Saulius Urbonavičius, geriau žinomas kaip Samas, yra išskirtinė asmenybė Lietuvos kultūros pasaulyje. Jo gyvenimas - tai nuolatinis kūrybinis ieškojimas, maištas ir atsakomybė. Nuo roko grupės „Bix“ iki televizijos projektų, nuo audringo jaunystės laikotarpio iki sąmoningo blaivumo - šis žmogus nuolat keitėsi ir tobulėjo, palikdamas gilų pėdsaką Lietuvos muzikos, televizijos ir kultūros istorijoje.
Ankstyvieji metai Panevėžyje: Pašaukimas menui
Saulius Urbonavičius-Samas gimė 1963 m. rugsėjo 16 d. Panevėžyje. Jo tėvai nė neįtarė, kokį gyvą sidabrą padovanojo Lietuvai - dailininką, panką, rokerį ir prodiuserį, visiems geriau žinomą Samo vardu. Panevėžys praėjusio amžiaus viduryje - miestas su 65 tūkstančiais gyventojų.
S. Urbonavičiaus-Samo atmintin įstrigo pirmosios gyvenimo pamokos ir tarybiniai auklėjimo metodai: „Man buvo daužoma per rankas, turėjau išmokti rašyti dešine ranka. Išmokau rašyti dešine, bet turėjau labai daug problemų užsirišti batus. Dešiniarankiams buvo gerai, bet man, kairiarankiui, tai buvo košmaras. Iki šiol dar vis susimąstau, kai man pasako „kairėn“."
Jis prisimena, kad labai mėgo piešti: “Labai linksmai piešdavau. Man labai patikdavo. Ką darydavau pamokoje, pirmiausia užsirašydavau pamokos pavadinimą. Tas temos pavadinimas buvo gražiausiom raidėm išpieštas."
Vaikystė kaime: Tragizmo pažinimas
Platūs toliai žaidimams atsiverdavo vasarą, kai vaikinukas patekdavo į senelių globą. „Mano visos vasaros buvo kaime pas senelį ir močiutę. Aš ten tiesiog buvau karalius. Buvau vienas ir mane senelis vadindavo pajeduku. Iš ryto pavalgydavau ir išeidavau, grįždavau tik vakare. Kur aš būdavau - niekas nežino. Būdavo didžiulės platybės, laukai, kažkur tolumoje miškeliai, nes tai buvo vienkiemis. Kaimas buvo už kelių kilometrų. Tame vienkiemyje aplink karaliaudavau. Visi paukščių lizdai man buvo žinomi. Eidavau, medžiodavau."
Taip pat skaitykite: Šeimos ir karjeros derinimas: Sauliaus ir Agnės patirtis
Tačiau kaimo vienkiemis apipintas ne tik indėniškais nuotykiais. Apie tragiškus Lietuvos įvykius S. Urbonavičius-Samas sužinojo ne iš istorijos pamokų: „Atsitiko taip, kad mano 11 metų mama liko su 5 metų broliuku vieni tame vienkiemyje. Jie gyveno vieni 5 metus. Mamai reikėjo eiti ir į mokyklą, ir duonai užsidirbti, eiti pas kaimynus plauti, pieno gauti, išmaitinti. Ji man pasakojo, kaip žiauriai verkė, kai pasisėjo su broliuku kažkokių ridisėlių ir jie nušalo."
Dailės mokykla ir sportas
1967 m. Panevėžyje atidaryta dailės mokykla, kuri jau pirmaisiais gyvavimo metais išgarsėjo piešimo ant asfalto konkursu. „Panevėžys garsėjo piešimo ant asfalto konkursu mokiniams, kuris vykdavo paupyje. Buvo ilgas asfaltas, sugindavo mus, visus moksleivius, ir liepdavo piešti, sugraduodavo. Ir tai būdavo, aišku, sekmadienį, kai man reikia žvejoti - aš buvau aistringas žvejys. Mane nuvarydavo, labai greitai nupiešdavau ir lėkdavau sau žvejoti. Vieną kartą - aukso medalis. Po to buvo dar vienas aukso medalis. Mokykloje man sako: tu aukso medalį gavai ir dabar be egzaminų gali eiti į dailės mokyklą. Aš tada nelabai ten norėjau, nes buvo kitų reikalų, bet vis tiek dar 2 metus lankiau dailės mokyklą, man sekėsi."
