Napoleonas Bonapartas - viena ryškiausių asmenybių pasaulio istorijoje, kurios gyvenimas ir veikla apipinti legendomis ir mitais. Rugpjūčio 15 d. sukako 250 metų, kai Viduržemio jūroje esančioje Korsikos saloje gimė vienas iškiliausių pasaulio karvedžių Napoleonas Bonapartas. Apie Napoleoną iki šiol daug rašoma, kuriami filmai, o jo biografija (ypač vėlyvieji gyvenimo metai) išnagrinėta kone padieniui. Tarp iškilių karinių kampanijų ir dramatiškų šio žmogaus biografijos vingių kartais pasimeta įdomios ir intriguojančios detalės. Šis straipsnis skirtas išnagrinėti Napoleono gimimo vietą, jo asmenybės formavimąsi ir įtaką Prancūzijai bei Europai, remiantis istoriniais faktais ir šiuolaikinėmis interpretacijomis.
Gimimas Korsikoje: Ajačas ir Bonapartų šeima
Napoleonas Bonapartas gimė 1769 m. rugpjūčio 15 d. Ajače, Korsikos saloje. Tuo metu Korsika priklausė Genujos respublikai, tačiau likus vos metams iki Napoleono gimimo, 1768 m., sala buvo perleista Prancūzijai. Napoleono gimimo metu daugelis salos gyventojų, įskaitant Bonapartų šeimą, kalbėjo korsikiečių dialektu, kuris yra artimas italų kalbai. Būtent taip, o ne prancūziška forma - Napoleon Bonaparte - buvo rašomi jo vardas ir pavardė - Napulione Buonaparte.
Napoleono tėvas Karlas Buonapartė buvo žinomas advokatas, o motina Leticija Ramolino - Korsikos kelių generalinio inspektoriaus duktė. Šeimoje gimė 13 vaikų (Napoleonas buvo antrasis), pilnametystės sulaukė penki broliai ir trys seserys.
Nors šeima kalbėjo korsikietiškai, Napoleonas prancūzų kalbos išmoko tik mokykloje. Tėvas išsiuntė dešimtmetį Napoleoną į kadetų mokyklą Prancūzijos Brien le Šato miestelyje. Prancūziškai silpnai kalbantis korsikietis, negana to, neslepiantis savo patriotinių jausmų, draugų beveik neturėjo, bendramoksliai bandė iš jo tyčiotis. Paauglys buvo vienišas, o širdies atgaivą rasdavo knygose. Jam labiausiai sekėsi mokytis matematiką, istoriją ir geografiją. Jis žavėjosi didžiais karvedžiais, tokiais kaip Aleksandras Makedonietis ar Julijus Cezaris, o štai kalboms buvo negabus, labiausiai nemėgo lotynų ir vokiečių kalbų pamokų. Ilgainiui dėl savo kieto charakterio, tvirtos laikysenos, drąsos atvirai kalbėti net su griežčiausiais dėstytojais Napoleonas pelnė bendramokslių pagarbą ir tapo neformaliu jų lyderiu. 1784 m. jis įstojo į prestižinę Paryžiaus karo mokyklą, kur specializavosi kaip artilerininkas. Prasidėjo įspūdinga karinė Napoleono Bonaparto karjera.
Ajačas yra Korsikos sostinė, didžiausias miestas ir svarbus uostas. Ajačo architektūra yra ne tipiško Viduržemio jūros kurorto, o turtingo žemyninės Prancūzijos miesto architektūra. Miestas yra Napoleono Bonaparto gimtinė, todėl daugelis mieste esančių paminklų yra skirti jam. Čia rasite jo gimimo namą, kuriame taip pat yra muziejus, jo paminklą, keletą jo statulų. Maison Bonaparte - Napoleono gimimo namas su muziejumi. Iš Ajačo galite leistis į kelionę į Iles Sanguinaires (Kraujo salas). Šį salyną sudaro keturios salos. Anksčiau salos buvo piratų prieglobstis. Ajačo katedra St. Tiesiogiai Ajače rasite tris paplūdimius, kurie nėra vieni gražiausių Korsikoje, tačiau jų tikrai pakaks atsigaivinti miesto turizmo metu. Ajačas neabejotinai yra miestas, kuriame turėtumėte sustoti bent vienai nakvynei, taip pat jis gali būti ideali bazė kelionėms po vakarinę pakrantę, jei pageidaujate apsistoti miestuose. Jei į Ajačį vykstate automobiliu, pakrantės promenadoje prie uosto ir netoli centro rasite daug viešųjų automobilių stovėjimo aikštelių. Viešasis transportas Ajačo mieste kursuoja maždaug 9 autobusų maršrutais, kurie aptarnauja visą miestą ir jo apylinkes. Pagrindinė autobusų stotis yra netoli uosto, iš jos autobusai išvyksta į visą Korsiką.
