaitės-Butkienės motinytės išraiškos atspindi posovietinį tradicinio moteriškumo ir motinystės troškimą. Tačiau kur kas svarbiau yra tai, kad jos atspindi poreikį simboliškai įtvirtinti įkūnytą motinystės ryšį bei jį įtvirtinti kalboje.
Kitoje spektro pusėje yra Giedrės Kazlauskaitės poetinė kūryba. Jos poetinis pasaulis nuo konfesinio pobūdžio anksčiau aptartųjų rinkinių skiriasi intelektualumu ir erudicija. Pirmoje jos poezijos knygoje "Heterų dainos", be kitų dalykų, kalbama apie seksualinės jos pakraipos ir motinystės troškimo konfliktą bei kaltės jausmą transgresyviai apsisprendus tapti motina heteronormatyvioje Lietuvos visuomenėje.
Motinystės sąvokos apibrėžimas
Dabar motinystės sąvoka labai išsiplėtusi, egzistuoja visas diskursas apie nemotinystę - teigiama, kad nutartis, pasirinkimas neturėti vaikų irgi yra motinystės forma. Anksčiau tokios moterys kaip Simone de Beauvoir rinkdavosi neturėti vaikų todėl, kad visuomenėje, kurioje jos gyveno, buvo neįmanoma suderinti kūrybos ir vaikų auginimo, o mes gyvename visuomenėje, kurioje tai iš dalies įmanoma, bet tam pačiam sprendimui atsiranda kitų priežasčių. Nepaisant to, moterys vis tiek turi motinystės poreikį - tuomet atranda kitų to poreikio formų; kalbama ir apie neturėjimo vaikų gedulą - jos nenori būti motinomis, renkasi jomis nebūti ir tai nėra skausmingas pasirinkimas, bet tą gedulą pereiti vis tiek reikia.
Literatūriniame tyrime ieškoma bet kokių žanrų meninių tekstų, kuriuose vaizduojami užsienyje vaikus auginančių motinų personažai. Visuose šiuose tekstuose, visiškai be išimčių, aptariama kalbos problema - kokia kalba motinos kalba ar nekalba, susikalba ar nesusikalba. Motinas šiuose tekstuose galima skirstyti į tris tipus: „tylinčios motinos", transkalbės ir daugiakalbės.
Emigrantės iš šalių su traumine praeitimi arba iš totalitarinių režimų dažniau tampa „tylinčiomis motinomis". Lietuvių motinos Ženevoje džiaugiasi galėdamos atsidėti tik vaikų auginimui - kadangi sovietmečiu tai buvo neįmanoma.
Lietuvių literatūroje ir viešajame diskurse vyrauja labai tradicinis požiūris į motinystę - netapusi motina, netapsi nei moterimi, nei žmogumi, neišsipildysi kaip asmenybė. Jei karjera ar kūrybiniai sumanymai moteriai pasirodo svarbesni nei motinystė, tai laikoma baisia moraline yda.
Motinystė ir kūryba: suderinamumo dilemos
Motinystės ir kūrybos dichotomija, kaip ir daugelis kitų dichotomijų, radosi ne iš moters. Tad apie tai neverta nė kalbėti. Geriau pakalbėkime apie tai, kaip kūrėjoms sekasi persiplėšti per pusę, kai, likus dienai iki dedlaino, vaikui užkyla temperatūra. Tačiau vaikai padeda pasitikrinti, kiek esu čia ir dabar, nes būdama mama turiu būti čia ir dabar. Darbo įpročiai tampa reguliaresni, dienotvarkė - labiau struktūruota.
Gimus vaikui viskas pasauly staiga ėmė kelti nuostabą. Visas galerijas ir spektaklius sužiūrėjau iš vaiko perspektyvos - tai visiškai kitas menas. Ypač sustiprėjo tai, kaip matau spalvas, formas ir tekstūras, nuostabų nuogą kūną, kaip girdžiu ir jaučiu garsą: viskas labai ryšku.
Su motinyste gerokai sumažėjo mano ego: kai sukuri žmogų, supranti gyvybės vertę ir gyvybių lygybę. Ilgą laiką nepripažinau, kad motinystė mane pakeitė. Bet tikrai suprantu, kodėl, gimus vaikui, moterys keičia profesijas ir padaro dar daugiau.
Bijodama prarasti savo kaip menininkės tapatybę, ėmiausi ir kūryboje tiesiogiai tyrinėti motinystės temą. Apsupau save nuostabių mamų draugija - visos kartu leidome sau jausti viską, kas vyksta. Pirmaisiais motinystės mėnesiais gyvenau savotiško neigimo stadijoje. Sūnui miegant sėsdavau rašyti, darydavau tai kaip niekada iki tol įnirtingai, karštligiškai - tarsi TV loterijoje, kur žmones kelioms akimirkoms įleidžia į parduotuvę su misija iš jos išsinešti kuo daugiau prekių. Tačiau greitai pajutau nuovargį, išsekimą.
Motinystė atveria kitokį požiūrį ne tik į auginamą vaiką, bet ir į tekstų personažus. Iš „rinkos“, nors iš pradžių kiek bijojau, iškritusi ar pasitraukusi nesijaučiu. Mintys nesisuka, bet jau seniai negaliu sau leisti net galvoti apie įkvėpimą ar jo stoką, išsitreniravau žaibiškai susikaupti ir dar greičiau dirbti.
Niekada nesureikšminau nei motinystės, nei kūrybos - buvimas ir kūrėja, ir mama man davė labai daug. Esu dėkinga aplinkybėms, kad galėjau užsiimti savo veikla, ir savo trims vaikams už supratingumą.
Kai esi mama, tu jokia rašytoja. Sūnus iš „daržo“ parsinešė gastroenteritą. Keičiu patalynę, šlamėdama sukas skalbyklė, jis ima vemt nė neprabusdamas, tą suprasi tik iš kelių kostelėjimų.Į eilėraštį savo vaikų vis tiek - niekad - nekiščiau. Kai turi vaikų, laikas nežinia kur prapuola. Eilėraščiui parašyti turi užtekt tiek laiko, per kiek iškedenama siūlų sruoga. Vis tiek kaži kada bemegsiu.
tags: #motinyste #lietuviu #kuriniausia