S. Urbonavičius-Samas sportavo - lankė karatė, kovinį sportą, kuris Sovietų Sąjungoje tai draustas, tai leistas. „Toks būrelis treniruodavomės rytais kokiame sklepuke, kol legalizavo ir atsirado tikros treniruotės. Perėjome į tikras treniruotes, rimtai dirbome, sportavome. Aišku, po to mūsų likimai labai skyrėsi. Draugai, kurie su manimi sportavo, tapo tikrais gangsteriais ir banditais. Dauguma palaidoti, beveik visi, su kuriais augau, sportavau. Normalūs bernai ir tokių kėslų, manau, neturėjo."
Muzikinės karjeros pradžia
Nuo jaunystės jį nuo klystkelių gelbėjo menas. Muziką pamėgęs vaikinas įkūrė savo ansamblį - taip anuomet vadino muzikos grupes. Grojo, kaip sako, „su baisia aparatūra ir baisiais instrumentais“, bet kažkaip sugebėjo - net surengė pirmą Panevėžyje diskoteką, buvo jos didžėjus.
Baigęs vidurinę Samas stojo į Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą, tačiau, „Bixų“ gerbėjų laimei, neišlaikė lietuvių kalbos egzamino.
Taip pat skaitykite: Plačiau apie Saulių Pilinkų
„Žiurkių miestas“ ir tarnyba armijoje
„Jis pradėjo eiti per rankas, nuvilnijo per visus Šiaulius, net Lietuvoje visi girdėjo, vadinosi „Žiurkių miestas“. Grynai toks pankiškas albumas, kuriame tekstai buvo ne kažkokie antisovietiniai, o apie jauno žmogaus gyvenimą ir nuotykius. Ką jūs manote? KGB iš karto užpuolė. Supakavo ir pavasarį išvežė į armiją, sakė - perauklėti“, - atmena S.
„Svarbiausia - sugrįžk tu gyvas, o ne mėlynas lavonas“, - dainoje „Armija“ iš albumo „Žiurkių miestas“ pats sau palinkėjo atlikėjas ir iškeliavo į kariuomenę, kur jam buvo numatytas Afganistano karo dalyvio vaidmuo.
Po tarnybos kariuomenėje S. Urbonavičius-Samas pagaliau įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą, kuriame studijavo dailę. „Iš tikrųjų labai daug dirbau, labai stengiausi ir netgi padariau pirmas parodas, buvo nutapyti dideli darbai. Kartu dar mūsų fakultete sugebėjau daryti diskotekas, kurios buvo tokios su new wave, pankroku, visiškai kitokia muzika, nei buvo Šiaulių mieste, kur visi treninguoti ir kieti, o mes su tokiais nutampytais megztiniais, bet kažkaip pavykdavo negauti į barzdą. Apskritai buvau nusiteikęs viską keisti, daryti revoliucijas. Jeigu menas, jis stačia galva turi kažką reikšti, pasakyti, jis turi su kažkuo kovoti - toks buvo metas."
Grupės „Bix“ susikūrimas ir karjera
1987 metais Lietuva dar buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje, tačiau „Anties“ lyderis Algirdas Kaušpėdas jau organizavo pirmąjį „Roko maršą“. „Aš labai aiškiai žinojau, ką noriu groti, kokia bus muzika, koks sąstatas. Pradėjau rinkti, nes sąstatas buvo didžiulis - 7 žmonės grupėje. Surinkau žmones, buvau iniciatorius. Kai reikėjo sugalvoti pavadinimą, prisiminiau, kad buvau sugalvojęs „Bix“ - nuo nuorūkos, biko."