Taip pat skaitykite: Istorija, astrologija ir medicina
Napoleono kelias į valdžią: nuo revoliucijos iki imperijos
1789 m. prasidėjusi Prancūzijos revoliucija privertė ne tik Napoleoną, bet ir jo šeimos narius rinktis, į kieno pusę stoti - revoliucionierių ar monarchistų. Korsikiečiai susidūrė su dar viena dilema - likti lojaliems Prancūzijai ar paremti iš emigracijos grįžusį lyderį Paskalį Paolį, vėl ėmusį kelti korsikiečius į kovą už laisvę. Napoleonas ir daugelis jo šeimos narių pasirinko lojalumą Prancūzijai.
1793-iaisiais jis jau tapo brigados generolu (buvo įvertinti jo gebėjimai išlaisvinant nuo anglų interventų ir monarchistų Tuloną). 1795 m. Napoleonas vadovavo daliniams, artilerijos ugnimi vaikiusiems protestavusius revoliucijos priešininkus.
1796 m. generolas Napoleonas Bonapartas buvo paskirtas vadovauti Prancūzijos pajėgoms, veikusioms Šiaurės Italijoje. Lapkričio 15-17 d. vyko labai sunkios Prancūzijos ir Austrijos dalinių kautynės prie Arkolės (netoli Veronos). Prancūzai niekaip negalėjo užimti strategiškai svarbaus tilto, mat jį įnirtingai gynė priešai. Tada Napoleonas pats čiupo pulko vėliavą ir pasileido į ataką. Savo drąsa jis įkvėpė ir sužavėjo pavaldinius, ir tai labai padidino jo autoritetą karių akyse. Vėliau Napoleonas dar ne kartą rizikavo kautynių laukuose, o jo drąsa ir lyderystė visada įkvėpdavo karius.
1799 m. lapkričio 9 d. populiarus generolas kartu su šalininkais surengė perversmą ir užėmė valdžią politikos ir ekonomikos krizės kamuojamoje Prancūzijoje. Šalis formaliai liko respublika, bet iš tiesų joje įsigalėjo Napoleono diktatūra. Jo vykdomos politinės, ekonominės, švietimo, teisės ir kitos reformos pagerino prancūzų gyvenimą. Taip pat Napoleonas pradėjo įspūdingą karinę kampaniją, kurios taikiniu tapo daugybė Europos valstybių. Mūšių ir karinių kampanijų metu pasiektos pergalės pelnė Napoleonui didžio karvedžio šlovę.
1804 m. gruodžio 2 d. Paryžiaus Dievo Motinos katedroje Napoleonas buvo vainikuotas Prancūzijos imperatoriumi. Napoleonas privertė popiežių Pijų VII iš Romos atvykti į vainikavimo iškilmes Paryžiuje, išsireikalavo, kad popiežius pripažintų naująjį imperatorių, tačiau demonstratyviai priėmė imperatoriaus vainiką ne iš popiežiaus rankų - užsidėjo jį pats. Napoleonas parūpino solidžias pareigas savo šeimos nariams, pavyzdžiui, brolius paskyrė karaliais: Žozefą - Italijos, Lui - Nyderlandų, Žeromą - Vestfalijos.