Tame festivalyje sprogome, pamatė užsieniečiai: kas čia per įdomi chebra taip įdomiai groja - taip net vakariečiai negroja. Taip mus pagavo ir pirma kelionė - į Vakarų Berlyną. Pirmieji koncertai Vakaruose buvo kosmosas. Gyveno kaip jūreiviai, bet labai gerai: teko apšildyti B. B. Kingą, Prancūzijos dievą Jean-Louis Aubert`ą.
Taip pat skaitykite: Partizanų vadas
Patobulėję, įsigiję kokybiškus instrumentus „Bixai“ 1991 metais išleido pirmą albumą „Akli kariai“, dedikuotą žuvusiam grupės vadybininkui Mariui Brasiūnui.
Po metų grupė antrą kartą išvyko į JAV, kur gastroliavo net 8 mėnesius. „Suradome advokatą, kuris užsiima Bruce`o Springsteeno reikalais. Tada pamatėme tikrąjį kapitalizmo veidą, jis papasakojo istorijų, kaip būna, kai klausai hito, žinai, kas sukūrė, o jis neturi nė cento, badauja, nes viskas priklauso didžiosioms kompanijoms. Kiek daug tokių kraupių istorijų… Kai muzikantą paima nuo gatvės, jis pasirašo bet ką, nes nori groti ir iš to gyventi, bet ten tiek visko po kablelio… Jie duoda 250 tūkst. įrašui ir kitiems grupės reikalams, žaliąją kortą ir visa kita, bet iš tavęs - milijonas reikalavimų. Jie gali bet kada pakeisti bet kurį grupės narį, gali daryti, ką nori. Jo santuoka subyrėjo - žmona įniko į svaigalus ir liko gyventi Joniškyje, o vaikus teko pasiimti jam. „Matyt, alkoholis nugalėjo, teko man susirinkti vaikus ir prisiimti atsakomybę juos išleisti į gyvenimą. Prisiėmiau ir padariau. Pamatęs situaciją supratau, kad nieko nebus, jokių prošvaisčių nėra, turiu imtis iniciatyvos."
Audros šeiminiame gyvenime netrukdė kūrybai. Vaizdo klipas „Pressure“, sukurtas paties Samo, Kanų festivalyje apdovanotas „Palmės šakele“ už geriausią scenarijų.
Apie grupę „Bix“
„Bix“ - lietuvių roko grupė, susikūrusi 1987 m. Organizuota Šiaulių dailės ir muzikos studentų, grupė grojo energingą post punk roką su ska, Lotynų Amerikos muzikos ir funk elementais. „Bix“ muzikos pagrindas - puiki ritmo sekcija (Gintautas „Profesorius“ Gascevičius ir Skirmantas Gibavičius buvo pripažinti geriausiais Lietuvos pop/rock instrumentalistais). Modernus stilius ir pasaulio dėmesys Atgimimui leido „Bix“ aktyviai koncertuoti Vakarų Europoje ir JAV. 1991 m. „Bix“ nariai patys apipavidalino albumus, nufilmavo kelis video klipus. Nuo 1996 m. grupė iširo.
Karjera televizijoje
Nuo šio klipo ir prasidėjo karjera televizijoje - atsitiko taip, kad S. Urbonavičius kartu su bendraminčiais ėmė kurti laidą „Tangomanija“, kuriai, beje, ir dekoracijas padarė pats. 1997 metais „Bixai“ išleido paskutinį albumą „WOR`S“, tačiau tauta jau norėjo lengvos pramogos, o ne pankiško maišto. „Visi rizikavome savo vardais. Jeigu būtum pralošęs ar būtų kas nors įvykę blogai, tai būtų sutrypę. Čia įprasta."
Samas gerai pamena tėvo žodžius, kad šis tik pusę amžiaus nugyvenęs suvokė, jog turi šeimą. „Šiuo metu labai gerai suvokiu, kas tai yra, kad santykiai šiaip neįvyksta - santykiai yra abipusis darbas gerąja prasme. Nereikia suvokti, kad suprakaitavęs - turi tuo džiaugtis, turi būti pasiruošęs, kad reikės ir nusileisti, ir atjausti, kartais - ir už kažką pastovėti."