Taip pat skaitykite: Istorijų ir pojūčių miestas: „Vaikų knygų sala“
Napoleono kodeksas ir jo įtaka Europai
Vienas reikšmingiausių Napoleono palikimų yra Napoleono kodeksas - pažangus Prancūzijos civilinės teisės normų sąvadas, kuriame buvo įtvirtinta daug svarbių dalykų: asmens laisvė, verslo laisvė, tikėjimo laisvė, piliečių lygybė prieš įstatymą, teisė į nuosavybę, galimybė laisvai pasirinkti profesiją ir kt. 1804 buvo parengtas Civilinis kodeksas, kiek vėliau − Baudžiamasis ir Komercinis kodeksai, pavadinti Napoleono kodeksais, kurie tapo pavyzdžiu daugelio valstybių teisynų rengėjams. Napoleono kodeksas turėjo didelės įtakos kitų Europos šalių teisės sistemoms.
Užnemunėje, kuri tuo metu įėjo į Varšuvos kunigaikštystės sudėtį, baudžiava buvo panaikinta 1807 m., o didžiojoje dalyje Lietuvos - tik 1861-aisiais. Tai lėmė spartesnę Užnemunės ekonomikos ir kultūros pažangą.
Napoleono žygis į Rusiją ir jo padariniai Lietuvai
1812 m. birželio 24 d. didžiulė Napoleono kariuomenė iš Užnemunės, tuomet įėjusios į Prūsijos sudėtį, persikėlė per Nemuną ir įžengė į tuomet Rusijos imperijai priklausiusią pagrindinę Lietuvos teritoriją. Napoleonas stebėjo Nemuno forsavimą nuo prie Kauno esančio Jiesios piliakalnio, vadinamo Napoleono kalnu. Birželio 28-ąją pro Aušros vartus Napoleonas įžengė į Vilnių. Čia imperatorius buvo iškilmingai pasitiktas - viltasi, kad jis padės atkurti neseniai žlugusią Lenkijos ir Lietuvos valstybę.
Vilnius pusmečiui tapo labai svarbia prancūzų užnugario baze ir tarpiniu punktu. Napoleonas užėmė Maskvą, tačiau rusams pavyko išsaugoti savo kariuomenės branduolį. Galiausiai 1812 m. pabaigoje prancūzai buvo priversti trauktis iš Rusijos, vėlgi - per Lietuvos teritoriją. 1812 06-12 Lietuva buvo Napoleono I kariuomenės užimta, bet jo žygio į Rusiją nesėkmė sugriovė bajorijos viltis atgauti nepriklausomybę unijoje su Lenkija. Kraštas kentėjo nuo didžiulių kontribucijų ir dezertyravusių Napoleono I kareivių plėšikavimo, labai sumažėjo Vilniaus gyventojų (prancūzmetis).
1812-ųjų kampanija paliko gilų pėdsaką lietuvių istorinėje atmintyje - mūsų šalyje dešimtys objektų (tiesa, dažniausiai niekaip nesusijusių su prancūzmečio įvykiais, pavyzdžiui, senoviniai pilkapynai, kapinynai) vadinami Napoleono kalnais, prancūzų kapais ir pan., taip pat gausu legendų apie įvairiose Lietuvos vietose užkastus Napoleono lobius.
Taip pat skaitykite: Dzeuso legenda Kretos saloje
Napoleono imperijos žlugimas ir tremtis
1814 m. pralaimėjęs karą tarptautinei koalicijai, Napoleonas buvo ištremtas į Elbos salą Viduržemio jūroje, bet kitų metų kovą pabėgo iš tremties vietos ir išsilaipino pietinėje Prancūzijos pakrantėje. Jis kreipėsi į Angliją, Prūsiją, Austriją ir Rusiją dėl taikos sudarymo, tačiau sąjungininkai pasiūlymą atmetė. Koalicijos pajėgos stojo į kovą su per daugybę karų metų užgrūdinta, bet labai nukraujavusia Prancūzijos kariuomene.
Lemiamos kautynės, kuriose sprendėsi Napoleono likimas, vyko dabartinės Belgijos teritorijoje 1815 m. birželio 18 d. Mūšį prie Vaterlo laimėjo sąjungininkai. Napoleonas buvo ištremtas į Atlanto vandenyno viduryje esančią Šventosios Elenos salą.
Šventosios Elenos saloje Napoleonas gyveno viloje namų arešto sąlygomis. Buvusio Prancūzijos imperatoriaus sveikata nuolat blogėjo, ir jis mirė 1821-ųjų gegužės 5 d., sulaukęs vos 51 metų. Manoma, kad mirties priežastimi tapo hepatitas, nors spėliojama ir apie nunuodijimą.
Iš pradžių Napoleonas buvo palaidotas saloje, tačiau 1840 m. jo palaikai ekshumuoti ir fregata „Belle Poule“ išplukdyti į Prancūziją. Napoleono palaikai perkelti į Invalidų katedrą Paryžiuje.
Napoleonas II: Romos karalius
Napoleono I vedybos su Austrijos imperatoriaus Pranciškaus I dukterimi Marija Luiza buvo politinės, siekiant susigiminiuoti su Habsburgų dinastija ir turėti įpėdinį. 1811 m. gimęs Napoleonas II iš karto gavo Romos karaliaus titulą. Tačiau Napoleono I planai palikti jam imperatoriaus sostą Prancūzijoje didesnio pritarimo nesulaukė, jiems pasipriešino valstybės nugalėtojos. Napoleonas II augo savo senelio rūmuose Vienoje, jam buvo suteiktas Reichstadto kunigaikščio titulas, iki 1830 nežinojo, kas jo tikrasis tėvas. Mirė 1832 m., sulaukęs vos 21-erių.
Napoleono palikimas: tarp legendos ir istorijos
Napoleonas Bonapartas yra tapęs legenda, nugalėjusia laiką. Jo asmenybė ir veikla vertinama nevienaregmiškai. Vieni jį laikė despotu ir tironu, kiti - Didžiosios revoliucijos vaiku, laisvės nešėju ir išlaisvintoju.
Napoleonas sukūrė puošnų imperatorišką dvarą ir iškėlė savo asmens kultą. Tačiau jis taip pat naikino socialinius skirtumus ir skelbė laisvės bei lygybės principus. Žmogus jam buvo svarbiau už luomą ir titulą.
Napoleono karai pakeitė Europos politinį žemėlapį ir paskatino nacionalinių valstybių susikūrimą. Jo kodeksas padarė didelę įtaką teisės sistemoms visame pasaulyje. Napoleonas Bonapartas paliko gilų pėdsaką istorijoje ir jo asmenybė iki šiol kelia susidomėjimą ir diskusijas.
Napoleonas Rouba: žurnalistas, rašytojas ir Vilniaus šviesuolis
Šalia Napoleono Bonaparto, verta paminėti ir kitą Napoleoną - Napoleoną Roubą, žymų žurnalistą, rašytoją ir Vilniaus šviesuolį. Jis gimė 1860 m. sausio 25 d. Dieveniškėse, bajorų šeimoje.
Napoleonas Rouba buvo vienas iš slaptosios švietimo draugijos Vilniuje įkūrėjų. 1895 m. jis įsiliejo į dailininkų ir artistų draugiją ir tapo aktyviu Vilniaus šviesuoliu. Kartu su bičiuliais jis nuo 1897 metų Antakalnyje prie Neries atgaivino pagal tradicinius papročius Joninių nakties šventę, kurią vadindavo „Wianki“ (vainikais).
Gyvendamas Vilniuje, Napoleonas Rouba bičiuliavosi su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu ir Ferdinandu Ruščicu, rašė apysakas, bendradarbiavo su tuometine Vilniaus ir Varšuvos ir Krokuvos spauda, o nuo 1905 m. dirbo iki pat laikraščio uždarymo „Kurjer Wileński“ redakcijoje. 1909 m. išleido pirmąjį kelionių vadovą po Lietuvą ir Baltarusiją „Przewodnik po Litwie i Białejrusi“.
Napoleonas Rouba mirė 1929 metų gruodžio 11 d.
tags: #sala #kurioje #gime #napoleonas