Gyvenimas be alkoholio
Grupės „BIX“ lyderis, televizijos projektų prodiuseris Saulius Urbonavičius-Samas jau 12 metų nevartoja alkoholio ir savo pavyzdžiu nori užkrėsti ne tik šou verslo atstovus, bet ir kitus Lietuvos žmones.
Sąmoningas sprendimas
Muzikos grupės „BIX“ lyderis teigia, kad atsisakyti alkoholio buvo sąmoningas jo sprendimas. Tai padarė norėdamas tobulėti, todėl pradėjo mąstyti, kaip gyventi yra naudinga ir prasminga. „Vienaip ar kitaip prieini prie išvados, kad alkoholis neleidžia tobulėti ir niekur neveda. Be to, sukuria daug problemų. Aš norėjau tiesiog pabandyti ir priėmiau sprendimą kuriam laikui išvis atsisakyti alkoholio. Buvo smalsu pažiūrėti, kas bus. O rūkymo buvau atsisakęs dar seniau“, - apie sprendimą pasakojo žinomas prodiuseris.
Mitas apie alkoholį ir kūrybą
Pramogų verslo atstovas nori paneigti vyraujantį mitą, kad kūrėjui būtinai reikia svaigalų ir tikina, kad jis pats yra puikiausias pavyzdys. „Sklando mitas, kad roko muzikantams, šou pasaulio atstovams narkotikai ir alkoholis suteikia sparnus. Aš tuo netikiu. Visada kūriau blaivas. Aišku, žmonės, kurie įsisuka į linksmybių ratą, turi problemų, tačiau netikiu, kad kūryba gali gimti apsvaigus, kad būtinai reikia būti transo būsenos."
Visuomenės požiūris į blaivumą
Samas juokiasi ir sako, kad niekada nebuvo priklausomas nuo alkoholio, nebuvo toks, kuris negalėtų nė dienos išgyventi be svaigalų: būdavo, kad nevartodavo ir mėnesį, ir ar pusmetį. Todėl alkoholio atsisakymas jam nebuvo didelis išbandymas. Kaip pats sako, didesnis iššūkis - atremti visuomenės požiūrį. „Aplinkiniai gyvena prisikūrę mitų, kad alkoholis - tai ir laisvė, ir bendravimo lengvumas. Tačiau tai absoliutus mitas. Apskritai visuomenės spaudimas yra didžiulis. Jei negeri, klausinėja, kodėl, svarsto, gal vartoji vaistus. Supratau viena - jei nevartoji alkoholio, esi nesveikas. Tuomet aš buvau nesveikas“, - juokiasi garsus vyras.
Laisvė atsisakius alkoholio
Šou verslo atstovas džiaugiasi, kad nors iš lėto, tačiau atmosfera keičiasi. Tampa madinga negerti, ir daugybė jaunų žmonių atsisako svaigalų. Dabar daugelis roko, rokenrolo ir kitų stilių pasaulinio lygio grupių taip pat nevartoja alkoholio.
Muzikantas aiškina, kad atsisakęs alkoholio ir išėjęs iš užburto rato, žmogus tampa laisvas, o tai yra didžiulė dovana. „Po 5 metų nevartojimo supratau, kad pagaliau esu laisvas. Pajutau tikrą laisvę. Žmogus nesuvokia, kad yra priklausomas nuo įtraukiančio rato: kai nuo pirmadienio iki penktadienio dirba, tada bando atsipalaiduoti gerdamas, tada stengiasi išsiblaivyti, o pirmadienį vėl eina į darbą. Šis ratas visą laiką sukasi: gimtadieniai, vestuvės ir t. t. Kai išeini iš jo, suvoki, kad esi laisvas. Tai - didžiausia dovana, bet tą dovaną supranti ir įvertini tik tada, kai tikrai ją gauni."
tags: #saulius #urbonavicius #gimimo #vieta